- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-04
- Bylos Nr.
- e2-744-180/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-300033-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Avena Nordic Grain“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Avena Nordic Grain“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-635-357/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Avena Nordic Grain“ prašymą atsakovui restruktūrizuojamai akcinei bendrovei „Šiaulių grūdai“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Avena Nordic Grain“ pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo ir areštuoti ieškovui nuosavybės teise priklausančius ir atsakovo RAB „Šiaulių grūdai“ neteisėtai laikomus 107 t 337 kg kviečių, taip pat kitą atsakovui RAB „Šiaulių grūdai“ priklausantį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, ar esant nepakankamai – lėšas (2 774,05 Eur).
Ieškovas nurodė, kad šalys 2014 m. birželio 11 d. sudarė paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovo vardu vykdyti grūdų (kviečių) priėmimą iš augintojų ir kitų žemės ūkio produkcijos pardavėjų pagal ieškovo sudarytas žemės ūkio produkcijos sutartis, teikti produkcijos kokybės nustatymo, paruošimo iki bazinių kondicijų, saugojimo, atleidimo ir kitas paslaugas. Atsakovas sutartimi įsipareigojo iškrauti grūdus ieškovo nurodytiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Remiantis sutarties 3.2 punktu, atsakovo priimamų saugojimui grūdų savininkas yra ieškovas. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio atsakovas neteisėtai laiko ieškovui nuosavybės teise priklausančius kviečius ir piktybiškai atsisako juos atkrauti. Neteisėti atsakovo veiksmai ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, saugomų grūdų kokybės neužtikrinimas bei transporto priemonių prastova padarė jam (ieškovui) nuostolių, kuriuos atsakovas atsisako geranoriškai atlyginti. Ieškovas teigė, kad rengiamas ieškinys dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto išreikalavimo iš atsakovo ir nuostolių atlyginimo, todėl reikalingas laikas surinkti visus nuostolių dydį pagrindžiančius įrodymus. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo, egzistuoja tikimybė, kad neteisėtai laikoma produkcija bus perleista ar kitaip suvaržyta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi ieškovo UAB „Avena Nordic Grain“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi AB „Šiaulių grūdai“ yra iškelta restruktūrizavimo byla, kurios tikslas – išvengti bankroto. Įmonės, kuri vykdo ūkinę-komercinę veiklą ir siekia ją vykdyti toliau bei išlikti gyvybinga rinkoje, atžvilgiu taikytas jos turto areštas tik pasunkintų ir taip sunkią finansinę padėtį, o tai pažeistų ne tik pačios įmonės, bet ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgdamas į tai bei remdamasis ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalyje, 9 straipsnyje nustatytais apribojimais disponuoti restruktūrizuojamos įmonės turtu, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog egzistuoja tikimybė, kad ateityje kils grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas UAB „Avena Nordic Grain“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nustatyti 14 dienų terminą ieškiniui pareikšti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino fakto, kad ieškovo prašoma areštuoti produkcija yra neteisėtai laikoma atsakovo, nors jos savininkas yra ieškovas. Tokia produkcija negali būti pripažinta atsakovo turtu, saugomu ĮRĮ nuostatų tvarka, iš kurių būtų tenkinami kreditorių interesai. Atsakovas turto (kviečių) nevaldo nei nuosavybės, nei patikėjimo teise. Įvertinus atsakovo veiksmus, t. y. nebendradarbiavimą su ieškovu ir vengimą nurodyti objektyvias priežastis, dėl kurių atsakovas neatkrauna ieškovui priklausančių grūdų ir juos yra sulaikęs, yra didelė tikimybė, kad atsakovas savo veiksmais pablogins laikomo turto kokybę, jį perleis. Dėl to būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas. Atsakovas turi visas galimybes pabloginti laikomų kviečių kokybę, juos sumaišant su prastesnės kokybės grūdais. Vien tai, kad atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, negali lemti, kad bendrovė gali elgtis nesąžiningai ir neteisėtai sulaikyti ir pasisavinti nepriklausantį turtą.Skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir tai sudaro absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Rezoliucinėje dalyje pateiktos išvados neatitinka skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies. Teismas nenurodė nei vieno motyvo, kodėl netenkina ieškovo prašymo dėl ieškovui priklausančių grūdų arešto taikymo.Restruktūrizavimo byla atsakovui buvo iškelta 2012 m. liepos 5 d., o restruktūrizavimo planas patvirtintas 2013 m. rugpjūčio 22 d. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad sutarties sudarymas su ieškovu (sudaryta 2014-06-11) bei atsakovo prievolių pagal sutartį prisiėmimas visiškai atitiko atsakovo, kaip restruktūrizuojamos bendrovės, interesus, restruktūrizavimo plane įtvirtintus tikslus, taip pat kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino. Remiantis pirmosios instancijos teismo motyvais, galima būtų daryti išvadą, kad restruktūrizuojama bendrovė, siekdama išvengti bankroto, gali toliau vykdyti veiklą, prisiimti įsipareigojimų, gerinti savo finansinę padėtį, tačiau už sutartinius įsipareigojimus neatsakyti. Tokių privilegijų suteikimas yra niekuo nepagrįstas.Teismas nevertino ieškovo reiškiamų reikalavimų prima facie pagrįstumo ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nesirėmė ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Suteikė atsakovui privilegijų vien dėl to, kad jis yra restruktūrizuojama įmonė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o tais atvejai, kai ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį paduodamas tokį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo turtiniams interesams bei egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina palankaus ieškovui, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nepasisakė dėl reikalavimo prima facie pagrįstumo, nors pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį vieną iš būtinų sąlygų, leidžiančių taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo reikalavimo tikėtinas pagrįstumas. Kita vertus, tai, kad teismas nutartyje nepasisakė, ar reikalavimas gali būti prima facie pagrįstas, nereiškia, kad teismas tokio vertinimo išvis neatliko. Pažymėtina, kad šiuo atveju nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai ieškinys dar nebuvo pareikštas. Taigi spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti būsimo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą visa apimtimi teismas neturėjo objektyvios galimybės, nes apie tai, ar būsimo ieškinio reikalavimas bus tikėtinai pagrįstas, galima spręsti tik iš pareikšto prašymo turinio. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo, galbūt jam nepalankaus, teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-839/2009; 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-874/2012; 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-491-157/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs UAB „Avena Nordic Grain“ prašyme nurodytas aplinkybes bei su juo pateiktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad būsimas ieškinys negalėtų būti tikėtinai pagrįstas, tačiau pažymi, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik leidžia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo poreikį. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.
Kita vertus, kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo būtina nustatyti ir grėsmę tiek pareiškėjo turtiniams interesams, tiek ir teismo sprendimo neįvykdymui. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas grėsmės nebuvimą iš esmės siejo su tuo, kad atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, kurios disponavimas turtu, remiantis ĮRĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsniu, yra apribotas. Nors apeliacinės instancijos teismas nevisiškai sutinka su šiais teismo motyvais, tačiau, nepaisant to, grėsmės ieškovo turtiniams interesams ar teismo sprendimo neįvykdymui nenustatė.
Nustatyta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui buvo pateiktas 2015 m. vasario 19 d., tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad ieškinys dėl turto išreikalavimo iš atsakovo ir (ar) nuostolių atlyginimo iki šiol nėra pareikštas. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių paaiškinimų, nenurodė priežasčių, dėl kurių ieškinys per tiek laiko (beveik 4 mėnesius) nebuvo pareikštas. Pažymėtina, kad teismo atsisakymas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo neužkerta galimybės ieškovui (pareiškėjui) tokį ieškinį paduoti teismui per CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytą ne ilgesnį kaip 14 dienų terminą. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškinys per beveik 4 mėnesių laikotarpį nuo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo taip ir nebuvo pateiktas ir apeliantui nenurodžius jokių pagrįstų priežasčių, pateisinančių ieškinio nepateikimą tokį ilgą laiką, ginčo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas netenka prasmės. Šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja reali grėsmė tiek UAB „Avena Nordic Grain“ turtiniams interesams, tiek ir būsimo teismo sprendimo neįvykdymui.
Nesutiktina su apeliantu, kad skundžiama nutartis yra visiškai nemotyvuota ir tai sudaro absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tiek CPK normomis, tiek teismų praktika ir nors apeliacinės instancijos teismas nevisiškai sutiko su teismo nutartyje išdėstytais motyvais, tačiau konstatuoti, kad nutartis yra absoliučiai negaliojanti, nėra pagrindo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebūtų pasisakęs dėl esminių prašymo argumentų ar visiškai neargumentavęs savo sprendimo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.