Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Penki kontinentai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rašylas“ bankroto byloje, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, kitas atsakovas M. D., tretieji asmenys VSDFV Vilniaus skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Papyrus Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Citadele faktoringas ir lizingas“, T. D. ir S. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto nutarimų teisėtumo bei reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuginčijimo.

panaikinti atsakovo B UAB „Rašylas“ 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. spalio 31 d. komiteto nutarimus;pripažinti niekine ir negaliojančia 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią atsakovas B UAB „Rašylas“ perleido atsakovui M. D. 452 490 Lt dydžio reikalavimą į skolininką S. M. už 200 Lt;taikyti restituciją – priteisti atsakovui B UAB „Rašylas“ iš atsakovo M. D. turtinę teisę į 452 490 Lt dydžio reikalavimą į skolininką S. M., o atsakovui M. D. 200 Lt iš atsakovo B UAB „Rašylas“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuojant 14 dienų termino tokiam skundui paduoti praleidimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi (civ. byloje Nr. 2-846/2013) nutarė, kad pareiškėjas apie 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. spalio 31 d. kreditorių komiteto susirinkimuose priimtus nutarimus sužinojo 2012 m. lapkričio 7 d., gavęs juos elektroniniu paštu; 2012 m. birželio 27 d. protokolas pareiškėjo atstovui buvo išsiųstas klaidingu elektroniniu adresu. Nepaisant šios nutarties privalomumo, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą iš esmės tais pačiais motyvais dėl praleisto termino (CPK 18 str., Teismų įstatymo 9 str., 33 str. 4 d.);pareiškėjo atstovui dalyvauti 2012 m. birželio 27 d. kreditorių komiteto susirinkime neleido bankroto administratorius. Pareiškėjo atstovas atsisakė pasirašyti ant balsavimo raštu biuletenio, o ne apskritai dalyvauti susirinkime. Bankroto administratorius neužregistravo pareiškėjo atstovo, nesiūlė jo išrinkti pirmininkaujančiu bei neatliko kitų pareigų, susijusiu su tinkamu kreditorių komiteto susirinkimo tvarkos laikymusi. Bankroto administratoriaus darbuotojos I. K. parodymai vertintini kritiškai;nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada dėl to, kad pareiškėjui terminas apskųsti 2012 m. spalio 31 d. įvykusio kreditorių komiteto susirinkimo nutarimus sietinas su susirinkimo data;pareiškėjas apie ginčijamą 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sandorį sužinojo 2012 m. lapkričio 7 d., kai jam buvo išsiųsti kreditorių komiteto posėdžių protokolai, o skundą dėl šio sandorio panaikinimo pateikė 2012 m. lapkričio 21 d., nepraleidus CK 6.66 straipsnyje numatyto 1 metų ieškinio senaties termino. Jau skunde pareiškėjas minėjo apie šiuo sandoriu pažeidžiamas kreditorių teises, o 2014 m. vasario 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose teismui tik nurodė teisinį pagrindą. Be to, rašytinių paaiškinimų parengimo data yra 2013 m. spalio 23 d., tačiau nepabaigus įrodymų tyrimo bei atidėjus posėdį dėl administratoriaus neatvykimo, rašytiniai paaiškinimai buvo pateikti teismui tik 2014 m. vasario 5 d. vykusio posėdžio metu;pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl termino pareiškėjo skundui paduoti atnaujinimo. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo atnaujinti šį terminą, jei manys jį esant praleistą, nes ginčijamas sandoris pažeidžia visų kreditorių interesus, o bankroto administratorius yra šališkas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse civilinių bylų nagrinėjimui yra nustatyta trijų pakopų teismų sistema, vadovaujantis kuria civilinė byla, esant atitinkamoms procesinėms sąlygoms, iš pradžių nagrinėjama žemiausios pakopos teisme – tai yra pirmojoje instancijoje, vėliau - aukštesnės pakopos teisme – tai yra apeliacinėje instancijoje bei dar vėliau - kasaciniame teisme (CPK 25-27 str., CPK II dalis „Procesas pirmosios instancijos teisme“, CPK XVI skyrius „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“, CPK XVII skyrius „Bylų procesas kasaciniame teisme“). Instancinės teismų sistemos įtvirtinimu siekiama ne tik užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, eliminuojant žemesnės instancijos teismų padarytas fakto ar/ir teisės klaidas, bet ir patį bylos nagrinėjimo procesą padaryti ekonomišką ir efektyvų, turint tikslą kuo operatyviau įvykdyti teisingumą (CPK 5-7 str.) Būtent dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo, panaikinusio pirmosios instancijos teismo sprendimą (nutartį), teisė grąžinti bylą (jos dalį) nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti (CPK 327 str.). Apeliacinės instancijos teismas šia teise gali pasinaudoti tik CPK 327 straipsnio 1 dalyje įvardintais išimtiniais atvejais, kuomet pats negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, kuriam byla (ar jos dalis) apeliacinės instancijos teismo buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, privalo vadovautis apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei laikytis išdėstytų nurodymų, iš naujo nagrinėdamas bylą (jos dalį). Priešingu atveju būtų paneigtas įstatymo leidėjo įtvirtintas instancinės teismų sistemos kontrolės būdas, kurio esmė ir yra būtent aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti žemesnės instancijos teismų padarytas klaidas, vykdant teisingumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad pareiškėjas praleido įstatymo leidėjo įtvirtintą 14 dienų terminą skundui dėl ginčijamų kreditorių komiteto nutarimų, kurie buvo priimti 2012 m. birželio 27 d. ir 2012 m. spalio 31 d. vykusiuose kreditorių komiteto susirinkimuose (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas apie ginčijamus kreditorių komiteto nutarimus sužinojo jų priėmimo dieną, dėl ko nusprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl ginčijamų nutarimų paduoti, kuomet teismui jis buvo pateiktas tik 2012 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad pareiškėjas praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą 1 metų ieškinio senaties terminą 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarčiai nuginčyti, nes teisinį šio reikalavimo pagrindą nurodė rašytiniuose paaiškinimuose, kurie teismui buvo pateikti tik 2014 m. vasario 5 d.

Pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų išvadų priėjo, neatsižvelgęs į šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusia 2013 m. sausio 31 d. nutartimi nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėjas apie ginčijamus nutarimus sužinojo ne jų priėmimo dieną, o tik 2012 m. lapkričio 7 d. (kuomet gavo elektroniniu paštu kreditorių susirinkimo protokolus iš bankroto administratoriaus). Dėl šios priežasties minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl praleisto termino tokiam skundui paduoti, ir kreditoriaus skundo priėmimo klausimas grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi taip pat buvo konstatuota, kad reikalavimo teisės perleidimo sutarties ginčijimui nėra taikomas ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas 14 dienų terminas, dėl ko nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje nebuvo nurodyta motyvų, atsisakant priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuginčijimo.

Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties motyvuojamąją dalį darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, kad skundams dėl ginčijamų nutarimų paduoti ĮBĮ nustatytas 14 dienų terminas nėra praleistas, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismui buvo duotas nurodymas ne iš naujo spręsti klausimą dėl termino skundams paduoti praleidimo/atnaujinimo, o nustačius, šis skundas atitinka procesinius reikalavimus, jį priimti ir vertinti ginčijamų kreditorių komiteto nutarimų teisėtumą. Atitinkamai minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustačius, kad apie ginčijamus kreditorių komiteto nutarimus Nr. 1 ir Nr. 2, priimtus 2012 m. birželio 27 d. kreditorių komiteto susirinkime, pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. lapkričio 7 d., pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, kad apie šių nutarimų pagrindu 2012 m. rugsėjo 14 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį pareiškėjas sužinojo ankščiau nei 2012 m. lapkričio 7 d. Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje be jokių motyvų nurodęs, jog pareiškėjas apie reikalavimo teisės perleidimo sutartį sužinojo jos sudarymo dieną, taip pat nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos, pažeisdamas instancinės teismų sistemos kontrolės būdą, iš naujo spręsti klausimų, susijusių su termino skundui dėl ginčijamų nutarimų priėmimo paduoti praleidimu bei atnaujinimu, kurie jau buvo išspręsti įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi (CPK 12 str. ir 178 str.). Dėl tos pačios priežasties pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neturėjo kompetencijos ir be jokių motyvų nustatyti termino skundui dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuginčijimo pradžios datą, nesivadovaudamas apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis įtaką ir reikalavimo dėl šio sandorio nuginčijimo termino pradžiai nustatyti.

Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad priešingai nei nustatyta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi šioje byloje jau yra konstatuota, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino skundui dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų paduoti bei vadovaujantis minėtoje apeliacinio teismo nutartyje konstatuotomis aplinkybės dėl pareiškėjo sužinojimo apie skundžiamus nutarimus momentą, pareiškėjas nėra praleidęs termino reikalavimui dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pareikšti. Pažymėtina, kad pareiškėjas teisingai atskirajame skunde nurodo, jog jam teikiant skundą nėra būtina nurodyti tikslių teisinių nuostatų, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą pirmosios instancijos teisme. Teisės normų taikymas ir aiškinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija (CPK 1 str. 1 d., 135 str., 270 str. 4 d. 4 p.). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja atskirojo skundo argumentų, kuriais pareiškėjas iš naujo įrodinėja su termino skundui paduoti praleidimu/atnaujinimu susijusias aplinkybes, bei atskirai nepasisako dėl jų pagrįstumo/nepagrįstumo.

Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatinėjo tik aplinkybes, susijusias su termino paduoti skundą praleidimu/atnaujinimu, Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs, jog šios bylos nagrinėjimas yra susijęs su viešuoju interesu bei trunka jau beveik dvejus metus, 2014 m. liepos 7 d. nutartimi nusprendė peržengti atskirojo skundo ribas ir išnagrinėti apeliacinėje instancijoje pareiškėjo skundo reikalavimus bei juos pagrindžiančius įrodymus dėl kreditorių komiteto nutarimų teisėtumo bei reikalavimo teisės perleidimo sandorio nuginčijimo (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Nors minėta nutartimi buvo pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims iki 2014 m. liepos 14 d. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus dėl aplinkybių, kurios nagrinėtinos peržengus atskirojo skundo ribas, byloje dalyvaujantys asmenys to nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas įrodinėja ginčijamų nutarimų neteisėtumą tiek dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, priimant ginčijamus nutarimus Nr. 1 ir Nr. 2, tiek dėl materialinių aspektų (turinio) prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

Kaip ginčijamų nutarimų Nr. 1 ir Nr. 2 procedūrinį pažeidimą pareiškėjas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs 2012 m. birželio 27 d. vykusio kreditorių komiteto susirinkimo, kuriame buvo priimti minėti nutarimai, protokolo suklastojimą, kuomet į susirinkimą neatvykus nei vienam kreditorių komiteto nariui, bankroto administratorius nurodė, kad šiame susirinkime dalyvavo trys nariai, bei bankroto administratorius pasirašė už kreditorių komiteto pirmininką (b.l. 9-10). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šio pareiškėjo argumento pagrįstumą, pažymi, kad pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimas gali būti naikinamas tiek dėl procedūrinio, tiek dėl materialinio aspekto pažeidimo tik tuo atveju, jei toks pažeidimas nulemia neteisėtą ginčijamo nutarimo turinį, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų neatitikimu (CK 1.5 str.). Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad kreditorių komiteto trys nariai fiziškai nedalyvavo 2012 m. birželio 27 d. susirinkime, visi šie nariai balsavo raštu (b.l. 93-97). Be to, iš pareiškėjo pateikto 2012 m. birželio 27 d. kreditorių komiteto susirinkimo protokolo egzemplioriaus matyti, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pasirašė tik bankroto administratoriaus vardu, o iš bankroto administratoriaus pateikto protokolo egzemplioriaus matyti, kad kreditorių komiteto susirinkimo pirmininko vardu pasirašė VSDFV Vilniaus skyriaus atstovas (b.l. 9-10, 91-92), kas paneigia pareiškėjo argumentus, jog bankroto administratorius pasirašė protokolą kreditorių komiteto pirmininko vardu. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kreditorių komiteto protokole nurodyta aplinkybė, jog 3 komiteto nariai ne tik balsavo raštu, bet ir dalyvavo pačiame susirinkime, niekaip neįtakoja šiame susirinkime priimtų kreditorių komiteto nutarimų Nr. 1 ir Nr. 2 turinio bei neiškraipo kreditorių komiteto narių tikrosios valios, jiems visiems balsavus už minėtų nutarimų priėmimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus nutarimus Nr. 1 ir Nr. 2 dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.

