- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- 2A-1716-436/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00891-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Arūnas Rudzinskas (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Hoptransa“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- „If P&C Insurance AS“, OOO „Konsalting“, BCK „Strachovoj Dom“, Rusijos nacionaliniam draudikų biurui
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2670-848/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Hoptransa“, tretiesiems asmenims „If P&C Insurance AS“, OOO „Konsalting“, BCK „Strachovoj Dom“, Rusijos nacionaliniam draudikų biurui dėl deliktinės atsakomybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 20.177,37 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2012-02-09 Vokietijoje dėl V. S., vairavusio transporto priemonę Mercedes Benz 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. UAB „Hoptransa“ buvo transporto priemonės Mercedes Benz 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas pagal lizingo sutartį, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus). Atsižvelgęs į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 5.843,77 EUR / 20.177,37 Lt. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus.5 843,77 EUR /20.177,37 Lt dydžio sumą, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo UAB „Hoptransa“ 5843,77 Eur (20 177,37 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-03-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 959,67 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai. Taip pat teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad atsakovas transporto priemonę apdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu per Rusijos įmonę OOO „Konsalting“ apdraudė Rusijos draudimo bendrovėje BCK „Strachovoj dom“. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalis bei 6 straipsnio 4 ir 6 dalis, transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. Viešai internete skelbiamais Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro duomenimis Rusijos draudimo bendrovė BCK „Strachovoj dom“ nėra biuro narė. Atsakovui teigiant, kad draudimas yra galiojantis, Rusijos draudimo bendrovė BCK „Strachovoj dom“ padarytos autoįvykio metu žalos neatlygino.
Priekaba (puspriekabė) – tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė (Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 11 punktas; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 40 punktas). Motorinė transporto priemonė – variklį turinti transporto priemonė, išskyrus bėgines transporto priemones ir mopedus (Kelių eismo taisyklių 2 punktas). Priekaba savarankiškai negali dalyvauti viešajame eisme. Ir nors motorinė transporto priemonė ir priekaba eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kaip jau nurodyta aukščiau, kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, išaiškino, kad Biuro regresinio kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtų išmokų reikalavimo faktinį pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį, o Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 str. 1 dalies 2 p., 2 d.). Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas klausimą ar žala buvo atlyginta pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, remiasi ne konkrečia užsienio teisės norma, kaip sprendimo teisiniu pagrindu (t.y. ne sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodydamas konkrečią užsienio valstybės teisės normą, pagal kurią už eismo įvykį atsakingam asmeniui kyla pareiga atlyginti žalą), bet vadovaudamasis įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančiomis taisyklėmis, daro išvadą apie tam tikro fakto įrodytinumą ir neįrodytinumą (t.y. sprendžia ar byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad žala atlyginta pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę).
Be to atsakovas pateikė Vokietijos nacionalinio biuro atsakymą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (b.l.138-141 t.III), kuriame nurodyta, kad jei kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (StVG). Pagal StVG 7 I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 % prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 % atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą. Šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 % atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies, abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymu (§ 78 vok. VVG), Vokietijos Civilinio kodekso įstatymu (§ 426 BGB) ir 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Tačiau bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos. Taigi byloje yra pateikti įrodymai dėl Vokietijos teisės, reglamentuojančios atvejus, kuriais atsakomybė atlyginti žalą yra dalinama tarp dviejų draudikų, turinio (CPK 178 str.). Pagal byloje pateiktų teisės aktų ištraukas matyti, kad atsakomybė dėl žalos yra dalinama tik esant dvigubam draudimui, t.y. kai pas skirtingus draudikus yra apdraustos abi junginio dalys (vilkikas ir priekaba) (Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo 78 str., Civilinio kodekso 426 str.). Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, jei eksploatuojant transporto priemonę ar priekabą, kuri pagal savo paskirtį turi būti gabenama kartu su transporto priemone yra sukeliama materialinė žala – valdytojas privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti patirtą žalą.
