- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- 2A-163-553/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-07230-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas
- Ieškovas
- O. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro
- Kategorijos
- 34.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) O. B., atstovaujamos globėjos M. B., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje išnagrinėjus ieškovės O. B. ieškinį atsakovui A. B. ir trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 40-ojo notaro biuro notarei A. A. dėl teisės į palikimą praradimo, palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, registracijos neteisėtumo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas A. B. neteko teisės paveldėti pagal įstatymą palikėjos M. B. turtą, pripažinti, kad atsakovas A. B. palikimo priėmimas po M. B. mirties yra neteisėtas, pripažinti negaliojančiu 2010-02-03 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. AIR-247 dėl 1/12 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/12 pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 653/22812 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), panaikinti atsakovo A. B. vardu Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale į 1/12 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/12 dalį pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 653/22812 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), atliktą registraciją. Ieškinį grindė tuo, jog O. B. yra M. B. ir A. B. dukra. M. B. mirė ir O. B. globėja M. B. mano, kad po M. B. mirties jos turtą paveldėti galėjo tik jos dukra, pirmos eilės įpėdinė O. B., o jos sutuoktinis A. B. neturėjo teisės paveldėti, nes sutuoktiniai gyveno skyrium, atsakovas prieš palikėją M. B. ir prieš įpėdinę O. B. naudojo tyčinius veiksmus, kėsinosi į M. B. gyvybę, prisidėjo prie sutuoktinės staigaus širdies sustojimo, dėl ko ištiko mirtis, atsakovas tyčia sudarė tokias sąlygas, kad M. B. iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamentą, A. B. be perstojo grasino M. B., naudojo prieš ją psichologinę prievartą, ją persekiojo ir baugino. Atsakovas pasisavino vienkartinę vaiko gimimo išmoką 1 500 Lt dydžio, vaiko lovytę, ir jų negrąžino, nelankė kartu su senele gyvenančios savo dukros, neteikė jai išlaikymo. Netiesioginiai veiksmai, kuriais atsakovas tyčia kėsinosi į M. B. gyvybę, siekė ją sužlugdyti, palaužti, privesti prie mirties, yra pagrindas pripažinti, kad tokių veiksmų pagrindu A. B. prarado teisę į M. B. palikimą. Sutuoktiniai ketino nutraukti santuoką, nuo 2009-06-18 gyveno skyrium. M. B. palikimą sudaro turtas, kuris jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Šis turtas jai buvo padovanotas iki santuokos, santuokoje M. B. ir A. B. gyveno labai trumpai ir atsakovas nepagerino palikėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, neprisidėjo prie jo gausinimo ir juo nesinaudojo. Atsakovas neprisidėjo prie žmonos laidotuvių, netgi jose nedalyvavo. Atsakovas netekęs teisės paveldėti pagal įstatymą, neturėjo teisės priimti 1/3 palikimo dalies bei atlikti teisinės turto registracijos savo vardu. Atsakovas, grasindamas M. B. artimųjų sveikata, gyvybe, trukdė savo sutuoktinei įgyvendinti savo testamentinę teisę sudaryti testamentą, suvaržė sutuoktinės valią ir laisvę nuspręsti dėl turto likimo po jos mirties.