Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-4266-232/2015 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Linavos“ servisas administratoriaus skundą dėl 2015 m. kovo 6 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Linavos“ servisas kreditorių susirinkimo nutarimo antru darbotvarkės klausimu panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 21 d. nutartimi UAB „Linavos“ servisas iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Insolvency solutions“. 2012 m. rugpjūčio 27 nutartimi apygardos teismas patvirtino kreditoriaus Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ 2 108 872,06 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kas vertine išraiška sudaro 96,57 procentus visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. 2015 m. kovo 6 d. vyko pakartotinis BUAB „Linavos“ servisas kreditorių susirinkimas. Darbotvarkėje antru klausimu buvo numatytas administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d. pakartotinis tvirtinimas. Kreditoriams 96,98 proc. balsų balsavus prieš tokio nutarimo patvirtinimą, administratoriaus veiklos ataskaita nebuvo patvirtinta.

Pareiškėjas BUAB „Linavos” servisas bankroto administratorius UAB „Insolvency solutions“ kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti 2015 m. kovo 6 d. pakartotinio BUAB „Linavos“ servisas kreditorių susirinkimo nutarimą antru darbotvarkės klausimu ir patvirtinti BUAB „Linavos“ servisas bankroto administratoriaus 2015 m. papildytą ataskaitą apie BUAB „Linavos“ servisas bankroto eigą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d. Nurodė, jog ginčijamas nutarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnio 4 punkte įtvirtintam imperatyvui, jog kreditorių susirinkimas privalo tvirtinti administratoriaus ataskaitą, jeigu administratorius pašalina kreditorių nurodytus ataskaitos trūkumus. Nagrinėjamu atveju administratorius papildytoje ataskaitoje pateikė išsamius paaiškinimus dėl visų atsakovo 2015 m. sausio 22 d. nurodytų pastabų ir atsakovas jokių papildomų klausimų ir/ar pastabų administratoriui pakartotinio kreditorių susirinkimo metu nebeturėjo, todėl privalėjo patvirtinti administratoriaus papildytą ataskaitą. Pažymėjo, jog viso bankroto proceso metu patirtos išlaidos atsižvelgiant į atsakovo pastabas yra detaliai pagrįstos dokumentais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi patvirtino BUAB „Linavos“ servisas bankroto administratoriaus ataskaitą apie BUAB „Linavos“ servisas bankroto eigą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

Teismas nurodė, kad kreditorius Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „Linava“, balsuodamas „prieš“ bankroto administratoriaus ataskaitos patvirtinimą, iš esmės pasisakė dėl bankroto procese administratoriaus naudojamų administravimo lėšų pagrįstumo ir jų dydžio. Kreditoriaus nuomone, administratorius viršijo kreditorių nustatytas maksimalias administravimo išlaidų mėnesinės sumas, pirko brangias bankroto administravimo paslaugas, nors kai kurias paslaugas galėjo ir turėjo teikti pats administratorius. 2012 m. spalio 18 d. vykusio pirmos BUAB „Linavos“ servisas kreditorių susirinkimo metu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nustatant vieno mėnesio administravimo išlaidų sąmatą bendrai 33 000 Lt sumai. Šioje sąmatoje numatytas atlyginimas administratoriui – 12 000 Lt, buhalterinės apskaitos organizavimo ir vedimo išlaidos - 6 500 Lt, būtinosios ūkinės išlaidos – 8 000 Lt, išlaidos teisinėms paslaugoms – 5 500 Lt, archyvo sutvarkymo išlaidos – 500 Lt, nenumatytos išlaidos – 500 Lt. Iš bankroto administratoriaus paaiškinimuose pateiktų paskaičiavimų teismas nustatė, jog administratorius laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d. pagal anksčiau patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą teisinėms paslaugoms yra išleidęs 147 109,23 Lt, buhalterinės apskaitos organizavimui ir vedimui 388 563 Lt, bankroto administratoriaus atlyginimas – 179 775 Lt. Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 29 d. trišaliu susitarimu, administratorius įsipareigojo viršijus administravimo sąmatoje nurodytas išlaidas apskaitos tvarkymui, jų perviršį dengti sąmatoje nurodytomis išlaidomis, skirtomis bankroto administravimo atlyginimui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administratorius yra pateikęs įrodymus, kurie pagrindžia įmonės administravimui išleistas lėšas. Nors kreditorius ir teigia, kad administratorius pirko ypatingai brangias teisines ir finansines paslaugas, tačiau įrodymų, jog šios paslaugos yra įgytos per brangiai, nepateikė. Be to, iš bankroto bylos apimties, ir vykusių teisminių ginčų, akivaizdu, kad buvo realus poreikis pirkti teisines paslaugas. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog administratorius administravimo paslaugas pirko iš su juo susijusių juridinių ir fizinių asmenų grupės, savaime nereiškia, kad šios paslaugos nebuvo būtinos ir/ar bankroto administravimui skirtas lėšas naudojo netinkamai. Teismui nenustačius, kad administratorius per ataskaitinį laikotarpį savo pareigas vykdė netinkamai patvirtino administratoriaus ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius (apeliantas) Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo bankroto administratoriaus prašymą patvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d. atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nurodo, kad 2012 m. spalio 18 d. įvykusiame kreditorių susirinkime buvo patvirtinta maksimali vieno mėnesio 33 000,00 Lt administravimo išlaidų suma. Todėl apeliantas nesutinka su teismo nuomone, kad administratoriaus patirtos išlaidos teisinėms paslaugoms - 147109,23 Lt, buhalterinės apskaitos organizavimui ir vedimui - 388563,00 Lt bankroto administratoriaus atlyginimui - 179775,00 Lt neviršijo kreditorių nustatytos maksimalios vieno mėnesio administravimo išlaidų bendros sąmatos bei atskirų rūšių administravimų išlaidų mėnesinės sumos. Vien 2013 metų kovo mėnesį administratorius buhalterinių paslaugų iš UAB „Vermosa“ nupirko už 17 828,93 Lt, kai maksimali administravimo išlaidų suma buhalterinėms paslaugoms mėnesiui sudaro 6500 Lt. 2013 metų balandžio mėnesį vien už advokatės L. Ž. teisines paslaugas buvo sumokėta 16 600 Lt, kai maksimali teisinių paslauga suma mėnesiui buvo patvirtinta 5 500 Lt.

