Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. M. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Sakalaičių sodų asociacijos ieškinį atsakovams A. M. ir A. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų 1625,11 Eur skolą už sunaudotą vandenį, 5 procentų dydžio palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kuriame nuolat gyvena ir naudoja geriamąjį vandenį. Atsakovai nėra sudarę geriamojo vandens pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau savavališkai prisijungė prie ieškovės valdomų geriamojo vandens tinklų ir vartoja geriamąjį vandenį už kurį su AB „Vilniaus vandenys“ atsiskaito ieškovas. Ieškovė pateikė sąskaitą atsakovams, kurios atsakovai neapmokėjo iki šiol. Vandenį per ieškovės valdomus tinklus tiekia UAB „Vilniaus vandenys“ su kuriuo atsikaito ieškovė, surinkusi lėšas iš vartotojų. Ieškovė savo teisę rinkti mokesčius kildina iš trijų sodininkų bendrijų gyventojų sprendimo įsteigti asociaciją, kuri rinktų mokesčius už geriamąjį vandenį. Visi asociacijos nariai už suvartotą vandenį moka 0,87 Eur už 1 kubinį metrą, t. y. kaip visi Vilniaus miesto gyventojai. Asociacija išsilaiko iš kasmetinio mokesčio bei naujų narių stojamojo mokesčio. Ne asociacijos nariai, norintys vartoti geriamąjį vandenį, turi teisę vartoti vandenį komercinėmis sąlygomis, tačiau nėra nė vieno asmens, norinčio vartoti vandenį komercinėmis sąlygomis. Ieškovė nėra vandens tiekėja, todėl jai netaikytinos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos. Visi Sakalaičių sodų asociacijos nariai mokėjo stojimo mokestį, todėl atsakovai turi mokėti pasijungimo mokestį, priešingu atveju pažeidžiamas teisingumo ir sąžiningumo principas. Kadangi atsakovai naudojo vandenį ir už jį nemokėjo, todėl iš jų priteistina skola už suvartotą vandenį, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos.Atsakovai A. M. ir A. M. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti prisijungimo mokesčio prie geriamojo vandens tinklų, nes šie tinklai yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ir nėra įteisinti. Atsižvelgiant į tai atsakovai nėra skolingi ieškovei šio mokesčio. Tokio mokesčio nenustato įstatai. Be to, atsakovai įsigijo namą, kuris jau buvo prijungtas prie tinklų. Atsakovai yra sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektų bendrasavininkai, todėl jokio sutikimo naudotis tinklais neprivalėjo gauti. Ieškovė nėra viešasis vandens tiekėjas, todėl neturi teisės plombuoti skaitiklių, o atsakovai turi teisę naudoti savo skaitiklį. Kadangi vandens tiekimo tinklai nėra įteisinti, todėl negalima teigti, jog atsakovų skaitiklis įrengtas neteisėtai. Nors ieškovė teigia, kad nėra viešasis vandens tiekėjas, tačiau prisiima dalį vandens tiekėjo funkcijų. Atsakovai siekia mokėti už vandenį ir sutinka, tačiau ieškovė nesuteikia galimybės atsakovams atsiskaityti pagal faktiškai suvartoto vandens kiekius. Ieškovės deklaruojami veiklos tikslai, tokie kaip vandens skaitiklių priežiūra, vamzdynų priežiūra ir kiti nėra numatyti įstatuose. Sodininkų bendrijų bendrųjų reikalų tvarkymui yra būtent bendrija. Pagal teismų praktiką vandens tiekėjas yra UAB „Vilniaus vandenys“, o ieškovė yra abonentas, o sodininkai turi teisę naudotis geriamuoju vandeniu nepriklausomai nuo to ar yra asociacijos nariai ar ne.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė ieškovui Sakalaičių sodų asociacijai solidariai iš atsakovų A. M. ir A. M. 724,05 Eur prisijungimo mokesčio, 110,38 Eur skolos už suvartotą geriamąjį vandenį, 20,86 Eur materialiųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos bei 620,54 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. 355,74 Eur iš kiekvieno atsakovo A. M. ir A. M.; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisti atsakovui A. M. iš ieškovo Sakalaičių sodų asociacijos 711,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimą grindė šiais motyvais:

