Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas K. P. skundu prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 25S157507 (toliau - Sprendimas) visa apimtimi, o jei teismas spręstų, kad pagrindo jo naikinti visa apimtimi nėra, tuomet pareiškėjas prašo Sprendimą panaikinti dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo 2025 m. liepos 10 d. iki 2027 m. balandžio 15 d.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjas pateikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, kadangi jis yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis. Tikslu pateikti atsakovui reikiamus dokumentus leidimui nuolat gyventi gauti pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 27 d. turėjo vizą atvykti į Lietuvos Respubliką, kurios pagrindu buvo Lietuvoje. Pareiškėjo prašymo išduoti leidimą gyventi nagrinėjimas užtruko. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pirmą kartą atsakovas priėmė 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas tokį atsakovo sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2023 m. liepos 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8623-860/2023 nusprendė atsakovo sprendimą panaikinti ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Atsakovas, išnagrinėję prašymą pakartotinai, ir vėl priėmė 2023 m. spalio 18 d. sprendimą prašymo netenkinti. Pareiškėjui dėl tokio sprendimo pateikus skundą teismui atsakovo sprendimas vėl buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2024 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1455-1047/2024). Atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą iš naujo ne kartą prašė papildomų dokumentų, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis. Pareiškėjas, kiek turėjo, atsakovui teikė papildomus dokumentus. 2025 m. vasario 5 d. atsakovas iš naujo išnagrinėjęs dar 2022 m. spalio 24 d. pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti leidimą gyventi, trečią kartą priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi. Šis, kaip ir iki šiol atsakovo priimti sprendimai, buvo grindžiami tuo pačiu motyvu, kad nėra pakankamai duomenų, kad pareiškėjas būtų Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis. Pareiškėjas dėl tokio sprendimo vėl pateikė skundą teismui, tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9223-1102/2025 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas įvertinęs tai, kad atsakovas piktybiškai nevykdo teismų sprendimų bei vertindamas savo finansines galimybes priėmė sprendimą teismo sprendimo apeliacine tvarka neskųsti. Šis teismo sprendimas 2025 m. liepos 3 d. įsiteisėjo. 2024 m. balandžio mėn. pareiškėjas buvo gavęs atsakovo kvietimą 2024 m. balandžio 16 d. atvykti į Migracijos departamentą tikslu spręsti klausimą dėl jo teisinės padėties Lietuvoje. Nurodytu laiku pareiškėjas atvyko į Migracijos departamentą, kur jam žodžiu buvo nurodyta išvykti iš Lietuvos Respublikos patikinant, kad šis išvykimas bus be jokių pasekmių. Pareiškėjas vykdydamas atsakovo nurodymą savanoriškai 2024 m. balandžio 26 d. per Medininkų pasienio postą iš Lietuvos Respublikos išvyko ir daugiau į Lietuvą nebuvo atvykęs. Praėjus daugiau nei metams po pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos 2025 m. liepos 17 d. pareiškėjas gavo atsakovo pranešimą, kuriuo buvo informuotas, kad atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą. Iš pareiškėjui pateiktos informacijos, pareiškėjas supranta, kad kadangi pareiškėjas buvo gavęs atsakovo kvietimą 2024 m. balandžio 16 d. atvykti į Migracijos departamentą tikslu spręsti klausimą dėl jo teisinės padėties Lietuvoje ir jam buvo nurodyta išvykti iš Lietuvos, po ko jis pats išvyko iš Lietuvos, atsakovas laiko, kad pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę. Ir nepaisant to, kad tuo metu atsakovas teigė neva pareiškėjui siūlantis išvykti be jokių pasekmių, vis tik po išvykimo iš Lietuvos, praėjus daugiau nei metams, atsakovas nusprendė pasekmes taikyti – uždrausti pareiškėjui nuo 2025 m. liepos 10 d. iki 2027 m. balandžio 15 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjo vertinimu, jam buvo nurodyta išvykti iš Lietuvos dėl to, kad nepaisant vykstančio jo prašymo išduoti leidimą gyventi nagrinėjimo, po pareiškėjui priimto palankaus teismo sprendimo, pareiškėjui išduotos vizos galiojimas jau buvo pasibaigęs. Pareiškėjo viza galiojo nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 24 d, o galutinis neigiamas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą gyventi buvo priimtas 2025 m. vasario 5 d. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes pasibaigė jo vizos galiojimas, o leidimas gyventi nebuvo išduotas, nors jo prašymo nagrinėjimas vis dar vyko, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką beveik 2 metams ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi. Toks Sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai – jis turėjo vizą, kuri buvo išduota tikslu pateikti prašymą leidimui gyventi gauti ir su tuo susijusius dokumentus. Vizos galiojimo terminas – nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 24 d. Pareiškėjas atsakovui 2022 m. spalio 24 d. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi nagrinėjimo skubos tvarka. Dėl tokio prašymo atsakovas sprendimą turėjo priimti ne vėliau kaip iki 2022 m. gruodžio 24 d., tačiau nustatytais terminais atsakovas sprendimo nepriėmė, o paprašė papildomų dokumentų. Net ir 2023 m. vasario 24 d. suėjus sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, priimant sprendimą bendra, o ne skubos tvarka, terminui sprendimas taip pat nebuvo priimtas. Pirmą kartą sprendimas dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą gyventi buvo priimtas tik 2023 m. balandžio 4 d. ir jis buvo nepalankus pareiškėjui, dėl ko reikėjo kreiptis į teismą su skundu. Dėl pareiškėjo 2022 m. spalio 24 d. prašymo išduoti leidimą gyventi nuo jo pateikimo momento atsakovo sprendimai buvo priimti net 3 kartus prašymą nagrinėjant vis iš naujo. Pirmą kartą sprendimas buvo priimtas 2023 m. balandžio 4 d., antrą kartą – 2023 m. spalio 18 d., trečią kartą – 2025 m. vasario 5 d. Sprendimų priėmimo tarpuose vyko teisminiai procesai, po kurių atsakovo sprendimai buvo naikinami, o prašymas buvo nagrinėjamas iš naujo. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą ne kartą buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus. Paskutinis teismo sprendimas buvo priimtas 2025 m. birželio 18 d. administracinėje byloje Nr. eI2-9223-1102/2025, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, o atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą gyventi liko galioti. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. liepos 3 d. Visame prašymo nagrinėjimo ir teisminių procesų maratone pareiškėjo vizos galiojimas pasibaigė. Pareiškėjas dar prieš baigiantis jos galiojimui ir matydamas, kad dėl jo prašymo vis dar nėra priimtas atsakovo sprendimas, 2023 m. kovo 21 d. buvo nuvykęs pas atsakovą ir kreipėsi dėl vizos galiojimo termino pratęsimo, tačiau žodžiu pareiškėjui buvo nurodyta, kad tokios galimybės nėra. Toks pareiškėjo veiksmas akivaizdžiai rodo, kad jis nesiekė būti Lietuvoje neteisėtai ir be pagrindo. Priešingai, jis dėjo visas pastangas, kad jo buvimas būtų teisėtas. Pareiškėjui buvo svarbu likti Lietuvos Respublikoje visą laiką, kol buvo nagrinėjamas jo prašymas dėl leidimo gyventi, nes jis tikėjosi teigiamo sprendimo ir siekė išvengti situacijos, kai išvykus jam būtų užkirstas kelias grįžti, tęsti procedūras ar gauti leidimą, ar tinkamai vesti teisminius procesus. Pažymi, kad pareiškėjas siekė gauti leidimą gyventi tuo pagrindu, kad yra lietuvių kilmės. Tam įrodyti