- Teismas
- Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-18
- Bylos Nr.
- 2YT-154-962/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16501-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Atmestas.
- Teisėjas
- Indrė Petrokienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Valstybinė mokesčių inspkekcija prie LR FM
- Advokatai
- Eglė Grucytė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. Š. (toliau – pareiškėja) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos seneliai J. P. ir M. P. 1939 m. spalio 1 d. buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją iš jų gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iš kur grįžo 1943 m. liepos 31 d.; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. Š. tėvas J. T. 1943 m. spalio 1 d. buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją iš jo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) iš priverstinių darbų grįžo 1945 m. rugsėjo 20 d. Juridiniai faktai nustatytini pažymėjimų apie pareiškėjos artimųjų išvežimą priverstiniams darbams gavimo tikslu.
Pareiškime (b. l. 3-6) pareiškėja nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji gimė J. T. ir V. T. šeimoje. Pareiškėjos mama V. T. (iki santuokos sudarymo – P.) gimė (duomenys neskelbtini) J. ir M. P. šeimoje. Pareiškėjos seneliai J. P. ir M. P. 1939 m. spalio 1 d. buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją iš jų gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) ir iš priverstinių darbų grįžo 1943 m. liepos 31 d. Be to, pareiškėjos tėvas J. T., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), 1943 m. spalio 1 d. buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją iš jo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) ir iš priverstinių darbų grižo 1945 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos senelių J. P. ir M. P. bei tėvo J. T. išvežimą antrojo pasaulinio metu priverstiniams darbams į Vokietiją, todėl Generalinė Prokuratūra atsisakė išduoti pažymėjimus apie minėtų asmenų išvežimą priverstiniams darbams. Pareiškime pareiškėja nurodė, kad jos prašomus nustatyti faktus paliudys likę gyvi faktines aplinkybes matę asmenys, kuriuos ji prašys teismo apklausti liudytojais, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad liudytojų rasti nepavyko, ji buvo nuvykusi į senelių tėviškę, tačiau visi ką nors žinoję asmenys yra išmirę. Pareiškėja rado žmogų, kuris senelių išvežimo metu (1939 metais) buvo dvejų metų amžiaus, tačiau jis paliudyti atsisakė, nurodęs, kad buvo vaikas, tik būdamas paaugęs girdėjo žmones kalbant apie vežimus priverstiniams darbams, negali teismui meluoti. Pareiškėja nurodė, kad tėvas iš priverstinių darbų grįžo 1945 metais, pareiškėja liko našlaite būdama 5 metų, pati tremtyje nebuvo. Senelių išvežimo datą pareiškėjai pasakė minėtas senelių kaimynas, vežimų metu buvęs dvejų metų, gyvenęs tame pačiame kaime, girdėjęs tai iš kitų tremtinių kalbų. Kai tėtis mirė, pareiškėjai buvo 5 metai, ji prisimena, kad tėvas yra kažką pasakojęs, kad labai sunkiai Vokietijoje gyveno ir dirbo, grįžo pasiligojęs. Apie senelius nieko nežino, nesiteiravo. Archyvo duomenimis tėvas grįžo 1945 metais ir žmonės kalbėję, kad jis grįžo rugsėjo mėnesį. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, LR Generalinė prokuratūra išduotų pažymėjimus senelių ir tėvo vardu, gautų nukentėjusiojo statusą ir pareiškėja kreiptųsi dėl išmokų į Vokietiją.