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas A. B. nesutiko su ieškinio reikalavimais. Nurodė, jog ieškinyje nurodytos aplinkybės yra pateikiamos tendencingai, stipriai iškraipant realią situaciją, kokia susiklostė atsakovo santykiuose su sutuoktine. Konfliktas tarp atsakovo ir M. B. dėl mažametės dukros brendo praktiškai nuo vaiko gimimo. Nurodė, kad su M. B. susipažino 2007 metais, pradėjo draugauti, metų pabaigoje apsigyveno su ja jos tėvų namuose Melioratorių g. 1, Vilniuje. 2008-04-26 susituokė, kurį laiką gyveno su jos tėvais. 2009 m. pradžioje išsinuomojo butą, o balandžio mėn. persikraustė gyventi pas atsakovo tėvus į butą, esantį Gelvonų g. 11-23, Vilniuje. 2009-06-09 jiems gimė dukra O. B.. Mergaitė patyrė gimdymo traumą, galvoje išsivystė hematoma, buvo išnarintas klubas. Vaiko motina po gimdymo elgėsi neadekvačiai, labai skubėjo palikti ligoninę, nors vaikui buvo būtina medicininė priežiūra. Nepaisant gydytojų rekomendacijų praėjus keletui dienų po gimdymo M. B. su vaiku grįžo namo, namuose vaiką kas dieną lankydavo gydytojai, jie rekomendavo vaiką operuoti, tačiau sutuoktinė tam labai priešinosi. Galų gale atsakovas su motina ir gydytojais įkalbėjo atsakovę kartu su dukra gultis į ligoninę, kur dukra buvo operuota. Po operacijos M. B. kartu su vaiku į savo namus pasiėmė jos motina M. B., kuri neleido žmonai grįžti pas atsakovą, draudė atsakovui matytis su vaiku. M. B. dukra nesirūpino, jos priežiūrą patikėjo motinai, kuri taip pat negali tinkamai rūpintis vaiku. M. B. nevykdė gydytojų rekomendacijų ir nedėjo vaikui korseto, atsakovui atvykus aplankyti dukros, prie jos neprileisdavo. Pareiškėjų namuose gyveno jų sūnus A. V., dažnai vykdavo skandalai ir barniai, A. V. girtaudavo ir mušdavo tėvus, tokioje aplinkoje vaikui gyventi nesaugu, dėl to atsakovas ne kartą kreipėsi į VTAS, aktyviai domėjosi vaiko sveikata ir gyvenimo sąlygomis. Tėvų įtakojama M. B. nusišalino nuo dukros priežiūros, atsisakė kartu su atsakovu gyventi ir auklėti dukrą, net neleido lankyti mergaitės, neteikė informacijos apie jos sveikatą. Toks žmonos ir jos tėvų elgesys buvo netoleruotinas ir griovė šeimą. Atsakovas bandė išsaugoti šeimą, įkalbinėjo žmoną grįžti pas atsakovą, ji ne kartą buvo sutikusi, tačiau tėvai jai tai daryti uždraudė, dėl ko pastaroji kankinosi ir sielvartavo. 2009-10-10 M. mirė, nors M. B. dėl to kaltina atsakovą, tačiau mano, kad prie to labiausiai prisidėjo ji pati su vyru. Nesutinka, kad neva žmoną terorizavo, gąsdino skyrybomis, vaiko atėmimu, koneveikė bjauriausiais žodžiais ir t. t. Teigė, jog bandė išvaduoti žmoną nuo blogos tėvų įtakos, gal kartais ir pasakydavo griežtesnį žodį, tačiau barniai pasitaiko bet kurioje santuokoje. Nurodė, jog nuoširdžiai rūpinosi vaiko sveikata. Dėl gimdymo traumų mergaitė turėjo būti nuolatos stebima gydytojo ortopedo, tinkamai klubų padėčiai atstatyti jai skirtas nešioti korsetas, pasidomėjus ligoninėje paaiškėjo, kad gydymas buvo be gydytojų leidimo nutrauktas. Dėl ieškovų aplaidumo, dukros klubai gali tinkamai neatsistatyti, o ji likti invalide. Ta aplinkybė, kad M. B. ketino nutraukti santuoką negali būti pagrindu konstatuoti, jog atsakovas neturėjo teisės paveldėti žmonos turto. Nurodė, jog dėjo pastangas išsaugoti santuoką, o teismo procesas būtų tik padėjęs išsiaiškinti visus nesutarimus be jos tėvų kišimosi. Mano, kad M. B. palikimą priėmė teisėtai ir pagrįstai.
Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo notarė A. A. nurodė, jog su pareiškimu nesutinka, kadangi teisė paveldėti mirusio asmens turtą, t. y. perimti pastarojo turėtas turtines ir kai kurias asmenines neturtines teises yra civilinė asmens teisė. Jeigu asmuo testamento nesudaro, preziumuojama, kad jo valią atitinka įstatymo nustatyti paveldėjimo santykiai. 2009-10-28 Vilniaus miesto 40-ajame notaro biure užvesta paveldėjimo byla po M. B. mirties, mirusios 2009-10-10. Jos įstatyminiais įpėdiniais yra: sutuoktinis A. B. ir dukra O. B.. Įpėdinis A. B. pateikė notarui santuokinį ryšį su mirusiąja įrodantį dokumentą, taip pat kitus būtinus dokumentus. 2009-10-28 Gyventojų registro tarnybos prie VRM išraše apie asmenį nurodyta, kad M. B. mirė būdama santuokoje. Kadangi asmens teisė paveldėti gali būti atimama tik įstatymo numatytais atvejais, kadangi Vilniaus miesto 40-ajam notaro biurui jokių duomenų ar dokumentų įrodančių, jog A. B. neturi teisės paveldėti vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.6 ir 5.7 straipsnių nuostatomis, pateikta nebuvo, 2010-02-03 Vilniaus miesto 40-ajame notaro biure buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriuo remiantis mirusiosios M. B. ¼ dalį turto paveldėjo mirusiosios sutuoktinis A. B., o likusią ¾ dalis turto paveldėjo murusiosios duktė O. B..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-07-27 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad 2008-04-26 atsakovas A. B. ir M. V. (po santuokos B.) sudarė santuoką (T. 1, b. l. 8). Santuokoje (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra O. B. (T. 1, b. l. 9). 2009-10-10 M. B. mirė (T. 1, b. l. 10). Mirusi M. B. nebuvo sudariusi testamento. 2009-10-28 atsakovas A. B. pateikė Vilniaus m. 40-tam notaro biurui pareiškimą apie palikimo, atsiradusio po M. B. mirties, priėmimą (T. 2, b. l. 15). 2010-01-11 atsakovas A. B., O. B. vardu Vilniaus m. 40-tam notaro biurui pateikė pareiškimą apie palikimo priėmimą O. B. vardu (T. 2, b. l. 17). 2010-02-03 Vilniaus m. 40-ojo notaro biuro notarė A. A. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. AIR-247), kuriuo patvirtino, kad M. B. ¼ dalį turto paveldi mirusiosios sutuoktinis A. B. ir 3/4 dalis turto paveldi mirusiosios dukra O. B.. Paveldimą turtą, kuriam išduotas liudijimas sudaro 1/3 dalis pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/3 dalis pastato – rūsio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), 653/5703 dalys 0,1901 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir ½ dalis 331,56 Lt pašalpos (T. 2, b. l. 12-13). Remiantis šiuo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu atsakovo nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (T. 1, b. l. 148-156). Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad atsakovas neteko teisės paveldėti pagal įstatymą palikėjos M. B. turtą, teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytų pagrindų padaryti išvadai, kad atsakovas A. B. neturėjo teisės paveldėti palikimo, atsiradusio po jo sutuoktinė M. B. mirties. Tarp sutuoktinių vykę ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos, dėl teisės auginti vaiką ir kiti ginčai, šių ginčų pagrindu vykę atsakovo, o taip pat ir M. B. kreipimaisi į įvairias savivaldybės bei kitas institucijas, skundų rašymas, šiuose skunduose nurodytos neigiamai palikėją apibūdinančios aplinkybės negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kuriais atsakovas kėsinosi į M. B. gyvybę, ar kuriais ją atėmė. Taip pat teismas vertino, kad ir kokie nemalonūs būtų žinutės išsakyti pasisakymai ar palinkėjimai, jie objektyviai negali sukelti tokių objektyvios tikrovės padarinių kaip mirtis, ir šiuo atveju jos nesukėlė. Šalys neneigė fakto, kad prieš mirtį M. B. gyveno su savo