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-26 sprendimą – atmesti ieškovės Sakalaičių sodų asociacijos ieškinio reikalavimą dėl 724,05 Eur prisijungimo mokesčio ir su šia suma susijusios materialių palūkanų dalies, atitinkamos procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo; priteisti atsakovams A. M. ir A. M. iš ieškovo Sakalaičių sodų asociacijos šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 724,05 Eur prisijungimo mokesčio ir su šia suma susijusios materialių palūkanų dalies, atitinkamos procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų dalies priteisimo, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tenkindamas šį ieškinio reikalavimą priteisti prisijungimo mokestį bei su juo susijusius (išvestinius) reikalavimus dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų, pirmos instancijos teismas tinkamai neištyrė bylos aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė nepagrįstas ir prieštaringas išvadas. Teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei neatsižvelgė į aktualius teismų praktikos išaiškinimus;

4.2. Viena esminių šios bylos aplinkybių yra geriamojo vandens tiekimo inžinerinių tinklų, esančių sodininkų bendrijoje „Laumėšakis“, priklausomybė. Pripažinus, kad šių tinklų bendrosios nuosavybės dalis priklauso atsakovams, jie, kaip bendrasavininkai, neturėtų mokėti jokių prisijungimo mokesčių prie paminėtų tinklų. Pirmosios instancijos teismas išsamiau nesiaiškino šio geriamojo vandens tinklo įrengimo aplinkybių, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti, kad šis geriamojo vandens tinklas buvo įrengtas sodininkų lėšomis;

4.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog į bylą ieškovės pateikti sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ raštai, o ypač - galimai ankstesnio Žemės sklypo ir Namo savininko raštas - nėra patikimi įrodymai. Šiuose raštuose nurodyti duomenys apie geriamojo vandens tiekimo tinklų priklausomybę prieštarauja Sodininkų bendrijų įst. 7 str. 1 d. normoms. Pirmos instancijos teismo prašėme liudytojais apklausti šiuos raštus pasirašiusius sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ pirmininką E. S. ir ankstesnį Namo bei Žemės sklypo savininką E. S., tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas;

4.4. Jokio individualaus vandentiekio atsakovai neturi. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog atsakovų name vandentiekis yra vietinis skirtas vieno vartotojo poreikiams tenkinti. Atsakovai nesupranta, apie kokį dar vandentiekį kalbama pirmos instancijos teismo sprendime. Pirmos instancijos teismas šią išvadą pagrindė ne ištirtų faktinių aplinkybių visuma, o išimtinai formaliu Nekilnojamojo turto registro duomenų ir Statybos įst. 2 straipsnio 66 dalies normų aiškinimu.

4.5. Sprendimu teismas faktiškai pripažino Asociacijai nuosavybės teisę į sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ geriamojo vandens tiekimo tinklus, nors tokios teismo išvados prieštarauja Sodininkų bendrijų įst. 3 str. 1 d. normoms, teismų praktikai, viešajam interesui, o taip pat ir kitoms to paties 2016-09-26 teismo sprendimo išvadoms.

4.6. Spręsdamas dėl Asociacijos teisės reikalauti prisijungimo mokesčio, pirmos instancijos teismas turėjo įvertinti Asociacijos veiklos teisėtumą, kadangi tokį klausimą atsakovai kėlė šios bylos nagrinėjimo metu, nurodydami į Asociacijos įstatuose nurodytų veiklos tikslų ir šioje byloje (ieškinio pareiškime ir kt.) deklaruojamų veiklos tikslų prieštaravimą.

4.7. Prisijungimo mokesčio dydžio pirmos instancijos teismas iš esmės nesvarstė. Asociacijos narių susirinkimo sprendimai atsakovams, nesantiems Asociacijos nariais, nėra privalomi. Galima būtų suprasti, jei Asociacija, siekdama palengvinti atsiskaitymą su viešuoju geriamojo vandens tiekėju, surinktų iš sodininkų bendrijų gyventojų mokesčius už geriamąjį vandenį, sumokėtų juos UAB „Vilniaus vandenys“, už šias paslaugas imtų protingą, realias administravimo sąnaudas atitinkantį administravimo mokestį. Tačiau ieškovo reikalaujamas prisijungimo mokestis nesiejamas su geriamojo vandens tinklų ir surenkamų mokesčių administravimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

6. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl apeliantų nuosavybės teisių į geriamojo vandens tiekimo tinklus.

