Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patrauktos V. R., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija arba VDI) 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-447-2021 (ROIK 21141073151).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Dėl R. Š., R. R., A. H., D. K. nelegalaus darbo

Teismų praktikoje iš tiesų pripažįstama, jog darbas gali būti atliekamas ir civilinių sutarčių pagrindu, tačiau reikia atriboti situacijas, kai šalis iš tiesų faktiškai sieja civilinės sutarties požymius turintys santykiai, ir kai civilinė sutartis sudaroma tik formaliai, siekiant nuslėpti darbo santykius.

Kultūros ministerija, vertindama byloje pateiktas sutartis, konstatavo, jog kai kurios sutarčių nuostatos kelia abejonių dėl savo esmės ir teisinės prigimties, sudėtinga suprasti Sutarties šalių tikruosius ketinimus, joje yra sutartims dėl teisių perdavimo ir intelektinių paslaugų teikimo sutartims nebūdingų nuostatų. Skunde buvo akcentuojama, jog minėta institucija neturi kompetencijos nagrinėti ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo bylas, todėl jos nuomone dėl tyrimo metu surinktų įrodymų (sutarčių) trūkumų remiamasi nepagrįstai. Tačiau šis klausimas jau buvo aptartas teismų praktikoje. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą, konstatavo, kad Kultūros ministerija turi plačią kompetenciją autorių teisių ir gretutinių teisių srityje – ji formuoja valstybinę politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą šioje srityje. Taigi jos specialistų išvados, nuomonės gali būti vertinamos kitų bylos duomenų kontekste ir formuoti teismo vidinį įsitikinimą tokios kategorijose byloje sprendžiamais klausimais (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. AN2-213-1020/2019).

Ištyręs byloje surinktus duomenis teismas konstatuoja, jog ginčijamą nutarimą priėmusi institucija pagrįstai suabejojo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomame naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ administraciniame kaltinime nurodytų merginų veikla laikytina civilinės teisės reglamentuojamos sutarties vykdymu, neturinčiu ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymių.

Byloje esančiose sutartyse nėra nei perduodamų kūrinių apibūdinimo, nei tikslaus pavadinimo, kas leistų juos identifikuoti kaip autorinių teisių objektą, nei kūrinio panaudojimo būdo aptarimo, reikalavimų jo atlikimui. Prie sutarčių nepateikti jokie jų minimi priedai (šiuo atveju – priedas Nr. 1), kuriuose atskirai būtų pateiktas kūrinio aprašymas, jo atlikimo būdas. Tokiu būdu, su šokėjomis sudarytos sutarties objektas nebuvo apibrėžtas – iš jos visiškai neaišku, dėl kokio autorinio kūrinio atlikimo šalių buvo susitarta. Savo ruožtu atlikėjos suteikia užsakovui teises neterminuotai transliuoti, retransliuoti ar kitaip viešai skelbti neįrašytą (neužfiksuotą) kūrinio atlikimą, įrašyti neįrašytą (neužfiksuotą) atlikimą, atgaminti atlikimo įrašą, padaryti atlikimo įrašą viešai prieinamą, platinti atlikimo įrašą ar jo kopijas (išimtinė licencija), tačiau taip pat nekonkretizuojamas kūrinys, į kurį perduodamos atlikėjų turtinės teisės, nors sutartims dėl gretutinių turtinių teisių perdavimo ir licencinėms sutartims dėl turtinių teisių suteikimo mutatis mutandis taikomos ATGTĮ 38-40 straipsnių nuostatos. Autorinė sutartis, kurioje absoliučiai nekonkretizuotas autorinių teisių objektas, teismo vertinimu, iš principo neatitinka tokio pobūdžio sutarties teisinės prigimties ir leidžia įtarti, kad sutartis formali ir skirta paslėpti darbo santykius. Tą patį analogiškoje byloje konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas, jog vien tai, kad sutartyje nėra individualizuoto autorinės sutarties objekto, rodo, kad ji atitinka darbo sutarčiai būdingus požymius (Vilniaus apygardos nutartis byloje Nr. AN2-213-1020/2019).

