- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-717-658/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15859-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Algimantas Kukalis, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos
- Atsakovas
- D. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-22812-1041/2017 pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos ieškinį atsakovei D. J. dėl nuostolių atlyginimo, išvadą byloje duodanti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl buvusio darbuotojo civilinės atsakomybės už konfidencialios informacijos panaudojimą pradėjus dirbti kitą darbą.
Šalies argumentai
Ieškovė VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 6 000 Eur nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ir paruošiamuosiuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė, kurią su ieškove siejo konfidencialumo sutartis, nenutraukusi darbo santykių su ieškove ir / arba iš karto po jų nutraukimo, pasinaudodama ieškovės komercinėmis paslaptimis, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir perviliojo ieškovės klientus. Iki darbo santykių su ieškove nutraukimo atsakovė skatino klientus nepratęsti ir / ar nesudaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutarčių naujiems finansiniams metams. Atsakovei buvo žinoma komercinę vertę turinti informacija apie konkrečius ieškovės klientus, kuri nėra niekur viešai prieinama, ir sudaro ieškovės komercinę paslaptį. Atsakovės pateiktoje viešoje informacijoje apie Kauno regiono ūkininkus net nėra nurodomi jų kontaktai, todėl negalima sakyti, kad tokia informacija yra lengvai viešai prieinama. Atsakovė, žinodama ieškovės paslaugų įkainius, ieškovės klientams pasiūlė palankesnius paslaugų įkainius ir tokiu būdu neteisėtai pasinaudojo ieškovės komercinėmis paslaptimis. Atsakovė prieš ieškovę buvusioje darbovietėje dirbo finansininke / buhaltere ir bendravimas su išoriniais klientais ir paslaugų jiems teikimas nebuvo atsakovės darbo funkcija, todėl darbinių ryšių su ūkininkais negalėjo įgyti. Atsakovė žinojo, kad ieškovės klientų duomenys sudaro ieškovės komercinę paslaptį, tačiau neteisėtai pasinaudodama šiais duomenimis perviliojo klientus, dėl to ieškovė 2017 metais negavo atitinkamų pajamų. Ieškovė įrodinėjo žalą per dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų 2017 metais jos gautas pajamas (gautą naudą) ir ieškovės negautas pajamas.
Atsiliepimas
Atsakovė D. J. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ir paruošiamuosiuose dokumentuose nurodė, kad prieš įsidarbindama pas ieškovę dirbo vyr. finansininke UAB „Fitoveta“ ir Ko, kurioje bendravo su ūkininkais, su kuriais užmezgė darbinius ryšius ir įgijo darbinės patirties. Atsakovė 2004 m. sausio 8 d. pradėjo dirbti ieškovės Kauno rajono padalinyje konsultante ūkio apskaitai. 2007 m. rugpjūčio 20 d. šalys sudarė konfidencialumo sutartį. Atsakovė sutvarkiusi jai priskirtų ieškovės klientų finansinę apskaitą už 2016 metus, ieškovei 2017 m. kovo 3 d. pateikė siūlymą nutraukti darbo sutartį, o ieškovė su tuo sutiko. Apie darbo sutarties nutraukimą visus ūkio subjektus, su kuriais dirbo atsakovė, informavo pati ieškovė. Atsakovė nurodė, kad ieškovė iki 2009 metų nebuvo suteikusi atsakovei mobilaus telefono ir jo abonento darbo reikalams, todėl ant atsakovės vizitinių kortelių ir ieškovės internetiniame puslapyje iki 2014 metų buvo nurodomas atsakovės asmeninis mobilaus telefono numeris. Nuo 2014 metų internetiniame ieškovės puslapyje buvo nurodomas suteiktas atsakovei telefono numeris, tačiau iki darbo santykių su ieškove pabaigos, nebuvo atnaujintos atsakovės vizitinės kortelės. Dalis atsakovės aptarnaujamų ieškovės klientų, sužinoję apie šalių darbo santykių pabaigą, savo iniciatyva skambino atsakovei ir domėjosi apie buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsakovė pati jokių veiksmų neatliko: neskambino ieškovės klientams, nesiuntė jiems pasiūlymų dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, neviliojo ir kitokiais veiksmais nesiekė, kad ieškovės klientai nesudarytų paslaugų sutarčių su ieškove, t. y. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų pažeistas konfidencialumo įsipareigojimas. Atsakovė teigė, kad dalis klientų su ieškove paslaugų sutarčių 2017 metams nesudarė dėl ieškovės darbo specifikos ir paslaugų kokybės. Pažymėjo, kad visa informacija apie ūkininkus yra pateikta viename bendrame registre, o žinant ūkininko vardą ir pavardę, jo kontaktus galima rasti internete. Be to, visas sutartis su klientais sudarydavo biuro vadovė, kuri buvo atsakinga už sutarčių turinį, todėl sutarčių su ieškovės klientais sudarymas, pratęsimas nebuvo atsakovės kompetencijai priskirta darbo funkcija ir ji paslaugų sutarčių pratęsimui / nepratęsimui įtakos nedarė. Atsakovė nesutiko, kad ieškovės patirtais nuostoliais pripažįstamos atsakovės gautos pajamos, nes atsakovė yra individualia veikla besiverčiantis asmuo, kuris negauna darbo užmokesčio, todėl visos asmens pajamos yra laikomos išlaidomis individualios veiklos pajamoms uždirbti. Tai reiškia, kad iš individualia veikla besiverčiančio asmens pajamų atėmus išlaidas gaunamas jo atlygis už suteiktas paslaugas, o ne grynasis pelnas.
