Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. F. (toliau – apeliantas) gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus (toliau – gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla dalyje, kurioje V. F. kaltinamas 3 nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 153 padarymu 2009-2010 metais, nagrinėjimas sustabdytas. V. F. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje;

Pripažinta, jog V. F. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 29 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, numatytą LR BK 153 str. padarė būdamas nepakaltinamas. V. F. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

V. F. taikytos priverčiamosios medicinos priemones , teismui nustačius, kad jis padarė sekančias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas:

- jis, laikotarpyje nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje esančioms mažametėms V. S., gim. 2002 m., ir G. L., gim. 2005 m., specialiai įjungė televizijos kanalą, kuriame tuo metu buvo demonstruojamos seksualinio (pornografinio ir erotinio) turinio laidos, t.y. vyro ir moters lytinis aktas bei striptizas, tokiu būdu tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti mažamečių per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaikų fizinį bei psichologinį vystymąsi ir taip jas tvirkino;

-taip pat V. F. laikotarpyje nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje esančiam mažamečiui T. L., gim. 2006 m., rodė pornografinio pobūdžio turinio žurnalus, kuriuose buvo atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, oralinis lytinis aktas, tokiu būdu tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti mažamečio per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi ir taip jį tvirkino;

-taip pat V. F. laikotarpyje nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pirtyje ir tvenkinyje, esančiame šalia (duomenys neskelbtini), išsirengdamas nuogai, demonstruodavo mažamečiams V. S., gim. 2002 m., G. L., gim. 2005 m., T. L., gim. 2006 m., L. P., gim. 1998 m. ir L. M., gim. 2000 m., savo kūną bei lytinius organus, tokiu būdu tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti vaikų per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti mažamečių fizinį bei psichologinį vystymąsi ir taip juos tvirkino;

-taip pat V. F. laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 29 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, sistemingai, L. S. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ne kartą liesdamas mažametę V. S., gim. 2002 m., sakydavo jai, kad myli ją kaip moterį, kad nori ją vesti ir su ja gyventi, glostė jos ranką, t. y. tyčia atliko veiksmus, galinčius sukelti mažametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, tokiu būdu tvirkino mažametę.

V. F., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl LR BK 153 str., padaryto 2011 m. -2015 m. sausio 29d. laikotarpiu , taikymo:

Nagrinėjamu atveju LR BK 153 str. (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. kovo 25 d. ir numatanti šios veikos 1d. ir 2d. ) yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino mažametį asmenį, t.y. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų praktikos išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-356/2014, 2K-116-942/2016). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokie kaltininko veiksmai gali sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką ir iškreiptą lyčių santykių įsivaizdavimą ir sutrikdyti mažamečių fizinį bei psichologinį vystymąsi. Tokiais nusikalstamais veiksmais kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013).

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs V. F. veiksmus, nepagrįstai juos pripažino kaip mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus.

Kolegijos nuomone, V. F. inkriminuoti veiksmai , atlikti aptariamu laikotarpiu mažametės V. S. , negali būti vertinami kaip tvirkinimo veiksmai, nes nėra nustatyta, kad tokiais veiksmais ji būtų skatinama per anksti domėtis lytiniais santykiais , tendencingai juos įsivaizduoti , pakenkti jos psichologiniam ir fiziniam vystymuisi. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. F. aukščiau nurodytais veiksmais padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 str., nenurodė jokių motyvų, kodėl jis tokius veiksmus vertino kaip tvirkinimo veiksmus. Kolegija pripažįsta, kad V. F., gimusio 1977 m. aptariami veiksmai mažametės V. S. , gimusios 2002 m. atžvilgiu , nėra įprasti ir galimai nei jai, nei jos artimiesiems, matantiems tą situaciją, nėra malonūs, tačiau tokie veiksmai , nenustačius juose tvirkinimo pobūdžio, negali būti vertinami , kaip veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 153 str. .

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad V. F. laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. sausio 29 d., tiksliai nenustatytu laiku, sistemingai tvirkino mažametę V. S., dėl to toje dalyje nutartis naikintina dėl teismo išvadų neatitikimo faktiniams bylos duomenims . Byla dėl V. S. tvirkinimo 2011 m. -2015 m. sausio 29d. nutrauktina , neįrodžius, kad V. F. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 str. 1d. ( 2014-03-13 įstatymo Nr. XII-776 redakcija , BPK 403 str. 1d. 6p.). Kolegija , nutraukdama baudžiamąją bylą dėl aukščiau aptariamą veiksmų, kaltinime inkriminuotus veiksmus kvalifikuoja pagal tą įstatymo redakciją, kuri šiuo metu galioja. Nutraukus dėl aukščiau paminėtos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos baudžiamąją bylą, nebėra teisinio pagrindo V. F. taikyti jam dėl to paskirstą priverčiamąją medicinos priemonę, dėl to ji naikintina.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis dalyje dėl V. F. laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku (3 veikos), padarytų veiksmų atitikimo LR BK 153 str. objektyviems požymiams yra pagrįsta ir teisėta, teismas pagrįstai konstatavo, kad pastarojo veikoje yra minėtoje normoje numatyto nusikaltimo požymių, nutartis šioje dalyje grindžiama byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl tokio teismo įrodymų vertinimo apeliacinio skundo nėra.

Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu galiojo nauja BK 153 str. redakcija, bet apylinkės teismas, vertindamas faktinius bylos duomenis , nedavė tinkamo teisinio įvertinimo , nenurodė kokią minimo straipsnio redakciją taikė. Kolegija pabrėžia, kad kiekvienu atveju teismo sprendime neturi likti neaiškumų ir dėl to, kuris ir kurios redakcijos baudžiamojo kodekso straipsnis yra pritaikytas, teismo sprendimas privalo būti išsamiai motyvuojamas.

Iš bylos duomenų matyti, kad V. F. inkriminuotų uždraustų veikų padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., redakcija. Skundžiamos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties priėmimo metu galiojo jau 2014 m. kovo 13 d. įstatymo, įsigaliojusio nuo 2014 m. kovo 25 d., redakcija. Pastaroji įstatymo redakcija numato griežtesnę laisvės atėmimo bausmę bei subjektą net iki 16 metų, todėl , vadovaujantis LR BK 3 str. 1 d., 3 d., teisinę padėtį sunkinantis įstatymas neturi grįžtamosios galios ir negali būti taikoma nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo V. F., padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 153 str., laikotarpiu nuo 2009 metų vasaros iki 2010 metų vasaros.

Šis neaiškumas turi būti taisomas, nurodant, kad V. F. laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, padarė tris baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 153 str. (2000 m. rugsėjo 26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Dėl išdėstytų motyvų, toje dalyje skundžiama teismo nutartis keistina.

Dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų taikymo:

Apeliantas skunde teigė, kad šioje baudžiamojoje byloje, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams dėl trijų nusikalstamų veikų padarymo nuo 2009 metų vasaros iki 2010 metų vasaros, byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta, o ne sustabdyta.

Pažymima, kad LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. numato, jog baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu ir skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (LR BK 95 str. 2 d.), šiuo nagrinėjamu atveju taikant šio įstatymo analogiją ir baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms. Tokiu būdu, baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ( taikant analogiją ir su draudimu priimti kitą procesinį dokumentą, kuriuo taikoma baudžiamosios prievartos priemonės). Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytą aplinkybę, byla nutraukiama teismo nutartimi (LR BPK 254 str. 4 d.).

Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ( šiuo nagrinėjamu atveju baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką), apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo( šiuo atveju nutarties dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo) senatis taikoma, kai egzistuoja atitinkamų sąlygų visuma, t. y., kai: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (LR BK 95 str.). Taigi, suėjus baudžiamojo įstatymo numatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, kai yra įvykdytos visos aukščiau nurodytos sąlygos, teismas privalo taikyti asmeniui LR BK 95 str. nuostatas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį reglamentuoja taikomo įstatymo metu galiojusio LR BK 95 str. redakcija.