buvo teikiami archyviniai dokumentai, įvairūs dokumentai, kuriuos pareiškėjas rinko Lietuvoje, todėl kol vyko prašymo nagrinėjimas jam buvo svarbu likti Lietuvoje, kad galėtų prireikus gauti ir teikti papildomus dokumentus, bendrauti tiesiogiai su institucijomis. Atsakovui atmetus prašymą, iškilo poreikis dėl teisinių paslaugų, kurias gauti taip pat reikėjo bendrauti su advokatais, konsultuotis ir pareiškėjas, būdamas užsienio valstybės piliečiu, ne vietiniu, jautėsi saugiau gaudamas tokias paslaugas gyvų susitikimų metu, gyvai bendraudamas su advokatais. Tad pareiškėjas po vizos galiojimo pabaigos Lietuvoje pasiliko ne piktybiškai, ne siekdamas šalyje būti neteisėtai, o norėdamas apsaugoti savo teises, kad tiek prašymo nagrinėjimas vyktų sklandžiai, tiek kad būtų teikiami reikiami ir laiku dokumentai, tiek kad gautų savalaikes ir kokybiškas teisines paslaugas, kas būtų ženkliai apsunkinta būnant užsienyje. Kai pareiškėjas atsakovo 2024 m. balandžio 16 d. buvo informuotas, kad jo tolesnis buvimas šalyje nėra galimas ir jam buvo pasiūlyta išvykti, pareiškėjas niekur nesislapstė, kviečiamas atvyko pas atsakovą ir savanoriškai išvyko, nesipriešino sprendimui. Akivaizdu, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje viršijus vizos galiojimą buvo nulemtas administracinės procedūros trukmės, o ne asmeninių kėslų ar nesąžiningumo. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje nebuvo savitikslis ar paremtas ketinimu ignoruoti teisės aktus – jis buvo tiesiogiai susijęs su siekiu įteisinti savo statusą per įstatymo nustatytą tvarką. Tokiu būdu buvimas valstybės teritorijoje vyko administracinių procedūrų kontekste, ir negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas migracijos taisyklėmis ar sąmoningas neteisėtas elgesys. Pažymi, kad leidimą nuolat gyventi pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti, nes, atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami pagrįsti, kad pareiškėjo protėviai turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Tačiau ne todėl, kad pareiškėjas būtų pateikęs melagingus duomenis, būtų apgaulės būdu siekęs gauti leidimą gyventi ir ne todėl kad pareiškėjas keltų grėsmę Lietuvos saugumui. Pastebi ir tai, kad visą buvimo Lietuvoje laikotarpį, pareiškėjas nepadarė jokių nusikalstamų veikų, neturi jokių nesumokėtų baudų ir pan. Nėra duomenų, kad jis sistemingai nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Todėl vertinant tai, kad draudimas jam atvykti į Lietuvą ir įtraukimas į SIS perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas buvo grąžintas į savo šalį, akivaizdu, kad Sprendimas priimtas dėl paties grąžinimo fakto (primintina, kad pareiškėjas išvyko pats savanoriškai), tačiau nė dėl kažkokių kitų individualių aplinkybių, kurios šiuo konkrečiu atveju pagrįstų, kad be grąžinimo yra pagrindas ir poreikis uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas šalis. Nagrinėjamu pareiškėjo atveju, Sprendime objektyviai negali būti jokių savarankiškų motyvų ir argumentų, kuriais esamomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis būtų grindžiama būtinybė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimų, kadangi atsakovas negalėjo nepagrįsti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies taikymo konkrečiomis individualiomis aplinkybėmis, kurios lemtų poreikį uždrausti pareiškėjui atvykti. Todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, dėl ko yra pagrindas jį panaikinti. Pastebi ir tai, jog administracinis sprendimas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvą neatitinka šių reikalavimų. Pareiškėjas paaiškina, kad jis Lietuvoje turi giminaičių (pusseserių ir pusbrolių), su kuriais palaiko artimus ryšius. Taip pat Lietuvoje yra palaidoti pareiškėjo giminaičiai. Pareiškėjas su Lietuva yra susijęs ne tik su buvusiais teisiniais procesais, bet ir giliu asmeniniu bei emociniu ryšiu su šalimi, kuris išplaukia iš jo giminystės santykių bei šeimos istorijos. Sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, yra neproporcingas, nes akivaizdžiai labiau varžo pareiškėjo teises nei būtina, siekiant bet kokių teisėtų migracijos kontrolės tikslų. Šis draudimas ne tik riboja jo teisę palaikyti šeimos ryšius, bet ir pažeidžia teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Nurodo, kad LVAT yra išaiškinęs, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Sprendimas įtraukti pareiškėją į Šengeno informacinę sistemą kaip asmenį, kuriam draudžiama atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, yra neadekvatus, neproporcingas. Pažymi, kad pareiškėjas su žmona Čekijoje turi nuosavą būstą – kooperatyvinį butą. Taip pat Čekijoje mokosi du pareiškėjo sūnūs – P. P. ir K. P.. P. P. Čekijoje studijuoja dieninėse bakalauro studijose. K. P. yra dar nepilnametis ir mokosi Čekijos gimnazijoje. Be to, pareiškėjas Europoje turi giminaičių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Čekijoje turi nuolatinį būstą, ten mokosi jo abu sūnūs, iš kurių vienas yra nepilnametis, taip pat į tai, kad jis palaiko giminystės ryšius su artimaisiais Lenkijoje ir Prancūzijoje – daro išvadą, kad pareiškėjui yra būtina turėti galimybę teisėtai vykti į Europos Sąjungos šalis, siekiant palaikyti šeimos santykius, rūpintis vaikais, kurių vienas yra nepilnametis, bei tvarkyti asmeninius ir turtinius reikalus. Ginčijamo Sprendimo dalis įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi laikytina neproporcinga ir neatitinkančia VAĮ 10 straipsnio, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - SIS reglamentas) 21 straipsnio reikalavimų, todėl naikintina. Atsakovo sprendimai uždrausti atvykti paprastai priimami kartu su sprendimu dėl užsieniečio grąžinimo. Šiuo atveju pareiškėjas atsakovo nurodymu savanoriškai išvyko iš Lietuvos 2024 m. balandžio 26 d. Atsakovo Sprendimas uždrausti atvykti priimtas tik 2025 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo pareiškėjo savanoriško išvykimo. Kyla pagrįstas klausimas dėl atsakovo Sprendimo priėmimo termino pagrįstumo ir galimo senaties termino praleidimo tokio pobūdžio sprendimams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės, NAS taisyklės) 12 punkte aiškiai numatyta, kad „Jeigu Migracijos departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti į užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo dienos arba kartu su vienu iš minėtų sprendimų“. Šiuo atveju atsakovo Sprendimas nuo pareiškėjo grąžinimo, kuomet pareiškėjas pats išvyko iš Lietuvos, priimtas praėjus net 15 mėnesių. Pažymi, kad kuomet 2024 m. balandžio 16 d. vykusio susitikimo metu atsakovas pareiškėjui nurodė išvykti iš šalies, iš atsakovo pusės buvo žadama, kad pareiškėjui pačiam išvykus dėl to nebus jokių pasekmių, tačiau daugiau nei po metų pasekmės atsirado – atsakovas priėmė Sprendimą uždrausti atvykti. Ypač svarbu tai, kad per visą 15 mėnesių laikotarpį nebuvo priimta jokių sprendimų ar veiksmų dėl draudimo pareiškėjui atvykti, nors atsakovui buvo žinoma, kad pareiškėjas išvyko savanoriškai, laikydamasis institucijos nurodymo. Jei būtų egzistavęs realus pagrindas manyti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos ar kitų ES valstybių saugumui ar viešajai tvarkai, tokie sprendimai būtų buvę priimti nedelsiant, kaip to reikalauja tiek nacionalinė, tiek ES teisė. Tai, kad jų nebuvo, rodo, jog nėra jokių objektyvių, teisiškai pagrįstų motyvų jam uždrausti atvykti. Dėl to vėliau priimtas Sprendimas atrodo ne tik dirbtinis, bet ir nepagrįstas, o kartu pažeidžiantis ir teisėtų lūkesčių principą, nes pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, kad jam išvykus nebus pagrindo konstatuoti pažeidimo ar taikyti sankcijas.