Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas K. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 23S41713 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą nuolat gyventi. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Migracijos departamentui 2022 m. spalio 24 d. pateikė prašymą išduoti jam Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir Leidimas nuolat gyventi). Prašymą pateikė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Teigia, kad siekdamas pagrįsti savo kilmę atsakovui pateikė šiuos dokumentus: 1) Rusijos Federacijos kompetentingos įstaigos išduotą gimimo liudijimą Nr. 198014, kuriame nurodyta, kad K. P. gimė 1964 m. birželio 23 d. Plavsko mieste, tėvas – E. P., (tautybė – karaimas), motina – G. P. (tautybė – rusė); 2) 1989 m. sausio 23 d. Lietuvos TSR išduotą gimimo liudijimą Nr. 319119, patvirtinantį, jog E. P. gimė 1936 m. sausio 1 d. Salos k., Lietuvos TSR. Motina – N. Š., gim. 1903 m. lapkričio 18 d., tėvas A. P., gim. 1893 m. lapkričio 24 d.; 3) Trakų r. kompetentingos institucijos 2016 m. lapkričio 30 d. išduotą gimimo įrašo nuorašą, kuriame įrašyta, kad 1930 m. lapkričio 18 d. Trakuose, Lietuvoje gimė N. Š., kurios tėvas A. Š., motina S. Z.-Š., gim. 1870 m. kovo 27 d.; 4) Lietuvos karaimų bendruomenės pažymą Nr. 161123 apie A. P. ir N. Š. 1926 m. lapkričio 11 d. santuoką, kurioje nurodyti A. P. tėvai Š. P. ir Z. P. Skunde pažymi, kad atsakovui pateikti dokumentai įrodo, jog jo tėvai yra G. P. ir E. P. Seneliai iš tėvo E. P. pusės yra A. P. ir N. Š. (J. P.), proseneliai iš senelės N. Š. pusės yra A. Š. ir S. Z.-Š., proseneliai iš senelio A. P. pusės Š. P. ir Z. P. Teigia, kad siekdamas pagrįsti aplinkybę, kad jo tėvai, seneliai ir proseneliai nuo seno gyveno Lietuvoje, atsakovui pateikė giminystės ryšį, darbą įrodančius dokumentus, gyvenimą Lietuvoje ir nekilnojamojo turto nuosavybę įrodančius dokumentus. Pareiškėjo įsitikinimu, visi šie dokumentai patvirtina, jog jo prosenelis A. Š. ir senelis A. P. bei jų sutuoktinės iki 1915 m. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes dalyvavo rinkimuose, turėjo nekilnojamojo turto, mokėjo mokesčius ir t.t., t. y. turėjo ir įgyvendino visas piliečių teises Vilniaus krašte. Nurodo, kad Migracijos departamentas nusprendė neišduoti Leidimo nuolat gyventi, nes nenustatė objektyvių aplinkybių, patvirtinančių jo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu. Teigia, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Paaiškina, kad Sprendimas, teisės normos požiūriu, yra be motyvų, kurių pagrindu atsisakyta išduoti leidimą. Pabrėžia, kad nepakanka vien formaliai nurodyti, kad atsisakoma išduoti Leidimą nuolat gyventi, nes nebuvo pateikti dokumentai, nurodyti Pilietybes įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jo tėvas E. P. ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjui iš skundžiamo Sprendimo nėra pakankamai aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis atsakovas rėmėsi neišduodamas Leidimo nuolat gyventi, todėl jis neturėjo galimybės įvertinti, ar toks sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas, taip pat konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus prašymo atmetimo pagrindas. Pareiškėjas akcentuoja, kad nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo teisinių santykių ribos, taip buvo apribota jo teisė į gynybą bei apsunkinta galimybė ginčą nagrinėjančiai institucijai patikrinti, ar toks sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad nesutinka su Migracijos departamento teiginiu, kad jo seneliai 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija metu Lietuvos teritorijoje negyveno, o duomenų apie juos iki 1914 m. turėtą nuolatinį darbą nėra, todėl jie negali būti laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Pareiškėjas tvirtina, kad tokie teiginiai neatitinka tikrovės, t. y. jis Migracijos departamentui pateikė daug įrodančių dokumentų, jog jo proseneliai iki 1920 m. liepos 12 d. nuo gimimo gyveno, vedė ūkį, kūrė šeimą ir mokėjo mokesčius Lietuvos teritorijoje. Pareiškėjas taip pat nesutinka su kitu teiginiu, kad jis neįrodė, jog jo proseneliai A. Š. ir S. Š. iki 1914 m. būtų turėję nuolatinį darbą. Pareiškėjas pabrėžia, kad pateikė Migracijos departamentui dokumentus, kurie įrodo, jog jo prosenelis buvo žemdirbys. Pareiškėjo įsitikinimu pagal taikos sutarties su Rusija 6 straipsnį asmenys, gyvenę Lietuvos teritorijoje, buvo iš karto laikomi Lietuvos piliečiais. Asmenys, gyvenę Rusijos teritorijoje, Lietuvos piliečiais buvo laikomi tik tuomet, kai jie optuodavo Lietuvos pilietybę sutartyje nustatytomis sąlygomis. Asmenys, gyvenę trečiosios valstybės teritorijoje, Lietuvos piliečiais buvo laikomi tik tuo atveju, jeigu jie nėra toje valstybėje natūralizuoti. Akcentuoja, kad jo seneliai ir proseneliai atitinka 1940 m. gegužės 3 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo nuostatas, kurių pagrindu pripažintini Lietuvos piliečiais ir atitinkamai jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį bei gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą.