Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio, nuteistųjų R. U., E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

R. U. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 264 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams keturiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. K. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistųjų E. K., R. U. solidariai priteista M. B. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų E. K., R. U. solidariai priteista valstybei 330,03 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir nuo 2014 m. sausio 31 d. faktiškai kontroliuodami M. B. elgesį bei jos buvimo vietą, t. y. iki 2014 m. vasario 15 d. laikydami nukentėjusiąją nelaisvėje, ir saugodami E. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), verbavo nukentėjusiąją vykti į užsienį apgaule žadėdami striptizo šokėjos darbą, tačiau žinodami, jog užsienyje ji bus išnaudojama prostitucijai, taip pat naudojo psichinę prievartą grasindami, kad nepaklusimo atveju, susidoros su nukentėjusiąja M. B. bei jos artimaisiais.

Tęsdami nusikalstamus veiksmus nukreiptus į turtinės naudos gavimą iš M. B. pardavimo, 2014 m. vasario 15 d. išleido M. B. iš E. K. buto bei naudodamiesi nukentėjusiosios M. B. pažeidžiamumu ir dėl sistemingos psichinės prievartos naudojimo palaužtu gebėjimu priešintis, toliau kontroliavo nukentėjusiosios M. B. elgesį ir buvimo vietą, sistemingai tęsė grasinimus nukentėjusiajai fiziniu smurtu bei toliau verbavo nurodydami, kad ji privalės užsienio valstybėje užsiimti prostitucija, o 2014 m. vasario 21 d. R. U. nugabenus nukentėjusiąją M. B. į K. miško parką, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė ne mažiau kaip tris kartus nukentėjusiajai M. B. į dešinį šoną, apatinį žandikaulį, padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to pagal išankstinį bendrininkų susitarimą, R. U. tęsdamas nusikalstamus veiksmus nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 23 d., laikė nukentėjusiąją M. B. nelaisvėje išnuomotame viešbučio „P“ kambaryje, esantį (duomenys neskelbtini), kur R. U. asmeniškai saugojo M. B., kad ji nepabėgtų ir kontroliavo jos elgesį. Po to 2014 m. vasario 23 d., vakare, laikotarpiu nuo 16 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., nukentėjusiąją nugabeno į L. U. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo sandėliuką, esantį rūsyje, kur užrakinęs laikė nukentėjusiąją M. B. nelaisvėje iki 2014 m. vasario 24 d. 12 val. 00 min.

Po to tęsdamas nusikalstamus veiksmus pagal išankstinį bendrininkų susitarimą, R. U. nukentėjusiąją M. B. gabeno automobiliu „F“ valst. Nr. XXX, nenustatyta kryptimi iki (duomenys neskelbtini), tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. U. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Taip pat R. U. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami kartu, ne vėliau kaip 2014 m. vasario 1 d., E. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą apriboti nukentėjusiosios M. B. galimybes pabėgti ir versdami ją paklusti savo reikalavimams, pagrobė nukentėjusiajai priklausančius dokumentus, t. y. Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. XXXXX ir asmens tapatybės kortelę Nr. XXXX.

R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ir gabeno nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

R. U. neteisėtai laikė ir gabeno ne mažiau kaip 2,0735 g narkotinės medžiagos kanapių bei 0,1009 g narkotines medžiagos kanapių ir tabako mišinio, dalį šių medžiagų, t. y. 0,7072 g narkotinės medžiagos kanapių bei 0,1009 g narkotines medžiagos kanapių ir tabako mišinio, neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol 2014 m. vasario 24 d. 20 val. 45 min., kratos metu ši neteisėtai laikoma narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta, o dalį neteisėtai laikomos narkotinės medžiagos, t. y. 1,3663 g narkotinės medžiagos kanapių, supakuotos viename polietileniniame maišelyje, paslėpęs cigarečių pakelyje, įdėtame į striukės kišenę, neteisėtai gabeno automobiliu „F“ valst. Nr. XXX, K. mieste, iki (duomenys neskelbtini), kur 2014 m. vasario 24 d. 18 val. 30 min., automobilyje buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

