Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,

civilinio ieškovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus vyriausiam specialistui G. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Dariaus Jurgučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, pagal BK 286 straipsnį - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2014 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir likusia neatlikta bausme, kuri liko neatlikta 2016 m. birželio 29 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi paleidus A. B. lygtinai prieš terminą likus 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams 2 (dviems) dienoms, 2017 m. rugpjūčio 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi lygtinį paleidimą panaikinus ir A. B. pasiuntus atlikti likusią 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių 2 (dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmę, prie šiuo nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis 2014 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių 2 (dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmės, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. balandžio 23 d., 14.50 val. iki 2017 m. balandžio 25 d., 14.50 val. ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2022 m. vasario 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kaltinamajam A. B. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuspręsta palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Kaltinamajam A. B. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo patenkintas visiškai ir iš A. B. priteista 11 534,04 Eur (vienuolika tūkstančių penki šimtai trisdešimt keturi eurai ir 4 ct) civilinio ieškovo naudai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Ž. atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtas, procesas dėl nukentėjusiojo R. Ž. pareikšto civilinio ieškinio dėl 5000 (penkių tūkstančių) eurų dydžio nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo A. B., kurio nukentėjusysis atsisakė, nutrauktas.

Kaltinamojo A. B. ekstradicijos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš A. B. 2 957,43 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt septyni eurai 43 ct) Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Dariaus Jurgučio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

7. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo aptartus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-648/2017, 2K-323-895/2017 ir kt.).

Dėl nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo

8. Teisėjų kolegija, ištyrusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai A. B. pripažino padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, o baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi samprotavimais apie nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu kvestionuojant pačio sužalojimo mechanizmo aplinkybes, teigiant, jog pareigūnas galimai susižalojo pats krisdamas, nesutinkama su teismo medicinos eksperto surašyta specialisto išvada, kvestionuojant netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą pateikiant savitą nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Todėl vien tai, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas A. B. išteisinti.

14. Nukentėjusysis R. Ž. aiškiai ir detaliai nurodė aplinkybes, dėl kokių nuteistojo veiksmų jis patyrė jam konstatuotą dešinės plaštakos 4 pirštakaulio lūžimą ir nors liudytojais teisme apklausti D. B., L. B., V. G. paties spyrio momento nepatvirtino, visgi liudytojas V. G. nurodė, kad nukentėjusiojo kolegos pirštas buvo ištinęs, šis jam minėjo, kad su pirštu kažkas negerai, reikia važiuoti į ligoninę. Tai, kad R. Ž. nedelsiant kreipėsi į gydymo įstaigą patvirtina bylos medžiagoje esanti pažyma apie pakenkimo sveikatai sunkumą, kurioje konstatuota, jog R. Ž. į VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės priėmimo, skubios pagalbos ir traumų skyrių kreipėsi 2017 m. balandžio 23 d. 17.55 val., jam konstatuotas dešinės plaštakos 4 piršto lūžimas, dešinio kelio sumušimas ir odos nubrozdinimas (2 t., b. l. 48). Be to, specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo pobūdis lokalizacija ir susidarymo aplinkybės, tai yra, jog dešinės plaštakos 4 pirštakaulio lūžimas, odos nubrozdinimai, dešiniame kelyje ir blauzdoje R. Ž. padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau trijų trauminių kontaktų pasėkoje. Medicininių dokumentų duomenys ir sužalojimo pobūdis neprieštarauja tam, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 2017 m. balandžio 23 d., tai yra darbo metu sulaikant pažeidėją A. B., kuris įspyrė nukentėjusiajam į dešinę ranką (1 t., b. l. 169). Specialisto paaiškinimų protokole taip pat nurodyta, jog tikimybė, kad R. Ž. dešinės plaštakos 4 pirštakaulio lūžimas nutiko atsitrenkus į kietą paviršių, tai yra grindinį yra mažai tikėtina. Sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti ir koja (1 t., b. l. 171-172). Dar labiau savo išvadą specialistas patvirtino ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nurodęs, jog atliko nukentėjusiojo R. Ž. tyrimą dėl patirtų sužalojimų, asmenį matė gyvai, vadovavosi pateiktais medicininiais dokumentais. Priešingai apeliacinio skundo argumentams specialisto paaiškinimai apylinkės teisme buvo pakankamai išsamūs, jis įvertino nuteistojo ir jo gynėjo dėstomas bei modeliuojamas versijas, situacijas dėl galimai kito sužalojimo mechanizmo, tai yra nukentėjusiajam krentant ant grindinio ar čiumpant už sulaikomojo megztinio, tačiau dar kartą patvirtino, jog pirštas lūžta tiesiogiai paveikiant tą vietą kietu, buku, galimai riboto paviršiaus daiktu. Pirštu stačiu niekas negriūna ir dar viduriniu. Pabrėžė, kad jo darbo stažas yra nuo 1996 metų, tačiau literatūroje tikrai nėra tokio lūžimo po griuvimo, per varžybas net nėra tokių dalykų, kad pirštai lūžtų asmenims. Griuvimo variantų yra daug, bet išvada bet kokiu atveju nepasikeis (5 t., b. l. 6-7). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (4 pirštakaulio lūžį) sukėlė būtent A. B. tyčiniai smurtiniai veiksmai įvykio metu, spiriant koja nukentėjusiajam į ranką. Nuteistojo ir jo gynėjo keliamos versijos, jog pareigūnas galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl tokios versijos laikytinos tik menamo pobūdžio pamąstymais.

15. Skunde dėstomos aplinkybės dėl galimai specialisto neįvertintos rentgenogramos, kurioje atsispindi R. Ž. piršto lūžimas iš esmės yra nepagrįstos, kadangi išvadoje aiškiai nurodyta kokie medicininiai dokumentai buvo tiriami, tarp jų įvertinta ir rentgenogramoje konstatuota informacija, tai yra 4 piršto vidurinės falangos lūžimas (1 t., b. l. 169). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, papildoma rentgenogramos apžiūra, kaip to norėtų nuteistojo gynėjas, jokių naujų duomenų šiuo atveju suteikti negali. Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kritika specialisto išvadai savaime negali paneigti jos, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo ir įrodomosios reikšmės. Vien asmens subjektyvaus vertinimo nepakanka suabejoti nei ekspertinio tyrimo eiga, nei eksperto padarytomis išvadomis dėl sužalojimo padarymo mechanizmo. Be to, specialisto išvada kartu su kitais bylos įrodymais sudaro bendrą įrodomosios medžiagos visumą, kuri šiuo atveju neleidžia abejoti R. Ž. sužalojimo tarnybos metu aplinkybėmis, kurios išdėstytos A. B. pareikštame kaltinime.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. B. kaltės klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Priešingai pateikto apeliacinio skundo argumentams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas kvalifikuodamas veikas ir vertindamas įrodymus, juridinių klaidų dėl veikų kvalifikavimo nepadarė ir pagrįstai sprendė, kad A. B. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, be to, tyčia vieną kartą įspirdamas R. Ž. į dešinę ranką, padarė dešinės plaštakos ketvirtojo pirštakaulio lūžimą, bei odos nubrozdinimus dešiniame kelyje ir blauzdoje, bei tokiais savo veiksmais sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą jo tarnybos pareigų vykdymo metu. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo A. B. išteisinti dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Dėl bausmės, bausmių bendrinimo ir kardomojo kalinimo įskaitymo į bausmės laiką

17. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę (tiek už padarytas nusikalstamas veikas, tiek subendrintą galutinę), BK 41 straipsnyje ir 54 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į tai, kad A. B. teisiamas devintą kartą, padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo neabejotinos įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tinkamai įvertino ir tas aplinkybes, jog A. B. pažeidė paskirtas kardomąsias priemones ir išvyko į užsienį, vengdamas atlikti 2014 m. spalio 27 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, 2016 m. birželio 29 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi, paleistas lygtinai prieš terminą likus 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams 2 (dviems) dienoms, 2016 m. liepos 8 d. paleistas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, tačiau nevykdė teismo įpareigojimų ir probacijos sąlygų, todėl 2017 m. rugpjūčio 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi lygtinis paleidimas panaikintas ir A. B. pasiųstas atlikti likusią 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių 2 (dviejų) dienų neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį, jis išvyko į užsienį, vengdamas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę, bausmės neatlikęs, teistas Ispanijoje ir atlikęs laisvės atėmimo bausmę, gražintas į Lietuvą pagal Europos arešto orderį.

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismui nustačius pakankamai daug apeliantą neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, rodančių, kad pastarasis nelinkęs daryti išvadų iš ankstesnių teistumų bei keisti nusikalstamo gyvenimo būdo, teismas nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmes, nei numatyta įstatymo sankcijoje. Be to, visiškai pagrįstai paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, kadangi abi nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu, yra idealioji nusikaltimų sutaptis (BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Esant nustatytoms aplinkybės, aukštesnės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo paskirtosios 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės, laikyti aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytoms veikoms bei nuteistojo asmenybei.

20. Šiame kontekste tinkamai įvertinos ir tos aplinkybės, jog A. B. atžvilgiu dar 2017 m. rugpjūčio 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi panaikintas lygtinis paleidimas ir A. B. pasiųstas atlikti likusią 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių 2 (dviejų) dienų neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį, bausmės neatlikęs, kadangi išvyko į užsienį. Tokiu būdu vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2014 m. rugsėjo 22 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir likusia neatlikta bausme, kuri liko neatlikta 2016 m. birželio 29 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi paleidus A. B. lygtinai prieš terminą likus 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams 2 (dviems) dienoms bei 2017 m. rugpjūčio 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi panaikinus lygtinį paleidimą A. B. atžvilgiu. Kaip matyti prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės yra pridėta dalis neatliktos bausmės, t. y. 6 mėnesiai. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo bei bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo.

22. Aukštesnysis teismas pažymi, kad BK 63 ir 64 straipsniuose įtvirtintas skirtingais nuosprendžiais asmeniui paskirtų bausmių subendrinimo institutas nenumato galimybės Lietuvos Respublikoje paskirtą bausmę subendrinti su užsienio valstybėje paskirta bausme. Pagrindas subendrinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo nuosprendžiu asmeniui paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos teismo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu už kitą nusikalstamą veiką paskirta bausme būtų tik tuomet, jeigu nuosprendį priėmusios kitos Europos Sąjungos valstybės kompetentinga institucija kreiptųsi į Lietuvą dėl jos valstybėje priimto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje ir šis nuosprendis pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir BPK VII dalies nuostatas būtų pripažintas bei suderintas su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais. Pažymėtina ir tai, kad 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/675/TVR dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose taip pat nėra pagrindas bausmių subendrinimui, kadangi įgyvendinant šio Europos Sąjungos teisės akto nuostatas Lietuvos Respublikoje, buvo padaryti tik BK 27 straipsnio (nusikaltimų recidyvas) ir 97 straipsnio (teistumas) pakeitimai, tačiau nebuvo nustatyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais.

23. Pagrindų sprendimu 2008/675/TVR, kurį skunde akcentuoja nuteistojo gynėjas siekiama įtvirtinti principą, kad valstybės narės kitose valstybėse narėse priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui turėtų suteikti teisines pasekmes, lygiavertes jos teismų pagal nacionalinę teisę priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių pasekmėms (Preambulės 5 punktas, 3 straipsnio 1 dalis). Šis teisės aktas, be kita ko, įgyvendina Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintą abipusio pripažinimo principą, kuris pagrįstas ir tuo, kad: 1) kitos ES valstybės narės teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisinės aplinkybės turi būti prilyginamos nacionalinio nuosprendžio aplinkybėms, atsižvelgti į tokį nuosprendį galima tik tiek, kiek būtų galima atsižvelgti į analogišką bylą pagal nacionalinę teisę; 2) ankstesnis ES valstybės narės apkaltinamasis nuosprendis neturi būti kaip nors užprotestuojamas, panaikinamas ar keičiamas (Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR 3 straipsnio 3 ir 4 dalys). Pagrindų sprendimo 2008/675/TVR preambulės 14-oje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad teismo sprendimo ar jo vykdymo užprotestavimas apima, inter alia (be kita ko), situacijas, kai pagal antros valstybės narės nacionalinę teisę ankstesniu teismo sprendimu paskirta sankcija turi būti perimama arba įtraukiama į kitą sankciją, kuri tada turi būti veiksmingai įvykdyta, jeigu pirmas nuosprendis dar nebuvo įvykdytas arba jo vykdymas nebuvo perduotas antrai valstybei narei. Byloje nėra duomenų, kad Ispanijos teismo nuosprendis būtų buvęs perduotas vykdyti Lietuvos Respublikai, tai yra dėl laisvės atėmimo bausmių, paskirtų ir visiškai įvykdytų A. B. šioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Taigi, pagal aptartą reguliavimą, nesant tarptautinėje ir (ar) ES teisėje nustatyto pagrindo, nėra galimas joks įsikišimas į skunde minimą Ispanijos teismo nuosprendį, taip pat ir šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės bendrinimas su nagrinėjamoje byloje nuteistajam skirtomis bausmėmis.