Pareiškėjos atstovė advokatė Eglė Grucytė palaikė pareiškimą, prašė jį tenkinti, nurodė, kad pareiškėja siekia gauti nukentėjusiosios nuo 1930-1990 metų okupacijų statusą, t.y. pažymėjimą apie jos senelių J. P. ir M. P. bei jos tėvo J. T. išvežimą priverstiniams darbams. Nustačius, kad pareiškėjos seneliai J. P. ir M. P. 1939 m. spalio 1 d. buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją iš jų gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), o seneliai J. P. ir M. P. iš priverstinių darbų grįžo 1943 m. liepos 31 d., bei kad pareiškėjos tėvas J. T. 1943 m. spalio 01 d. buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją iš jo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), o tėvas J. T. iš priverstinių darbų grįžo 1945 m. rugsėjo 20 d., pareiškėjai V. Š. būtų išduoti pažymėjimai apie asmenų (jos senelių bei tėvo) išvežimą priverstiniams darbams. Nors suinteresuoti asmenys teigė, jog 1939 metais dar nebuvo prasidėję trėmimai, istorikų nėra konstatuota, kada asmenys buvo vežami priverstiniams darbams. Trėmimų laikotarpis yra labai įvairus. Nors apie pareiškėjos senelius duomenų nėra, tačiau dėl pareiškėjos tėvo iš Generalinės prokuratūros rašto matyti, kad jis priverstiniams darbams išvežtas 1943 metais, o grįžo – 1945 metais. Konkrečias datas pareiškėja sužinojo iš senelių kaimynų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su pareiškimu nesutiko, atsiliepime (b. l. 30-32) nurodė ir teismo posėdžio metu atstovė L. J. paaiškino, kad pareiškėja siekia įgyti kito nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. g nuostatą, tačiau nėra aišku, kokias asmenines ar turtines teisines pasekmes sukels toks fakto nustatymas. Pagal aukščiau minėtą Įstatymo nuostatą pareiškėjai nebūtų suteiktas toks statusas, nes juridinio fakto nustatymas, kad pareiškėjos seneliai ir tėvas buvo priverstinai išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją, nesuteikia pareiškėjai teisės į nukentėjusio asmens teisinį statusą pagal Įstatymo 7 str. 1 d. 8 p. g. papunktį. Toks statusas galėtų būti suteiktas tik tokiu atveju, jei pareiškėja įrodytų, kad ji kartu su tėvu buvo išvežta į Vokietiją. Kita vertus, pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos seneliai J. P. ir M. P. 1939-10-01 buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją iš jų gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iš kur grįžo 1943-07-31, negali būti nustatomas, nes 1939 metais Lietuva dar nebuvo okupuota Vokietijos (išskyrus Klaipėdos kraštą), todėl nebuvo vykdomi paėmimai priverstiniams darbams. Nacių okupacija Lietuvoje prasidėjo 1941-06-22, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, kuri buvo okupavusi Lietuvą nuo 1940-06-15. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 4 p., nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, negaunantys iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensija) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai). Pareiškėja nesiekia įrodyti, kad, kad ji buvo kartu su savo šeimos nariais išvežta į Vokietiją, todėl ji neturėtų teisės gauti nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos, jei būtų nustatytas faktas, kad jos tėvas buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją nuo 1943-10-01. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjos seneliai J. P. ir M. P. 1939-10-01 buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją iš jų gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iš kur grįžo 1943-07-31, taip pat nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjos tėvas J. T. 1943-10-01 buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją iš jo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) iš priverstinių darbų grįžo 1945-09-20. Iš pareiškimo nėra aišku, į kokią vietovę Vokietijoje ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjos seneliai ir tėvas buvo išvežti. Pareiškime nėra pateikta jokių detalių, leidžiančių daryti bent jau prielaidą, kad pareiškėjos seneliai ir tėvas buvo išvežti į Vokietiją. Pareiškėja negali nurodyti, iš kur sužinojo datas, iš kieno pasakojimų, pateikiami šaltiniai nepatikimi.