R. U. ir E. K. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu 2014 m. vasario 4 d., neturėdami teisėto pagrindo ir pasinaudodami anksčiau išsakytais grasinimais fiziniu smurtu nukentėjusiosios ir jos artimųjų atžvilgiu, bei tokiu būdu palaužtu nukentėjusiosios gebėjimu priešintis neteisėtiems veiksmams, bendrais veiksmais tęsdami tokios psichinės prievartos naudojimą, atvirai vertė nukentėjusiąją M. B. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. įkeisti jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „H“, o 2014 m. vasario 4 d. nukentėjusiajai patenkinus turtinį reikalavimą ir už 400 Lt įkeitus mobiliojo ryšio telefoną „H“ UAB „L“ lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu užvaldė 400 Lt.

R. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. vasario 23 d. vakare, laikotarpiu nuo 16 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., siekdamas palaužti M. B. pasipriešinimą, privertė suvartoti nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių.

Šioje byloje apeliantai skunde nepateikė duomenų, patvirtinančių paminėtų aplinkybių buvimą. Iš skundžiamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas pripažino įrodymais tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, rėmėsi jais darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes. Aplinkybė, kad įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą teismas pripažino patikimais kaltinimui palankius įrodymus, o nuteistųjų parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui, nesuteikia pagrindo teigti, jog teisinantys įrodymai nebuvo pripažinti įrodymais byloje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos duomenų kontekste. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Bylos proceso teisme metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, kurie turi būti patikimi. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009).

Dėl R. U. ir E. K. nusikalstamų veikų

Motyvuojamoji dalis

kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistųjų R. U. ir E. K. apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas juos pripažindamas kaltais ir nuteisdamas pagal BPK 147 straipsnio 1 dalį, prekybos žmonėmis požymius aptarė neišsamiai, paviršutiniškai ir tinkamai jų neįvertino. Nors nuteistieji kaltę neigia ir pateikia savo vertinimą dėl byloje nustatytų aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos nuteistųjų parodymus, t. y. jog jie neva nepadarę veiksmų, atitinkančių BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Svarbu pažymėti, kad apeliacinio proceso metu nuteistasis R. U. pripažino, jog automobilyje kalbėjosi su M. B., tačiau savaip interpretuoja šio pokalbio turinį ir teigia, kad norėjo padėti nukentėjusiajai pasislėpti nuo buvusio darbdavio, ir kad ji nenusižudytų. Nuteistasis E. K. taip pat pripažino, kad R. U. galėjo jam skambinti dėl M. B. elgesio, tačiau nekalbėjo apie nukentėjusiosios verbavimą prostitucijai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistųjų parodymai yra nelogiški, neįtikinami, todėl atmetami. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pati nukentėjusioji ieškojo darbo ir norėjo išvykti į užsienį, o nuteistieji tik norėjo jai padėti.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog nuteistieji verbuodami M. B. sistemingai naudodami prieš ją psichinę prievartą palaužė jos gebėjimą priešintis. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B. kartais galėjo išeiti į parduotuvę, tam tikrą laiką gyveno pas tetą ir seserį, nors ir buvo kontroliuojama, tačiau apie grasinimus ar prieš ją naudojamą psichinę prievartą niekam nesakė, išskyrus seserį B. B., kuri nesiėmė jokių priemonių nukentėjusiajai padėti. Tai iš dalies patvirtina liudytojų R. M., R. V. bei Ž. P. parodymai. Be to, iš liudytojos B. B. parodymų matyti, kad nukentėjusioji nebuvo tiek psichiškai palaužta, jog nebūtų galėjusi priešintis psichinei prievartai. Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. U. ir E. K. 2014 m. vasario 24 d. buvo sulaikyti BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, o M. B. buvo patikrinta dėl apsvaigimo nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų. Iš medicininės apžiūros akto Nr. 171 matyti, kad M. B. judri, euforiška, susijaudinusi, tačiau jokių kitų sveikatos sutrikimų jai nebuvo konstatuota (1 t., 131 b. l.). Taip pat M. B. jokių sveikatos sutrikimų dėl nuteistųjų sistemingos psichinės prievartos naudojimo nenustatyta ir 2014 m. vasario 27 d. medicinos apžiūros metu (1 t., 115-116 b. l.) Bylos medžiagoje nėra jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų (specialisto išvados ar pan.), kad dėl nuteistųjų sistemingos psichinės prievartos naudojimo buvo palaužtas nukentėjusiosios gebėjimas priešintis. Tai, kad nuteistųjų neteisėti veiksmai M. B. sukėlė stresą, emocinį sukrėtimą, dėl ko ji patyrė pažeminimą, negali būti vertinamas palaužtu gebėjimu priešintis. Esant šioms aplinkybėms, iš skundžiamo nuosprendžio šalintina aplinkybė. kad dėl nuteistųjų sistemingos psichinės prievartos naudojimo buvo palaužtas nukentėjusiosios M. B. gebėjimas priešintis.