Žemesnės instancijos teismas
Išvadą byloje duodanti institucija Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnyba pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad Konkurencijos tarnyba nėra atlikusi tyrimo ir priėmusi nutarimo dėl nagrinėjamoje byloje vertinamų nesąžiningos konkurencijos ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmų. Konkurencijos tarnyba padarė preliminarią išvadą, kad šiuo atveju šalys laikytinos konkurentais Konkurencijos įstatymo prasme. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Teismas turi įvertinti, ar su komercine paslaptimi buvo atlikti tam tikri veiksmai (naudojimas, perdavimas, skelbimas ar kt.) turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Turi būti įvertintos komercinės paslapties turėtojo protingos pastangos apsaugoti savo komercines paslaptis. Šiuo atveju teismas galėtų atsižvelgti į tai, kad atsakovė bendraudama su klientais turėjo naudoti savo asmeninį telefoną. Taip pat vertintina, ar informacija buvo panaudota nepraėjus vieniems metams ar kitam laikotarpiui nuo darbo sutarties pasibaigimo. Ar atsakovė savo veikloje naudojosi ieškovės komercine paslaptimi ir dėl kokių priežasčių ji tai darė. Atsižvelgtina į tai, kada ir dėl kokių priežasčių ieškovės klientai nutraukė sutartis ir (ar) kada, kokiomis aplinkybėmis sudarė sutartis su atsakove, bei į tai, kad atsakovė dar dirbdama ieškovės įmonėje turėjo ketinimų savarankiškai teikti buhalterines paslaugas. Be to, Konkurencijos taryba nėra atlikusi buhalterines paslaugas teikiančių ūkio subjektų rinkos analizės ir nebuvo nustačiusi ieškovės dominuojančios padėties buhalterinių paslaugų ūkininkams teikimo rinkoje. Atsakovė neatliko išsamios galimą dominavimą įrodančios analizės ir nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti bent preliminarias išvadas dėl ieškovės padėties rinkoje nustatymo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atsakovei D. J. 1 936 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 12,93 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Vien aplinkybė, kad atsakovė nuo 2017 m. vasario 1 d. yra registruota mokesčių mokėtoja, vykdanti individualią veiklą, neįrodo, jog atsakovė faktiškai užsiėmė individualia veikla. Byloje nenustatyta ir nepateikta įrodymų, kad ieškovė siūlė savarankiškas paslaugas ieškovės klientams ir dar darbo santykių metu užsiėmė su ieškove konkuruojančia veikla, turėdama tikslą konkuruoti, siekdama naudos sau ar padarydama žalos ieškovei. Atsakovės banko sąskaitų išrašai ir veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 22 d. (iki darbo sutarties su ieškove nutraukimo dienos), pagrindžia, kad darbo santykių su ieškove metu atsakovė faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė ir negavo pajamų.
Atsakovė dar dirbdama ieškovės įmonėje turėjo ketinimų savarankiškai teikti buhalterines paslaugas ir to neslėpė. Teismas iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų nustatė, kad atsakovė darbo santykius su ieškove nutraukė dėl didelio darbo krūvio.