8. Savo apeliacinį skundą atsakovai pagrindžia iš esmės tuo, kad, kad geriamojo vandens tiekimo inžinerinių tiekimo tinklų sistema nuosavybės teise priklauso sodininkų bendrijai „Laumėšakis“; apeliantams, kaip sodininkų bendrijos nariams, priklauso šių tinklų bendrosios nuosavybės dalis, todėl jie, kaip bendrasavininkai, neturėtų mokėti jokių prisijungimo mokesčių prie paminėtų tinklų.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai (apeliantai) nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kuriame nuolat gyvena ir naudoja geriamąjį vandenį per geriamojo vandens tiekimo tinklus. Vandens tiekimo tinklai nėra įteisinti.

10. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad geriamojo vandens tiekimo inžineriniai tinklai nepriklauso sodininkų bendrijos „Laumėšakis“, „Lokomotyvas“, „MSV-1“ ir „Ekspresas“, bendrijoms, kurios įkūrė Sakalaičių sodų asociacija. Apeliantų vertinimu, teismas turėjo kritiškai vertinti sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ 2016 m. birželio 13 pažyma apie tai, kad nei bendrija, nei jos nariai nevaldo nuosavybės teise vandentiekio tinklų, nes pažyma prieštarauja Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, jos sodininkams nuosavybės teise priklauso sodininkų bendrijos lėšomis ir bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai ir bendroji inžinerinė įranga, tame tarpe – vandentiekio, kanalizacijos tinklai ir vamzdynai.

11. Apeliantų vertinimu, sodininkų bendrijos pažyma nėra patikimas įrodymas, kad bendrija nėra geriamo vandens tinklų savininkė; byloje nėra įrodymų, kad E. S., buvęs apeliantų namo ir žemės sklypo savininkas, neturėjo nuosavybės teisės į sodininkų bendrijoje „Laumėšakis“ esančius geriamojo vandens tiekimo tinklus; byloje nėra duomenų, kad ankstesnis žemės sklypo ir namo savininkas būtų perdavęs jo turėtą sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ geriamojo vandens tiekimo tinklų dalį asociacijai. Apeliantai taip pat remiasi teismų sprendimu ir nutartimi analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-935-845/2010 (apeliacinio proceso Nr. 2A-510-275-845/2010) kuriuose nustatyta, kad sodininkai, nepriklausomai, ar jie yra asociacijos nariai, yra sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektų (šuo atveju inžinerinės įrangos - vandentiekio, kanalizacijos tinklų), kuriems pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti buvo panaudotos sodininkų lėšos ar darbas, bendraturčiai.

12. Apeliantai daro išvadą, kad jie, kaip esančio sodininkų bendrijoje „Laumėšakis“ esančio geriamojo vandens tiekimo tinklų bendraturčiai neturi pareigos mokėti jokių mokesčių už prisijungimą prie jiems priklausančio geriamojo vandens tiekimo tinklo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais.

13. Pirma, negalima sutikti su apeliantų pastabomis dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Sodininkų bendrijų 7 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jos sodininkams nuosavybės teise priklauso sodininkų bendrijos lėšomis ir bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai ir bendroji inžinerinė įranga, tame tarpe – vandentiekio, kanalizacijos tinklai ir vamzdynai. Tam, kad įrodyti, jog geriamojo vandens tiekimo tinklai priklauso nuosavybės teise sodininkų bendrijai „Laumėšakis“ reikėjo įrodyti, kad geriamojo tinklai buvo pastatyti įrengti sodininkų bendrų darbų ar už jų bendras lėšas; tai yra fakto klausimas. Pagal bendras įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles kiekviena iš šalių įrodinėja teiginius ir faktines aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis); apeliantai paminėtų faktinių aplinkybių neįrodinėjo. Sodininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies norma savaime sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ 2016 m. birželio 13 pažymoje nurodytų duomenų nepaneigia.