Nusikalstamos veikos padarymo laikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2010) yra veikimo (neveikimo) laikas. Teorijoje ir praktikoje laikoma, kad esant tęstinei nusikalstamai veikai, veikos padarymo laikas yra visas laikas, kurio metu asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Esant tęstinei nusikalstamai veikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-496/2006), senaties termino eiga prasideda padarius paskutinį nusikalstamą veiksmą.

Kaip matyti, V. F. tvirkinamuosius veiksmus mažamečių atžvilgiu padarė laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku. Tokiu būdu baudžiamosios atsakomybės senaties terminas pradedamas skaičiuoti jam padarius paskutinius veiksmus, t. y. nuo 2010 m. birželio 1d.

Skundžiamoje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje, kuria aptariami baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo aspektai , vėl gi nėra nurodoma taikomo įstatymo dėl senaties terminų redakcija, tačiau iš nutarties motyvų akivaizdu, kad teismas taikė šiuo metu galiojančio LR BK 95 str. redakciją, kuris numato, kad jeigu nuo šio kodekso XVIII, XX, XXI, XXIII ir XLIV skyriuose numatytų nusikalstamų veikų nukentėjo nepilnametis, senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu šiam asmeniui sueina dvidešimt penkeri metai (LR BK 95 str. 3 d.). Teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusieji mažamečiai nėra sulaukę 25 metų, todėl konstatavo, kad senaties terminas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2009-2010 metais nėra suėjęs.

Kolegija pritaria gynėjo skundo argumentui, kad šioje baudžiamojoje byloje šiuo metu galiojančio įstatymo LR BK 95 str. 3 d. nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi nusikalstamos veikos buvo padarytos iki 2010 metų vasaros, kuomet dar galiojo 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, galiojusio iki 2010 m. birželio 29 d., redakcija. Pastarosios BK 95 str. nuostatos yra švelnesnės nei dabar galiojančios redakcijos, todėl, kaip minėta aukščiau, vadovaujantis LR BK 3 str. 1 d., 3 d., griežtesnis įstatymas neturi grįžtamosios galios , todėl turėtų būti taikoma švelnesnė įstatymo redakcija šioje baudžiamojoje byloje V. F. atžvilgiu. Šiuo atveju , taikant minėtą BK 95 str. redakciją, V. F. senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo 2010 m. birželio 1d., ir taikant šio įstatymo 1 d. 1p. b papunktį , senaties terminas būtų 5 metai, kuris turėjo pasibaigti 2015 m. birželio 1d.

Vienok, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad 2012 m. spalio 5 d. V. F. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl 2011-04-30 padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., nuosprendis įsiteisėjęs (b.t. 2, b.l. 25). Tokiu būdu, baudžiamosios atsakomybės senaties terminas , jo eigą nutraukus dėl naujai padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, pradedamas skaičiuoti nuo naujai padaryto nusikaltimo momento( BK 95 str. 7d.).

Esant tokioms aplinkybėms, nustačius, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminas V. F. nėra suėjęs, konstatuotina, kad baudžiamoji byla dėl V. F. inkriminuotų trijų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 153 str., padarytų laikotarpiu nuo 2009 m. vasaros iki 2010 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pagrįstai sustabdyta ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės sąlygų tinkamumo taikymo:

Skundžiama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi konstatavus, kad V. F. sutriko psichika po jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (2009 – 2010 metais), byla buvo sustabdyta ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis.