Kaip ginčijamo nutarimo Nr. 1 turinio neteisėtumą pareiškėjas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs aplinkybę, kad kreditorių komiteto nariai nepagrįstai buvo nusprendę perleisti reikalavimo teisę į S. M., nes 452 490,53 Lt sumą galima iš šio asmens išieškoti atsakovo naudai. Nors pareiškėjas nurodė, kad S. M. dirba trijose įmonėse bei turi nekilnojamojo turto, Lietuvos apeliaciniam teismui patikrinus Sodros informacinėje sistemoje kaupiamus duomenis nustatyta, kad S. M. dirba 4 įmonėse UAB ‚Simtaksa“, UAB „Trys kvortos“, UAB „Danelita“ ir UAB „Vilnijos investicijų grupė“ (CPK 179 str. 3 d.). Šiuo metu S. M. gauna 100 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį tik iš vienos įmonės, o 2012-2013 m. S. M. gautos sumos už darbo užmokestį sudarė apie 250 Lt. Iš Vį Registrų centro kaupiamų duomenų apie nekilnojamąjį turtą, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad S. M. turi tik 1 nekilnojamąjį daiktą – svirną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam pritaikyti 7 turto areštai (CPK 179 str. 3 d.). Svirno vidutinė rinkos vertė 929 Lt. Iš byloje esančio antstolio D. B. 2012 m. gegužės 31 d. rašto matyti, kad S. M. banko sąskaitose lėšų nebuvo rasta (b.l. 14). Nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus apie realią galimybę išieškoti 452 490,53 Lt skolą iš S. M., dėl ko nėra teisinio pagrindo konstatuoti ginčijamo nutarimo Nr. 1 nenaudingumo bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams bei atitinkamai pripažinti šį nutarimą neteisėtu dėl turinio ydingumo (CPK 183 str. ir 185 str.).

Kaip ginčijamo nutarimo Nr. 2, kuriame buvo nurodyta likusio bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarka, neteisėtumą pareiškėjas pirmosios instancijos teisme neįvardino jokių konkrečių aplinkybių. Nepaisant to, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, kuris suponuoja aktyvų teismo vaidmenį tokio pobūdžio bylose, tai nereiškia, jog teismas perima byloje dalyvaujančių asmenų įrodinėjimo pareigą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1918/2012, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2335/2011, 2011 m. birželio 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1746/2011 ir kt.). Taigi, ir bankroto bylose galioja civilinio proceso taisyklė dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, pagal kurią kiekviena šalis pati nustato įrodinėjimo dalyką, aplinkybes, kuriomis grindžiami pareikšti reikalavimai ir atsikirtimai, bei privalo jas įrodyti, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 1 str. 1 d., 12 str., 13 str., 178 str., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepateikus jokių argumentų apie konkretaus turto nurašymo ir pardavimo tvarkos nustatymo neteisėtumą, pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą nutarimą Nr. 2 dėl turinio neteisėtumo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12 str. ir 178 str.). Dėl tos pačios priežasties atmetami ir pareiškėjo reikalavimai panaikinti ginčijamus nutarimus Nr. 3 ir Nr. 4, kurių panaikinimo pagrindą pareiškėjas buvo nurodęs tik ginčijamų nutarimų Nr. 1 ir Nr. 2 neteisėtumą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti reikalavimo teisės perleidimo sutartį actio Pauliana pagrindu pažymėtina, kad kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, tai yra nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civ. byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).

Nors nagrinėjamu atveju reikalavimo teisė į 452 490,53 Lt sumos sumokėjimą buvo perleista už sąlyginai mažą 200 Lt kainą, ši aplinkybė turi būti vertinama kartu su kitomis aplinkybėmis (CPK 177 str., 183 str.), tai yra turi būti atsižvelgta į tai, kad skolininkas realiai neturi jokio turto, iš kurio būtų galima minėtą skolą išieškoti, bei į tai, kad joks kitas kreditorius nepareiškė noro įsigyti šios reikalavimo teisės už didesnę nei 200 Lt kainą. Reikalavimo teisės perleidimo kainos dydžio protingumą patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas, kurio teigimu yra įmanoma iš skolininko S. M. išieškoti 452 490,53 Lt sumą, neišreiškė pageidavimo pats šią reikalavimo teisę įsigyti už (pareiškėjo manymu) protingą kainą. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas neįrodė, jog nebuvo būtina sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sandorį bei kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris pažeidžia kreditorių interesus, nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu vadovaujantis CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu.

Nenustačius pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, paduodant akivaizdžiai nepagrįstą ir/ar nemotyvuotą atskirąjį skundą, atmetamas atsakovo bankroto administratoriaus prašymas skirti atsakovui baudą (CPK 95 str.).

Pirmosios instancijos teismui nusprendus priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, nepaisant praleisto termino atskirajam skundui paduoti, apeliacinės instancijos teismas iš naujo šio klausimo nenagrinėja ir atskirai nepasisako dėl šiuo klausimu pateiktų atsakovo bankroto administratoriaus atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų pagrįstumo/nepagrįstumo (CPK 315 str. 1 d.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo UAB „Penki kontinentai“ atskirąjį skundą daroma išvada, kad nors pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias teismų instancinės sistemos kontrolės būdą, skundžiama teismo nutartimi iš esmės buvo tinkamai išspręstas byloje vykęs ginčas, nusprendus atmesti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.