2. Apelianto nuomone, administratorius nuolat viršijo kreditorių nustatytas maksimalias atskirų administravimo išlaidų mėnesines sumas, taip pat 2013 metų liepos, rugsėjo, 2014 metų vasario, balandžio mėnesiais buvo viršyta bendra administravimo išlaidų suma.

3. Apelianto nuomone, administratorius nepagrįstai dideles pinginių lėšų sumas išleido teisinėms paslaugoms, kai realiai administratorius neginčijo nei vieno sandorio, nereiškė ieškinių dėl žalos atlyginimo. Administratorius 2012 – 2015 metų laikotarpiu pateikė 20 ieškinių priteisti skolą, kuriuos tenkinus arba atmetus bankrutavusios įmonės naudai buvo išieškota 8437,62 Eur suma. Todėl apelianto nuomone, teisinėms paslaugoms išleista 52 066,44 Eur suma yra akivaizdžiai neproporcinga pasiektiems rezultatams.

4. Nepagrįstai didelėmis laikytinos ir buhalterinės apskaitos organizavimui bei vedimui panaudotos išlaidos, kurių suma sudaro 112 535,62 Eur. Todėl apelianto nuomone, administravimo išlaidos BUAB „Linavos“ servisas bankroto byloje, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl teismas turėjo įvertinti visas šias aplinkybes ir nustatęs, kad tokio dydžio lėšų išmokėjimas kelia abejonių dėl jų būtino ir reikalingumo, teismas turėjo ex officio rinkti įrodymus ir pašalinti kreditoriaus abejones.

Pareiškėjas bankroto administratorius UAB „Insolvency Solutions“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Administratorius nurodė, kad jis pašalino visus ataskaitos trūkumus, kurie buvo konstatuoti kreditorių susirinkime, kuris įvyko 2015 m. sausio 22 d., ir pateikė susirinkimui ataskaitą tvirtinti pakartotinai. Tačiau 2015 m. kovo 6 d. vykusiame kreditorių susirinkime, kreditoriai nepagrįstai nepatvirtino administratoriaus veiklos ataskaitos.

2. Pažymėtina, kad apelianto motyvai dėl ataskaitos netvirtinimo, kuriuos apeliantas nurodė balsuodamas pakartotiniame 2015 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo balsavimo biuletenyje ir savo procesiniuose dokumentuose, yra visiškai skirtingi.

3. Nors apeliantas teigia, kad administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį, tačiau teismui nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo nuomone, nepaisant to, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, apeliantas turėtų savo teiginius pats pagrįsti pateiktais įrodymais, o ne perkelti šią pareigą teismui.