Apelianto skundo argumentas, kad V. F. psichinė sveikata yra pagerėjusi ir jam galima taikyti švelnesnę gydymo priemonę, nėra pagrįstas. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. LR BK 98 str. 6 d. ir LR BPK 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (LR BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu gavus Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2015-03-10 specialisto išvadą Nr. 90TPK-14/2015, kuria rekomenduotina skirti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje (b.t. 2, b.l. 54-55), 2015-05-08 V. F. buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė (b.t. 2, b.l. 61-62). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinis skyrius atlikęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, pateikė išvadas, kad V. F. nuo 2013 m. nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. V. F. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklausiamas teismo posėdyje. V. F. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis, t.y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tiriamojo elgesys (taip pat ir byloje nagrinėjamų įvykių metu) didžiąja dalimi priklauso nuo jo psichikos sveikatos būklės, o tiriamojo asmenybės bruožai esminės įtakos jo elgesiui neturi. V. F. nustatytas kliedesinis sutrikimas įtakojo jo elgesį jam inkriminuojamos veikos padarymo metu (b.t. 2, b. 1. 65-69).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta teismo psichiatrė ekspertė N. M. patvirtino stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvadas apie V. F. psichinę būseną nusikalstamų veikų padarymo metu ir šiuo metu. Ji paaiškino, jog reikalingas stebėjimas sustiprinto režimo sąlygomis – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Paaiškino, jog V. F. serga nuo 2013 metų. Kaltinimus šioje byloje kategoriškai atmeta, nepripažįsta jokių veiksmų, buvo nepatenkintas, reakcija buvo ypač audringa, priešiškai nusiteikęs kitų dalyvių atžvilgiu, prasidėjo emocinis protrūkis, reikėjo kviestis vyrų pagalbos. Tyrimo eigoje jo elgesys buvo labai komplikuotas, jis buvo nekoreguojamas, nesukalbamas, išreiškė persekiojimo ir santykių kliedesius, buvo socialiai pavojingas, akivaizdžiai buvo reikalingas gydymas (b.t. 2, b.l. 161).

Siekiant įvertinti skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl V. F. paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės režimo, taip pat apylinkės teismui pateiktą Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštą Nr. (li.63/2015)16 dėl V. F. psichinės būklės pagerėjimo ir galimybės jam gydytis bendro stebėjimo sąlygomis , pagrįstumą (t. 2 b.l. 174), ko apylinkės teismas nevertino, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo gauti ir įvertinti V. F. sveikatos dokumentai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, papildomai apklausta teisumo psichiatrė - ekspertė N. M., kuri paaiškino, kad susipažinus su V. F. sveikatos istorijos kopija, matyti, kad V. F. psichinė sveikata yra pagerėjusi, tačiau pokyčiai yra nežymūs , todėl ji rekomenduoja gydymo sąlygų šiuo metu nekeisti. V. F. dėl sveikatos pagerėjimo yra būtina nuolat gerti vaistus, vertinant jo ligos pobūdį, patį asmenį, ji daro išvadą, jog bendro režimo stebėjimo sąlygomis jis vengs vaistų vartojimo, nepriims leidžiamų vaistų, o tai vėl pablogins jo psichinę būklę.

Taigi apygardos teismui pateikti duomenys šiuo atveju neleidžia daryti išvados apie V. F. mažesnį socialinį pavojingumą ir galimybę jam gydytis švelnesnėmis sąlygomis. Šiuo atveju byloje esančios tiek ekspertizės išvados, tiek eksperto paaiškinimai pagrindžia apeliantui paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis būtinumą, tokios teismo išvados atitinka įstatymo nuostatas. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti V. F. reikalingas stebėjimas specializuotoje gydymo įstaigoje būtent sustiprintu režimu.

Kitų Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

V. F. gynėjo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5d. nutartį, priimtą V. F. atžvilgiu pakeisti , dalyje dėl jo pripažinimo , padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 str. 2011-2015 m. sausio 29d. laikotarpiu , panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Baudžiamąją bylą dėl V. F. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 153 str. 1d.( 2014-03-13 įstatymo Nr. XII-776 redakcija) padarymo 2011-2015 m. sausio 29d. laikotarpiu nutraukti, neįrodžius , kad jis šią veiką padarė. Dėl šios veikos padarymo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje V. F. panaikinti.

Nustatyti, kad 3 baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos , kurių padarymas V. F. inkriminuotas 2009-2010 metais , ir dėl kurių baudžiamoji byla sustabdyta ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė , kvalifikuojamos pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str. ( 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)).

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja po jos paskelbimo dienos.