Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Hoptransa“, tretiesiems asmenims UADBB „Eurobroker“, Rusijos Federacijos draudimo bendrovei „AlfaStrakhovanie“ dėl dalies išmokėtų sumų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas pirmosios instancijos teisme išreiškė prašymą taikyti restituciją (žr. 2015­08-27 dokumentą Nr. (06)-1.10/1449 su priedais, priimtus kaip rašytiniai paaiškinimai), t. y. priteisti draudimo įmokų skirtumą, jei teismas pripažintų draudimo sutarties 1.5. p. išdėstytą sąlygą „<..> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>" niekine ir negaliojančia ab initio. Pirmosios instancijos teismas minėtą sąlygą pripažino niekine ir negaliojančia ab initio kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, tačiau restitucijos netaikė. Apelianto įsitikinimu restitucija taikytina ir tokiu atveju, kai ne visas sandoris (tik jo dalis) pripažįstamas negaliojančiu.Nagrinėdamas analogišką bylą (regresinis reikalavimas dėl transporto priemonės naudojimo užsienyje), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) pripažino sąlygą dėl naudojimo užsienyje niekine ir negaliojančia ab initio kaip prieštaraujančia imperatyvui (2015-06-18 nutartis c. b. 3K-3-345-686/2015).Byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovas prieš sudarant draudimo sutartį apeliantui pateikė - kaip vėliau paaiškėjo, melagingą - informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją (kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, t. y. vienoje iš daugiau nei 30 valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga). Dėl šios priežasties draudimo sutarties šalys susitarė dėl itin didelės (~90%) nuolaidos nuo vieningos draudimo įmokos. Apskaičiuotos vieningos draudimo įmokos atsakovas nebuvo sumokėjęs - jis sumokėjo tik dalį jos, atsižvelgiant į įsipareigojimą nenaudoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi draudimo sutarties sąlyga „<..> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>" buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva taikyti restituciją (CK 1.78 str. 5 d.) ir priteisti apeliantui draudimo įmokų, t. y. 23 757,63 Eur skirtumą (įmokų skirtumo paskaičiavimas ir jį pagrindžiantys dokumentai pateikti teismui ir priimti kaip rašytiniai paaiškinimai. Atsakovas turėtų grąžinti apeliantui draudimo įmokos skirtumą, t. y. dėl atsakovo nesąžiningumo šalių sutarimu pritaikytą vieningos draudimo įmokos nuolaidą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai - TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje, o tai reiškia, kad teisė draudžia susitarimus dėl draudimo apsaugos apribojimo teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustas transporto priemones naudoti tik Lietuvos Respublikoje ir išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka.Ieškovės reikalavimas šioje civilinėje byloje buvo pareikštas prašant priteisti dalį išmokėtos draudimo sumos, o ne įmokų, nustatytų įvertinus skirtingą riziką įtakojančias aplinkybes dėl transporto priemonių naudojimo ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje, skirtumą. Ieškovės pareikšto reikalavimo dalykas buvo ne draudimo įmokų skirtumo priteisimas, o išmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimas ir toks reikalavimas buvo grindžiamas faktine aplinkybe, kad atsakovė, prieš pradėdama naudoti transporto priemones užsienyje, nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų dalį draudimo išmokos sumos. Būtent tokį reikalavimą, pareikštą nurodytu pagrindu, nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir jis negalėjo viršyti pareikšto reikalavimo ribų.Nagrinėto ginčo dalyku nebuvo draudimo sutarties šalių sutartinių santykių modifikavimas, o būtent sutarčių sąlygos dėl įmokų dydžio keitimas. Tai, kad įmokų skirtumo priteisimas nebuvo nagrinėtos bylos dalykas, patvirtina ir ieškovės bylos nagrinėjimo metu pateiktas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė prašė priteisti sumą, nustatytą paskaičiuojant įmokų skirtumą. Tačiau, kadangi tokiu patikslintu reikalavimu buvo keičiamas ir ieškinio dalykas, ir ieškinio pagrindas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį, o tai patvirtina, kad šis klausimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad šalys buvo sudarę 12 įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių (toliau ĮTPVCAP draudimo sutartys), kuriomis atsakovas apdraudė jose nurodytų transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę, o už draudimo apsaugą jose numatyta bendra draudimo įmoka 690,-Lt už kiekvieną transporto priemonę. Į bylą pateiktos tarp šalių sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys, kurių 1.5. punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir įmoka paskaičiuota pagal draudėjo (atsakovo) pateiktą informaciją, o draudėjas (atsakovas) taip pat patvirtino, jog transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų. ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.6. punktu draudėjas (atsakovas) įsipareigojo transporto priemones naudoti 1.5. punkte aptartomis sąlygomis ir, pasikeitus bent vienai sąlygai, ne vėliau kaip per 3 dienas informuoti draudiką (ieškovą) apie riziką lemiančių aplinkybių pasikeitimus, dėl ko draudimo įmoka gali būti perskaičiuota; draudėjui (atsakovui) nepranešus apie draudimo rizikos padidėjimą, draudikas (ieškovas) įgyja teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti iš draudėjo (atsakovo) dalies išmokėtos dėl draudžiamojo įvykio išmokos grąžinimo (t. 1, b. l. 20, 37, 54, 70 80, 115; 2 t. b. l. 26, 41, 54, 80, 95, 115, 129). Draudimo rizika laikoma padidėjusia, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo, o draudikas turi teisę dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką (CK 6.1010 str. 1, 2 d.).

