Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-154-962/2020 pagal pareiškėjos V. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos galutinio teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimis, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Taigi atsižvelgdamas į šią įstatymo nuostatą, teismas, nagrinėdamas pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti kokį nors juridinę reikšmę turintį faktą, privalo įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas sukels pareiškėjui teisines pasekmes – asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą.

20. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies nuostatas, juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir atmetė pareiškėjos pareiškimą kaip neįrodytą, nagrinėdamas bylą iš esmės sprendė, kad prašomi nustatyti faktai pareiškėjai sukurs teisines pasekmes. Tačiau nei iš pareiškimo, nei iš teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, o taip pat iš apeliacinio skundo nėra aišku būtent kokias teisines pasekmes prašomi nustatyti faktai sukels pareiškėjai. Pareiškėja 2019 m. rusėjo 26 d. pareiškime yra nurodžiusi, kad siekia gauti nukentėjusiosios nuo 1930-1990 metų okupacijos statusą, o juridiniai faktai nustatytini pažymėjimui pareiškėjos artimojo išvežimo priverstiniam darbams gavimo tikslu. Vėliau teismo posėdžio, vykusio 2020 m. sausio 20 d., metu pareiškėjos atstovė nurodė, kad pareiškėja, kaip mirusių senelių ir tėvo, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams, įpėdinė siekia gauti kompensaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 327 1.1 punktą. Negana to, pareiškėjos atstovė baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus reikalinga nustatyti, nes pareiškėja ketina kreiptis į Vokietiją dėl kompensacijos už tai, kad jos artimieji buvo išvežti priverstiniams darbams, priteisimo. Apeliaciniame skunde nurodoma tik tai, kad juridiniai faktai nustatytini pažymėjimui pareiškėjos artimojo išvežimo priverstiniams darbams gavimo tikslu, tačiau toks tikslas pareiškėjai negali sukelti jokių materialinių teisinių pasekmių, juolab, kad teismo sprendimo pagrindu pažymėjimai apie pareiškėjos artimųjų išvežimą priverstiniams darbams nėra išduodami. Nesant archyvinių dokumentų, išvežimo priverstiniams darbams, buvimo getuose bei kitose laisvės atėmimo vietose Antrojo pasaulinio karo metais faktą ir trukmę nustato teismai pagal suinteresuotų asmenų ieškininius pareiškimus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 230 „Dėl Dokumentų išdavimo Lietuvos Respublikos gyventojams apie jų dalyvavimą rezistencijos būriuose ir išvežimą Antrojo pasaulinio karo metais priverstiniams darbams tvarkos 1 punktas). Taigi tiek dėl pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tiek dėl teismo posėdžių metu pareiškėjos atstovės išsakytų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tikslų gausos neaišku su kokiais teisiniais padariniais prašomus nustatyti faktus visų pirma sieja pareiškėja, o taip pat su kokiais teisiniais padariniais prašomus nustatyti faktus siejo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs šią bylą iš esmės.

22. Kaip matyti suinteresuotų asmenų LGGRTC ir VSDFV Kauno skyriaus procesinių dokumentų, jie pareiškėjos prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus sieja su pareiškėjos siekiu ją pripažinti nukentėjusia nuo okupacijos asmens statusu. Kita vertus, perklausius teismo posėdžio garso įrašą, galima spręsti, kad byloje nekilo ginčo, jog pareiškėjai toks statusas negali būti suteiktas, nes ji kartu su tėvu nebuvo išvežta į Vokietiją. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto g papunktį, kitais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, paimti priverstiniams darbams, taip pat kartu su jais buvę nepilnamečiai - vaikai (įvaikiai), broliai ir seserys ar išlaikytiniai.

23. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 327 1.1. punkte (redakcija galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais buvo išvežti priverstiniams darbams, buvo getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą yra atkurtos visos pilietinės jų teisės, arba jų įpėdiniams kompensuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų uždarbis arba kitos darbo pajamos už priverstiniuose darbuose, getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką, taip pat buvusiems mažamečių fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniams už ten išbūtą laiką – po 6 eurus už mėnesį. Pareiškėjai dėl kompensacijų kreipiasi į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skyrius pagal represuoto asmens gyvenamąją vietą iki represavimo, pateikdami Lietuvos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus apie ten išbūtą laiką. Tačiau neaišku ar būtent šiuo tikslu pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jeigu taip, neišsiaiškinta valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija šiuo klausimu bei ar prašomų faktų nustatymas (ar vienas iš jų) sukels siekiamas teisines pasekmes.

24. Teismas pažymi, kad pareiškėjo pareiga – aiškiai suformuluoti teismui prašymą, t. y. nurodyti, kokį faktą prašo nustatyti ir kokiam tikslui reikia šį faktą nustatyti (CPK 447 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių šioms aplinkybės išsiaiškinti, nors iš bylos medžiagos matyti nenuosekli pareiškėjos (jos atstovės) pozicija. Akcentuotina, kad nuo to kokių materialinių teisinių pasekmių siekia pareiškėja priklauso ir suinteresuotų asmenų dalyvavimas byloje (CPK 443 straipsnio 3 dalis) bei bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas. Teismui nustačius, kad pareiškėjai jos prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, iškelta byla privalo būti nutraukta. Kitu atveju, t.y. nustačius, kad prašomas nustatyti faktas (-ai) pareiškėjai sukels teisines pasekmes, spręstina dėl suinteresuotų asmenų dalyvavimo byloje, įrodinėjimo pareigos paskirstymo (CPK 178 straipsnis).

25. Kartu pabrėžtina tai, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose turi imtis visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Lietuvos centriniame valstybės archyve esant duomenims, kad T. E., M., g. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), 1943 m. buvo išvežtas priverstiniams darbams; 1945 m. per „Grodno“ patikrinimo-filtracinį punktą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno (duomenys neskelbtini), o taip pat Lietuvos valstybės istorijos archyve esant duomenims, kad T. J., M., g. (duomenys neskelbtini) m., įtrauktas į repatrijuojamų TSRS piliečių, nuo 1945-07-25 iki 1945-08-25 apgyvendintų (duomenys neskelbtini)apskrityje, sąrašą (ši pažyma į bylą nepateikta), vien tai, kad J. T. grįžimo data galėtų būti ankstesnė (ne vėlesnė nei 1945 m. rugpjūčio 25 d.), nei prašoma nustatyti (1945 m. rugsėjo 20 d.), o taip pat, kad asmens tapatybės duomenys skiriasi, visapusiškai neišsiaiškinus visų šių aplinkybių, negalima daryti kategoriškos išvados, kad pareiškėjos tėvas nebuvo išvežtas priverstiniams darbams (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas CPK 443 straipsnio 8 dalyje pareigos nevykdė ir kilusių prieštaravimų ir abejonių, priimdamas sprendimą, nepašalino. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.). Šioje byloje įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šios kategorijos bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas.

26. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatinėjo bei neįvertino visų nusistovėjusioje kasacinio teismo praktikoje nurodytų aplinkybių, privalomų, priimant sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Kadangi byloje visų pirma reikalinga įvertinti, ar prašomi nustatyti faktai sukels pareiškėjai teisines pasekmes – asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, o prireikus tinkamai įvertinti pateiktus įrodymus, paskirstyti įrodinėjimo naštą bei atsižvelgiant į aktyvų teismo vaidmenį šios kategorijos bylose imantis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės bei pašalinti kilę prieštaravimai ir abejonės, konstatuotina, kad bylos pagal esančius įrodymus negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi būtų nepagrįstai užkirstas kelias šalims į apeliacinę instanciją.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.