Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės „Turto bankas“, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos bendrabutis“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės „Turto bankas“, dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. P., J. L.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė UAB „Klaipėdos bendrabutis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai dėl skolos priteisimo. Ieškovė nurodė, kad ji yra paskirta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės objektų administratore. Ieškovė paaiškino, kad šiame name esantis butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė V. A. L., kuris (duomenys neskelbtini) mirė, tačiau jo palikimo niekas nepriėmė. Ieškinyje nurodoma, kad už laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio ieškovės suteiktas paslaugas yra susidariusi 2 393,18 Eur dydžio skola. Ieškovės teigimu, nesant kitų įpėdinių, valstybė privalo priimti palikimą, atsiradusį po V. A. L. mirties bei sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas. Dėl to ieškovė teismo prašė pripažinti, kad V. A. L. turtas Lietuvos Respublikai perėjo nuo jo mirties dienos, tai yra (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovei atstovaujančią instituciją nedelsiant įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei faktą, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 2 393,18 Eur skolos už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 metų kovo mėnesio ir bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-07-04 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ „Turto bankas“, 2 393,18 Eur skolos bei 112,32 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovė yra paskirta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore. Teismas taip pat nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė V. A. L., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Byloje nustatyta, kad V. A. L. testamento nebuvo palikęs, jo įstatyminiai įpėdiniai palikimo taip pat nepriėmė, todėl teismas sprendė, jog palikimas pagal įstatymą perėjo valstybei. Teismas įvertino tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri anksčiau buvo atsakinga už paveldimo turto realizavimo procedūras, ilgą laikotarpį nepriėmė palikimo ir nesikreipė dėl palikimo priėmimo, todėl teismas kritiškai vertino atsakovės atsikirtimus, jog apie skolą jai tapo žinoma tik po ieškinio pateikimo dienos. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas informuoti skolininkę apie skolos susidarymą, nes tai iš esmės pažeistų šalių interesų pusiausvyrą bei proporcingumo principą. Teismas atsižvelgė į tai, kad už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio už ieškovės suteiktas administravimo, komunalines ir techninės priežiūros paslaugas susidarė 2 393,18 Eur įsiskolinimas. Dėl to teismas sprendė, kad valstybei paveldėjus mirusiojo turtą, valstybė, kaip naujoji turto savininkė, privalo padengti susidariusį įsiskolinimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ „Turto bankas“, prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-07-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas formaliai taikė įstatymo nuostatas ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ilgą laikotarpį nesiėmė priemonių skolai išieškoti, nors įmokos už teikiamas paslaugas nebuvo mokamos. Apeliantės teigimu, ieškovė elgėsi nesąžiningai ir dėl to yra atsakinga dėl susidariusios skolos, todėl skola iš atsakovės galėjo būti priteista tik nuo atsakovės sužinojimo apie prievolę perimti buvusio buto savininko pareigas momento. Teismas nepagrįstai sprendė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija ilgą laiką nepriėmė palikimo ir neįvertino, jog atsakovei objektyviai negalėjo būti žinoma apie palikėjo mirtį, nes apie palikimo atsiradimą ir pareigą įforminti jo priėmimą atsakovei tampa žinoma tik tada, kai paslaugų teikėjai informuoja valstybę apie palikėjų mirtį.Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesilaikė analogiškose bylose šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Apeliantė teigė, kad Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-369-123/2016, Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-112-794/2016, 2A-1138-781/2014 išaiškino, kad skola atsirado ir padidėjo dėl ieškovės nerūpestingumo ir neatidumo, todėl iš atsakovės ši skola gali būti priteista tik nuo sužinojimo apie prievolę perimti buto savininko pareigas momento.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 54 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nors tokių bylinėjimosi išlaidų ieškovė šioje byloje nepatyrė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Klaipėdos bendrabutis“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-07-04 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad jokie teisės aktai nenustato termino, per kurį ieškovė privalėtų kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, išskyrus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovė nurodė ir tai, kad nesutinka su atsakovės skundo argumentais dėl nepakankamo jos bendradarbiavimo su atsakove bei netinkamo pareigos kontroliuoti įmokų mokėjimą vykdymo. Atsiliepime teigiama, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad teismas formaliai taikė įstatymo nuostatas ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovė ilgą laikotarpį nesiėmė priemonių skolai išieškoti, nors įmokos už teikiamas paslaugas nebuvo mokamos. Apeliantės teigimu, ieškovė elgėsi nesąžiningai ir dėl to yra atsakinga dėl susidariusios skolos, todėl skola iš atsakovės galėjo būti priteista tik nuo atsakovės sužinojimo apie prievolę perimti buvusio buto savininko pareigas momento. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-04-14 įsakymu Nr. AD1-615 ieškovė buvo paskirta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore. Šiame name adresu (duomenys neskelbtini), esantis butas nuosavybės teise priklausė V. A. L. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio už ieškovės suteiktas administravimo, komunalines ir techninės priežiūros paslaugas susidarė 2 393,18 Eur dydžio įsiskolinimas. Byloje nustatyta, kad buto savininkas V. A. L. (duomenys neskelbtini) mirė. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad mirusiojo palikimas paveldėjimo teise perėjo valstybei, 2016-04-26 valstybei išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą perėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties atsiradusias prievoles, tai yra paveldėtus įsipareigojimus, tiek ir po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, nėra palikėjo prievolės. Tai yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad atsakovė, kaip naujoji buto savininkė, privalo sumokėti 2 393,18 Eur dydžio įsiskolinimą už laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio butui suteiktas administravimo, komunalines ir techninės priežiūros paslaugas. Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus grindė tuo, kad ieškovė pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą, ilgą laiką neinformavo atsakovės apie buvusio buto savininko mirtį ir dėl to jos reikalavimai dėl skolos priteisimo turėjo būti atmesti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių bendradarbiavimo principas reikšmingas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir ar viena šalis iš šio sandorio negavo nepagrįstos naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2014). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (LR CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Net ir konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, LR CK 6.259 str. palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą, kuris yra susidaręs nuo 2011 metų birželio mėnesio, todėl galima iš dalies sutikti su atsakovės nuostata, kad ieškovė savo pažeistų teisių negynė pakankamai ilgą laikotarpį. Kartu atsižvelgtina į tai, kad nei Klaipėdos miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, nei jokie kiti teisės aktai nenumato konkretaus termino, per kurį ieškovė turėtų kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo už suteiktas paslaugas ir nuo kada tokia ieškovės teisė yra laikoma pasibaigusia. Pažymėtina, kad civiliniame procese egzistuojantis dispozityvumo principas lemia tai, jog ieškovė savo pažeistas teises gali ginti per visą ieškinio senaties terminą (LR CK 1.125 str. 1 d.), todėl vien tai, kad ieškovė nepakankamai operatyviai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo nėra pakankama aplinkybė atsisakyti ginti ieškovės teises. Apeliaciniame skunde atsakovė paaiškino, kad apie palikėjų mirtį ir skolas jai tampa žinoma tik tada, kai apie tai informuoja paslaugų teikėjai. Kolegija pažymi, kad informavimo apie palikėjo mirtį pareigos vykdymas nagrinėjamu atveju negali būti perkeliamas išimtinai ieškovei, nes teisės aktuose tokia ieškovės pareiga nėra nustatyta. Kolegijos nuomone, ieškovei negali atsirasti neigiamų padarinių vien dėl to, jog nėra aiškiai nustatytos tvarkos, pagal kurią valstybei atstovaujančios institucijos sužino apie atsiradusį palikimą ir jų pareigą imtis veiksmų šį palikimą priimti ir įforminti. Būtina įvertinti ir tai, kad valstybė už palikėjo skolas atsako paveldėto turto ribose (LR CK 5.62 str.). Taigi skolos nesumokėjimas pažeidžia ieškovės, bet ne atsakovės teisėtus interesus. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad pagal byloje esančius duomenis negalima daryti išvados, jog ieškovė būtų iš esmės pažeidusi šalių bendradarbiavimo pareigą ir dėl to būtų pagrindas atleisti atsakovę nuo prievolės ieškovei vykdymo.