Pagal teismų praktiką provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Išvada, kad asmenys skatinami daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai valstybės pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-262/2012, Nr. 2K-530/2012, Nr. 2K-434/2013, Nr. 2K-549/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji M. B. 2014 m. vasario 20 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnus dėl ketinimo ją parduoti į užsienį užsiimti prostitucija, todėl 2014 m. vasario 21 d. buvo pardėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (1 t., 1, 6 b. l.). Iš M. B. protokolo – pareiškimo matyti, kad A. ir E. (kaip vėliau ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog tai R. U. ir E. K.) laikė ją nelaisvėje, vartoja psichinį ir fizinį smurtą bei ruošiasi parduoti į užsienį dirbti prostitute (1 t., 6 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistieji R. U. ir E. K. jau iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvo padarę dalį nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai tik prisijungė prie daromo nusikaltimo, t. y. kreipėsi į teismą dėl leidimo klausytis E. K. ir M. B. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais (1 t., 9-10, 13, 44-45 b. l.), slaptai sekti E. K. (1 t., 56 b. l.) bei leidimo leisti nukentėjusiajai užmegzti ryšį su E. K. ir / ar jo bendrininkais bei slapta daryti garso ir vaizdo įrašus, ir sekti (1 t., 62-63, 66 b. l.). Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji M. B. ar policijos pareigūnai spaudė, aktyviai skatino ar kurstė nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką ar tęsti jau pradėtus nusikalstamus veiksmus. Priešingai, iš pirmiau paminėto 2014 m. vasario 23 d. garso įrašo pokalbio, vykusio tarp M. B. ir R. U. matyti, kad nuteistasis aktyviais veiksmais toliau verbuoja nukentėjusiąją vykti į užsienį užsiimti prostitucija, o nukentėjusioji jokių aktyvių provokacinio pobūdžio veiksmų neatlieka. Pažymėtina, kad nuteistasis R. U. apeliaciniame skunde tik kelia abejonę dėl nukentėjusiosios neva provokuojančių veiksmų (telefono skambučių, rašytų žinučių kitiems asmenims, „išpirkos“ prašymas, klausimų, ar nori ją parduoti formulavimas ir t. t.), tačiau jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios M. B. veiksmai nėra ir negali būti laikomi provokuojančiais, nes ji nesiekė ir neatliko veiksmų, kurie nuteistiesiems būtų apriboję veiksmų pasirinkimo laisvę.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad R. U. ir E. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikalstamus veiksmus padaryti bendrininkaujant galima tik tyčia. Šio straipsnio dispozicijoje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą nukentėjusįjį įtraukti į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, jog auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma bendrininku grupe, kai vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl pakanka nustatyti, kad kaltininkas suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriuo siekiama nukentėjusįjį išnaudoti, atskleisti ir įrodyti tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad toks asmuo bus išnaudojamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, BK 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dvejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės bylos Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Kasacinės bylos Nr. 2K-657/2012, Nr. 2K-521/2013, Nr. 2K-315/2014).

