Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-447-2021.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. VDI 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-447-2021 V. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktore, nuo 2019 m. liepos 12 d., 22.00 val., iki 2019 m. rugsėjo 13 d., 23.05 val., pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymo) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi esant darbo sutarties (darbo santykių) požymiams (darbuotojai pakluso įmonėje nustatytai tvarkai, veikla nėra savarankiška bei esant tęstinumui, nes šokėjos klube šoka nustatytu grafiku), neužtikrino, kad klube dirbantys darbuotojai R. Š., R. R., A. H. (A. H.), D. K. (D. K.) bei E. M. dirbtų teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą bei pasirašius darbo sutartis. V. R. paskirta 1 000 eurų dydžio bauda.

2. Dėl šio nutarimo V. R. atstovas advokatas T. Bagdanskis pateikė skundą, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo netenkintas.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, skundžiamų procesinių sprendimų, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju V. R. pagrįstai pripažinta kalta padariusi ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Dėl šokėjų nelegalaus darbo

11. Taigi įstatyme yra aiškiai reglamentuota, kas privalo būti apibrėžta autorinėje sutartyje. Susipažinus su šioje byloje esančių sutarčių tekstu, darytina išvada, jog šiose sutartyse nėra įtrauktos ir apibrėžtos būtinosios autorinės sutarties sąlygos. Antai, sutarčių 1 punkte nurodoma, kad atlikėjas įsipareigoja priimti atlikimui užsakovo pateiktus choreografijos kūrinius ir kitus sceniniam atlikimui skirtus kūrinius bei scenines kompozicijas, Priedas Nr. 1. Vis tik nei šiame punkte, nei likusiame sutarties tekste nėra nurodytas kūrinio pavadinimas, pats kūrinys apibūdintas tik bendrais, nekonkrečiais bruožais. Šie sutarties trūkumai galbūt ir galėtų būti nelaikomi esminiais, jeigu kūrinio pavadinimas ir jo bruožai būtų aprašyti minėtame Priede Nr. 1, tačiau tokio priedo byloje nėra, jis niekada nebuvo sudarytas. Tokiu būdu iš pasirašytų sutarčių visiškai nėra aišku, apie kokių konkrečiai kūrinių priėmimą atlikimui yra sutarta. Be to, iš sutarties nėra aiškus ir pats kūrinių priėmimo – perdavimo procesas, t. y. kaip, kokia forma (žodine, sudarant priėmimo – perdavimo aktą ar pan.) turi būti atlikimui priimami kūriniai. Sutarties 8 punkte nurodyta, kad atlikėjas suteikia užsakovui teises neterminuotai transliuoti, retransliuoti ar kitaip viešai skelbti neįrašyta (neužfiksuotą) kūrinio atlikimą, įrašyti neįrašytą (neužfiksuotą) atlikimą, atgaminti atlikimo įrašą, padaryti atlikimo įrašą viešai prieinamą, platinti atlikimo įrašą ar jo kopijas (išimtinė licencija). Gyvo atlikimo metu gali būti panaudoti mikrofonai, garsiakalbiai ir kitos techninės priemonės, kurios pagerina atlikimą. Šiame sutarties punkte išdėstytos gretutinės teisės yra priskirtinos prie atlikėjo turtinių teisių (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 53 straipsnio 1 dalis). Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 60 straipsnio 4 dalį sutartims dėl gretutinių turtinių teisių perdavimo ir licencinėms sutartims dėl turtinių teisių suteikimo taikomos mutatis mutandis šio įstatymo 38–46, 48 ir 50 straipsnių nuostatos. Taigi atlikėjui perduodant savo gretutines teises į konkretų objektą, sutartyje turėtų būti aiškiai, nedviprasmiškai įvardijama, koks tai yra objektas (kūrinys, jo pavadinimas, apibūdinimas ir t. t.). To sutarties 8 punkte nesilaikyta, šiuo atveju vėlgi nėra aišku, dėl ko konkrečiai susitarta. Taigi įvertinus sudarytų sutarčių nuostatas matyti, kad jos nėra individualizuotos, iš jų nėra aišku, apie kokius kūrinius sutartyse yra kalbama. Pažymėtina, kad autorinė sutartis laikoma sudaryta tik tuomet, kai aiškiai apibrėžtas teisių, kurių perdavimas (suteikimas) yra autorinės sutarties dalykas, objektas – kūrinys, kitais žodžiais tariant, kai įmanoma nustatyti, kokio konkretaus kūrinio teisės yra perduodamos ar suteikiamos. Šiuo atveju iš pasirašytų sutarčių turinio konkretaus kūrinio identifikuoti negalima. Vadinasi, pasirašytų sutarčių negalima vertinti kaip autorinių sutarčių, kadangi jos neatitinka tokioms sutartims keliamų reikalavimų.

