Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kelmės skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjos E. Š. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 13 d. Kelmės rajono Kražių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas I. L. prašymas jo vardu nustatyti turėtą žemę. Šio prašymo pirmoje pusėje įrašytas 70 ha žemės plotas, kuris nubrauktas ir įrašyta 82,06, po to vėl nubraukta ir įrašyta 60,23, bet prašymo antroje pusėje įrašyta 70 ha plotas, kuris nebuvo taisytas. 1992 m. spalio 10 d. Kelmės rajono Kražių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas I. L. prašymas suteikti jam 62,30 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti. Lietuvos žemės ūkio ministerija 1993 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 12-575-21607 nusprendė I. L. atstatyti nuosavybės teisę į jo turėtą žemę – 62,30 ha, esančią (duomenys neskelbtini). Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 380 I. L. pavardė patikslinta. I. L. mirė 1997 m. (duomenys neskelbtini), pareiškėja buvo viena iš jo įpėdinių.Pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Kelmės skyrių, prašydama: paaiškinti, kodėl nuosavybės teisės buvo atkurtos į 62,3 ha turėtą žemę, nors pažymose teigiama, jog jos buvo 82,0556 ha; nurodyti, ar galima atkurti nuosavybės teises į priklaususią žemę; informuoti, ar 19,76 ha žemės sklypas, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, šiuo metu kam nors priklauso. Tarnybos Kelmės skyrius 2014 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 28SD-(14.28.104.)-591, be kita ko, atsakė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 12-575-21607 bei Kelmės rajono valdybos 1993 m. gruodžio 22 d. potvarkiu, I. L. nuosavybės teisės atkurtos į 62,30 ha žemės natūra (duomenys neskelbtini); nuosavybės teisių atkūrimui į žemę dokumentai paruošti pagal Archyvo pažymėjimo įrašą „Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Raseinių apskrities valstybinio žemes fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940-12-27 nutarime įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo buvęs 60,23 žemės savininkas L. I.“. Pareiškėja dėl šio atsakymo 2014 m. kovo 3 d. skundu kreipėsi į Tarnybą. Tarnyba 2014 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-1053 pateikė iš esmės tokį patį aplinkybių vertinimą kaip ir Tarnybos Kelmės skyrius, atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės I. L. buvo atkurtos į didesnį žemės plotą negu pilietis nuosavybės teise valdė iki nacionalizacijos, todėl Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 12-575-21607 dalis dėl nuosavybės teisių atstatymo į 2,07 ha galbūt priimta pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, bei pavedė Kelmės skyriui atlikti patikrinimą. Tarnybos Kelmės skyrius 2014 m. gegužės 13 d. sprendime Nr. 28SD-(14.28.104.)-2157 konstatavo, kad pagal turimus archyvinius dokumentus I. L. valdė 60,23 ha, tačiau nuosavybės teisės jam buvo atkurtos į didesnį žemės plotą negu jis valdė, todėl 1993 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 12-575-21607 dalis turėtų būti panaikinta.Teismas pažymėjo, kad turi būti nustatomas ne 1940 m. birželio 15 d., bet nekilnojamojo turto nacionalizavimo momentu buvęs savininkas, nes nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas jau po 1940 m. birželio 15 d. priimtais 1940 m. liepos 14-15 d. išrinkto Liaudies Seimo bei vykdomosios valdžios institucijų aktais. Liaudies Seimas 1940 m. liepos 22 d. priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal iki 1940 m. liepos 22 d. išduotus ir arčiausiai šios datos esančius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.Teismas pabrėžė, jog asmenų turto nacionalizacija vyko 1940 m. vieną kartą. Archyvo pažymėjime nurodyta, kad „Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Raseinių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940-12-27 nutarime įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo buvęs 60,23 ha žemės savininkas L. I. <...>. Į valstybinį žemės fondą paimta 30,23 ha žemės“. Raseinių apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. gruodžio 27 d. nutarime nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) kaime buvo 60,23 ha (bendro žemės ploto) žemės savininkas L. I., kuriam palikta valdyti 30,00 ha. Archyvo pažymėjime taip pat nurodyta, kad „Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944-1948 m. byloje, Raseinių apskrities Kražių valsčiaus ūkių, viršijančių nustatytą normą sąraše (be datos) įrašytas ūkio valdytojas L. I.. <...> (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 59 ha žemės. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta 39 ha žemės“, tačiau pastarieji duomenys buvo vėlesni nei 1940 m. gruodžio 27 d. nutarimas. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal arčiausiai 1940 m. liepos 22 d. buvusius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, teismas sprendė, jog 1992 m. gruodžio 8 d. Archyvo pažymėjimas ir Raseinių apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. gruodžio 27 d. nutarimas laikytini I. L. žemės valdymo nuosavybės teise faktą tinkamai patvirtinančiais dokumentais, o dokumentais, kuriuose nurodytas kitoks I. L. valdytas žemės plotas, nesivadovautina.1993 m. spalio 12 d. Kelmės rajono valdybos išvados dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę, mišką atstatymo piliečiui 1 ir 1.1. punktu nurodyta I. L. prašymą patenkinti atstatant jam nuosavybės teisę į 62,30 ha žemės ūkio paskirties žemės taip: 62,30 ha žemės grąžinti natūra (duomenys neskelbtini); 2.1. punkte nurodyta, jog piliečiui suformuotą žemėnaudą sudarys 62,30 ha privačiam ūkiui, iš to ploto 54,50 ha grąžintos žemės, 7,80 ha miško. Lietuvos teismo ekspertizės centras 2016 m. vasario 4 d. ekspertizės aktu Nr. 11-37(16), be kita ko, pateikė išvadą, jog tikėtina, kad Išvados 1 ir 1.1. punktuose esantys skaitmeniniai įrašai buvo keičiami. Tačiau Išvada nelaikytina I. L. žemės valdymo nuosavybės teise faktą tinkamai patvirtinančiu dokumentu.Pareiškėjos nuomone, archyviniai dokumentai patvirtino, kad I. L. valdė virš 82 ha žemės, kadangi jo tėvas L. L., gimęs 1851 m. ir miręs 1931 m. (duomenys neskelbtini), valdė 88 ha žemės, tačiau teismas su tuo nesutiko. Remiantis Archyvo pažymėjimo duomenimis ir (duomenys neskelbtini) rūšimis paskirstytų žemių 1933 m. vasario 11 d. sąrašu, (duomenys neskelbtini) kaime 82,0556 ha valdė ne L. L., bet kitas asmuo – L. L.. Kadangi L. L. mirė 1931 m., jis į minėtą 1933 m. sąrašą nebegalėjo būti įtrauktas kaip 82,0556 ha savininkas. L. L. buvo įrašytas gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose I. L. buto ūkio lape kaip „šeimos galva, šeimininkas be samdinių, ūkininkas“. Tikėtina, jog 82,0556 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime valdė I. brolis L. L., gimęs 1895 m. Giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byloje nebuvo, tačiau pareiškėja neginčijo, kad I. L. turėjo brolį L. L..Teismas pastebėjo, jog Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 12-575-21607, kuriuo nuspręsta I. L. atstatyti nuosavybės teisę į 62,30 ha žemę, buvo nepanaikintas ir galiojantis, o tai reiškė, jog pats I. L. su tokiu sprendimu sutiko, jo neginčijo. Atsakovas teigė, kad, peržiūrėjus visus agrarinės tarnybos nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, nerasta jokių dokumentų (duomenų), jog būtų vykęs susirašinėjimas su pretendentu dėl atkurtos nuosavybės teisės ne į visą jo valdytą žemę.Dėl pareiškėjos nesutikimo su skundžiamuose sprendimuose nurodytu teiginiu, kad, jeigu bus nustatyta, jog I. L. nuosavybės teisės į 2,07 ha žemės atkurtos neteisėtai, bus inicijuotas Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 12-575-21607 dalies panaikinimas, teismas akcentavo, kad Tarnyba, nustačiusi, jog nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, turi teisę nustatyta tvarka pradėti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalies panaikinimo procedūrą (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 str. 9 d.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro funkcija ginti viešąjį interesą.Dėl pareiškėjos argumentų, kad skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta šių aktų apskundimo tvarka, t. y. tik nurodyta, jog atsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju toks apskundimo tvarkos nurodymas nelaikytinas pažeidimu, kadangi tai nesutrukdė pareiškėjai laiku kreiptis į teismą.Dėl informacijos apie tai, kam šiuo metu priklausė I. L. neatkurtos žemės dalis (apie 19,76 ha), pateikimo teismas pripažino, kad, įvertinus 2014 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. 28SD-(14.28.104.)-591 ir 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-1053 turinį, matyti, jog pareiškėjai tokia informacija nebuvo pateikta. Tačiau skundžiami sprendimai dėl to savaime netapo neteisėtais ir naikintinais, nes juose nurodyta, jog I. L. (duomenys neskelbtini) kaime valdė tik 60,23 ha žemės, t. y. neatkurtos nuosavybės I. L. vardu daugiau nebuvo ir taip pat nebuvo asmenų, kuriems priklausytų jam negrąžinta žemės dalis. Be to, atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė asmenis, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kurie nuosavybės teise valdė žemę šalia I. L. žemės sklypo.Teismas darė išvadą, kad nebuvo pagrindo panaikinti Tarnybos Kelmės skyriaus 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 28SD-(14.28.104.)