Suinteresuoto asmens Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (toliau – LGGRT) centro atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Byla išnagrinėta nedalyvaujant LGGRT centro atstovui. Atsiliepime (b. l. 38-39) suinteresuotas asmuo LGGRT centras nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto g papunktį, nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), broliai ir seserys ar išlaikytiniai. Gyventojai buvo vežami priverstiniams darbams į Vokietiją nacistinės Vokietijos įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos 1941-1944 m. laikotarpiu, todėl pareiškėjos seneliai negalėjo 1939 m. būti išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metais būta atvejų, kai priverstiniams darbams į Vokietiją ar jos okupuotą teritoriją būdavo išvežami tėvai kartu su vaikais. Tokiais atvejais vaikams pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto g papunktį. Šis statusas taip pat pripažįstamas vaikams, gimusiems tėvams esant priverstiniuose darbuose. Priverstinių darbų pabaiga laikoma 1945 m. gegužės 8 d. Net ir nustačius, kad pareiškėjos tėvas buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją, pareiškėjai negalėtų būti pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, nes pareiškėja yra gimusi 1963 metais, todėl negalėjo būti kartu su priverstiniams darbams paimtu tėvu.
Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Byla išnagrinėta nedalyvaujant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovui. Atsiliepime (b. l. 34-36) suinteresuotas asmuo nurodė, kad su pareiškėjos V. Š. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sutinka iš dalies. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra asmenų prašymus dėl pažymėjimų apie jų arba jų artimųjų išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais nagrinėja ir atitinkamus pažymėjimus išduoda vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 230 „Dėl dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų išvežimą Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams, buvimą getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais tvarkos“, kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, taip pat atitinkamomis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo, Valstybinių pensijų, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymų nuostatomis. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė rekomendavo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pagal archyvų dokumentus išduoti gyventojams pažymėjimus apie jų išvežimą priverstiniams darbams ir nustatė, kad nesant archyvinių dokumentų išvežimo priverstiniams darbams, buvimo getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktą ir trukmę nustato teismai. Pareiškėja 2019-04-04 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu išduoti pažymėjimus apie tėvo J. T., g. (duomenys neskelbtini), senelių J. P. ir M. P. (iki santuokos P.) išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2019-06-04 sprendimu Nr. 17.2-2670 atsisakė išduoti prašomus pažymėjimus, nes, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 raštu Nr. R4-1301, duomenų apie J. P. ir M. P. (P.) išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją archyve saugomuose fonduose nerasta. Pažymėjo, jog pareiškėjos teiginiai, kad seneliai priverstiniams darbams buvo išvežti 1939 metais yra klaidingi, nes Antrasis pasaulinis karas Lietuvos Respublikos teritorijoje (tuo metu okupuotoje TSRS) prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 pažymoje Nr. R4-1302 nurodyto asmens tapatybės duomenys nesutampa su Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017-04-24 pažymoje Nr. (Pl-3023)P2-4875 nurodyto asmens (T. J., M., g. (duomenys neskelbtini)) asmens tapatybės duomenimis, nenurodyta, kad J. T. buvo išvežtas priverstiniams darbams, J. T. grįžimo data turi būti ne vėlesnė nei 1945 m. rugpjūčio 25 d.
Suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, atsiliepimo nepateikė. Byla išnagrinėta nedalyvaujant VMI prie LR FM atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškimas atmetamas.
Nustatyta, kad pareiškėja V. Š., gimusi (duomenys neskelbtini (duomenys neskelbtini), yra J. (J.) T. ir V. T. dukra (b. l. 7, 8). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2003-06-16 Archyvo pažymėjime Nr. (P1-7452) P2-7825 nurodyta, kad Lietuvos aukščiausiosios sentikių tarybos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) sentikių cerkvės krikšto aktų įrašų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštyta J. (taip dokumente) ir M. iki santuokos P. P. (taip dokumente) duktė vardu V., gimusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 9). 2019-06-04 Raštu Nr. 17.2-2670 Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 atsakymuose Nr. R4- 1300, Nr. R4-1301 nurodyta, kad duomenų patvirtinančių, kad M. ir U. T. bei J. P. ir M. P. P. Antrojo pasaulinio karo merais buvo išvežti priverstiniams darbams į Vokietiją bei dokumentų apie jų grįžimą į Lietuvą po karo archyve saugomuose fonduose nerasta, o nesant archyvinių duomenų apie M. ir U. T. bei J. ir M. P. išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais, Generalinė prokuratūra neturi pagrindo išduoti pažymėjimus apie minėtų asmenų išvežimą priverstiniams darbams, pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b. l. 10-11, 12, 13). Pareiškėjos tėvas J. T., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 14, 15). 2019-06-04 Raštu Nr. 17.2-2669 Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra pareiškėjai nurodė, kad gautoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 pažymoje Nr. R4-1302 nurodyta, kad LTSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, „repatrijuojamų TSRS piliečių, apgyvendintų Utenos mieste ir apskrityje“, sąrašų byloje, TSRS piliečių, nuo 1945-07-25 iki 1945- 08-25 apgyvendintų (duomenys neskelbtini) apskrityje, sąraše įrašytas T. E., M., g. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini), išvežtas 1943 m.; 1945 m. per „Grodno“ patikrinimo – filtracinį punktą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno (duomenys neskelbtini), tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 pažymoje Nr. R4-1302 nurodyto asmens tapatybės duomenys nesutampa su pareiškėjos prašymu pateiktoje Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017-04-24 pažymoje Nr. (Pl-3023)P2-4875 nurodyto asmens (T. J., M., g. (duomenys neskelbtini) m.) tapatybės duomenimis. Taip pat nenurodyta, kad J. T. buvo išvežtas priverstiniams darbams, yra tik įrašas - „Ką veikė išvežime“ įrašyta: „Darb.“, nenurodyta ir J. T. išvežimo priverstiniams darbams trukmė, kuri, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A-261-1772/2008, turi būti nurodyta išduodant pažymėjimą dėl išvežimo priverstiniams darbams, todėl nurodė, kad neturi pagrindo išduoti J. T., g. (duomenys neskelbtini) m., pažymėjimą dėl išvežimo priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją, pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b. l. 16-17, 18).
Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 12 d. nutarimo Nr.230 1 punktu, išvežimo priverstiniams darbams, buvimo getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktas gali būti patvirtinamas dvejopo pobūdžio dokumentais: 1) Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymėjimais, išduotais pagal šių ir kitų žinybų archyvuose esančius dokumentus; 2) teismo sprendimu, kuriuo nustatomas buvimo getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktas.
Taigi, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra gali išduoti pažymėjimus apie buvimo getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktą tik remdamasi archyvuose esančiais dokumentais. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019-06-04 Rašto Nr. 17.2-2670 ir 2019-06-04 Rašto Nr. 17.2-2669, LR Generalinė prokuratūra pareiškėjai į jos teiktus prašymus nurodė, kad neturi pagrindo išduoti pažymėjimus apie minėtų asmenų išvežimą privertstiniams darbams, nesant archyvinių duomenų ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (LAT 2010-11-02 nutartis Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (LAT 2010-05-10 nutartis Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Vilniaus apygardos teismo 2018-09-18 nutartis Nr. 2A-177-603/2018).
Pareiškėja teigia, kad jos seneliai J. P. ir M. P. (P.) Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams nuo 1939 m. spalio 1 d. iki 1943 m. liepos 31 d. iš (duomenys neskelbtini), tačiau iš byloje esančio Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 rašto Nr. R4-1301 matyti, kad duomenų apie J. P. ir M. P. (P.) išvežimą priverstiniams darbams Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją archyve saugomuose fonduose nerasta (b. l. 12). Jokių kitokių duomenų, susijusių su prašomu nustatyti faktu, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą apie pareiškėjos teiginius, nėra. Be to, sutiktina su suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytais argumentais, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvos Respublikos teritorijoje (tuo metu okupuotoje TSRS) prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., ir tai yra visuotinai žinomas faktas, todėl pareiškėjos teiginiai, jog jos seneliai buvo išvežti priverstiniams darbams iš Lietuvos Respublikos teritorijos ankščiau, nei ši data, yra abejotini bei nepatvirtinti jokiais duomenimis.