tėvais, todėl atsakovas neturėjo galimybės atimti iš M. B. galimybę sudaryti testamentą. Palikėja M. B. mirė jauno amžiaus tik 28 metų, motinos žodžiais ji nesirgo jokiomis ligomis, nesigydė jokiais vaistais, nebuvo gulėjusi ligoninėje, mirė staiga ir netikėtai nuo širdies sutrikimo. Teismas sprendė, kad nei vienas iš CK 5.7 straipsnyje nurodytų pagrindų pripažinti atsakovą netekus teisės paveldėti pagal įstatymą po M. B. mirties atsiradusį palikimą nėra įrodytas. Palikėja nebuvo kreipusis į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, tik buvo pateikusi 2009-09-25 ieškinį dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Teismas nebuvo nustatęs gyvenimo skyrium (separacijos). Iki vaiko gimimo A. B. ir M. B. šeimoje konfliktų nebuvo nustatyta, šalys atskirai gyveno pakankamai trumpą laiko tarpą (tik apie 4 mėn.), abi turėjo planų sutvarkyti savo šeimyninį gyvenimą, netgi bandė vėl kartu gyventi ir atkurti santykius, todėl teismas sprendė, kad atsakovo ir M. B. santuoka faktiškai nebuvo iširusi. Ieškinys santuoką pripažinti negaliojančia teismui taip pat nebuvo pateiktas. Tai, kad palikimą sudarantis turtas M. B. priklausė asmeninės nuosavybės teise, kad po palikimo priėmimo tarp atsakovo ir ieškovės atstovės kyla konfliktai dėl turto valdymo ar kitų turtinių klausimų, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad A. B. neteko teisės paveldėti pagal įstatymą palikėjos M. B. turtą. Kadangi atsakovas A. B. turėjo teisę priimti palikimą, atsiradusį po sutuoktinės M. B. mirties, todėl teismas taip pat atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovo A. B. palikimo priėmimas po M. B. mirties yra neteisėtas. Atmetęs pirmus du reikalavimus, teismas taip pat atmetė kaip išvestinius reikalavimus pripažinti negaliojančiu 2010-02-03 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir panaikinti atsakovo A. B. vardu Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo atliktą ginčo nekilnojamojo turto registraciją.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantė (ieškovė) O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog M. ir A. B. santuoka buvo iširusi ir kartu jie jau nebegyveno, neatsižvelgė į A. B. nusikalstamus veiksmus M. B. atžvilgiu, kas sudaro pagrindą jį pašalinti iš paveldėtojų sąrašo.
Apeliantė Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą priimti papildomus įrodymus, t. y. 2011-08-15 taikos sutartį, sudarytą tarp O. B., atstovaujamos M. B., ir A. B., kuria šalys susitaria 2012-02-03 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir jos pagrindu VĮ Registru centre atliktą teisinę nekilnojamojo turto registraciją pripažinti negaliojančia. Šia taikos sutartimi šalys susitarė, jog taikiai išsprendė visus nesusitarimus šioje byloje ir viena kitai jokių pretenzijų dėl paveldėjimo po M. B. mirties neturi. Šalys laisva valia pasirašė šią sutartį, kurios neatsisakė, ji yra galiojanti, todėl apeliantė prašo teismo į tai atsižvelgti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kad, ieškovės O. B., atstovaujamos globėjos (senelės) M. B., nuomone, atsakovas A. B. (ieškovės tėvas) po M. B. (ieškovės motinos ir atsakovo sutuoktinės) mirties neturėjo teisės paveldėti dalies M. B. turto, paveldėti galėjo tik ieškovė, nes atsakovas gyveno skyrium, atsakovas prieš palikėją M. B. ir prieš įpėdinę O. B. naudojo tyčinius veiksmus, kėsinosi į M. B. gyvybę, prisidėjo prie sutuoktinės staigaus širdies sustojimo, dėl ko ištiko mirtis, atsakovas tyčia sudarė tokias sąlygas, kad M. B. iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamentą, A. B. be perstojo grasino M. B., naudojo prieš ją psichologinę prievartą, ją persekiojo ir baugino. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ieškinį atmesti, kadangi nenustatė CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte ir CK 5.7 straipsnyje numatytų pagrindų padaryti išvadą, kad atsakovas A. B. neturėjo ar neteko teisės paveldėti palikimo, atsiradusio po jo sutuoktinės M. B. mirties. Ginčydama minėtą sprendimą, apeliantė (t. y. ieškovė, atstovaujama savo globėjos) nurodo tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog M. ir A. B. santuoka buvo iširusi ir kartu jie jau nebegyveno, neatsižvelgė į A. B. nusikalstamus veiksmus M. B. atžvilgiu, kas sudaro pagrindą atsakovą pašalinti iš paveldėtojų sąrašo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtais apeliantės argumentais, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino aplinkybę, ar M. B. ir A. B. santuoka buvo faktiškai iširusi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad palikėja M. B. nebuvo kreipusis į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, tik buvo pateikusi 2009-09-25 ieškinį dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Teismas nebuvo nustatęs gyvenimo skyrium (separacijos). Ieškinys santuoką pripažinti negaliojančia teismui taip pat nebuvo pateiktas. Nors teismas kitoje byloje konstatavo, jog atsakovas ir M. B. nuo 2009-06-23 jau gyveno atskirai, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog po šios datos atsakovas ir M. B. dar bandė spęsti savo pašlijusius santykius. Teismas nustatė, kad iki vaiko gimimo A. B. ir M. B. šeimoje konfliktų nebuvo nustatyta, šalys atskirai gyveno pakankamai trumpą laiko tarpą (tik apie 4 mėn.), abi turėjo planų sutvarkyti savo šeimyninį gyvenimą, netgi bandė vėl kartu gyventi ir atkurti santykius, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo ir M. B. santuoka faktiškai buvo iširusi. Apeliacinės instancijos teismas pritaria minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai, kuri priimta visapusiškai ir objektyviai įvertinus į bylą šalių pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o apeliantė kartu su apeliaciniu skundu nepateikė nei vieno argumento, kuris leistų daryti priešingą išvadą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl apeliantės argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. B. nusikalstamus veiksmus M. B. atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, jog kokie nors A. B. veiksmai M. B. atžvilgiu kompetentingų valstybės institucijų pareigūnų būtų pripažinti nusikalstamais (CPK 178 straipsnis), todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali vadovautis šiuo apeliantės teiginiu, kaip pagrįstu ir patvirtinančiu ieškinio reikalavimą.
Dėl apeliantės prašymo priimti papildomus įrodymus, t. y. 2011-08-15 taikos sutartį, sudarytą tarp O. B., atstovaujamos M. B., ir A. B., teisėjų kolegija pažymi, kad ši sutartis jau buvo pateikta pirmosios instancijos teismui (T. 1, b. l. 105-107) ir ją įvertinęs pirmosios instancijos teismas nutarė netenkinti šalių prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo (T. 1, b. l. 120-121). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė (ieškovė) po minėto prašymo dar 3 kartus (T. 1, b. l. 135-136, 169-170, T. 2, b. l. 81) kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu spręsti taikos sutarties patvirtinimo klausimą ir visais atvejais teismas šio prašymo netenkino, kadangi nustatė, jog pateiktomis sutartimis šalys nėra galutinai išsprendusios šioje byloje nagrinėjamo ginčo (T. 1, b. l. 180, T. 2, b. l. 84-86). Tokiu būdu nėra pagrindo vadovautis apeliantės teiginiu, jog 2011-08-15 taikos sutartimi šalys susitarė, jog taikiai išsprendė visus nesusitarimus šioje byloje ir viena kitai jokių pretenzijų dėl paveldėjimo po M. B. mirties neturi.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
n u tarė:
Ieškovės O. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-07-27 sprendimą palikti nepakeistą.