4. Pareiškėjo nuomone, apeliantas nepatvirtino administratoriaus ataskaitos dėl bankroto administravimo išlaidų pagrįstumo, nors šis klausimas net nebuvo įtrauktas į kreditorių susirinkimo darbotvarkę, kadangi joje buvo numatytas papildytos ataskaitos tvirtinimas.

5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad administravimo išlaidos neviršija pirmojo kreditorių susirinkimo, vykusio 2012 m. spalio 18 d., nustatytos bendros mėnesinės išlaidų sumos. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad poreikį naudotis teisininkų ir finansines paslaugas teikiančių asmenų paslaugomis nulėmė itin didelė administratoriui perduotų bankrutavusios bendrovės dokumentų apimtis bei didelis kiekis teisminių procesų. Be to, tiek teisines, tiek finansines paslaugas iš trečiųjų asmenų, bankroto administratorius įsigijo pagal rinkos kainas ir tai paneigia apelianto teiginius, jog administratorius pirko itin brangias paslaugas.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Pagal ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p. kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 24 str. 1 d. nustatyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, - kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 24 str. 4 d. nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p.), kad administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 4 p.), kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma priklausomai nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 str. 1 d.), darytina išvada, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Vadinasi, administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų. Administratoriaus veiklos ataskaita gali būti netvirtinama tik tuomet, jeigu egzistuoja konkretūs duomenys apie tai, jog administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2012).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad administratorius pranešė kreditoriams, jog 2015 m. sausio 15 d. vyks kreditorių susirinkimas, kuriame antru darbotvarkės klausimu buvo numatyta svarstyti klausimą dėl administratoriaus veiklos ataskaitos už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. tvirtinimą. 2015 m. sausio 15 d. kreditorių susirinkimui neįvykus, kitas susirinkimas buvo paskirtas 2015 m. sausio 22 d., kuriame buvo nutarta administratoriaus ataskaitos netvirtinti ir įgalioti bankroto administratorių per 20 dienų terminą ištaisyti trūkumus ir pateikti ataskaitą kreditorių susirinkimui patvirtinti pakartotinai. Kreditoriaus Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atstovas nurodė, kad administratorius pateikta ataskaita nebuvo išsami ir joje trūko informacijos apie 2012 m. gegužės 10 d. bankrutavusios įmonės sąskaitose ir kasoje buvusias piniginių lėšų sumas; administratorius nepagrindė dokumentais nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. spalio 31 d. BUAB „Linavos“ servisas gautų 806 641,00 litų piniginių lėšų sumos, t. y. neidentifikavo visų mokėtojų ir nepagrindė mokėtojų įvykdytų įsipareigojimų; dokumentais nepagrindė nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2014 m. spalio 31 d. BUAB „Linavos“ servisas išleistų 805263,76 litų piniginių lėšų sumos, t. y. neidentifikavo visų gavėjų ir nepagrindė gavėjų reikalavimų; dokumentais nepagrindė skirtumo tarp BUAB „Linavos“ servisas 2012 m. sausio 17 d. debitorių sąraše nurodytos 5 089 915,72 litų gautinos sumos, 2012 m. sausio 17 d. balanso B dalies II punkte „per vienerius metus gautinos sumos“ nurodyto 1 700 773,00 litų dydžio ir 2012 m. gegužės 10 d. balanso B dalies II punkte „per vienerius metus gautinos sumos“ nurodyto 1567393,00 litų dydžio trumpalaikio turto; teismo procesiniais dokumentais nepagrindė BUAB „Linavos“ servisas iki bankroto bylos iškėlimo vestų ir baigtų civilinių bylų teisinio rezultato; teismo procesiniais dokumentais nepagrindė BUAB „Linavos“ servisas bankroto bylos iškėlimo momentu vestų civilinių bylų teisinio rezultato; teismo procesiniais dokumentais nepagrindė BUAB „Linavos“ servisas po bankroto bylos iškėlimo pradėtų civilinių bylų teisinio rezultato; nepateikė BUAB „Linavos“ servisas skolininkų bankroto bylų sąrašo ir teismo procesiniais dokumentais nepagrindė jų teisinio rezultato; nepateikė BUAB „Linavos“ servisas vykdomųjų bylų skolininkams sąrašo ir antstolių patvarkymais nepagrindė jų teisinio rezultato; nepaaiškino ir dokumentais nepagrindė BUAB „Linavos“ servisas 2009 metų mokestinio laikotarpio 6 840 200,00 litų dydžio nuostolio; 2010 metų mokestinio laikotarpio 1 751 933,00 litų dydžio nuostolio; 2011 metų mokestinio laikotarpio 1 739 542,00 litų dydžio nuostolio; mokestinio laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. 61 765,00 litų dydžio nuostolio; nenurodė tikslios BUAB „Linavos“ servisas nemokumo fakto datos pagal LR ĮBĮ 2 str. 8 d. nustatytą teisės taisyklę; nenurodė ilgalaikio turto pirkimų, pardavimų, nurašymų nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., nurodant turto pavadinimą, jo įsigijimo, pardavimo ar nurašymo datų ir sumų.