Pareiškėja taip pat teigia ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. T. 1943 m. spalio 1 d. buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją iš jo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), iš priverstinių darbų grįžo 1945 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl tėvo J. T., gavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 pažymą Nr. R4-1302 apie tai, kad LTSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde „repatrijuojamų TSRS piliečių, apgyvendintų (duomenys neskelbtini) mieste ir apskrityje“, sąrašų byloje TSRS piliečių, nuo 1945-07-25 iki 1945-08-25 apgyvendintų Utenos apskrityje, sąraše įrašytas T. E., M., g. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) išvežtas 1943 m.; 1945 m. per „Grodno“ patikrinimo - filtracinį punktą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019-06-04 sprendimo Nr. 17.2-2669 (b. l. 16-17), gautoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-05-16 pažymoje Nr. R4-1302 nurodyto asmens tapatybės duomenys nesutampa su Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017-04-24 pažymoje Nr. (Pl-3023)P2-4875 nurodyto asmens (T. J., M., g. (duomenys neskelbtini) m.) asmens tapatybės duomenimis. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. T. įtrauktas į repatrijuojamų TSRS piliečių, nuo 1945-07-25 iki 1945-08-25 apgyvendintų (duomenys neskelbtini) apskrityje, sąrašą, todėl manytina, kad J. T. grįžimo data galėtų būti ne vėlesnė nei 1945 m. rugpjūčio 25 d., nors pareiškėja prašo nustatyti, kad jos tėvas iš priverstinių darbų grįžo 1945 m. rugsėjo 20 d. Be to, bylos duomenys nėra pakankami nustatyti, kad J. T. buvo išvežtas priverstiniams darbams, kadangi įrašai „Ką veikė išvežime“, „Darb.“, nepatvirtina, jog pareiškėjos tėvas buvo išvežtas priverstiniams darbams. Taip pat nėra jokių duomenų ir apie J. T. išvežimo priverstiniams darbams trukmę.
Pareiškėja pareiškime nurodė, kad pareiškimą įrodinės liudytojų parodymais, kurių dalyvavimą užtikrins teismo posėdyje, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad liudytojų nėra, visi, kas galėjo paliudyti yra išmirę, reikėjo kreiptis bent prieš 5 metus. Pareiškėja nurodė, kad prašomas nustatyti senelių ir tėvo išvežimo ir grįžimo datas ji pareiškime užrašė taip, kaip jai pasakęs buvęs senelių kaimynas, kuris girdėjo žmonių kalbas apie išvežimą, vežimų metu (1939 metais) buvęs 2 metų amžiaus. Koks tai žmogus, iš kokių asmenų jis yra girdėjęs prašomas nustatyti aplinkybes, pareiškėja nurodyti negalėjo, vien pareiškėjos paaiškinimai nėra pakankami nustatyti prašomus juridinius faktus, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, sužinotos iš kito, nenustatyto asmens, negali būti prilygintos liudytojo apklausai. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 192 straipsnio 3, 4, 8 dalimi, teismas, apklausdamas liudytoją teismo posėdyje, nustato liudytojo asmens tapatybę, išaiškina liudytojo teises ir pareigas bei atsakomybę už priesaikos sulaužymą ir kitų liudytojo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Prieš duodamas parodymus, liudytojas žodžiu prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir už priesaikos sulaužymą liudytojui numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tik išimtiniais atvejais teismas gali vadovautis rašytiniais liudytojo parodymais, duotais notaro akivaizdoje.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog byloje pareiškėjos pateikti įrodymai bei paaiškinimai nėra pakankami, kad būtų galima nustatyti prašomus juridinius faktus, todėl pareiškėjos pareiškimas atmetamas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, 444 straipsnio 9 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 448 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.