12. Apeliaciniame skunde itin akcentuojama, jog Lietuvoje galioja sutarties laisvės principas ir šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas esą neatkreipė dėmesio ir nesiaiškino, jog sudarytos sutartys turi ir paslaugų teikimo sutarčių bruožų. Be jokių abejonių juridinis asmuo turi teisę sudaryti paslaugų teikimo sutartis dėl tam tikros užduoties atlikimo, rezultato pasiekimo ir panašiai. Tokiu atveju tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje paslaugų teikimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (paslaugų teikėjo) įsipareigojimas pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), bei kliento įsipareigojimas už suteiktas paslaugas sumokėti. CK 6.716 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad CK XXXV skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis ar darbo funkcijas atliekantis darbuotojas, t. y. ar tarp šalių yra susiklostę sutartiniai ar darbo santykiai, kuriems įstatymas kelia papildomus, su asmenų įdarbinimu susijusius reikalavimus. Vienas iš požymių, skiriančių paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra tam tikrą veiklą vykdančio asmens savarankiškumas. Veikla yra savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Be to, civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu.

13. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad tarp šokėjų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo darbo santykiams būdingo pavaldumo, neva jos veikė savarankiškai, o įstatymai suteikia galimybę užsakovui duoti nurodymus paslaugos vykdytojui. Išties CK 6.718 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Vis tik teismas atkreipia dėmesį, kad nei sutarties sąlygos, nei kliento nurodymai negali prieštarauti įstatymams. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad atlikėjas, nepaisant jo išimtinių turtinių teisių, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitiems asmenims, turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą. Atlikėjas turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardintas kaip atlikėjas, ir prieštarauti dėl atlikimo ar jo įrašo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl atlikėjo garbei ar reputacijai galinčio padaryti žalos bet kokio kito kėsinimosi į atlikimą ar jo įrašą. Atlikėjo asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 52 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tuo tarpu sutarčių 7 punkte yra nustatyta, kad atlikėjas neprieštarauja, kad užsakovas, esant reikalui, atliktų atliekamo kūrinio pakeitimus. Taigi ši sutarties nuostata neatitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 52 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų ir paneigia įstatyme įtvirtintą atlikėjo turimą asmeninę neturtinę teisę. Negana to, remiantis tokia sutarties nuostata yra įgyjama iš esmės neribota galia spręsti dėl atliekamų kūrinių (primintina, neįvardintų ir niekaip neapibrėžtų) pakeitimų, šių pakeitimų masto, dažnio ir t. t. Akcentuotina, kad kūrinių atlikimo pakeitimai remiantis minėta sutarčių sąlyga galėtų būti padaryti vienašališkai, t. y. netgi nepaisant kūrinį atliekančio asmens (šiuo atveju – šokėjų) išreikšto prieštaravimo tokiam pakeitimui. Taigi šokėjos, remiantis minėta sutarčių sąlyga, neturėtų teisės nepaklusti duodamiems nurodymams dėl kūrinio pakeitimų, kas rodo faktiškai egzistuojantį pavaldumą.