2015 m. kovo 6 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, antru darbotvarkės klausimu buvo numatytas papildytos administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimas, tačiau didžiausiam BUAB „Linavos“ servisas kreditoriui (kurio balsų skaičius kreditorių susirinkime sudaro 96,98 proc. visų kreditorių balsų) balsuojant „prieš“, nutarimas nebuvo priimtas, t. y. nepatvirtinta papildyta administratoriaus ataskaita. BUAB „Linavos“ servisas 2015 m. kovo 6 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo balsavimo raštu biuletenyje, kreditoriaus Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atstovas išdėstė savo nesutikimo su administratoriaus veiklos ataskaita motyvus, o būtent apelianto nuomone, patirtos buhalterinės apskaitos organizavimo ir vedimo išlaidos bei išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti dydis prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei 2012 m. spalio 18 d. vykusiame kreditorių susirinkime priimtam nutarimui, kuriame buvo nustatyta ir patvirtinta administravimo išlaidų sąmata ir dydžiai. Kreditorius taip pat pažymėjo, kad tiek finansinėms, tiek teisinėms paslaugoms įsigyti, administratorius galėjo rasti ir paslaugų tiekėją už žymiai mažesnę kainą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų. Kreditorių susirinkimas yra subjektas, kuris turi įgaliojimus reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir turi teisę jas tvirtinti arba atsisakyti tvirtinti. Jeigu kreditorių susirinkimas administratoriaus ataskaitos nepatvirtina, administratorius per kreditorių susirinkimo nustatytą protingą terminą privalo pašalinti kreditorių nurodytus ataskaitos trūkumus ir teikti ją tvirtinti kreditorių susirinkimui pakartotinai. Šios procedūros nagrinėjamu atveju buvo laikytasi. Pakartotiniame kreditorių susirinkimui nepatvirtinus administratoriaus veiklos ataskaitos, jis pagrįstai kreipėsi į teismą, jog šis patvirtintų ataskaitą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė kreditorių susirinkimo procedūrinių pažeidimų. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, toliau ši byla bus nagrinėjama atskirojo skundo ribose, t. y. įvertinant skundžiamos nutarties, kuria buvo patvirtinta administratoriaus ataskaita, teisėtumą bei pagrįstumą.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad kreditorius savo nesutikimą dėl administratoriaus ataskaitos patvirtinimo iš esmės grindė tuo, kad nesutiko su administravimo išlaidoms nustatytų lėšų panaudojimu. Tačiau administratorius nesutinka su tokiais kreditoriaus teiginiais ir pažymi, kad kreditorių balsavimo biuletenyje ir atskirajame skunde nurodytos skirtingos administratoriaus veiklos ataskaitos netvirtinimo priežastys, o būtent, kad apeliantas savo nesutikimą su administravimo išlaidomis išreiškė tik atskirajame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad kreditorius 2015 m. sausio 22 d. vykusiame kreditorių susirinkime netvirtino administratoriaus veiklos ataskaitos ir paprašė pateikti dokumentus, iš kurių būtų matyti, kam ir kokiu tikslu buvo naudojamos administravimo išlaidos. Kadangi dauguma administravimo lėšų buvo išleista teisinėms ir buhalterinėms paslaugoms, akivaizdu, kad šis klausimas yra glaudžiai susijęs ir su administravimo išlaidų sąmatoje nustatytų lėšų panaudojimu, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau ginčą tarp šalių nagrinėja šiuo aspektu.

