Tauragės apylinkės teismo sprendimas

atsakovo BAB banko „Snoras“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, atstovui advokatui E. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. K. ir R. K. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, dėl vienašališko būsto paskolos sutarties ir jos vėlesnių pakeitimų nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga bei notaro vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys Z. K., A. K., antstolė Asta Pliuškevičienė, notaras M. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Pranešime nurodytu terminu pilnai neapmokėjus įsiskolinimo įsigaliojo Sutarties nutraukimas, ieškovams kilo pareiga padengti ne tik iki Sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimo, bet ir grąžinti visą paskolos sumą.

Iš antstolės A. P. 2019 m. liepos 25 d. patvarkymo dėl prieštaravimų tenkinimo, turto perkainavimo bei kietinimo skelbti varžytines Nr. S-19-124-22710 matyti, kad minėtoje antstolio kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0124/19/00419 pagal Notaro vykdomąjį raštą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą Nr. MK-207. Pažymėtina, kad minėtame patvarkyme nėra nurodyta vykdomosios bylos užvedimo data, tačiau patikrinus antstolių informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad minėta vykdomoji byla pradėta 2019 m. kovo 26 d.

Taigi, Ieškovų įsitikinimu, Sutarties 11.2.4. punktas, suteikiantis teisę Atsakovui vienašališkai nutraukti Sutartį, jeigu Ieškovai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas, yra nesąžininga sąlyga Ieškovų atžvilgiu. Taip pat ieškovai pažymi, kad jų ir atsakovo sudaryta Sutartis turi būti kvalifikuota kaip vartojimo, ir todėl ieškovams, kaip vartotojams, turi būti taikoma didesnė apsauga, kaip ją savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Kredito sutarties sudarymo metu galiojusios CK redakcijos 1.39 straipsnio 1 dalis nustatė, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Savo esme analogiška vartojimo sutarties samprata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Taigi, vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, o atsakovas (bankas) – verslininkas. Ginčo Sutarties 2.1.-2.2. punktais bylos šalys sutarė, kad atsakovas ieškovams suteikia 69 219,18 Eur (239 000 Lt) dydžio paskolą gyvenamojo namo statybai. Sutarties objektas suponuoja, jog kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu.

Pagal kasacinio teismo nuosekliai plėtojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vartojimo teisiniuose santykiuose teismas ex officio turi ne tik kvalifikuoti vartojimo sutartis, bet ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 24 punktas).

Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui, šiuo atveju – atsakovui. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (galiojančio 6.228⁴ straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

Nagrinėjamu atveju, išanalizavus Sutarties 11.2.4 punkto sąlygas 11 punkto bendrame kontekste, nustatyta, kad atsakovas turi teisę (11 punktas) vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, raštu pranešęs apie tai paskolos gavėjui prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti šią Sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas (11.2. punktas) jei paskolos gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas ar kitas mokėtinas sumas (11.2.4 punktas). Pažymėtina, kad ieškovai ginčija tik Sutarties 11.2.4 punktą, tačiau teismas kartu analizuoja 11 ir 11.2 punktus, kadangi tik minėtų punktų visumoje, ginčijamas punktas turi teisinę reikšmę, sukelia pasekmes.

Taip pat, vadovaujantis kasacinio teismo praktika nurodytina, jog nepaisant to, kad nagrinėjamos Sutarties sąlyga, kaip šiuo atveju – punktai, yra pripažįstama nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos, tai nereiškia, jog ir kiti ieškinio reikalavimai t. y. pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir negaliojančiu įpareigojant atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą ir vykdymą turėtų būti tenkinami toliau nesigilinant į situaciją, kadangi tokiu atveju iškyla būtinybė nustatyti, ar nutraukdamas sutartį atsakovas laikėsi įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių vienašalį sutarties nutraukimą.

Remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas).

Pareiga vartotojui tinkamai vykdyti tokio pobūdžio sutartis yra nustatyta ir Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, bei 3 dalyje, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas.

Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 68 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Nustatant kredito sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas). Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai atsakovo atžvilgiu sutartinių įsipareigojimų nevykdė nuo 2015 m. vasario 2 d., t.y. beveik 4 metus iki Sutarties nutraukimo. Iš atsakovo pateiktų bylos šalių t. y. ieškovų ir atsakovo atstovės elektroninių laiškų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 13 d. t.y. beveik likus metams iki Sutarties nutraukimo, į ieškovus kreipėsi atsakovo atstovė informuodama apie tinkamai nevykdomus sutartinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį Nr. 03193450. Tą pačią dieną ieškovas R. K. atsiuntė atsakymą į minėtą atsakovo atstovės elektroninį laišką, nurodydamas, kad nevengia vykdyti sutartinių įsipareigojimų, kad turi finansinių sunkumų, tačiau padėtis tvarkosi. Siūlė padengti susidariusį įsiskolinimą iki 2018 m. sausio 30 d., tačiau, kaip matyti iš ieškovų pateikto banko sąskaitos išrašo, iki minėtos datos sumokėjo tik 100 Eur sumą. Taip pat, nurodė, kad rytoj (2017 m. gruodžio 14 d.) atliks 500 Eur pervedimą ir atsiųs pavedimo kopiją. Byloje duomenų apie tai, kad minėta suma ieškovo nurodytą dieną būtų sumokėta, nėra. 2017 m. gruodžio 29 d. elektroniniame laiške atsakovo atstovė nurodė kad žadėto apmokėjimo nesulaukė, taip pat negavo prašymo pertvarkyti jų paskolą. Prašo susisiekti 2018 m. sausio pradžioje, priešingu atveju pradės veiksmus dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Tokio pobūdžio susirašinėjimai tarp ieškovo ir atsakovo atstovės tęsęsi iki 2018 m. spalio 15 d., t. y. iki kol ieškovams buvo įteiktas Pranešimas apie sutarties nutraukimą, jei jie nepadengs įsiskolinimo. Iš elektroninių laiškų turinio nustatyta, kad per minėtą laikotarpį atsakovo atstovė geranoriškai bendravo su ieškovu, siūlė įvairias galimybes dėl ieškovams palankios įsiskolinimo grąžinimo tvarkos, o ieškovas vis žadėdavo atlikti bankinius pavedimus tam tikromis sumomis, tačiau realiai iki 2018 m. spalio 15 d. sumokėjo tik 550 Eur. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pavedimai atlikti 2018 m. sausio 9 d. – 100 Eur sumai, 2018 m. balandžio 10 d. – 200 Eur sumai, ir 2018 m. gegužės 11 d. – 250 Eur sumai. Pažymėtina, kad iki 2018 m. spalio 15 d. Pranešimo, ieškovams buvo išsiųsti 5 oficialūs pranešimai, informuojantys apie susidariusį įsiskolinimą nevykdant sutartinių įsipareigojimų t. y. 2018 m. balandžio 6 d., birželio 1 d. (du pranešimai), liepos 9 d., rugsėjo 19 d. Nepaisant atsakovo atstovės raginimų ieškovai pažeidimus tęsė, susidariusio įsiskolinimo, taip pat įmokų pagal grafiką laiku ir tinkamai nepradėjo mokėti, taip pat nepervedinėjo elektroniniais laiškais žadėtų pinigų. Kadangi pažeidimai nebuvo pašalinti, atsakovas nuo 2018 m. lapkričio 16 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Pasikartotina, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi nuo 2015 m. vasario 2 d., t.y. beveik 4 metus iki Sutarties nutraukimo. Pažymėtina, kad ieškovai neginčija sutartinių prievolių tinkamo nevykdymo fakto, taip pat, ieškovų vykdomas kredito sutarties pažeidimas – įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas – truko ilgiau negu 90 dienų, o atsakovas, įspėdamas ieškovą apie netinkamą prievolių vykdymą ir sutarties nutraukimą, nustatė jam ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti. Sudarydami sutartį ieškovai prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau neatliko mokėjimų beveik 4 metus iš eilės, t. y. šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, nors viena iš esminių kredito sutarties sąlygų buvo ieškovo įsipareigojimas tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais, o sprendžiant, ar neįvykdymas teikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019).