14. Faktiškai egzistuojančius būtent darbo, o ne kitokio pobūdžio teisinius santykius, patvirtina ir kitos aplinkybės. Pažymėtina, jog savarankiška atlikėjo veikla (šiuo atveju iš esmės ir mėginama įrodyti, jog būtent tokia veikla verčiasi šokėjos) yra priskirtina prie individualios veiklos (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 2 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 2 straipsnio 9 dalis), tačiau nei viena iš šokėjų nėra įregistravusi individualios veiklos. Išanalizavus sutarčių tekstą, pastebėta, kad sutarčių 17 punkte yra numatytas draudimas sutarčių galiojimo laikotarpiu atlikėjoms (šokėjoms) sudaryti analogiškas sutartis su trečiaisiais asmenimis. Nors įstatymai tokio susitarimo nedraudžia, tačiau, teismo vertinimu, jis yra labiau būdingas ne nepriklausomų atlikėjų veiklai, o būtent darbo teisiniams santykiams, juolab, kad susitarimai dėl nekonkuravimo yra reguliuojami DK nuostatų (konkrečiai DK 38 straipsnyje). Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde mėginama įrodyti, jog paslaugų teikimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame klube nebuvo pagrindinė/vienintelė veikla, ką esą patvirtina byloje esantis pranešimas, kurio pagrindu VDI pradėjo tyrimą. Aplinkybė, kad šokėjos minėjo, kad jas galima sutikti ir kitame klube, iš tiesų nurodyta byloje esančiame pranešime. Vis tik pabrėžtina, kad šiame pranešime nėra užfiksuota jokia data, taigi, iš jo neaišku, ar yra kalbama būtent apie šiai bylai aktualų laikotarpį. Be to, yra pagrindas manyti, jog šokėjos galimai minėjo ankstesnę savo veiklos patirtį, nes VDI inspektoriui pasidomėjus dėl veiklos kituose klubuose, šokėjos iš pradžių būtent ir užsiminė apie anksčiau vykdytą veiklą kituose klubuose, tačiau VDI inspektoriui patikslinus aktualų laikotarpį, šokėjos patvirtino, jog tuo metu, kai šoko UAB „(duomenys neskelbtini)“, kituose klubuose tokios veiklos nevykdė (ši informacija atsispindi pateiktuose vaizdo įrašuose).

15. Darbo santykių egzistavimą rodo ir susiklosčiusių santykių tęstinumas. Sutartys su A. H. ir D. K. buvo sudarytos laikotarpiui nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. iki rugsėjo 15 d. Šokėja R. Š. sutartį pasirašė 2019 m. liepos 12 d., taigi patikrinimo metu šoko jau apie 2 mėnesius ir tai pagal sutartį dar turėjo vykdyti iki 2019 m. spalio 14 d. Šokėja R. R. sutartį pasirašė 2019 m. rugsėjo 6 d. ir pagal ją turėjo šokti iki 2019 m. gruodžio 7 d. Taigi matyti, jog sutartys buvo nukreiptos ne į vienkartinį šou pasirodymą, bet į tęstinę veiklą. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog įstatymų leidėjas nenumato jokių ribojimų šalims sulygti dėl tęstinių paslaugų teikimo santykių, nesudarant atskirų sandorių kiekvienam individualiam užsakymui, tačiau nagrinėjamu atveju vykdant veiklą nebuvo siekiama kaskart sukurti ir parodyti vis naują šokių programą, o buvo atliekama ta pati programa (vaizdo įraše teigiama, jog šokama „tas pats per tą patį“), kas leidžia spręsti, jog šokėjos atliko tęstinę funkciją, būdingą darbo, o ne civiliniams santykiams.

16. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybes, susijusias su veiklos apmokėjimu. Nagrinėjamu atveju visoms šokėjoms buvo apmokama fiksuota suma. Atlygis, kaip nurodė šokėjos, buvo mokamas už vakarą. Ta pati pinigų suma šokėjoms buvo mokama nepriklausomai nuo atliktų kūrinių kiekio, šokių aikštelėje praleisto laiko. Iš esmės buvo mokama už buvimo klube nustatytu grafiku laiką.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas, taip pat skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuotas nagrinėjamai situacijai reikšmingas aplinkybes (pritariant argumentams, jie iš naujo nedėstytini), daro išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė V. R., esant akivaizdiems darbo sutarties požymiams, su šokėjomis nepagrįstai sudarė autorines sutartis ir taip savo įmonėje vykdė nelegalų darbą. Nors apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006, kurioje tarp šalių susiklostę santykiai nebuvo kvalifikuoti kaip darbo teisiniai santykiai, tvirtinama, kad buvo nukrypta nuo teismų praktikos, vis tik su tuo sutikti negalima. Tikslinga pažymėti, kad nuo minėtos kasacinės nutarties priėmimo praėjo jau daugiau nei 15 metų, be to, negalima vienareikšmiškai spręsti, kad pastarasis kasacinės instancijos teismo sprendimas atspindi sprendžiamu klausimu susiformavusią vienareikšmišką teismų praktiką. Pastarųjų metų teismų praktikoje administracinių nusižengimų bylose panašiose situacijose yra konstatuojami būtent nelegalaus darbo požymiai (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-213-1020/2019, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-218-935/2020).

Dėl E. M. nelegalaus darbo

18. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje V. R. taip pat buvo pripažinta kalta ir dėl to, jog VDI pareigūnų atlikto patikrinimo metu – 2019 m. rugsėjo 13 d., apie 23.05 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ E. M. praeiviams dalino reklamines klubo skrajutes, tokiu būdu atlikdamas darbą minėtą klubą valdančios bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, nebūdamas oficialiai įdarbintas bendrovėje (nesant pasirašytos darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai teisės aktų nustatyta tvarka). Šioje bylos dalyje nėra ginčo dėl paties fakto, jog E. M. išties dalino skrajutes. Tokios aplinkybės užfiksuotos vaizdo medžiagoje, jos patvirtintos E. M. bei R. V. paaiškinimuose, jų neneigia ir pati V. R.. Pastarosios kaltė ginčijama tuo aspektu, jog ji, kaip vadovė, esą jokių susitarimų su E. M. nesudarė, jo neįdarbino, skrajučių dalinimas vyko be jos žinios, o bet kokie E. M. susitarimai su įgaliojimų įdarbinti neturinčiu asmeniu (apsaugos darbuotoju R. V.) nelaikytini susitarimu su juridiniu asmeniu, veikiančiu tik per jam atstovauti galinčius valdymo organus/jų įgaliotus asmenis, kas, kaip tvirtinama, nebuvo nustatyta (čia akcentuojant, kad R. V. tokių įgaliojimų neturėjo).

19. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš esmės analogiški argumentai buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, taip pat nagrinėjant bylą apylinkės teisme, juos pirmosios instancijos teismas analizavo ir argumentuotai atmetė. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų esminių motyvų, kaip minėta, vėlgi akcentuojama, kad V. R. neįdarbino E. M., pastarasis skrajutes dalino R. V., kuris neturėjo įgaliojimų bendrovėje įdarbinti asmenis, iniciatyva, t. y. bendrovės direktorei V. R. nieko nežinant. Tokią poziciją vertindamas kritiškai, apylinkės teismas detaliai analizavo įrodymus, juos teisingai jungė į vieną nuoseklią grandinę, vertino įrodymus ne selektyviai, kaip renkasi atstovas, o bendrame kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka V. R. kaltei dėl E. M. nelegalaus įdarbinimo konstatuoti.

20. Priešingai nei siekiama įtikinti apeliaciniame skunde, E. M. skrajutes dalino ne asmeninio susitarimo su T. V. pagrindu, o su bendrovės direktorės V. R. žinia, bendrovės naudai. Tą pirmiausia leidžia spręsti pirminiai V. R. ir R. V. paaiškinimai, kurių turinys yra aptartas skundžiamoje nutartyje, dėl ko iš naujo nedėstytinas, tik pabrėžtina, kad 2019 m. rugsėjo 13 d. paaiškinime V. R., nors ir pažymėjo apie E. M. darbą įvykio naktį nieko nežinojusi, tačiau nurodė, jog „E. – pretendentas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus“, R. V. tos pačios dienos paaiškinime užfiksuota, kad dėl E. M. paslaugų dalinti skrajutes prieš savaitę buvo tartasi su „vadove V., kuri šiandien dirba klube“ (b. l. 20, 27). Iš V. R. 2019 m. rugsėjo 24 d. paaiškinimo matyti, kad ji su E. M. bendravo dėl pastarojo įsidarbinimo (į vadybininko pareigas) jos vadovaujamoje įmonėje (b. l. 38). Proceso eigoje V. R. pastarų aplinkybių išsižadėjo ir tikino iki nagrinėjamo įvykio apskritai nebendravusi, apie tai, kad E. M. dalina skrajutes, nieko nežinojo, jos tuo metu klube nė nebuvo, atvyko tik prisistačius VDI inspektoriams (rašytinis paaiškinimas, b. l. 88). Apklausiama pirmosios instancijos teisme vėl aiškino, kad E. visgi matė, pastarąjį atvedė R. V., su kuriuo dar anksčiau buvo kalbėjusi apie papildomus darbuotojus klube, tačiau tą dieną, kai T. V. atvedė E. M., pasakydamas „va, galiu pasiūlyti šį berniuką“, ji buvo užsiėmusi, tuo metu vedė darbo pokalbį su „mergaitėmis“, todėl su E. M. nebendravo, nebuvo jokios kalbos dėl įdarbinimo vadybininko pareigoms, sunkiai atsimena, ką nurodė patikrinimo metu, tuo metu patyrė šoką (b. l. 93-96). Toks V. R. paaiškinimų bei parodymų turinys rodo nenuoseklumą, siekį paneigti bent kokias sąsajas dėl E. M., kurį iš karto po įvykio pati įvardino kaip pretendentą į darbuotojus, faktinio įdarbinimo. R. V. 2021 m. rugpjūčio 9 d. teiktas paaiškinimas kardinaliai skiriasi nuo jo pirminio paaiškinimo, tačiau savo turiniu labai artimas tos pačios dienos V. R. rašytiniam paaiškinimui. Beveik po dvejų metų R. V. nurodė, jog įvykio dieną pats pasikvietė E. M. (šeimos draugą) skrajučių dalinimui, direktorės apie tai neinformavo, apie E. M. įdarbinimą su ja išvis nebendravo, pastaroji darbe pasirodė tik tuomet, kai atvyko VDI inspektoriai (b. l. 85). T. V. nenurodė jokių priežasčių, kurios pateisintų tokį priešingą aplinkybių dėstymą. Matyti, kad pastarasis tik antrina įmonės, kurioje tebedirbo ir 2021 m. rugpjūčio 9 d. paaiškinimo teikimo metu, vadovei V. R., beje, abiejų paaiškinimuose nurodoma akivaizdžiai neteisinga aplinkybė neva V. R. į klubą atvyko tik tada, kai VDI darbo inspektoriai jau buvo pradėję atlikti patikrinimą, ką paneigia vaizdo įrašų medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų asmenų paaiškinimus, teisingai aiškino pirminių paaiškinimų svarbą, kas atitinka ir teismų praktikos nuostatas dėl tokių paaiškinimų vertinimo.

21. Tai, kad E. M. skrajutes dalino ne išskirtinai asmeninio susitarimo su R. V. pagrindu, iš dalies leidžia spręsti net ir paties E. M. paaiškinimas, iš kurio matyti, kad jis atliktas paslaugas įvardino „kaip bandomąjį laikotarpį“, jam buvo nurodyta darbo pradžia, apmokėjimo už išdalintus lankstinukus esmė (b. l. 19). Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo R. V. pirminiame paaiškinime nurodytą aplinkybę, kad už E. M. atliktą darbą (išdalintas skrajutes) būtų atsiskaičiusi klubo buhalterė (taigi ne jis pats), kas aiškiai paneigia asmeninio susitarimo tarp R. V. ir E. M. buvimą, ir rodo, kad skrajutės buvo dalinamos su bendrovės administracijos žinia ir sutikimu.