Kreditorių susirinkimo kompetencija apima ĮBĮ 23 straipsnyje įtvirtintų su įmonės bankroto procesu susijusių klausimų sprendimą, o šie sprendimai yra įforminami kreditorių susirinkimuose priimant nutarimus. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d.). Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių tei­ses ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu – užtikrinti ir nemokaus sko­lininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimų patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas yra išimtinė kreditorių susirinkimo teisė, kurios tinkamo įgyvendinimo priežiūrą, esant įmonės administratoriaus ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų skundams, atlieka teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalimi kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams. Šis imperatyvas ir ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo teismui tvarka suponuoja, jog kreditorių susirinkimo nutarimus gali panaikinti tik teismas. Tuo tarpu kreditorių susirinkimo nutarimų išspręstais klausimais keitimo galimybę lemia kreditorių susirinkimo teisė keisti savo sprendimus (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Teisę keisti kreditorių susirinkimo nutarimus kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais turi pats kreditorių susirinkimas. Todėl kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas kreditorių kompetencijai priskirtu klausimu, yra privalomas ir turi būti vykdomas, jei jis nėra panaikintas teismo arba jei kreditorių susirinkimas nėra pakeitęs savo sprendimo jo reguliuojamu klausimu.

Apeliantas nurodo, kad 2012 m. spalio 18 d. vykusiame pirmajame BAUB „Linavos“ servisas kreditorių susirinkime buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, nustatant vieno mėnesio administravimo išlaidų sąmatą bendrai 33 000 Lt sumai. Šioje sąmatoje numatytas atlyginimas administratoriui – 12 000 Lt, buhalterinės apskaitos organizavimo ir vedimo išlaidos - 6 500 Lt, būtinosios ūkinės išlaidos – 8 000 Lt, išlaidoms teisinėms paslaugoms – 5 500 Lt, archyvo sutvarkymo išlaidos – 500 Lt, nenumatytos išlaidos – 500 Lt. Pažymėtina, kad pats apeliantas tuomet pasiūlė, jog administratoriui būtų nustatyta 33 000 Lt dydžio mėnesinė sąmata ir minėtam pasiūlymui pritarė savo balsais. Administratoriaus ataskaitoje visos sąmatos skaičiuotos už 32 mėnesių laikotarpį (nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d.). Per šį laikotarpį, administratorius už teisines paslaugas yra sumokėjęs iš viso 147 109,23 Lt. Kadangi maksimaliai išleista suma šiuo laikotarpiu už teisines paslaugas galėjo būti 176 000 Lt, akivaizdu, kad kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nėra viršyta. Buhalterinės apskaitos organizavimo ir vedimo paslaugoms įsigyti administratorius yra išleidęs 388 563,00 Lt, kas apelianto manymu, stipriai viršija numatytas buhalterijai tvarkyti skirtas išlaidas, kadangi per minėtą laikotarpį šioms išlaidoms administratorius galėjo išleisti ne daugiau kaip 208 000 Lt. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. kovo 29 d. buvo sudarytas trišalis susitarimas su BUAB „Linavos“ servisas, administratoriaus UAB „Insolvency Solutions“ ir buhalterines paslaugas teikiančia įmone UAB „Macrofinance Accouting“, kuriame buvo sutarta, kad jeigu už buhalterines paslaugas susidarys didesnės piniginės sumos, negu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmatoje, susidariusį perviršį, administratorius įsipareigojo padengti iš savo atlyginimui skirtų lėšų. Kaip jau buvo minėta, administratoriui buvo patvirtintas 12 000 Lt mėnesinis atlyginimas, kuris už 32 mėnesių administravimo laikotarpį sudaro 384 000 Lt. Per administratoriaus veiklos laikotarpį, sau atlyginimo jis yra išsimokėjęs 179 775 Lt. Tai rodo, kad administratorius neviršijo jam nustatyto atlyginimo. Kadangi už buhalterines paslaugas viršyta suma sudarė 180 563 Lt, ši suma buvo padengta iš administratoriaus atlyginimui skirtų lėšų (šias aplinkybes patvirtina byloje esantys piniginių lėšų išmokėjimai paslaugų teikėjams, t. 7, b.l. 76-208). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad tiek administratoriaus atlyginimui išleista 179 775 Lt suma, tiek iš administratoriaus atlyginimo sumokėtas 180 563 Lt perviršis už buhalterines paslaugas, neviršijo bendros – administratoriaus atlyginimui nustatytos 384 000 Lt sumos (12 000 Lt x 32 mėn.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes matyti, kad administratorius neviršijo administravimo sąmatoje patvirtintų sumų. Apelianto argumentas, jog buvo viršytos kiekvienam mėnesiui atskirai patvirtintos administravimo išlaidos, nėra esminis, kadangi bendra administravimo išlaidų suma per visą ataskaitinį (32 mėnesių) laikotarpį nebuvo viršyta. Tai, kad kiekvienam mėnesiui buvo patvirtintos įmonės administravimui skirtos konkrečios sumos, pvz. teisinėms paslaugoms 5500 Lt, o buhalterinės apskaitos organizavimui ir tvarkymui 6500 Lt, nereiškia, kad tam tikrais mėnesiais jos negalėjo būti didesnės, tačiau svarbiausia, kad nebuvo viršyta bendra administravimo išlaidoms skirta suma (33 000 Lt x 32 mėn.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorių susirinkimas negali peržiūrėti ir pakeisti administratoriui nustatyto atlyginimo dydžio už jo praėjusiu laikotarpiu suteiktas administravimo paslaugas. Tie patys reikalavimai taikytini ir kitoms administravimo išlaidoms, kurių maksimalaus leistino dydžio nustatymui kompetencija suteikta kreditorių susirinkimui. Šioms išlaidoms nors ir keliamas būtinumo ir pagrįstumo reikalavimas, tačiau jų atžvilgiu taikytina taisyklė, jog administratorius negali viršyti maksimalaus kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų kitų administravimo išlaidų dydžio, suponuoja, jog šio dydžio pakeitimą nustatantys kreditorių susirinkimo nutarimai taip pat galioja tik ateityje patirtinoms kitoms administravimo išlaidoms (Lietuvos apeliacinio teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kvestionuoti 2012 m. spalio 18 d. vykusiame kreditorių susirinkime patvirtintą administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumą.