24. Visgi, kita skundo argumentų grupė, kuri susijusi su A. B. suėmime išbūto laiko iki jo perdavimo Lietuvai pagal Europos arešto orderį įskaitymu į bausmės laiką, yra pagrįsta. Kadangi pirmosios instancijos teismas šio laiko į bausmės laiką neįskaitė, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

25. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata turi būti taikoma ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo suimtas užsienio valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-681/2006).

26. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal paklausimą gauti duomenys, jog A. B. Ispanijoje laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas nuo 2022 m. vasario 1 d., kai buvo priimtas sprendimas dėl visiško bausmės atlikimo pagal Ispanijoje jam iškeltas bylas iki 2022 m. vasario 18 d., kai asmuo buvo perduotas Lietuvos teisėsaugos institucijoms (5 t., b. l. 64-68). Taigi konstatavus, kad A. B. buvo sulaikytas Ispanijoje ir ten išbuvo suėmime tam tikrą laiką, šis laikotarpis – nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. vasario 18 d. turi būti įskaitytas į jam paskirtos bausmės laiką (BK 66 straipsnio 1 dalis).

Dėl civilinio ieškinio

27. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

28. Nagrinėjamu atveju civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK byloje pareiškęs 11 534,04 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos išmokėjus nukentėjusiajam R. Ž. kompensaciją dėl tarnybos metu patirto sužalojimo, priteisimo iš A. B.. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertinęs tai, kad nuteistasis A. B. tyčiniais neteisėtais veiksmais sužalojo pareigūną R. Ž., kuriam nustatytas sveikatos sutrikdymas nepriskiriamas prie sunkių, žala atsirado dėl pastarojo neteisėtų veiksmų, nusikalstama veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su civilinio ieškovo patirta turtine žala, civilinis ieškinys pagrįstas pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl patenkintinas visiškai. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daryti priešingų išvadų nagrinėjamo klausimo kontekste neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

29. Kaip jau konstatuota aukščiau, šioje byloje nustatyta, kad A. B. 2017 m. balandžio 23 d. pasipriešino savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui R. Ž. panaudodamas fizinį smurtą, ir savo kaltais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį. Šio įvykio metu R. Ž. dirbo (duomenys neskelbtini) apskrities VPK kelių patrulių kuopos 2 – ojo būrio vyriausiuoju patruliu ir buvo sužalotas tarnybos metu, ką patvirtina kartu su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK civiliniu ieškiniu pateikta tarnybinio patikrinimo išvada (2 t., b. l. 1-5). R. Ž. padarytas dešinės plaštakos 4 piršto lūžimas, dešinio kelio sumušimas ir nubrozdinimas, susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, sužalojimas nepriskiriamas prie sunkių sveikatos sutrikdymų (2 t., b. l. 48). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2017 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2432 konstatuota, kad R. Ž. nagrinėjamo įvykio metu patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymams (2 t., b. l. 39) ir patenka į Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, 3.7 punktą. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK apskaičiavo nukentėjusiajam R. Ž. 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 11 534,04 eurų kompensaciją už lengvą sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 19), kurią (duomenys neskelbtini) apskrities VPK viršininkas įsakymu buvo nurodyta išmokėti R. Ž. (2 t., b. l. 17). Apskaičiuota 11 534,04 eurų kompensacija buvo išmokėta 2017 m. gruodžio 11 d. (2 t., b. l. 12-13).

30. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, kompensacija pareigūnui buvo apskaičiuota ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 50 straipsnio 3 dalies 7 punktas numato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ir didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija - lengvo sveikatos sutrikdymo atveju - nuo 1 iki 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Tuo tarpu konkretūs mokėtinos kompensacijos dydžiai detaliai nustatyti ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1V-125 (toliau - Aprašas). Minėto Aprašo 4.12 papunktyje įtvirtinta, kad pareigūnui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju, kai laikinasis nedarbingumas trunka nuo 111 ir daugiau dienų, išmokama 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šiuo atveju, gautoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro centrinės medicinos ekspertizės komisijos Specializuotosios medicininės ekspertizės 2017 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2432 nurodyta, kad pareigūnui R. Ž. padaryti sužeidimai priskirtini lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui (2 t., b. l. 39). Iš Sodros - Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų elektroninių pažymėjimų išrašo matyti, kad pareigūnas R. Ž. dėl minėto sužeidimo buvo nedarbingas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., t. y. 150 dienų (2 t., b. l. 22-38). Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apelianto ir jo gynėjo skundo argumentai dėl ydingo kompensacijos dydžio paskaičiavimo. Akivaizdu, kad buvo vadovaujamasi Aprašo 4.12 papunkčiu ir skirta 12 mėnesių pareigūno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka, taikant specialią metodiką, vadovaujantis objektyviais duomenimis.

31. Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą bei apklausus civilinio ieškovo atstovą G. S., šis nurodė analogiškas aplinkybes, jog kompensacija buvo paskaičiuota būtent už 12 mėnesių, nes tiek CMEK, tiek policija yra saistomi imperatyvių teisės aktų nuostatų, šiuo atveju, vadovaujantis aprašo nuostata, kadangi pareigūnas buvo nedarbingas dėl piršto traumos 150 dienų, reiškia, pagal aprašą negalėjo priklausyti mažiau negu 12 mėnesių, jeigu būtų buvę mažiau, tai būtų neteisėta, būtų galima administracine tvarka per teismą kreiptis dėl sprendimo panaikinimo. Suma yra apskaičiuota pagal kriterijus, ją sudaro tiek turtinė, tiek neturtinė žala pagal statutą, pagal tuo metu galiojusius aprašus. Šiuo atveju kas liečia tą skaičių, tai tuo metu galiojo vidaus reikalų ministro patvirtintas dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas 2009-04-02 įsakymu Nr. 1V-125. Šio aprašo 4 punkte numatyta, kad pareigūnui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju, kai laikinasis nedarbingumas trunka nuo 111 dienų ir daugiau dienų, išmokama 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Tai reiškia, kad nedarbingumo laikotarpis šiuo atveju yra kriterijus nustatyti sužalojimo sunkumą. Piršto sužalojimas nepatenka į 5 punkto sritį, nėra išskiriamas, reiškia, pagal bendrą tvarką, pagal darbo dienų skaičių tuo metu galiojusi tvarka, tai nuo 111 dienų jau būtų priklausiusi pareigūnui kompensacija 12 mėnesių, šiuo atveju netgi viršijo 39 dienomis tą ribą ir pagal aprašą buvo skirta tokia kompensacija. Pagal teismų praktiką kompensacija apima tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, konkretaus dydžio nėra patvirtinta nei policijos sistemoje, nei vidaus reikalų, kiek galima dėti brūkšnį neturtinei žalai, kiek galima dėti turtinei, čia galbūt reikėtų vadovautis nukentėjusiojo paaiškinimais, bylos duomenimis, nei policijos tarnautojai, nei vadovybė negalėtų dėti brūkšnį ir spręsti. Konkrečiai išskirti negalima, kiek 11534 Eur sumoje yra turtinės, kiek yra neturtinės žalos. Galima tik preziumuoti, kad turtinę žalą sudaro tai, ko pareigūnas negavo dėl traumos, o neturtinę visa kita, kas liko. Dėl traumos „Sodros“ išmokų gavo 4906 Eur, o ar buvo dar kažkokių papildomų išlaidų, ar jos skiriasi nuo darbo užmokesčio čia poįstatyminių teisės aktų klausimas ir visa, kas likę, laikoma neturtine žala, tai konkrečiai išskirti negalima. Jis gavo 4906 Eur tokią kompensaciją, tai turtinė žala būtų tai, kas liko po jos. 11000 Eur yra bendra kompensacija, į kurią įeina tiek turtinė, tiek neturtinė žala, apskaičiuota specialiąja metodika. Dėl „Sodros“ išmokėjimo išminusavimo iš tos kompensacijos nesprendė. Pagal statutą yra vienintelis atvejis, kada galima mažinti kompensaciją - vienkartinės arba daugkartinės netekto darbingumo išmokos, jeigu pareigūnas netenka darbingumo, jam nemokama išmoka įstatymo pagrindu ir yra mažinama kompensacija. Tai vienintelis atvejis, kitų atvejų nenumatyta, niekas ligos išmokų neišskaičiuoja (5 t., b. l. 119-120).