22. Reikšmingos ir sekančios aplinkybės. E. M. paaiškinime nurodė, kad jam turėjo būti sumokėta „lankstinuke užrašyta kaina už kiekvieną klientą su jo išdalintu lankstinuku, pasirašytu jo vardu“. R. V. paaiškinime taip pat įvardino, kad E. M. atlygis – 5 eurai už klientą, atėjusį su jo (E. M.) skrajute. V. R. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teise, aiškindama, kokiu tikslu skrajutėse buvo baltas tuščias fonas, nurodė, kad iš jame nurodytos atitinkamos informacijos galėjo spręsti, kas prisideda prie verslo gerinimo, kam galima skirti priedus ir premijas. Ir nors ji pažymėjo, kad iki įvykio niekam jokių premijų dar nebuvo mokėjusi, tačiau iš esmės patvirtino, kad skrajutės, iš kurių buvo galima identifikuoti jas išdalinusį asmenį, buvo susijusios su finansiniu atlygiu. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad E. M. dalintose skrajutėse buvo įrašytas būtent jo vardas, o tai reiškia, kad jis turėjo būti žinomas bendrovės administracijai. Akivaizdu, jog su klubu niekaip nesusijusiam asmeniui nebūtų jokio tikslo įrašyti minėtame langelyje (baltame fone) būtent savo vardą, kadangi klientui pasinaudojus tokia skrajute su klubu nesusijęs asmuo negalėtų pretenduoti į jokį atlygį. Aišku ir tai, kad tuo atveju, jeigu R. V. būtų asmeniškai prašęs E. M. dalinti skrajutes, jose būtų įrašytas ne pašalinio, o klube dirbančio R. V. (ar bent jau kito klubo darbuotojo) vardas. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vakarą klube dirbo ir įeinančius klientus pasitiko pati V. R., būtent ji tikrino įeinančių asmenų skrajutes (vaizdo įraše girdisi, kaip ji prašo parodyti „stebuklingą popierėlį“). Suprantama, kad apsaugos darbuotoju dirbęs T. V., matydamas bendrovės vadovę, nebūtų sutikęs, kad E. M. dalintose skrajutėse būtų įrašytas pastarojo vardas, t. y. su klubu neva niekaip nesusijusio, pašalinio asmens vardas, kas tik papildomai paneigia, kad V. R. apie E. M. darbą nebuvo žinoma. Beje, įeinančiam VDI inspektoriui pateikus skrajutę su E. vardu (nei V. R. paaiškinimuose, nei apylinkės teisme duotuose parodymuose, o taip pat apeliaciniame skunde tokia aplinkybė nėra ginčijama), V. R. nekyla jokių klausimų, juolab, kad skyrėsi ir skrajutėse nurodyta įėjimo kaina, antai, V. R. teigė, kad įvykio vakarą už įėjimą buvo mokama 10 eurų, o E. M. skrajutėse nurodyta 15 eurų (nors kaina buvo palankesnė klubui, tačiau pats faktas klausimų turėjo kelti). Tikslinga pažymėti, kad atsiliepime pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tą aplinkybę, kad iki VDI patikrinimo įmonėje išvis nebuvo vadybininkų pareigybės, jos įsteigtos jau po to, kai atliktas patikrinimas (matyti iš 2019 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščių).

23. Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad E. M., būdamas susitaręs dėl darbo pobūdžio, užmokesčio, aprūpintas darbo priemonėmis ir laikydamasis jam nurodyto darbo laiko, dirbo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorei V. R. žinant ir šiai dėl pastarojo darbo sutinkant, pats darbas buvo atliekamas būtent nurodytos bendrovės naudai. Nustačius, kad apie E. M. įdarbinimą nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis ir apie asmens įdarbinimą nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniam skyriui, padarytos teisingos išvados, kad E. M. dirbo nelegaliai. Tokiu būdu konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atstovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Apeliaciniu skundu, be kita ko, buvo prašoma priteisti apeliacinio proceso metu V. R. patirtas proceso išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nebuvo tenkintas, atitinkamai nėra pagrindo priteisti prašomas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto asmens V. R. atstovo advokato Tomo Bagdanskio apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti prašymo dėl V. R. apeliacinio proceso metu patirtų proceso išlaidų priteisimo.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.