Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. Z. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus, ši terminą skaičiuojant nuo 2024 m. liepos 29 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas L. P. priklausantis automobilis ,,(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. Z. nuteistas už tai, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, 2024 m. liepos 8 d., apie 20.32 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, vairavo lengvąjį automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kol ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kuriems nustačius akivaizdžius neblaivumo požymius: iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, neadekvačią elgseną, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius, vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. D. Z. pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, jog jis atitinka visus BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

7. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 40 straipsnio redakciją asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (2 dalis). Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (3 dalis). Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų (4 dalis).

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti D. Z. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą motyvavo tuo, kad jo teiginiai, jog jis pripažįsta kaltę yra formalūs, nes iš esmės kaltę jis pripažino tik iš dalies – dėl vairavimo esant girtam, o prisipažinimas nulemtas byloje surinktų įrodymų ir noro būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis neprisipažino sąmoningai vengęs girtumo patikrinimo, taip pat jo padarytas nusikaltimas buvo dėsninga jo atsainaus požiūrio į KET laikymąsi pasekmė, jį apibūdinantys duomenys nesuteikia pagrindo spręsti, kad D. Z. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintų sąlygų laidavimo taikymui. Be kita ko, papildomai pažymėjo, kad dėl D. Z. darbo užsienyje jis su kandidate į laiduotojas – L. Z. kartu praleidžia tik dvi savaites per mėnesį, jis jai nėra pasakęs apie pavojingiausius ankščiau padarytus administracinius nusižengimus.

9. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog D. Z. atitinka kitas BK 40 straipsnio (redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo tuo abejoti. Nustatyta, kad, nors D. Z. ir ankščiau teistas, tačiau jo teistumas išnykęs, tad jis laikomas teisiamu pirmą kartą. Be to, šiuo metu galiojanti BK 40 straipsnio 2 dalis šios sąlygos nebenumato. D. Z. veiksmais jokia žala padaryta nebuvo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys tik dėl BK 40 straipsnio (redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų sąlygų (ne)egzistavimo.

10. D. Z. apeliaciniame skunde teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Supranta, kad padarė nusikaltimą ir tai pripažįsta bei gailisi. Vairavo transporto priemonę išgėręs, dėl jo kaltės pareigūnams nepavyko užfiksuoti girtumo įvykio vietoje. Neigiamai vertina tokį savo poelgį. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius vertina kritiškai.

11. Byloje esančiuose policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašuose užfiksuota D. Z. neblaivumo patikra. Iš jų matyti, kaip yra sustabdomas D. Z. vairuotas automobilis ir policijos pareigūnas nurodo, jog jam reiks nusistatyti girtumą. Šis to daryti neatsisako, pučia į alkotesterį, tačiau tą daro per trumpai. Jam yra aiškinama, kad reikia pūsti lėtai, tolygiai, 4 sekundes, ne per atstumą, o alkotesterio vamzdelį apžiojant lūpomis, pūsti kaip balioną. D. Z. pučia ne kartą, bet visus kartus tą daro neteisingai, į alkotesterį pučia 2-3 sekundes. Akivaizdu, kad D. Z. taip elgiasi sąmoningai, siekdamas išvengti neblaivumo patikros. Girdėti, kaip policijos pareigūnas sako, jog mato, kad jis specialiai nutraukia pūtimą, maivosi. Galiausiai D. Z. pūsti atsisako. Nepavykus nustatyti girtumo, D. Z. išaiškinta, jog jis per valandą turi nuvykti į ligoninę neblaivumo iš kraujo nustatymui. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. Š., patvirtino, kad D. Z. specialiai nutraukdavo pūtimą, matėsi, kad pučia ir nebaigia to daryti. D. Z. kalbėjo nerišliai, išlipęs iš automobilio svirduliavo, nepastovėjo vietoje, iš jo burnos sklido alkoholio kvapas. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialisto Š. B. 2024 m. liepos 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog bendraujant su vairuotoju, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jo kalba buvo labai nerišli. Nustatyti D. Z. blaivumo alkotesteriu nepavyko, kadangi jis, pūsdamas į alkotesterį, sąmoningai neišpūtė reikiamo kiekio oro iš plaučių, taip sąmoningai nutraukdamas testą. Nustatyti blaivumą D. Z. buvo bandoma daug kartų, tačiau po jų jis atsisakė nusistatyti blaivumą alkotesteriu. 2024 m. liepos 8 d. neblaivumo nustatymo akte nurodyti D. Z. nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Jo bendra būklė: eiti tiesia linija pėda po pėdos – negali, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs) negali. Iš 2024 m. liepos 15 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ rašto nustatyta, kad D. Z. į ligoninę atvyko tik 23.05 val., kur jam alkotesteriu iškvėptame ore nustatytas 1,92 prom. girtumas, o 23.30 val. – 1,79 prom. Kas įrodo, jog į alkotesterį įpūsti jis galėjo. Prie aptariamo rašto pridėtame 2024 m. liepos 8 d. gydytojo išraše (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog visos ekspertizės metu pacientas prašė parašyti, kad jis blaivus, o kraują imti iš jo žmonos, o ne iš jo. Nesutiko duoti kraujo tyrimui, todėl ekspertizė pilnai neatlikta. Įvertinus išdėstytą, nekyla abejonių, kad D. Z. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir įvykio vietoje sąmoningai vengė neblaivumo patikrinimo.