Skunde nurodoma ir tai, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesilaikė analogiškose bylose šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Apeliantė teigė, kad Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-369-123/2016, Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-112-794/2016, 2A-1138-781/2014 išaiškino, kad skola atsirado ir padidėjo dėl ieškovės nerūpestingumo ir neatidumo, todėl iš atsakovės ši skola gali būti priteista tik nuo sužinojimo apie prievolę perimti buto savininko pareigas momento. Su šia skundo nuostata galima sutikti tik iš dalies. LR Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LR Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime išaiškino, kad taikydami ir aiškindami įstatymus teismai privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas). Taigi galima iš dalies sutikti su atsakovės skundo nuostata, kad nagrinėjant civilines bylas turi būti atsižvelgiama į analogiškose bylose apygardos bei aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus. Kartu kolegija pažymi, jog teismas privalo vadovautis analogiškose bylose pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, bet ne šiose bylose teismų padarytomis išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Atsižvelgtina į tai, kad apeliantės nurodytose civilinėse bylose teismams sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už susidariusias skolas buvo taikomos tokios pačios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės dėl šalių bendradarbiavimo pareigos, valstybės teisių ir pareigų bei valstybės atsakomybės ribų, kurios buvo taikomos ir teismui priimant skundžiamą sprendimą šioje byloje. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad teismai skirtingai vertino kiekvienoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktinės bylos aplinkybes bei atitinkamai dėl to darė skirtingas išvadas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, neleidžia teismui konstatuoti, kad buvo nesilaikyta analogiškose bylose sukurtų precedentų. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo formuojamos teismų praktikos.

Apeliantė nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 54 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nors tokių bylinėjimosi išlaidų ieškovė šioje byloje nepatyrė. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė šioje byloje teikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-13 sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas. Klaipėdos apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2016-01-18 nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nesprendė šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo ir pažymėjo, kad šis klausimas turės būti išspręstas teismui iš naujo išnagrinėjus bylą. Nustatyta, kad teikdama apeliacinį skundą ieškovė buvo sumokėjusi 54 Eur žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 72). Dėl to patenkinęs ieškovės ieškinį, teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovė patyrė už šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-13 sprendimo (LR CPK 93 str. 1 d.).

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.