Kultūros ministerijos nuomone, jos vertinimui pateiktos sutartys apskritai neturėtų būti vadinamos autorinėmis sutartimis, jos yra mišrios, nes turi tiek sutarčiai dėl gretutinių teisių perėmimo, tiek intelektinių paslaugų sutarčiai būdingų elementų, nes vienuose jos punktuose kalbama apie atlikėjo įsipareigojimus atlikti kūrinius, o kituose – apie atlikėjų turtinių teisių perdavimą užsakovui. Ministerijos specialistai taip pat atkreipė dėmesį, jog vertinant sutarčių nuostatas neįmanoma identifikuoti, į kokius kūrinius suteikiamos teisės, kadangi nėra kūrinių apibūdinimo (nenurodoma jų išraiškos forma), taip pat nenurodomi kūrinių pavadinimai. Atkreipė dėmesį, jog pagal ATGTĮ nuostatas autorinis atlyginimas gali būti mokamas tik už teisių perdavimą arba suteikimą, o šiuo atveju sutartyse nurodoma, kad atlyginimas mokamas už atlikimą, tad tai savo esme nėra autorinis atlyginimas, o paprastas atlyginimas už suteiktą paslaugą. Sutarties nuostatos, įpareigojančios lankyti nustatytą repeticijų kiekį, laikytis kūrinių atlikimo grafikų apskritai nėra būdingos sutartims dėl teisių perdavimo ar intelektinių paslaugų suteikimo.

Pareiškėja teisi, jog šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias keliu rūšių sutarčių elementų ir tai nebus laikoma sutarties trūkumu, o analizuojant tikruosius šalių santykius, būtina vertinti ne sutarties formą (pavadinimą), o turinį (sąlygas) bei jų atitikimą tikrajai šalių valiai. Tačiau būtent byloje esančių sutarčių turinio analizė ir faktiškai merginų vykdytos veiklos vertinimas duoda teismui pagrindą manyti, jog sutartys neatitiko bendrovėje susiklosčiusių santykių su šokėjomis.

Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog sudarytos sutartys nuo pradžių neatitiko tikrosios šalių valios, neatitinka ir faktiškai susiklosčiusių šokėjų bei bendrovės santykių, ir yra tik priedanga faktiniams darbo santykiams. Kad merginų ir bendrovės santykiai neatitinka autorinių sutarčių principų, rodo ir direktorės paaiškinimas, jog sutartas 40 Eur dienos atlygis joms yra sumokamas net ir tuo atveju, jei kūriniai tą dieną iš viso atliekami nebuvo, nes nebuvo šokius užsakančių klientų. Merginoms buvo sumokama vien už buvimą klube jo darbo valandomis, nors sutartyje numatyta paslauga (autorinio kūrinio atlikimas) teikiama nebuvo. Toks atlygio skaičiavimo ir apmokėjimo būdas atitinka ne civilinės sutarties dėl paslaugų suteikimo, o darbo sutarties požymius.

Vienas esminių požymių, skiriančių civilinius teisinius santykius nuo darbo santykių, yra susiklosčiusių santykių savarankiškumas. Veikla laikoma savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su ja susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos. Nei viena iš šokėjų, patikrinimo metu rastų klube, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įforminusi individualios veiklos. Nors individualios veiklos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų (verslo liudijimo, individualios veiklos pažymėjimo) neturėjimas vienas pats savaime neįrodo nelegalaus darbo fakto, jei faktiškai atliekama veikla vis tiek turi individualios veiklos požymių, tačiau ta aplinkybė, jog nei viena mergina nematė reikalo tokį dokumentą gauti, rodo, jog jos savo veiklos kaip savarankiškos nevertino. Atlikėjas, net kaip gretutinių teisių turėtojas, neturėtų prarasti savo veiklos savarankiškumo. Tačiau byloje esančių sutarčių turinys patvirtina atlikėjų savarankiškumo ribojimą. Pagal šias sutartis atlikėjai neturi savarankiškumo pasirinkdami ne tik kūrinio atlikimo būdą, kas būtų normalu autorinei sutarčiai, kuria perduodama teisė atlikti autorinį kūrinį, tačiau ir vietą, ir laiką. Iš patikrinimo vaizdo įrašo matyti, jog visos merginos nedvejodamos patvirtino, kad darbo grafiką joms nustato administracija. Pagal sutartis jų atliekamas kūrinys bet kada gali būti koreguojamas. V. R. taip pat nurodė, kad nuo kliento ir administracijos valios priklauso, kokia muzika atliekant kūrinį bus naudojama, kokiu būdu ir vietoje teikiamos kūrinio atlikimo paslaugos, nes klientas bet kada gali užsakyti specifinį šokio formatą. Atlikėjos gali būti paprašytos atlikti specifinio formato programą, jei toks kliento pageidavimas. Iš V. R. paaiškinimų darytina išvada, jog šokėjos atlieka ne tik iš anksto paruoštas choreografines kompozicijas (galimai net jų pačių, o ne bendrovės autorinius kūrinius), tačiau ir kitus šokius, pildant momentinius klientų pageidavimus (keičiama tematika, muzika, atlikimo būdas). Tokios paslaugos nėra suderinamos su autoriniu kūrinių atlikimu.