Iš nukentėjusiosios M. B. parodymų matyti, kad E. K. bute jai grasino abu nuteistieji, tačiau daugiau R. U., kuris ne kartą ją mušė, tampė už plaukų, tai matė ir E. K., kuris prieš ją fizinio smurto nenaudojo, netgi užstojo R. U. pasakydamas, jog „negerai taip elgtis su preke“. E. K. jai sakė, kad „gal jai patiks šis darbas“, o kai leido nukentėjusiajai bendrauti su mama per „S“ programą, liepė ją nuraminti ir užsiminti, kad ruošiasi važiuoti į užsienį dirbti aukle (1 t., 110-116 b. l.). Po to kai nukentėjusioji su R. U., gyveno svečių namuose „P“, E. K. skambino R. U. ir pasakė, kad nukentėjusioji iš jo pabėgo. Iš 2014 m. vasario 23 d. garso įrašo matyti, kad R. U. kalbėjo su E. K. apie greitesnį nukentėjusiosios pardavimą (1 t., 145-146 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, abu nuteistieji buvo suinteresuoti M. B. įtraukti į prostituciją, ir tai darė pasiskirstę vaidmenimis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. U. veiksmai verbavimo procese buvo aktyvesni, nei nuteistojo E. K. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, neturi jokios reikšmės kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas kaltininkas. Akivaizdu, kad abu nuteistieji veikė bendrininkų grupe, tyčia, turėdami vieningą tikslą, t. y. apgaule verbavo M. B. vykti į užsienį, žadėdami striptizo šokėjos darbą, tačiau žinodami, jog ten ji bus išnaudojama prostitucijai.

Todėl pirmosios instancijos teismas R. U. ir E. K. pagrįstai pripažino bendrininkų grupę, kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (6 t., 34 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį tada, kai kaltininkas tyčia tiesiogiai pradeda daryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, tačiau veikos nebaigia dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji turėjo tikslą M. B. parduoti prostitucijai užsienyje, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. U. 2014 m. vasario 24 d. gabeno nukentėjusiąją automobiliu, bet buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas nusikalstamos veikos baigtumą siejo su konkrečiais nuteistųjų veiksmais, o ne su BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytais požymiais. Ši norma yra alternatyvi, t. y. nusikalstama veika gali būti padaroma nukentėjusįjį asmenį parduodant, perkant, kitaip perleidžiant ar įgyjant, verbuojant, gabenant ar laikant nelaisvėje prostitucijai, pornografijai ar pan. Akivaizdu, kad R. U. ir E. K. verbavo M. B., todėl ši nusikalstama veika laikoma baigta nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas nukentėjusiąją išvežė į užsienį tokiam darbui, ar ne. Todėl R. U. ir E. K. nusikalstama veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 147 straipsnio 1 dalies, perkvalifikuojama į BK 147 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. U. ir E. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Dėl R. U. ir E. K. nusikalstamų veikų

kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį

R. U. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami kartu, ne vėliau kaip 2014 m. vasario 1 d., E. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą apriboti nukentėjusiosios M. B. galimybes pabėgti ir versdami ją paklusti savo reikalavimams, pagrobė nukentėjusiajai priklausančius Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. XXXX ir asmens tapatybės kortelę Nr. XXXX.

BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs neteisėti veiksmai – įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais (Kasacinė byla Nr. 2K-12/2013).

Iš nukentėjusiosios M. B. parodymų matyti, kad dar pirmą naktį būnant E. K. bute, R. U. iškraustė jos rankinę ir paėmė jos asmens dokumentus, t. y. pasą ir asmens tapatybės kortelę. Po dviejų savaičių nuvykus į svečių namus „P“, R. U. grąžino jai pasą tam, kad ši galėtų užsiregistruoti šiame viešbutyje, tačiau ji nuteistajam dokumento nebegrąžino.