Dėl ieškovo draustų atsakovo transporto priemonių valdytojų kaltės įvyko 13 eismo įvykių Europos Sąjungos valstybėse, už kuriuos žalą atlygino ieškovas. Dėl minėtų eismo įvykių ieškovas, atlyginęs žalą, pareiškė atsakovui reikalavimą sumokėti 50% išmokėtos draudimo sumos.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti draudikui dalį sumokėtų įmokų ir ar draudimo rizikos pokyčiai, o kartu ir draudimo įmokos dydis, galėjo būti siejami su transporto priemonės naudojimo teritorija, tai yra ar draudikas į draudimo sutartis teisėtai įtraukė sąlygą dėl transporto priemonių galėjimo naudoti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir prievolę pranešti draudikui apie ketinimą naudoti transporto priemones už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat ar pagrįstai šios aplinkybės vertinamos kaip padidinančios draudimo riziką ir sudarančios teisę perskaičiuoti draudimo įmoką.

TPVCAPDĮ numato, kad, draudėjui nevykdant ar netinkamai vykdant draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį, o Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punkte nurodyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50% išmokėtos draudimo išmokos, jei, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., Vyriausybės 2004-06-23 nutarimas Nr.795 /2008-02-13 redakcija, galiojanti nuo 2008-02-24/). Tačiau draudimo sutarties šalių susitarimas transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų laikyti riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti reiškia, kad draudikas turi teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą transporto priemonę naudojant Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką, jei transporto priemonė naudojama už Lietuvos ribų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad toks susitarimas laikomas neatitinkančiu TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-03-26 sprendimą (C-556/13) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-334-687/2015, Nr. 3K-3-345-686/2015, Nr. 3K-3-346-706/2015).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 str. 1d. norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje, o tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus dėl draudimo apsaugos apribojimo teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje ir išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios šalių sudarytų ginčo ĮTPVCAP draudimo sutarčių sąlygos laikytinos nesuderinamomis su ES teisės nuostatomis, įpareigojančiomis draudiką (ieškovą) suteikti draudimo apsaugą be išlygų, bei šių nuostatų aiškinimu ESTT sprendimuose, prieštaraujančiomis imperatyviai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl jas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, o ieškovo patikslintą ieškinį atmetė kaip neteisėtą (CK 1.80 str. 1 d., 1.96 str., 6.225 str., 6.226 str. 1 d. ).

Pirmosios instancijos teismas pripažinęs niekinėmis ir negaliojančiomis šalių sudarytų ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.5. punktų sąlygas, nustatančias draudėjo pareigą pranešti draudikui apie apdraustos transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse narėse ir už šios pareigos nevykdymą suteikiančią teisę draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atsakovui grąžinti dalį ieškovo išmokėtų nukentėjusiems asmenims draudimo išmokų.

Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nurodytą draudimo sutarties sąlygą pripažino niekine, tačiau be pagrindo netaikė restitucijos, numatytos CK 1.80 str. 2d., kuri reiškia, kad šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra –atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Tačiau, teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pripažinus nurodytą sąlygą negaliojančia, ši sąlyga netaikytina ieškovės reikalavimui grąžinti dalį išmokėtos draudimo įmokos, kaip tokio reikalavimo pagrindas ir tai neteikia pagrindo teismui savo iniciatyva taikyti restituciją ar koreguoti šalių sutartinius santykius. Nurodytos draudimo sutarties sąlygos pripažinimas niekine paneigia ieškovės teisę remtis šia sutarties nuostata, reikalaujant priteisti dalį draudimo išmokos. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo nagrinėjimas ieškovės reikalavimas priteisti dalį išmokėtos draudimo sumos, o ne įmokų, nustatytų įvertinus skirtingą riziką įtakojančias aplinkybes dėl transporto priemonių naudojimo ne Lietuvos Respublikoje, bet ir užsienyje skirtumą. Nagrinėto ginčo dalyku nebuvo draudimo sutarties šalių sutartinių santykių modifikavimas, sutarčių sąlygos dėl įmokų dydžio keitimas, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs draudimo sutarčių 1.5 punkto sąlygą viekine, turėjo taikyti restituciją yra nepagrįsti.

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.