32. Taigi įvertinus aukščiau aptartus paaiškinimus akivaizdu, kad kompensacijos pareigūnams už sužalojimą tarnybos metu paskirtis taip pat yra atlyginti pareigūno patirtą neturtinę žalą. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuodamas teismų praktiką analogiškose bylose yra nurodęs, kad CK 6.283 straipsnyje nustatytas žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinys, nurodant, kad prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužaloto asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai - piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas; neturtinė žala yra žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė (LAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-228-403/2018). Taigi, prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužalotojo asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, t. y. sužalotam pareigūnui išmokėtos kompensacijos paskirtis nėra išimtinai susijusi su turtinės žalos atlyginimu, tačiau apima ir neturtinės žalos atlyginimą.

33. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad tyčiniais apelianto veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G1111/2017(02) (1 t., b. l. 169) nurodyti sužalojimai – dešinės plaštakos 4 pirštakaulio lūžimas, odos nubrozdinimai dešiniame kelyje ir blauzdoje, sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau dėl jų nukentėjęs patyrė fizinį skausmą, nepatogumų kasdieniniame gyvenime, 3 mėnesių laikotarpiui buvo atleistas nuo fizinių pratimų ir fizinių normatyvų laikymo (2 t., b. l. 39). Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, R. Ž. patvirtino, kad nuo sužeidimo patirtas pasekmes jaučia iki šiol, kadangi pirštas liko kreivas, neišsitiesia (4 t., b. l. 179). Apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus nukentėjusįjį R. Ž., šis patvirtino, jog po įvykio buvo ilgai nedarbingas, vadovaujantis teisės aktais buvo išmokėta piniginė kompensacija, civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atsisakė, kadangi tenkino darbovietės išmoka. Pirštas po traumos liko kreivas, pilnai nesusilenkia, nėra galimybės padaryti stipraus kumščio. Ūkyje apsitvarko, tačiau žaisti boulingo jau negali dėl patirtos piršto traumos. Tarnybą paliko dėl atsinaujinusios stuburo traumos(5 t., b. l. 118-119). Taigi, nagrinėjamu atveju, laikytina, kad pareigūno patirta neturtinė žala, pasireiškusi jo sveikatos sutrikdymu, taip pat yra įrodyta.

34. Nors skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis R. Ž. atsisakė savo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, tokiu būdu neva jis pripažino, kad jam žala nebuvo padaryta, tačiau toks situacijos vertinimas iš esmės yra klaidingas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, atkreipė dėmesį į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis). Tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareigūnas gavo kompensaciją už patirtus sužalojimus, kurie be kita ko apima ir patirtą neturtinę žalą vykdant tarnybines pareigas, dėl ko visiškai pagrįstai atsisakė savo pareikšto civilinio ieškinio.

35. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas keisti apylinkės teismo nuosprendį civilinio ieškinio dalyje neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Dariaus Jurgučio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 ir 66 straipsniais, į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu A. B. paskirtos bausmės laiką įskaityti suėmime pagal Europos arešto orderį išbūtą laiką nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. vasario 18 d.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.