Civilinės sutarties pagrindu savo paslaugas teikiantis asmuo save suvokia kaip savarankišką asmenį, vykdantį nepriklausomą individualią veiklą, nereguliuojamą užsakovo. Nagrinėjamu atveju to nėra. Jų programą koreguoja tiek klubo administracija, tiek klientas. Nepaisant V. R. tikinimų, jog šokiai klube merginoms esanti papildoma veikla, beveik visos jos darbą klube nurodė kaip vienintelę savo veiklos vietą, kas nėra būdinga nepriklausomiems atlikėjams, parduodantiems užsakovams savo paslaugas. Sutarties nuostatos netgi draudžia joms teikti tokio pat pobūdžio paslaugas kitiems asmenims. Savo veiklą rašytiniuose paaiškinimuose jos įvardijo kaip darbą. Nurodė, jog darbo grafikas derinamas su klubo administracija, jį sudaro (reguliuoja) taip pat administracija. Jos kalba apie darbo grafiką, o ne kūrinių atlikimo grafiką, numatytą sutartyje. Iš jų ir klubo vadovės paaiškinimų darytina išvada, kad merginos privalo būti klube nustatytu laiku, tačiau kūriniai (šokiai) bus atliekami pagal situaciją (yra ar nėra jų pageidaujančių klientų). Buvimo klube laikas yra apmokamas fiksuota suma nepriklausomai nuo konkrečių kūrinių atlikimo kiekio ar kartų.

Kitas pagrindinių požymių, skiriantis darbo santykius nuo civilinių teisinių santykių, yra šių santykių tęstinumas. Sutartys buvo sudaromos ne vienkartiniam įvykiui (vienkartiniam programos atlikimui), jos buvo sudaromos vieno – trijų mėnesių laikotarpiui, su galimybe pratęsti sutartį dar keturiems mėnesiams, kas liudija apie tęstinį santykių pobūdį, labiau orientuotą ne į kūrinio sukūrimą ar atlikimą, o tam tikrų besikartojančių funkcijų atlikimą. Nors sutartyje nurodoma, jog atlikėjas įsipareigoja paruošti kūrinį kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau iš merginų paaiškinimų vaizdo įrašuose matyti, jog dažniausiai jos kasdien nuosekliai atlieka tą pačią programą (šou).

Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Be to, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse tokio šalių pavaldumo nėra. Aptarti merginų veiklos niuansai rodo, jog jos ne įgyvendina joms sutartimi pateiktą užduotį, o vykdo sutartą tęstinę darbo funkciją. Nagrinėjamu atveju šokėjų ir klubo administracijos santykiuose yra akivaizdūs subordinacijos požymiai. Jos paklūsta klubo darbo tvarkai (darbo laikui), laikosi administracijos sudaryto ir reguliuojamo darbo (ne kūrinių atlikimo) grafiko, administracija pagal klientų pageidavimus ekspromtu koreguoja jų atliekamų šokių pobūdį ir sąlygas (muziką, temą, atlikimo vietą) arba net įpareigoja naujos tematikos šokiui (nors tokiu atveju turėtų būti sudaromos naujos sutartys ar jų priedai, nes autorinė teisė perduodama į konkretaus esamo, o ne būsimo neaptarto kūrinio atlikimą). Atliekant užduotį civilinių sutarčių pagrindu yra sutariama dėl atlygio už paslaugą ir sumokama paprastai vieną kartą priimant darbo rezultatą (sutarus dėl paslaugos, galimas ir avanso mokėjimas). Nagrinėjamu atveju su šokėjomis atsiskaitoma reguliariai (su kai kuriomis kas vakarą, su kai kuriomis kas kelios savaitės), t. y. atlygis mokamas ne už kiekvieną baigtinį šokio kompozicijos atlikimą, o kaip už nuolatinę tęstinę funkciją. Periodinis atlygio mokėjimas taip pat atitinka darbo santykių požymius.

Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ dirbusios merginos atliko nuolatinę bei pasikartojančią tą pačią darbinę funkciją, t. y. dirbo šokėjomis, be to, akivaizdu, kad nurodytos funkcijos buvo atliekamos darbdavio naudai.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nepaisant to, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. Š., R. R., A. H., D. K. buvo sudarytos autorinės sutartys, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai pastarosioms atliekant atitinkamas funkcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, savo esme atitiko darbo sutarties požymius – nėra duomenų, kad merginų atliekami šokiai turi autorinių kūrinių požymių, darbdavio naudai buvo dirbamas konkretus tęstinio pobūdžio darbas, paklūstant jo nustatytiems reikalavimams, už kurį darbdavys įsipareigojo mokėti suderintą darbo užmokestį, priklausantį nuo faktiškai išdirbto laiko.

R. Š., R. R., A. H., D. K. darbo teisiniai santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įforminti įstatymų nustatyta tvarka bei apie juos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, jų darbas vertintinas kaip nelegalus.

Dėl E. M. nelegalaus darbo

V. R. neneigė VDI nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. jog VDI pareigūnų atlikto patikrinimo metu – 2019 m. rugsėjo 13 d. apie 23.05 val. Vilniaus gatvėje prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ E. M. praeiviams dalino reklamines klubo skrajutes, tokiu būdu atlikdamas darbą minėtą klubą valdančios bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, nebūdamas oficialiai įdarbintas bendrovėje (nesant pasirašytos darbo sutarties, apie asmens įdarbinimą nepranešus VSDFV teisės aktų nustatyta tvarka). Ši E. M. veikla užfiksuota VDI pareigūnų darytame vaizdo įraše, jos neneigė apklausiamas E. M. ir R. V. Patikrinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų sąrašus, nustatyta, jog E. M. nėra šios bendrovės darbuotojų sąraše. Tačiau V. R. kategoriškai nesutiko, kad yra atsakinga už minėtą darbo teisės normų pažeidimą, teigdama, jog apie E. M. darbą gatvėje nieko nežinojo, E. M. buvo paprašytas dalinti reklaminius klubo lankstinukus jokių įgaliojimų įdarbinti asmenis bendrovėje neturinčio darbuotojo R. V. asmenine iniciatyva, be jos žinios, ji pati su E. M. neturėjo jokio konkretaus darbo pokalbio, neaptarė jokių jo įdarbinimo sąlygų ir nedavė leidimo pradėti vykdyti darbo funkcijas. Šią V. R. versiją teismas vertina kaip gynybinę, kadangi tyrimo metu surinkti duomenys jos nepatvirtina. E. M. nurodė, jog buvo įdarbintas savo pažįstamo R. V., tačiau iš jo paaiškinimo matyti, jog tai nebuvo pažįstamo asmens atsitiktinis paprašymas suteikti trumpalaikę, epizodinę paslaugą. Savo veiklą E. M. įvardijo kaip bandomąjį darbo laikotarpį, po kurios bus pasirašyta oficiali darbo sutartis (jis „bus įformintas“). Jam buvo paaiškintas jo bandomojo darbo apmokėjimo principas, jis žinojo savo darbo pradžią – 22.00 val., sutampančią su klubo darbo pradžia. Savo pirminiame paaiškinime R. V. nurodė, jog įgaliojimų priimti į darbą E. M. jis neturėjo, pasikvietė jį kaip šeimos draugą padalinti skrajutes, išaiškino jam jo darbo rezultatų ir nuo jo priklausančio apmokėjimo principą – gaus po 5 Eur už kiekvieną klientą, atėjusį su jo pasirašyta skrajute. Tačiau versiją, jog visa tai buvo atlikta be klubo administracijos žinios, paneigia R. V. nurodomos aplinkybės, jog atsiskaitęs už atliktą darbą būtų ne jis (kaip būtų asmeninio privataus susitarimo atveju), o klubo buhalterė, be to, dėl E. M. paslaugų klubui jau buvo sutarta prieš savaitę su klubo vadove V. Pažymėtina ir tai, jog apklausiama patikrinimo dieną, V. R. pati savo rašytiniame paaiškinime E. įvardijo kaip pretendentą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, nors neigė, kad buvo informuota apie jo darbą gatvėje. Teisminio nagrinėjimo metu ji nurodė, kad tikrinimo metu ji patyrė šoką, buvo sunku susivokti ir tiksliai nurodyti aplinkybes. Tačiau byloje esančiuose