14. Antra, apeliantų nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-935-845/2010 (apeliacinio proceso Nr. 2A-510-275-845/2010) teismas sprendė ginčą pagal ieškovo G. M., sodininkų bendrijos „Eksperesas” ieškinį atsakovei - Sakalaičių sodų asociacijai dėl geriamojo vandens tiekimo nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, pripažino geriamojo vandens nutraukimą sodininkui neteisėtu. Tačiau apeliantai ne pagrindo teigia, kad sodininkų bendrijos nariai- vandens tinklų bendraturčiai neturi pareigos mokėti mokesčių už prisijungimą prie vandens tinklų. Įsiteisėjusiu 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-935-845/2010 teismas nustatė, kad 2008-10-30 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio departamento energetikos ir statinių skyrius pranešė sodininkų bendrijų nariams, kad siekiant sudaryti tiesioginės vandens tiekimo ir atsiskaitymo sutartis su UAB „Vilniaus vandenys“ būtina perduoti sodininkų bendrijose įrengtus tinklus savivaldybei; norint juos perduoti, būtina atlikti tam tikrus veiksmus – parengti patikrinimo aktą, tinklų pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir pan. Sakalaičių sodų asociacija buvo įsteigta 2009 m. sausio 9 d. tam, kad organizuoti vandentiekio vamzdynų priežiūrą, sutvarkymą ir perdavimą bei atsiskaitymą su suvartotą geriamąjį vandenį iki vandentiekis bus perduotas savivaldybei. 2009 m. sausio 19 d. tarp asociacijos ir UAB „Vilniaus vandenys“ buvo pasirašyta Šalto vandens pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią asociacija tapo abonentu, tokiu būdu buvo įteisintas miesto geriamojo vandens tiekimas sodininkų bendrijoms - asociacijos narėms ir sodininkų bendrijų gyventojams, prisijungusiems prie tinklų subabonentų teisėmis. Teismas taip pat padarė išvadą, kad sodininkai, kaip tam tikrų bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, privalo mokėti įmokas, reikalingas šių objektų eksploatavimo išlaidoms padengti, nepaisant to, ar jis yra sodų asociacijos narys, ar ne; tokia sodininkų bendrijų narių pareiga atsiranda daiktinės teisės pagrindu ( CK 4.86 straipsnis).

15. Nagrinėjamoje byloje teismas padarė analogiškas išvadas - nustatė, kad sodininkų bendrijų „Laumėšakis“, „MSV-1“, Lokomotyvas „ ir „Eksperesas“ nariai apsirūpinimą geriamuoju vandeniu ir geriamojo vandens tiekimo sistemos priežiūrą nutarė atlikti per asociaciją, tam tikslui buvo įsteigtas ieškovas – Sakalaičių sodų asociacija, t.y. bendraturčiai susitarė, kad tinklais bus valdoma, naudojamasi ir disponuojama per ieškovą.

16. Nors bylos nagrinėjimo metu apeliantai nuosekliai įrodinėjo, kad yra geriamojo vandens tiekimo tinklų bendraturčiai, tačiau nepateikė įrodymų, kad jie, kaip tinklų bendraturčiai, vykdo savo pareigą prisidėti prie jų eksploatavimo ir techninės būklės palaikymo išlaidų, pavyzdžiui mokėtų už tai sodininkų bendrijai arba tiesiogiai vandens tiekėjui – UAB „Vilniaus vandenys“. Apeliantai naudojasi geriamuoju vandeniu, pripažino savo pareigą mokėti už suvartotą vandenį ir neginčijo šios teismo sprendimo dalies, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai taip pat turi pareigą prisidėti prie geriamojo vandens tinklų eksploatavimo išlaidų.

17. Teismas pagrįstai patenkino ieškovės Sakalaičių sodų asociacijos ieškinį dalyje dėl prisijungimo mokesčio priteisimo, nes šio mokesčio paskirtis - padengti geriamojo vandens tinklų eksploatavimo išlaidas.

Dėl vietinio vandentiekio sąvokos.

18. Apeliantai nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota, jog jų namas turi vietinį vandentiekį. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų name esantys vandentiekis yra vietinis, skirtas vieno vartotojo poreikiams tenkinti. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad šis vandentiekis neįrodo, jo atsakovai turi kokius nors tinklus su grupė vartotojų, todėl, kad neįregistruoti patys sodininkų bendrijoje „Laumėšakis“ esantys geriamojo vandens tiekimo inžineriniai tinklai. Apeliantai teigia, jog atsakovų name esantys vietiniais tinklai yra bendrojo geriamojo vandens vandentiekio įvadas. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad ginčo, jog apeliantai yra prisijungė prie geriamojo vandens tinklų ir naudojasi UAB „Vilniaus vandenys“ teikimu geriamuoju vandeniu, nėra; aplinkybė, jog jie yra geriamojo vandens tinklų dalies savininkai, neatleidžia nuo pareigos prisidėti prie daikto priklausančio sodininkų bendrijai bendrosios nuosavybės teise, eksploatacijos išlaidų proporcingai savo daliai, todėl apeliantų argumentai dėl vietinio vandentiekio sąvokos neturi reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste.