Ikiteisminio tyrimo metu E. K. laikinai sulaikius BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, asmens kratos metu pas jį buvo rasta M. B. vardu išduota asmens tapatybės kortelė Nr. XXXX (2 t., 182 b. l.). Iš ikiteisminio tyrimo metu surašyto daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad M. B. pateikė savo vardu išduotą pasą Nr. XXXX (1 t., 122 b. l.). Šie dokumentai buvo apžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai (1 t., 123-125 b. l.). Be to, nukentėjusiosios M. B. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš liudytojo R. M. parodymų matyti, kad viešbutyje „P“ nukentėjusioji M. B. registracijai pateikė savo pasą, o nuteistasis R. U. už kambarį sumokėjo 300 Lt. Iš liudytojos B. B. parodymų matyti, kad sesuo (nukentėjusioji M. B.) jai pasakojo, kad vaikinai (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo nuteistieji R. U. ir E. K.) iš jos atėmė pasą ir asmens tapatybės kortelę, taip siekdami ją kontroliuoti ir išvežti į užsienį parduoti prostitucijai (1 t., 179 b. l.).

Tuo tarpu, nuteistųjų E. K. ir R. U. parodymus pirmosios instancijos teismas teisingai kritiškai įvertino ir juos pagrįstai atmetė. Akivaizdu, kad E. K. iki jo sulaikymo BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, turėjo galimybę grąžinti nukentėjusiajai asmens tapatybės kortelę, nes žinojo kito bendrininko R. U. mobilaus ryšio telefono numerį, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šioje dalyje netikėti nukentėjusiosios M. B. parodymais nėra jokio pagrindo, nes juos objektyviai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad R. U. viešbutyje „P“ pasą grąžino M. B., neturi jokios reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad tiek E. K., tiek R. U. veikdami bendrininkų grupe ir siekdami bendro tikslo, realiai disponavo nukentėjusiajai M. B. priklausančiais dokumentais, kuriuos pagrobė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. U. net po to, kai M. B. viešbutyje „P“ po registracijos atgavo savo pasą, t. y. jo negrąžino nuteistajam, toliau aktyviais veiksmais, veikdamas kartu su E. K., verbavo nukentėjusiąją, t. y. tokiu būdu tęsė nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 147 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų R. U. ir E. K. nusikalstami veiksmai, kurie kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, sudaro idealią nusikaltimų sutaptį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tuo tarpu reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis pavojingomis veikomis, kurias skiria laiko tarpas, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tame pačiame ar skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau, priklausomai nuo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (ar jos buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika, ar keliomis veikomis, tarp kurių yra laiko tarpas), jos gali sudaryti kaip idealią, taip ir realią nusikalstamų veikų sutaptį.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad R. U. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, jog veikdami kartu, ne vėliau kaip 2014 m. vasario 1 d., turėdami tikslą apriboti nukentėjusiosios M. B. galimybes pabėgti ir versdami ją paklusti savo reikalavimams, pagrobė nukentėjusiajai priklausančius dokumentus. Taip pat R. U. ir E. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už nusikalstamos veikos padarymą, kuri truko nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 15 d. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nusikalstami veiksmai buvo padaryti laiku, tarp kurių nėra didelio tarpo. Akivaizdu, kad R. U. ir E. K. verbavo M. B. ir pagrobė jos dokumentus, turėdami tikslą apriboti nukentėjusiosios galimybes pabėgti, taip versdami ją paklusti jų nusikalstamam sumanymui. Esant šioms aplinkybėms, nuteistųjų R. U. ir E. K. nusikalstami veiksmai sudaro idealią sutaptį.

Dėl R. U. ir E. K. išteisinimo

R. U. ir E. K. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu 2014 m. vasario 4 d., neturėdami teisėto pagrindo ir pasinaudodami anksčiau išsakytais grasinimais fiziniu smurtu nukentėjusiosios ir jos artimųjų atžvilgiu, bei tokiu būdu palaužtu nukentėjusiosios gebėjimu priešintis neteisėtiems veiksmams, bendrais veiksmais tęsdami tokios psichinės prievartos naudojimą, atvirai vertė nukentėjusiąją M. B. atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, t. y. įkeisti jai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „H“, o 2014 m. vasario 4 d. nukentėjusiajai patenkinus turtinį reikalavimą ir už 400 Lt įkeitus mobiliojo ryšio telefoną „H“ UAB „L“ lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu užvaldė 400 Lt.