Ieškovai ginasi nurodydami, jog šiai dienai yra sumokėję didžiąją dalį įsiskolinimo, nurodo, jog jie yra pajėgūs toliau tinkamai vykdyti Sutartį. Tačiau pažymėtina, kad prieš nuraukiant Sutartį atsakovas ieškovų turtinę padėtį vertino vadovaudamasis Sutarties nutraukimo laikotarpiu buvusia ieškovų finansine padėtimi, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į ieškovų elgesį, kuris, kaip jau nustatyta, buvo pasyvus ir apgaulingas. Taip pat pažymėtina, kad pateiktame ieškinyje ieškovai nurodo, kad šiuo metu ieškovas kiekvieną mėnesį gauna 905 Eur pajamas, tačiau iš byloje pateiktos UAB „Sandoras“ pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas matyti, kad atskaičius privalomus mokesčius, ieškovas „į rankas“ gauna 580,73 Eur sumą. Tai leidžia manyti, kad ieškovas tinkamai nesuvokia kokio dydžio jo gaunamos pajamos. Sprendžiant, ar Sutarties tinkamas nevykdymas ilgą laiką nemokant kas mėnesinių įmokų teikė svarų pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, nurodytina, jog aukščiau išdėstytos ir išnagrinėtos faktinės aplinkybės, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi 4 metus, ieškovų pasyvumas ir neteisingos informacijos atsakovui teikimas t. y. žadėjimas pervesti tam tikras pinigų sumas, nurodymai, kad pinigai jau yra pervesti, nors faktiškai mokėjimai nebuvo atliekami, suteikė tvirtą ir svarų pagrindą atsakovui, kurio veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, manyti, kad ieškovai ir toliau tinkamai nevykdys Sutarties.

Teismas atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti Sutarties vėlesnių jos pakeitimų vienašališką nutraukimą 2018 m. spalio 15 d. pranešimu dėl sutartinių sąlygų nevykdymo ir sutarties nutraukimo Nr. SL-2240 neteisėtu ir negaliojančiu, taip pat įpareigoti atsakovą toliau tęsti Sutarties ir vėlesnių jo pakeitimų galiojimą ir vykdymą, ne tik dėl to, jog teismas konstatavo teisėtą jos nutraukimą, tačiau ir dėl to, kad teismas negali padaryti išvados, jog ieškovai yra pajėgus tokią sutartį vykdyti toliau. Tenkinus ieškovo reikalavimą ir šalis grąžinus į padėtį iki sutarties nutraukimo ieškovai turėtų bankui sumokėti viską pagal mokėjimo grafiką ir mokėjimus tęsti toliau. Tačiau ieškovai, net ir teismui tokius klausimus keliant bylos nagrinėjimo metu, tokių duomenų į bylą nepateikė. Teismas ne kartą buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą šalims susitaikyti, atsakovo atstovai buvo paruošę pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau ieškovai su atsakovu taikiai nesusitarė, nors tam buvo skirtos objektyvios galimybės. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovų netinkamą ir pasyvų elgesį atsakovo atžvilgiu pagrindžia faktas, kad reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ieškovai pateikė praėjus 8 mėnesiams nuo Sutarties nutraukimo, antstolei pradėjus realius veiksmus, siekiant išieškoti įsiskolinimą išieškojimą iš ieškovų ir trečiųjų asmenų įkeisto turto.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovų reikalavimas pripažinti 2008 m. spalio 10 d. Būsto paskolos sutarties Nr. 031-93450 11.2.4 punkte įtvirtintą sąlyga nesąžininga ieškovų atžvilgiu ir negaliojančia ab initio tenkintinas, tačiau nustačius, kas Sutartis buvo nutraukta teisėtai t. y. laikantis nacionalinės teisės aktuose nustatytų nuostatų, reikalavimai pripažinti 2008 m. spalio 10 d. Būsto paskolos sutarties Nr. 031-93450 ir vėlesnių jos pakeitimų vienašališką nutraukimą 2018 m. spalio 15 d. pranešimu dėl sutartinių sąlygų nevykdymo ir sutarties nutraukimo Nr. SL-2240 neteisėtu ir negaliojančiu ir įpareigoti atsakovą toliau tęsti 2008 m. spalio 10 d. Būsto paskolos sutarties Nr. 031-93450 ir vėlesnių jo pakeitimų galiojimą ir vykdymą, atmestini. Atmetus minėtus ieškininius reikalavimus, teismas papildomai dėl ieškinio išvestinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu notaro M. K. 2019 m. sausio 8 d. vykdomąjį raštą Nr. MK-207, plačiau nepasisako.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, laikytina, jog iš esmės ieškinys atmestinas pilna apimtimi, todėl iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos t. y. 4 829,35 Eur už UAB „Intrum Lietuva“ teiktas teisines paslaugas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį dalyje dėl reikalavimo pripažinti 2008 m. spalio 10 d. Būsto paskolos sutarties Nr. 031-93450 11.2.4 punkte įtvirtintą sąlyga nesąžininga ieškovų atžvilgiu ir negaliojančia ab initio patenkinti.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo BAB banko „Snoras“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, atstovui „Intrum Lietuva“ 4 829,35 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.

2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.