Dėl asociacijos nuosavybės teisių į geriamojo vandens tiekimo tinklus ir teismo išvadų prieštaringumo.

19. Apeliantai nurodo, kad teismas padarė prieštaringas išvadas: teismas teigia, kad bendraturčiai (sodininkų bendrijos – asociacijos narės) yra susitarę dėl daikto (tinklų) valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos per ieškovę – Sakalaičių sodų asociaciją, t.y. asociacija nėra šių tinklų savininkė, o yra tik administratorė, valdanti tinklus. Tuo pačiu teismas nustatė, kad 138 asmenys parašė prašymus priimti į asociaciją ir neatlygintinai perdavė savo vandentiekio nuosavybės dalį, t.y. asociacijai priklauso nuosavybės teise 138/144 dalis geriamojo vandens inžinerinių tinklų. Apeliantai teigia, kad kadangi Asociacija nevaldo nuosavybės teise visų tinklų, ji negali nustatyti kokių nors mokėjimų, susijusių su tinklų naudojimosi, todėl jos sprendimai atsakovų atžvilgiu yra niekiniai (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų teiginiais. Priešingai nei teigia apeliantai, CK 4.75 straipsnio nuostatai neatleidžia apeliantų nuo pareigos prisidėti prie bendrąja nuosavybės teise valdomo objekto eksploatavimo išlaidų padengimo; atsakovų atsisakymas mokėti už vandentiekio tinklų priežiūrą, pažeidžia kitų asociacijos narių teises, padidina jų tinklų išlaikymo naštą. CK 1.137 str. 2 d. įpareigoja asmenys įgyvendinant savo teises laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo reikalavimų. Apeliantai teigia, kad jie yra sodininkų bendrijos „Laumėšakis“ nariai, ši sodininkų bendrija yra Sakalaičių sodų asociacijos narė, t.y. asociacijos sprendimai dėl daikto (tinklų) valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos atsakovams yra privalomi (CK 4.86 straipsnis).

Dėl asociacijos veiklos teisėtumo ir dėl reikalaujamo mokesčio dydžio.

20. Apeliantų manymu, spręsdamas dėl Asociacijos teisės reikalauti prisijungimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti Asociacijos veiklos teisėtumą, kadangi atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė į Asociacijos įstatuose nurodytų veiklos tikslų ir nagrinėjamoje byloje deklaruojamų veiklos tikslų prieštaravimą; kadangi faktinė Asociacijos veikla neatitinka įstatuose numatytų veiklos tikslų, Asociacijos veikla prieštarauja įstatymui; ieškovė negalėjo reikšti reikalavimų atsakovams, kadangi iš neteisėtų veiksmų teisės kilti negali.

21. Apeliantai taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino sprendime prisijungimo mokesčio dydžio. Asociacijos 2012-2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad asociacijos pajamas sudaro nario mokestis ir už geriamąjį vandenį surenkamos įmokos; vandens nuostoliai viršija pusę veiklos sąnaudų Tai patvirtina Asociacijos veiklos beprasmiškumą, nes nebelikus vandens nuostolių, nereikėtų rinkti nario mokesčius; jeigu įmokas už geriamąjį vandenį rinktų sodininkų bendrijos, nereikėtų papildomai apmokėti Asociacijos veiklos sąnaudų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje nebuvo pareiškę kokių nors priešpriešinių reikalavimų dėl Asociacijos steigimo dokumentų teisėtumo nuginčijimo, dėl prisijungimo mokesčio dydžio nepagrįstumo ar pan.; pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už pareikštų reikalavimų ribų ir svarstyti Asociacijos veiklos įsteigimo ir veiklos teisėtumą savo iniciatyva.

23. Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010;2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

24.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovų apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo d. sprendimą nepakeistą.

25.Atmetus apeliacinį skundą, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.