Teismas konstatavo, kad ieškovas, Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovui priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas atlygino pagrįstai ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi bei LR CK 6.264 straipsnio 1 dalimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Hoptransa“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atmesti. Priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad:
Teismas netinkamai vertino Transporto priemonės apdraudimo faktą patvirtinantį dokumentą – polisą Nr. RUS/002/06544851, kitaip dar vadinamą „žalia kortelė“, kuri buvo išduota draudimo bendrovės BCK „Strachovoj dom“. Rusija priklauso tarptautinei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai, todėl išduotas draudimo polisas suteikė draudiminę apsaugą įvykio metu. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose valstybėse, į kurią įėjo Vokietijos teritorija. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovo pateiktas draudimo polisas Nr. RUS/002/06544851 nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijos valstybėje. Faktas, kad toks draudimas neatitiko TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal žalios kortelės sistemos, kurios narėmis yra Vokietija, Lietuva ir Rusija, taisykles, sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Įvykio dieną atsakovo transporto priemonė buvo apdrausta, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo nukreiptinas į draudimo bendrovę BCK „Strachovoj dom“. Teismas netinkamai vertino priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. BJ911 draudiko atsakomybę, kadangi teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad, neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCARDĮ reikalavimus neatitinkančiu draudimu, priekabos draudimas negalioja. Byloje nebuvo ginčo dėl priekabos draudimo negaliojimo, t. y. priekabą apdraudusi draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“ patvirtino, kad eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta ir draudiminė apsauga galiojo Vokietijos teritorijoje. Atsakovai pateikė teismui įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė privalomojo draudimo sutarties Nr. 05/1334494 nuorašą bei įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimą Nr. LT/AIB 1253450 nuorašą, kuris galiojo Vokietijoje autoįvykio dieną. Šiuo konkrečiu atveju draudimo apsauga turėjo būti vertinama pagal Vokietijos teisės aktus.Šiuo atveju egzistavo dvigubas draudimas, t. y. transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas skirtingus draudikus, todėl Vokietijos Aukščiausio Teismo sprendime numatyti principai privalėjo būti taikomi sprendžiant klausimą, kas ir kokia apimtimi turėtų atlyginti autoįvykyje padarytą žalą. Tai, kad priekaba autoįvykio metu nebuvo atsiskyrusi nuo vilkiko, nesuteikia priekabos draudikui galimybės išvengti draudimo sutartimi prisiimtos atsakomybės. Transporto priemonės vairuotojo klaidingas elgesys kartu priskiriamas ir prie priekabos atsakomybės. Pažymėtina, kad tiek Vokietijos žaliosios kortos biuro 2011-07-07 datos raštas, tiek 2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas transporto priemonių junginį sudarytą iš priekabos ir vilkiko vertina kaip vieną eksploatacinį vienetą ir jo padarytą žalą dalina per pus lygiomis dalimis (50/50). Šiuo konkrečiu atveju atsakovo į civilinę bylą pateikti dokumentai liudija, kad draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS”, reikalaudama žalos atlyginimo, vienu atveju vadovaujasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, kitu atveju teigia, kad reikia vadovautis LR įstatymais, kurie reglamentuoja, jog atsakomybę už velkamos transporto priemonės padarytą žalą turėtų nešti velkančiosios transporto priemonės draudikas. T. y. šalių sudarytą sutartį trečiasis asmuo aiškina taip, kaip jam palankiau. Tokiu būdu jis tik sieką išvengti sutartinės civilinės atsakomybės. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime teismas apskritai nevertino sutarties, sudarytos tarp atsakovo ir draudimo bendrovės „If P&C Insurance AS“, sąlygų ir iš jų kylančių pasekmių, šalių įsipareigojimų. Remiant tuo mano, kad tokiu būdu teismas pažeidė materialinės ir procesinės teis normų principus, todėl pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad;
2012-02-09 eismo įvykio metu dėl Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, todėl Biuras privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Sumokėjęs reikalaujamą sumą, Biuras įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.Dėl priekabos SCHMITZ SCS 24/L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudiko atsakomybės apeliantas iškraipo TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatas, minėta nuostata netaikytina, kadangi šiuo atveju buvo velkama priekaba, kuriai vairuotojas nebūtinas, o minėta nuostata netaikytina. Kai velkamai transporto priemonei vairuotojas nebūtinas, išmoka išmokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino pateiktus įrodymus bei Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, t. y. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės. Biuro atgręžtinis reikalavimas grindžiamas Lietuvos nacionaline teise ir užsienio teisė netaikoma (TVPCAPDĮ 23 str. 1 d.). Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai <...>. Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus<...>. Komisijos sprendimo (2003/564/EB) nuostatos yra taikomos ir Lietuvos Respublikoje, tai aiškiai reglamentuojant TPVCAPDĮ. Bendradarbiavimo nuostatai yra skirti valstybėms narėms ir, visų pirma, tų šalių vairuotojams, kad jie galėtų be apribojimų vykti iš vienos ES valstybės į kitą. Komisijos sprendimo, ir jo sudėtinės dalies Bendradarbiavimo nuostatų turi būti taikomos ne tik nacionaliniams draudikų biurams ir santykiams tarp jų, bet ir tretiesiems asmenims.Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio atsakingo asmens nustatymu, jo metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai – turintys didesnę įrodomąją galią.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo If P&C Insurance AS, veikiantis per If P&C Insurance AS Lietuvos filialą prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad:
Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d., turi teisę reikšti apeliantui atgręžtinį reikalavimą dėl Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėto žalos atlyginimo priteisimo. Vilkikas eismo įvykio metu nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nors priekaba SCHMITZ SCS 24/L (valst. Nr. (duomenys neskelbtini),, toliau – priekaba) ir buvo draudiko apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau savarankiškai viešajame eisme ji negali dalyvauti. Neapdraudus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko, aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei į apeliantą bei sprendimo teisėtumui. Apeliantas painioja išmokos mokėjimą nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir apelianto, nevykdančio teisės aktuose numatytos pareigos apdrausti transporto priemonę TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, prievolę atlyginti ieškovui dėl tokios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Apelianto pareigą atlyginti ieškovui šio patirtus nuostolius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai – TPVCAPDĮ 23 str. 1 ir 5 dalys, kurios numato, kad biuras turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens.Biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Kokie dokumentai yra laikytini žalą pagrindžiančiais dokumentais, sprendžia eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius bei kitus su aptariamu eismo įvykiu susijusius dokumentus, abejoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencija nėra pagrindo. Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. draudikas neturėjo ir neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (t. y. vilkiko) draudimo sutartį.2010-10-27 Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, sprendimas nėra tinkamas teisės išaiškinimas, turintis precedentinę reikšmę šioje civilinėje byloje Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms. Vadovaujantis CK 1.44 str., reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, kuri nėra taikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų bei atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudiko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais – draudimo sutartimi. Teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, todėl vadovautinasi TPVCAPDĮ įstatymo 16 str. 5 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).Kiekviena žala yra administruojama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, todėl iš konteksto ištraukti pavieniai raštai atskirose žalose neduoda pagrindo teigti, jog, administruodamas bei išmokėdamas draudimo išmokas, draudikas vadovaujasi Vokietijos teisės aktais bei teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Rusijoje išduoto Transporto priemonės (vilkiko) tarptautinio draudimo poliso (žalios kortelės) galiojimo Vokietijoje ir kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentuojančių teisės aktų turinio nustatymas (įrodymas) ir civilinės atsakomybės paskirstymas, esant tinkamai apdraustai vilkiko priekabai.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad 2012 m. vasario 9 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. S. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės (3 t., b. l. 60–73). Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei Lietuvos nacionaliniam draudimų biurui pateikė reikalavimą 5.843,77 Eur (20.177,37 Lt) sumai. Ieškovas šią sumą sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Dėl žalos dydžio nagrinėjamoje byloje ginčo nėra.
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Įstatymu Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas).
Apeliantas nurodo, kad jo pateiktas Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas (žalia kortelė) Nr. RUS/002/06544851, išduotas Rusijos draudimo bendrovės BCK „Strachovoj dom“, buvo galiojantis ir suteikė jam draudimo apsaugą Vokietijoje. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis).
Bylos duomenimis, atsakovo transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl jos turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Įstatymo keliamus transporto priemonės draudimo reikalavimus atitiko tik priekaba, atsakovės vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje BCK „Strachovoj dom“, t. y. draudimo įmonėje, esančioje ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Rusijos draudimo bendrovės atsakovės vilkikui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka minėtų TPVCAPDĮ reikalavimų.
Atsakovės valdoma transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruota Lietuvos Respublikoje. Todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra draudikų biuro narė. Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys (TPVCAPDĮ 2 str. 18 d.). Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas, taip pat į TPVCAPDĮ 6 str. 4 ir 6 dalių nuostatas, atsakovė privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal TPVCAPDĮ nuostatas Lietuvos įregistruotoje draudimo įmonėje arba įmonėje įsteigtoje ES valstybėje narėje arba Lietuvoje įsteigtame užsienio valstybės draudimo įmonės filiale, kuris teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, viešai internete skelbiamais Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro duomenimis Rusijos draudimo bendrovė BCK „Strachovoj dom“ nėra biuro narė.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovė buvo sudariusi draudimo sutartį su Rusijos draudimo kompanija, tačiau yra ginčijamas šios draudimo bendrovės suteiktos draudiminės apsaugos galiojimas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė draudimo sutartį sudarė ne su įstatymo imperatyviai nurodytu subjektu, t. y. įmone, kuri Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra Biuro narė. Rusijos draudimo bendrovė BCK „Strachovoj dom“ neatitinka TPVCAPDĮ 2 str. 18 d. reikalavimų, dėl ko neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdrausta eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės priekaba, todėl trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ privalo atlyginti 50 proc. autoįvykyje patirtos ir ieškovo reikalaujamos žalos. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, kadangi nagrinėjamu atveju taikytina TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reguliuojančius teisės aktus. Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant minėtą priekabą, vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei prieš atsakovę bei priimto teismo sprendimo teisėtumui bei jo pagrįstumui. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad priekaba savarankiškai negali dalyvauti viešajame eisme. Ir nors motorinė transporto priemonė ir priekaba eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kaip jau nurodyta aukščiau, kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos ji išdėstė savo atsiliepime į ieškinį ir į kuriuos išsamiai atsakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.
Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusios po apskųsto teismo sprendimo priėmimo, kurios sudaro 8,40 Eur (CPK 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ (j. a.k. 160001727) 8,40 Eur (aštuonis eurus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660 ir mokėjimo paskirtį „bylinėjimosi išlaidos“.