VDI patikrinimo vaizdo įrašuose direktorė labai ramiai ir maloniai bendrauja su patikrinimą atliekančiais pareigūnais, jokio šoko, blaškymosi, jaudinimosi požymių jos elgsenoje nėra. Teisminio nagrinėjimo metu V. R. aiškino, jog E. jai buvo atvestas kito darbo pokalbio su merginomis metu, ji neturėjo laiko, todėl jokio konkretaus bendravimo dėl būsimos darbo vietos neįvyko. Jei šie parodymai atitiktų objektyvią tiesą, V. R. nebūtų buvę jokio pagrindo E. M. įvardinti kaip pretendentą į įmonės darbuotojus, o E. M. savo darbą laikyti bandomuoju laikotarpiu, o ne asmenine paslauga savo pažįstamam. Beje, E. M. nurodė, kad jo atlygis būtų apskaičiuojamas identifikuojant jo vardu pažymėtas ir potencialiems klubo klientams išdalintas skrajutes, kurias pasiūlymu susigundę klientai atsineša eidami į klubą. Teismo vidinį įsitikinimą, jog vadovei apie E. M. darbą buvo žinoma, sustiprina ir tas faktas, jog ji pati patikrinimo vakarą dirbo klube ir asmeniškai prie įėjimo tikrino įeinančių klientų skrajutes. Pažymėtina, kad VDI pareigūnų patikrinimo metu prie klubo gautose skrajutėse yra įrašytas ne „R.“ (R. V., kuris, pasak direktorės, buvo įgaliotas dalinti skrajutes), o „E.“. Ši aplinkybė patvirtina E. M. nurodomą susitarimą, kad jo darbo apmokėjimas bus skaičiuojamas pagal jo vardu išdalintas skrajutes klubo klientams ir jis gaus atlygį nuo kiekvieno kliento, atvykusio į klubą su jo vardu pažymėta skrajute, be to, leidžia pagrįstai abejoti V. R. aiškinimu, jog ji nieko nežinojusi apie E. darbą, kai ji pati asmeniškai rinko ir tikrino klientų atsinešamas skrajutes. Tačiau tokiu atveju E. M. nebūtų jokio tikslo įrašyti savo vardą į skrajutes, t. y. žinant, kad klientai pateiks skrajutes užėję į klubą, o skrajutėse įrašytas vardas asmens, niekaip nesusijusio su klubu. Atitinkamai pareiškėjos pozicija, kad jai, kaip vadovei, nebuvo žinoma, kad E. M. klubo prieigose dalina skrajutes, laikytina gynybine versija, kurią paneigia byloje surinktų duomenų visuma. Pažymėtina, jog pirminiai tikrinamų darbdavių, darbuotojų paaiškinimai pagrįstai teismų praktikoje yra laikomi labiausiai atitinkančiais objektyvią tikrovę ir turinčiais didesnę įrodomąją galią, kadangi teikiami impulsyviai, išnaudojant netikėtumo efektą, nėra įtakojami darbdavio administracijos, kuri yra suinteresuota išvengti atsakomybės už darbo teisės normų pažeidimus. R. V. pakeitė savo poziciją jau po administracinio nusižengimo protokolo surašymo bendrovės direktorei, papildomame paaiškinime nurodydamas, jog E. M. dalinti skrajučių pasikvietė pats, apie tai neinformuodamas direktorės, su direktore apie E. įdarbinimą kalbėtasi nebuvo, jis manęs, kad šį klausimą bus galima aptarti jai atvykus į darbą, o direktorė atvyko jau po VDI inspektorių atvykimo. Šis paaiškinimas neatitinka V. R. parodymų teisme, kur ji teigė, kad E. jai buvo atvestas darbo pokalbiui prieš kelias savaites iki patikrinimo, tik dėl užimtumo ji negalėjusi su juo deramai pabendrauti ir sutarti dėl darbo sąlygų. Neatitinka tiesos ir R. V. nurodoma aplinkybė, jog direktorė darbe pasirodė jau po to, kai atvyko VDI pareigūnai. Aplinkybė matomai nurodoma, siekiant pabrėžti, kad E. M. nebuvo pristatytas direktorei ir ši tikrai nežinojusi apie jo darbo faktą. Tačiau iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini) JV 1“ matyti, kad pati direktorė pasitinka VDI inspektorius ir policijos pareigūnus bei įeinant prašo pateikti jų gatvėje gautas skrajutes (o šiose, kaip minėta, įrašytas E. vardas). Pati direktorė paaiškino, jog balti laukeliai skrajutėse yra tam, kad juose būtų įrašyta informacija, leidžianti jai suprasti, kas prisideda prie verslo gerinimo. Šios informacijos pagrindu asmuo gali tikėtis premijos, priedų. Negana to, ji nurodė, kad patikrinimo vakarą įėjimo į klubą kaina buvo 10 Eur, tuo tarpu E. vardu išrašytose skrajutėse (b. l. 35) buvo nurodoma 15 Eur suma. Tačiau surenkant iš klientų (VDI inspektorių) skrajutes jos nenustebino nei jose įrašyta suma, nei E. vardas.

Byloje nėra ginčo, jog R. V. neturėjo įgaliojimų įdarbinti žmones UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismui nėra pagrindo abejoti, jog E. M. darbas klubo prieigose 2019 m. rugsėjo 13 d. buvo suderintas su V. R., kaip ir nurodė pats R. V. Konstatuojant, jog E. M. darbas buvo atliekamas su klubo vadovės V. R. žinia, nėra pagrindo teigti, jog E. M. ir R. V. susitarimas buvo asmeninio pobūdžio ir darbo santykių su bendrove nesukūrė ir negalėjo sukurti.

Apibendrindamas surinktus duomenis, teismas konstatuoja, kad byloje yra įrodyta, jog 2019 m. rugsėjo 13 d. 23.05 val. Vilniaus gatvėje E. M. atliko darbo funkcijas (dalino reklamines klubo „(duomenys neskelbtini)“skrajutes, kviesdamas aplankyti klubą) UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Darė tai, būdamas susitaręs dėl darbo pobūdžio (skrajučių dalintojas), užmokesčio (5 Eur nuo kiekvieno su jo skrajute atvykusio į klubą kliento), laikėsi bendrovės darbo tvarkos (dirbo oficialiu klubo darbo laiku), gavo priemones darbo funkcijoms atlikti (skrajutes). Nustačius, jog darbas buvo atliekamas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės V. R. žinia, konstatuotina, jog ji leido E. M. dirbti bendrovės naudai. Darbas buvo dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nepranešus apie asmens įdarbinimą Sodros teritorinei įstaigai, kaip tai numato aukščiau paminėti teisės aktai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, E. M. darbas vertintinas kaip nelegalus.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, jame nėra nuosekliai išdėstyta administracinio nusižengimo esmė, kaip tai buvo padaryta administracinio nusižengimo protokole. Tačiau bylos nagrinėjimo metu pareiškėja ir jos įgaliotasis atstovas patvirtino, kad suprato, už ką V. R. paskirta administracinė nuobauda. Šias aplinkybes patvirtina ir skundo turinys. Todėl teismas laiko, kad administracinio nusižengimo, už kurį pareiškėjai skirta administracinė nuobauda, visos esminės aplinkybės yra aiškios, nutarimas aiškiai ir išsamiai motyvuotas, todėl pareiškėjos teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Dėl nelegalaus darbo atsakomybėn yra traukiami darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, kurie leidžia realiai dirbti darbą fiziniam asmeniui, esant įstatymo numatytiems darbo sutarties požymiams, nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių. V. R. nurodė, kad ji kaip bendrovės direktorė yra vienintelis asmuo, įgaliota priimti asmenis į darbą, t. y. tartis su jais dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, sudaryti darbo sutartis. Atitinkamai, ji kaip bendrovės vadovė yra atsakinga už darbo teisės normų pažeidimus jos vadovaujamoje bendrovėje. Apibendrinant konstatuotina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės V. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, už šį nusižengimą jai paskirta protingumo ir proporcingumo principų nepažeidžianti nuobauda (minimali bauda), todėl pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutarimą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

nutaria:

pareiškėjos V. R. skundo netenkinti.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-447-2021 (ROIK 21141073151) palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.