Alytaus apylinkės teismo nutartis

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja Agnė Petkevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, atsakovė byloje L. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas nepranešus atsakovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015). CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, ieškovas turi nurodyti inter alia (be kita ko) priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu. Nesant priimto ieškinio (ar kito panašaus pobūdžio procesinio dokumento), prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu asmuo ketina tokį dokumentą pateikti, tačiau neturi objektyvios galimybės to padaryti, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-884-180/2016). Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-180/2015).

Pagal CPK 375 straipsnį teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės, taikomos nagrinėjant šeimos bylas, dažniausiai atlieka ginčo teisinių santykių sureguliavimo iki teismo sprendimo priėmimo funkciją ir skirtos visų pirma apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius ir (ar) asmeninius neturtinius interesus bei užtikrinti, kad nebūtų pažeisti tėvų ar vieno jų interesai (CK 3.65 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir jo išaiškinimus teismų praktikoje, darytina išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo šeimos bylose gali būti taikomos, nustačius tokias sąlygas: 1) tikėtinai pagrindžiamas būsimo ieškinio reikalavimas; 2) egzistuoja grėsmė, kad būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas arba turi būti nustatomas poreikis sureguliuoti ginčo situaciją iki teismo sprendimo priėmimo, siekiant apsaugoti vienos iš šalių ir (ar) jų nepilnamečių vaikų interesus; 3) pareiškėjas (ieškovas), teikdamas prašymą, neturėjo galimybės kartu pateikti ieškinio.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju (šioje proceso stadijoje). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, teikdamas prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kliūtimi ieškiniui paduoti nurodė, kad prieš kreipiantis į teismą šeimos bylose yra būtina privalomoji mediacija, pareiškėjas 2022-12-16 yra pateikęs prašymą mediatorei dėl privalomosios mediacijos vykdymo sprendžiant konkretų šeimos ginčą. Mediatorė atsakovei išsiuntė pranešimą dėl privalomosios mediacijos vykdymo, tačiau atsakovė nėra informavusi apie savo sutikimą/nesutikimą dalyvauti privalomojoje mediacijoje. Privalomosios mediacijos procesas dėl atsakovės veiksmų, kadangi ji su pareiškėju nebendrauja jokiais klausimais, gali užtrukti ir toliau bus pažeidžiami vaiko interesai.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių ieškinys negali būti paduotas iš karto, teismo nuomone, nėra pakankamos. Pažymėtina, jog ieškinys teismui gali būti paduotas net ir naudojantis privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija. Tokia pozicija formuojama ir teismų praktikoje, nurodant, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnyje reglamentuotas įpareigojimas (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos) neužkerta kelio kreiptis į teismą su ieškiniu, ir ši aplinkybė nėra laikoma svarbia bei reikšminga priežastimi pateisinančia ieškinio nepateikimą, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio (CPK 147 straipsnio 3 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020). Pareiškėjas pateikė duomenis, kad kreipėsi dėl mediacijos proceso pradėjimo ir nors duomenų apie jau pradėtą mediacijos procesą nėra, tačiau akivaizdu, kad išlieka taikaus susitarimo galimybė. Todėl šioje stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nelaikytinas ypač tikslingu, dėl ko teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas dėl pateisinamų priežasčių neturėjo objektyvios galimybės pateikti ieškinį.

CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato teismo galimybę kol bus išnagrinėta byla nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Pagrindas šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti yra dvi sąlygos: tėvai gyvena skyriumi ir vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Bei CK nustatyta abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), ši tėvų pareiga yra asmeninė ir besąlyginė. Vaikui priteistino laikino išlaikymo (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, nes realiuosius vaiko poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio, jo proporcingumo tėvų turtinei padėčiai ir vaiko poreikiams klausimai sprendžiami teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje nėra savitikslis, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybėmis, kad atsakovė galimai dėl paūmėjusios psichinės ligos ir būdo nesugeba tinkamai pasirūpinti mažamete dukra L. B., negali suteikti gyvenimo sąlygų būtinų vaiko fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Atsakovė šiuo metu neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, su mažamete dukra laikinai gyvena VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro Šeimos krizių centre, taip pat neturi jokių pajamų, niekur nedirba, darbo ieško tik formaliai, todėl negali tinkamai pasirūpinti nei savimi, nei savo mažamete dukra. Atsakovė vengia gydytis, sąmoningai nevartoja jai paskirtų vaistų nuo diagnozuotos psichinės ligos, visiškai nesirūpina savo sveikata, atsisako bet kokios specialistų pagalbos, užregistruota į Psichikos sveikatos centro psichiatro konsultacijas neatvyksta.

Tačiau pareiškėjas pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių visiškai nepagrindė objektyviais įrodymais, savo teiginius formuluoja remdamasis prielaidomis - „galimai“, „tikėtina“, dėl ko teismas neturi pagrindo neginčijamai išvadai, kad atsakovės gyvenimo būdas ir elgesys kelia grėsmę esminiams nepilnametės šalių dukros interesams (CPK 178 straipsnis). Šiandieną atsakovė su dukra gyvena VšĮ Alytaus miesto socialinių paslaugų centro Šeimos krizių centre, t. y. stebimos specialistų, kurie, esant poreikiui, neabejotinai imsis veiksmų siekiant apsaugoti mažamečio vaiko interesus. Teismas pažymi, kad šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis) ir vien prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo pateikimas, pareiškėjui nepateikus įrodymų, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Širvinskas prieš Lietuvą įvertino, jog teismo sprendimas, kuriuo laikinoji nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatoma nuodugniai neįvertinus visos šeimos situacijos, gali nulemti galutinį bylos rezultatą ir padidinti tikimybę, kad bus tenkinamas ir ieškinio reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl ko bylos procesas nebūtų suderinamas su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, kadangi vieno iš tėvų ir nepilnamečio vaiko santykiai yra šeimos gyvenimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio požiūriu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjui neįrodžius grėsmės vaiko interesams ir būtinybės nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su juo, teismas atsižvelgdamas į nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktiką, sprendžia, kad šioje proceso stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti nepilnamečio vaiko L. B. laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėju, todėl prašymas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atmestinas (CPK 144 straipsnis, 147 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad prašymas priteisti iš atsakovės nepilnamečio vaiko naudai laikiną išlaikymą yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo nustatyti laikinąją nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą. Atmetus pareiškėjo prašymą nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su juo, atmestinas ir prašymas priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

Pareiškėjui išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinimas, neriboja jo teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai patikslinus ir pagrindus prašymą (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Sprendžiant laikinosios apsaugos priemonės taikymo klausimus, teismas nesprendžia ginčo iš esmės ir visų įrodymų byloje netiria, o tik analizuoja duomenis pateiktus su pareiškėjo prašymu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144–145, 147, 290–291 straipsniais,

nutaria:

Atmesti pareiškėjo E. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.