12. D. Z. 2024 m. liepos 29 d. apklausos, vykusios ikiteisminiame tyrime, metu savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo neigė visiškai. Nesutiko, kad vairavo automobilį neblaivus, vengė pasitikrinti girtumą. Aiškino, kad vairavo blaivus, o alkoholį paskutinį kartą vartojo gal prieš mėnesį laiko iki sustabdymo. Buvo po kelionės iš (duomenys neskelbtini) labai pavargęs, nemiegojęs ilgą laiką, todėl galėjo atrodyti, kad yra nekoordinuotas ir kalba nerišli, alkoholio kvapas sklido ne nuo jo, o nuo keleivio. Pasitikrinti blaivumą sutiko, pūtė savo noru, iš viso du kartus, bet nei karto aparatas neparodė tikrinimo rezultato, pūtė taip kaip liepė pareigūnai. Mano, kad buvo kažkokia alkotesterio klaida. Tikino, jog pats pasiūlė pareigūnams, kad nuvažiuos į ligoninės priėmimo skyrių dėl blaivumo patikrinimo. Jam pareigūnai neaiškino, kad turi važiuoti į ligoninę priduoti kraują. (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriuje jam medikai pasiūlė pūsti į alkotesterį. Jis sutiko. Pūtė gal porą kartų. Abu kartus alkotesteris vėl kažkodėl neparodė tikrinimo rezultato. Medikai nesiūlė paimti kraują, kad jame nustatyti alkoholio kiekį, jis pats nežinojo, kad reikia duoti kraują. 2024 m. lapkričio 21 d. vykusios apklausos metu D. Z. nurodė, jog kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažįsta pilnai, nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo. Aiškino, kad girtumo pasitikrinti neatsisakė, nevengė, pūtė, bet alkotesterio rodmenys rezultato neparodė. Kaip vėliau sužinojo, kad tai galėjo būti dėl to, kad serga (duomenys neskelbtini). Kai jį paleido policijos pareigūnai, nuvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini), kur jam patikrino blaivumą dar kartą. Tuo metu sužinojo, kad vairavo išgėręs. Nurodė teismo prašysiąs jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apklausiamas teisme D. Z. teigė kaltę pripažįstantis, gailėjosi, kad taip atsitiko. Buvo išgėręs, vairavo neblaivus. Nurodė, kad pareigūnai pamatė iš karto, kad yra išgėręs ir liepė pūsti. Jis pūtė, bet jam nepavyko įpūsti. Nepavyko, nes buvo išgėręs ir jam su (duomenys neskelbtini) problemos, sunkiai įpučia. Pūtė gal 4 kartus, jam nepavyko. Tada liepė pareigūnai vykti į ligoninę, ten pripūtė, niekas jo neklausė apie kraują. Teismui pagarsinus į bylą pateiktą informaciją iš ligoninės dėl girtumo patikrinimo, D. Z., atsakinėdamas į prokuroro klausimus teigė, kad ligoninėje nedavė kraujo tikrintis, tada sakė pūsti, įpūtė. Pažymėjo, jog nebuvo atsisakęs pūsti, nebuvo, kad sakytų atsisakau pūsti. Kiek liepė jam visą laiką pūtė. Sutiko, kad atsisakė tikrintis blaivumą. Atsakydamas į bylą nagrinėjusios teisėjos klausimą, aiškino, kad nepavyko įpūsti, galimai dėl sveikatos, be to buvo girtas. Nuvykęs į gydymo įstaigą suprato, kad vairavo išgėręs.

13. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, matyti, jog D. Z. apklausų metu vis pateikdavo kitokią įvykusio įvykio versiją. Pirmą kartą apklausiamas ikiteisminiame tyrime apskritai neigė buvęs neblaivus, aiškino, kad jis pats pasisiūlė važiuoti į ligoninės priėmimo skyrių, pareigūnai jam neaiškino, kad turi važiuoti priduoti kraują, ligoninėje pūtė į alkotesterį, bet šis tikrinimo rezultato neparodė, o paimti kraują jam niekas nesiūlė. Vėliau teigė kaltę pripažįstantis pilnai. Tikino būtent ligoninėje sužinojęs, kad vairavo išgėręs. Apklausiamas teisme pripažino, kad vairavo neblaivus, tikino, kad į ligoninę liepė vykti pareigūnai, ten pūtė į alkotesterį, o apie kraują niekas jo neklausė, paskui jau aiškino, kad kraujo tikrinti nedavė. Patvirtino, kad tik nuvykęs į gydymo įstaigą suprato, kad vairavo išgėręs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis vis skirtingų įvykio versijų teikimas parodo, jog, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, D. Z. savo kaltę dėl vairavimo būnant neblaiviam pripažino tik priremtas byloje surinktų įrodymų bei tikėdamasis būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat, kaip matyti, kad jis viso proceso metu iš esmės nesutiko, jog įvykio vietoje vengė neblaivumo patikros. Aiškino, kad pūsti sutiko, tačiau to padaryti nepavyko. Iš pradžių teigė, kad dėl to buvo kaltas alkotesteris, vėliau – jo sveikatos būklė – (duomenys neskelbtini), bei girtumas. Tačiau tokie jo paaiškinimai vertintini kritiškai, juk nuvykus į ligoninę jo neblaivumas buvo patikrintas būtent alkotesteriu. O byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnų turėtas alkotesteris buvo netinkamas naudoti. Šiuo atveju akivaizdu, kad D. Z. bandė bet kokiu būdu pateisinti savo neteisėtus veiksmus, nepripažindamas, jog sąmoningai nutraukdavo oro pūtimą į alkotesterį, kad nebūtų užfiksuotas jo girtumo laipsnis. Tai, kad būtent dėl jo paties tyčinių veiksmų nepavyko užfiksuoti jo neblaivumo įvykio vietoje, D. Z. pripažino tik apeliaciniame skunde, tačiau tokį jo prisipažinimą, visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija laiko formaliu ir nenuoširdžiu. Nėra abejonių, kad jis yra nulemtas tik siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio (redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos laidavimui taikyti.

14. Taip pat, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra ir BK 40 straipsnio (redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Bylos duomenimis, D. Z. keletą kartų yra baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už vairavimą esant neblaiviam ir vengimą tikrintis neblaivumą. T.y. 2012 m. liepos 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimu jis nubaustas už tai, kad 2012 m. birželio 24 d., neturėdamas teisės vairuoti, ir būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 3,22 prom. girtumas, vairavo automobilį, stabdomas policijos pareigūnų nestojo. Be kita ko, šiame nutarime taipogi pažymėta, kad jis jau prieš tai 2 kartus buvo baudžiamas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, kai jam nustatyti 3,71 prom. ir 1,86 prom. girtumai; 2015 m. liepos 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimu D. Z. buvo nubaustas už tai, kad 2015 m. vasario 22 d. vairavo motociklą, neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės, nenaudodamas motociklininko šalmo, minėtos transporto priemonės neįregistravęs nustatyta tvarka, be valstybinių numerių, neapdraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neatlikęs jos valstybinės techninės apžiūros, nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, kliudė specialųjį policijos automobilį, buvo su aiškiais girtumo požymiais, tačiau atsisakė pasitikrinti dėl girtumo, nesileido sulaikomas, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti savo neteisėtus veiksmus. Įvertinus išdėstyta, akivaizdu, kad D. Z. padaryta, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, jis yra linkęs daryti itin šiukščius KET pažeidimus. Todėl nėra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

15. Taigi, nenustačius BK 40 (redakcija galiojusi nusikaltimo padarymo metu) 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumos, D. Z. negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Esant šiai aplinkybei, L. Z. tinkamumas būti laiduotoja šiuo atveju nevertinamas.

16. Papildomai pažymėtina, kad nenustačius D. Z. visiško prisipažinimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo.

17. D. Z. pateiktu apeliaciniu skundu prašo jam paskirtą 70 MGL (3 500 Eur) baudą išdėstyti dalimis 12 mėnesių. Prašymas atmetamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei BK, nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nėra numatyta galimybė išdėstyti paskirtos baudos mokėjimą dalimis, t.y. teismas, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį, gali nustatyti tik ilgesnį nei BVK 6 straipsnio 2 dalyje numatytą savanoriško baudos sumokėjimo terminą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. Z. nustatytas 2 mėnesių terminas skirtai baudai sumokėti. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog per šį laiką jis to įvykdyti negalės, todėl apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs tai, kad D. Z. yra dirbantis, neturi priežasčių minėto termino keisti. Papildomai pažymėtina, jog iki savanoriško baudos sumokėjimo termino pabaigos, procesinio sprendimo vykdymo procese nuteistajam pateikus papildomus duomenis apie savo turtinę padėtį, pirmos instancijos teismas gali svarstyti klausimą dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.