Taip pat nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad administratorius neracionaliai naudojo administravimui skirtas lėšas ir pirko itin brangias teisines bei buhalterinės apskaitos paslaugas. Šiuos apelianto argumentus paneigia byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, kad šias paslaugas administratorius įsigijo pagal tuo metu vyravusią rinkos kainą. Iš 2012 m. gegužės 17 d. UAB „Leinonen“ ir UAB „Baltic Net Media“ pateiktų komercinių pasiūlymų matyti, kad buhalterinių paslaugų įkainiai svyruoja nuo 155 – 175 Lt už valandą (t. 9, b. l. 15, 16). Dėl teisinių paslaugų teikimo iš advokato (duomenys neskelbtini) ir advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) buvo gauti komerciniai pasiūlymai, iš kurių matyti, kad įkainiai už šias paslaugas svyruoja nuo 350 iki 400 Lt be PVM už valandą (t. 9, b. l. 17, 18). Šių paslaugų poreikį sąlygojo itin didelė administratoriui perduotų dokumentų apimtis, kurie nebuvo sutvarkyti bei didelis vestų bylų kiekis (2012 - 2015 metų laikotarpiu administratorius pateikė 21 ieškinį dėl skolų iš debitorių išieškojimo, išsiuntinėta apie 400 pretenzijų dėl skolų išmokėjimo). Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administratorius pagrindė administravimo išlaidų atskirų rūšių dydžius, taip pat nurodė, kiek ir kam konkrečiai yra sumokėjęs už teisines ir buhalterines paslaugas, kurios buvo reikalingos administruojant įmonę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pats turėjo pareigą ex officio rinkti įrodymus. Nepaisant to, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, kuris suponuoja aktyvų teismo vaidmenį tokio pobūdžio bylose, tai nereiškia, jog teismas perima byloje dalyvaujančių asmenų įrodinėjimo pareigą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1918/2012, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2335/2011, 2011 m. birželio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1746/2011, 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1189/2014). Taigi, ir bankroto bylose galioja civilinio proceso taisyklė dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, pagal kurią kiekviena šalis pati nustato įrodinėjimo dalyką, aplinkybes, kuriomis grindžiami pareikšti reikalavimai ir atsikirtimai, bei privalo jas įrodyti, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 1 str. 1 d., 12 str., 13 str., 178 str., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Bankroto byloje, kaip ir kitose bylose galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors apeliantas teismui nurodo, kad siekdamas pašalinti abejones dėl teisinių ir buhalterinių paslaugų kainų, teismas turėjo pats ex officio rinkti įrodymus, tačiau net nenurodo, kokių įrodymų trūksta. Kaip jau buvo minėta, administratorius pateikė teismui teisines bei buhalterines paslaugas teikiančių asmenų komercinius pasiūlymus, iš kurių nustatyta, kad administratorius visas paslaugas įgijo pagal tuo metu buvusią rinkos kainą. Kadangi pats apeliantas teismui nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad administratorius administravimo lėšas naudojo neracionaliai, jog teisines ir buhalterijos tvarkymo paslaugas pirko ne pagal rinkos kainas, nėra pagrindo netvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kuria patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.