Pirmosios instancijos teismas R. U. ir E. K. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistieji privertė nukentėjusiąją M. B. lombarde įkeisti savo mobilaus ryšio telefoną, o gautus pinigus užvaldė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai prioritetą suteikė R. U. ir E. K. parodymams, o nukentėjusiosios M. B. parodymus nepagrįstai atmetė, t. y. juos netinkamai įvertino. Pasak prokuroro, nuteistasis R. U. paėmė iš M. B. mobilaus ryšio telefoną ir kartu su E. K. nuvyko į lombardą, kur nukentėjusioji nuteistųjų paliepimu užstatė jį (telefoną), o gautus pinigus pasiėmė R. U. Skunde taip pat pažymima, kad šias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojų Ž. P. ir B. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. U. ir E. K. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pažymėtina, kad pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Vertimas suteikti turtinę naudą gali pasireikšti atviru reikalavimu arba kitokiu nukentėjusiojo supažindinimo būdu (raštu, veiksmu ir pan.) su turtinės pretenzijos turiniu ir su prievartiniu pobūdžiu (užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę). Būtinasis veikos požymis – psichinės prievartos panaudojimas, kuris gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusį ar kitą asmenį: 1) panaudoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos panaudojimu, t. y. grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Kasacinės bylos Nr. 2K-93/2010, Nr. 2K-203/2011).

Iš nukentėjusiosios M. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad po keturių dienų, kai ji gyveno E. K. bute, R. U. iš jos atėmė mobilaus ryšio telefoną. Po to kartu su R. U. ir E. K. nuvyko į lombardą, kur nuteistieji „liepė jai užstatyti telefoną, o gautus pinigus pasiėmė R. U.“ (1 t., 112 b. l.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji M. B. pirmosios instancijos bei apeliacinio proceso metu nebuvo apklausta, nes yra išvykusi į užsienį (4 t., 55 b. l.) (2016 m. kovo 16 d. M. B. raštas Nr. GD-1175). Iš liudytojos B. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad sesuo, t. y. nukentėjusioji M. B. sakė, jog nuteistieji iš jos atėmė dokumentus ir telefoną (1 t., 179 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šie nukentėjusiosios M. B. bei liudytojos B. B. parodymai yra labai paviršutiniški, neišsamūs ir nedetalizuoti, o jų patikrinti kitomis priemonėmis nėra galimybės. Tuo tarpu, nuteistieji R. U. ir E. K. teigia, kad nukentėjusioji M. B. savo iniciatyva užstatė savo telefoną lombarde, nes jai reikėjo pinigų. Šiuos nuteistųjų parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos Ž. P. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji pati padavė telefoną, pasirašė sutartyje, tokiu būdu jį įkeitė, tačiau kas pasiėmė pinigus, neprisimena. Taip pat parodė, kad šalia buvo du vaikinai, tačiau jokios prievartos merginos (nukentėjusiosios) atžvilgiu, nepastebėjo, priešingu atveju būtų iškvietusi apsaugą (1 t., 191 b. l.; 4 t., 71 b. l.). Baudžiamosios bylos medžiagoje esanti telefono įkeitimo sutarties kopija patvirtina, kad būtent pati nukentėjusioji M. B. pateikė Ž. P. mobilaus ryšio telefoną „H“, IMEI Nr. XXXXX, kurioje pati pasirašė (1 t., 163-164 b. l.).