-591, Tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1053 ir Tarnybos Kelmės skyriaus 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 28SD-(14.28.104.)-2157, atitinkamai nebuvo pagrindo ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. L. vardu į likusią neatkurtą žemės sklypo dalį (19,76 ha). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestas. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos atstovės prašymo informuoti prokuratūrą apie 2006 m. vasario 4 d. ekspertizės aktą Nr. 11-37(16) ir administracinės bylos metu nustatytas faktines aplinkybes, nes teismas nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos požymių nenustatė.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).Pareiškėja savo apeliaciniame skunde išsakė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tokį prašymą argumentuodama tuo, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyti motyvai, kurie nebuvo aptarti proceso pirmos instancijos teisme metu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Aplinkybės, kad teismo sprendime yra aptarti motyvai, dėl kurių šalys nepasisakė teismo posėdžių metu, nesudaro pagrindo išvadai, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyriaus veiksmų, atkuriant nuosavybės teises pagal I. L., L. 1991 m. gruodžio 13 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, nes jais prašoma panaikinti atsakovo raštus, kuriais išreiškiama šios institucijos valia minėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumo ir pagrįstumo aspektu.Pareiškėja teigė, jog jos tėvas I. L. iki nacionalizacijos valdė apie 82 ha žemės, o jam 1993 metais buvo grąžinta tik 62,30 ha žemės, todėl atsakovas turėtų atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį. Savo pozicijai pagrįsti ji pateikė individualią turimų archyvinių dokumentų interpretaciją.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė, jog jos tėvas valdė nuosavybės teise daugiau nei 60,23 ha žemės, todėl nerado pagrindo atsakovą įpareigoti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.Pareiškėja apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus proceso šalių įrodymus ir ginčijamų administracinių aktų teisėtumą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Bylos nagrinėjimo metu galiojusios Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, teismo sprendime motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių remiasi vienais įrodymais ir kritiškai vertina kitus. Bylos šalių santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.Tiek Atstatymo įstatymas, tiek šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiai tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuolatos prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti nustatytu laiku, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, nerealizavusiems minėtų galimybių įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.) teismo gali būti atnaujinamas. Privatinės nuosavybės paneigimo ir jos nacionalizavimo padarinys – nuosavybės teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą praradimas, vienos iš svarbiausių asmens teisių – teisės į nuosavybę – pažeidimas. Todėl šių padarinių šalinimo mechanizmą nustatantis Atkūrimo įstatymas pirmiausia adresuojamas tam asmeniui, kurio nuosavybės teisės buvo pažeistos. Atkūrimo įstatymo prasme savininko nuosavybės teisė galėjo būti pažeista tada, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio seka, kad atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą pirmiausia turi teisę tas asmuo, kuris buvo nacionalizuoto arba kitaip nusavinto turto savininkas ir kurio nuosavybės teisės minėtų procesų metu būtent ir buvo pažeistos.Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas savininko sąvokos apibrėžimas: savininkas šio įstatymo prasme – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra svarbiausias ir prioritetiškai spręstinas klausimas atkuriant nuosavybės teises į konkretų turtą. Tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, nuosekliai akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad žemę, kuri buvo neteisėtai nusavinta, nacionalizacijos metu valdė I. L.. Jo tėvas L. L. mirė 1931 metais, todėl nacionalizacijos metu negalėjo būti žemės savininku. Būtent I. L. 1991 metais kreipėsi į atsakovą, prašydamas atkurti nuosavybės teises į žemę ir 1993 m. spalio 14 d. Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 12-575-21607 bei Kelmės rajono valdybos 1993 m. gruodžio 22 d. potvarkiu tai buvo padaryta. Antrasis svarbus klausimas, į kurį turėjo būti atsakyta, atkuriant nuosavybės teises, yra - kokį žemės plotą valdė I. L. iki nacionalizacijos. Pagal teisės aktus, be prašymo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises asmuo privalėjo pateikti ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Jie pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą galėjo būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Byloje esantys įrodymai dėl I. L. valdytos žemės ploto prieštaringi. Lietuvos valstybės archyvo 1992 m. gruodžio 8 d. pažymėjimas Nr. 09-335-L nurodo, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) rūšimis paskirstytų žemių 1933 m. vasario 11 d. sąraše, patvirtintame 1933 m. kovo 21 d., įrašytas savininkas L. L., (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 82,0556 ha žemės. Tas pats archyvo pažymėjimas nurodo, kad Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Raseinių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940-12-27 nutarime įrašytas (duomenys neskelbtini) kaimo buvęs 60,23 ha žemės savininkas L. I.. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, 1944-1948 m. byloje, Raseinių apskrities Kražių valsčiaus ūkių, viršijančių nustatytą normą sąraše (be datos) įrašytas ūkio valdytojas L. I.. <...> (duomenys neskelbtini) kaime valdęs 59 ha žemės. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta 39 ha žemės. Taigi darytina išvada, kad nuosavybės teisės I. L. turėjo būti atkuriamos pagal 1940 metų žemės ūkio komisijos dokumentą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Pareiškėjos minimos Pažymos duomenys yra išvestiniai, ji nėra dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises, o tik siūlymas nuosavybės teises atkuriančiai institucijai, todėl atsakovas juo pagrįstai nesirėmė. Pažymėtina, kad I. L., o jam mirus, jo įpėdiniai turėjo teisę atsakovui pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius papildomo žemės ploto valdymą nuosavybės teise iki nacionalizacijos. Apie tokią galimybę pareiškėja buvo informuota skundžiamais Tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1053 ir Tarnybos Kelmės skyriaus 2014 m. gegužės 13 d. raštu, tačiau jokių papildomų dokumentų nepateikė. Pareiškėja bandė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą civilinio proceso tvarka, bet civilinė byla buvo nutraukta. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyti teiginiai apie galimus žemės savininkus neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje. Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuosavybės teisės I. L. yra jau atkurtos visa apimtimi.Pareiškėja nesutiko ir su atsakovo ketinimais, išreikštais skundžiamuose aktuose, inicijuoti papildomo žemės ploto atėmimą. Kadangi šiais raštais tik numatoma hipotetinė galimybė, dėl to teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Tokių atsakovo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas galėtų būti kito administracinio ginčo dalyku, jei Tarnyba inicijuos ankstesnio sprendimo keitimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl skundžiamų atsakovo aktų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, išaiškinta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, konkrečios apskundimo tvarkos nenurodymas ginčijamuose aktuose negali būti laikomas esminiu pažeidimu ir nesudaro savarankiško pagrindo jų panaikinti. Pažymėtina, kad abstrakti nuoroda į ABTĮ nustatytą aktų apskundimo tvarką nesutrukdė pareiškėjai pasinaudoti teise juos apskųsti ir taip įgyvendinti teisę į savo galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Be to, tas pats viešojo administravimo subjektas negali būti skirtingomis proceso šalimis. Pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, besiruošdamas bylos nagrinėjimui, nutartimi pareiškėjai pasiūlė atsakovu laikyti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Kelmės skyriaus, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėja su tokia teismo pozicija sutiko ir skundą patikslino.Tarnybai esant šioje byloje atsakovu, ši institucija nebegali toje pačioje byloje užimti kitokios procesinės padėties, todėl remiantis ABTĮ 54 straipsniu, šalintina iš trečiųjų suinteresuotų asmenų . Šis pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės pažeidimas nelaikytinas esminiu, galėjusiu sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą, todėl nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.