Teismų praktikoje tvirtinama, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir, ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės. Be to, apeliacinės instancijos teismas siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, privalo kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiaga kategoriškai nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusioji M. B. savanoriškai įkeitė savo telefoną lombarde UAB „L“. Šiuo atveju vien tik nukentėjusiosios M. B. bei liudytojos B. B. nekonkretūs (neišsamūs) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali nulemti nusikalstamos veikos dėl turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį inkriminavimo R. U. ir E. K. Be to, kaltinimas dėl turto prievartavimo R. U. ir E. K. buvo grindžiamas nukentėjusiosios atžvilgiu anksčiau išsakytais grasinimais fiziniu smurtu jos (nukentėjusiosios) ir jos artimųjų atžvilgiu bei tokiu būdu palaužtu nukentėjusiosios gebėjimu priešintis neteisėtiems veiksmams ir tokios psichinės prievartos tęsimu. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, toks kaltinimas nepagrįstas, nes fizinė ir psichinė prievarta buvo naudojama nukentėjusiosios verbavimo procese, o ne prievartaujant turtą. Akivaizdu, kad šių aplinkybių nepatvirtina nei nukentėjusiosios, nei liudytojų B. B. bei Ž. P. aukščiau aptarti parodymai. Priešingai, iš liudytojos Ž. P. parodymų matyti, kad nukentėjusios M. B. bei netoliese buvusių vyriškių (kaip vėliau nustatyta – R. U. ir E. K.) elgesys lombardo patalpose nekėlė jai jokių įtarimų. Byloje esantys duomenys tiek atskirai, tiek jų visuma neginčijamai nepatvirtina, kad R. U. ir E. K. atvirai vertė nukentėjusiąją M. B. įkeisti savo mobilaus ryšio telefoną „H“, jai grasinant ar palaužtu jos gebėjimu priešintis ar toliau naudojant psichinę prievartą.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, o iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina ir tai, kad šis principas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad BPK 21 ir BPK 22 straipsniai be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių numato ir teisę, bet ne pareigą duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įstatymas nenumato įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos. Vadinasi, nuteistieji R. U. ir E. K. kaip baudžiamojo proceso dalyviai, žinodami savo teises, galėjo laisvai pasirinkti, kaip jiems elgtis, t. y. ar laikytis aktyvios pozicijos (duoti parodymus, pačiam pateikti naujus duomenis ar prašyti, kad tokie būtų surinkti), ar pasyvios – atsisakyti duoti bet kokios parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. U. ir E. K. davė parodymus apie jiems žinomas faktines bylos aplinkybes, kurių neginčijamai nepaneigia kiti bylos duomenys.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra.

Teisėjų kolegija, skirdama E. K. ir R. U. bausmes pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jų asmenybes:

R. U. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nedirba (2 t., 124-126, 129-135 b. l.);

E. K. anksčiau teistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, nedirba (3 t., 23-28 b. l.). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad E. K. anksčiau buvo nustatyti emocijų ir elgesio sutrikimai dėl nebrandžios asmenybės adaptacijos; sunkus depresijos epizodas be psichozės simptomų (3 t., 38, 41 b. l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad R. U. padarė sunkų, apysunkį ir nesunkų (BK 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), o E. K. – sunkų ir apysunkį (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys) nusikaltimus, kurie baigti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pačios nukentėjusiosios M. B. lengvabūdiškus ir neatsakingus veiksmus, t. y. klube susipažinusi su nuteistaisiais, kurie prisistatė išgalvotais vardais, naktį nuvažiavo į E. K. butą, kur visi vartojo alkoholinius gėrimus ir pasiliko nakvoti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistieji atliko tik dalį nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, t. y. tik verbavo išnaudojimui verstis prostitucijai. Prokuroras skunde teisingai pažymi, kad nuteistieji nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnyje, padarė dėl savanaudiškų paskatų, nes siekė užsidirbti iš nukentėjusiosios pardavimo prostitucijai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos medžiaga nėra didelės apimties ar itin sudėtinga, tačiau jos išnagrinėjimas apygardos teisme nepagrįstai užsitęsė ne dėl nuteistųjų kaltės (BPK 44 straipsnio 5 dalis) (2014 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XII-955 redakcija). Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad R. U. ir E. K. didesnę laisvės atėmimo bausmės dalį jau atliko kardomojo kalinimo (suėmimo) metu, kuris įskaitomas į bausmės laiką (BK 66 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad E. K. prieš nukentėjusiąją M. B. smurto nevartojo, jai negrasino, jo vaidmuo dėl nukentėjusiosios verbavimo nėra pagrindinis, tačiau negali būti laikomas ir antraeiliu, jo sveikatos būklę, todėl jam pagal BK 147 straipsnio 1 dalį skiriama laisvės atėmimo bausmė arčiau įstatymo sankcijos minimumo. Tuo tarpu nuteistasis R. U. nukentėjusiosios M. B. atžvilgiu vartojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, grasino susidoroti su ja ir jos artimaisiais, t. y. jo vaidmuo BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme buvo pagrindinis, o veiksmai aktyvesni, todėl jam skiriama laisvės atėmimo bausmė įstatymo sankcijos ribose, tačiau mažesnė, nei numato sankcijos vidurkis.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems R. U. ir E. K. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskyrė per švelnias laisvės atėmimo bausmes, nes netinkamai įvertino BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl prokuroras skunde prašo R. U. ir E. K. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, paskirti po trejus metus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. U. ir E. K. pripažindamas kaltais pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, paskyrė teisingas laisvės atėmimo bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje taip pat numatytos alternatyvios bausmės, t. y. bauda ir areštas. Todėl apygardos teismas R. U. ir E. K. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, kurios artimos sankcijos minimumui, BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių bei BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroras skunde neteisingai interpretuoja BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, nes bylos aplinkybes vertina atsietai, o ne visumoje. Kadangi R. U. ir E. K. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį sudaro idealią nusikaltimų sutaptį, jiems paskirtos bausmės bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto nuostatas.

Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino BK 75 straipsnio taikymo galimybę nuteistiesiems R. U. ir E. K. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl BK 75 straipsnio netaikymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus visą bylos medžiagą, susijusią ir su padaryta nusikalstama veika, ir su kaltininko asmenybę charakterizuojančiais duomenimis.

Bylos duomenys patvirtina, kad R. U. ir E. K. anksčiau teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, tačiau ir vėl padarė naujus tyčinius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 4, 5 dalys), kas patvirtina, jog nuteistieji jokių išvadų nepadarė ir nepasitaisė (2 t., 124-128 b. l.; 3 t., 23-28 b. l.). Akivaizdu, kad jie yra pavojingi visuomenei, todėl turi atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Esant šioms aplinkybėms, R. U. ir E. K. taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas nėra pagrindo, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Apeliantai R. U. ir E. K. skunduose prašo nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. B. pareiškė 50 000 Lt (14 481 Eur) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (3 t.,170-173 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų nusikalstami tyčiniai veiksmai nukentėjusiajai M. B. sukėlė stresą, emocinį sukrėtimą, ji patyrė pažeminimą, tačiau jie nesukėlė itin neigiamų pasekmių. Todėl apygardos teismas vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais neturtinės žalos dydį sumažino iki 2 000 Eur. Be to, iš nukentėjusiosios M. B. parodymų matyti, kad tik anksčiau, t. y. iki šio įvykio, yra ėjusi pas psichologą, nes būdavo sunku susikaupti ir bendrauti su žmonėmis (1 t., 114 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino nuteistųjų nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė, žymiai sumažindamas reikalaujamą priteisti neturtinės žalos dydį. Be to, Kauno apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistųjų teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta. Nors pagal bylos duomenis R. U. ir E. K. nedirba, tačiau yra darbingi, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nuosprendį pakeisti:

R. U. ir E. K. iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad dėl nuteistųjų sistemingos psichinės prievartos naudojimo buvo palaužtas nukentėjusiosios M. B. gebėjimas priešintis.

R. U. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 147 straipsnio 1 dalies, perkvalifikuoti į BK 147 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę ir bausmes, paskirtas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir R. U. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

E. K. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 147 straipsnio 1 dalies, perkvalifikuoti į BK 147 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir E. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams dviem mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

R. U. ir E. K. laisvės atėmimo bausmių atlikimo pradžias skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.