Dalis ūkininkų, sužinoję apie šalių darbo santykių pabaigą, savo iniciatyva skambino atsakovei ir domėjosi apie buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai, kad atsakovė klientų paklausta jiems nurodė, kokia veikla užsiims po darbo santykių su ieškove nutraukimo, nepažeidė ieškovės konfidencialios informacijos, nes informacija apie būsimą darbuotojo darbovietę ar savarankišką veiklą nėra ieškovės konfidenciali informacija.
Teismas nenustatė, kad atsakovė atliko tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais buvo atskleista ar kitaip neleistinai panaudota ieškovės konfidenciali informacija, t. y. kad atsakovė skambino ieškovės klientams, siuntė jiems pasiūlymus dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, tokiu būdu siekdama, kad ieškovės klientai nesudarytų paslaugų sutarčių su ieškove. Tiems ieškovės klientams, kurie savo iniciatyva skambino atsakovei, atsakovė nurodė, kad pas ieškovę nebedirba ir klientai turėtų kreiptis tiesiogiai į ieškovės atstovus. Teisme liudytojais apklausti dalis ūkininkų patvirtino, kad pati atsakovė ūkininkams nesiūlė teikti paslaugų.
Viena iš priežasčių, sąlygojusių ūkininkų apsisprendimą nebepirkti aptariamų paslaugų būtent iš ieškovės, kad ji ūkininkams siūlė įsigyti ne tik buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet ir kitas paslaugas, už kurias ūkininkai turėjo papildomai mokėti.
Teismas taip pat sprendė, kad kai kurių ūkininkų pavardės sutampa, kas leidžia daryti prielaidą, kad dalis jų yra sutuoktiniai ar giminaičiai, todėl jų apsisprendimą palikti ieškovės įmonę galėjo lemti vieno iš jų nuomonė ar apsisprendimas, o ne atsakovės raginimas.
Visa informacija apie ūkininkus yra pateikta viename bendrame Lietuvos Respublikos pašarų ūkio subjektų registre, kuriame galima susirasti tam tikrame regione veikiančius ūkininkus. Tai, kad registre nėra pateikti ūkininkų kontaktai, neturi esminės reikšmės, nes žinant ūkininko vardą ir pavardę, jo kontaktus galima rasti internete.
Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė bendraudama su klientais turėjo naudoti savo asmeninį telefoną, t. y. iki pat darbo santykių su ieškove pabaigos, nebuvo atnaujintos atsakovės vizitinės kortelės, todėl ieškovės klientams buvo duodamos atsakovės vizitinės kortelės su nurodytu asmeniniu atsakovės telefono numeriu.
Teismas sprendė, kad atsakovės sudarytos buhalterinių paslaugų teikimo sutartys skiriasi nuo ieškovės sudaromų buhalterinių paslaugų teikimo sutarčių, o tai įrodo į bylą pateiktų tarp atsakovės ir ūkininkų sudarytų sutarčių kopijos.
Teismas nustatė, kad iš dvidešimt ieškovės klientų, net 12 klientų atsakovė taiko didesnius paslaugų teikimo įkainius, 3 klientams taiko labai panašius įkainius ir tik 5 klientams yra taikomi mažesni įkainiai. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė neviliojo ieškovės klientų, sudarydama jiems palankesnes sąlygas – pasiūlydama mažesnę kainą, priešingai, atsakovė taikė didesnius įkainius nei ieškovė. Be to, pas ieškovę įkainis buvo apskaičiuojamas pagal ūkininko pateiktus dokumentus bei ateinantiems metams reikalingų paslaugų kiekį, t. y. kiekvienais metais priklausė nuo ūkininko finansinės situacijos tais metais, o ne buvo stabilus.
Teismas, konstatavęs, kad atsakovė neįvykdė komercinių paslapčių apsaugos įsipareigojimų pažeidimo, sprendė, jog ieškovė neturi atlyginti žalą (nuostolius). Teismas papildomai nurodė, kad grynasis pelnas gali būti apskaičiuojamas tik juridinio asmens veikloje, o individualios veiklos atveju grynojo pelno apskaičiuoti neįmanoma, todėl nebūtų galima apskaičiuoti ir atsakovės gauto pelno, kurį ieškovė laikytų patirtais savo nuostoliais. Be to, ieškovės pateiktoje pajamų ir išlaidų lentelėje už 2016 metus yra nurodyti netikslūs duomenys apie patirtas sąnaudas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra vienas juridinis asmuo, todėl jos pelnas (ir negautos pajamos) turi būti skaičiuojamas kaip vieno juridinio asmens, o ne atskirų padalinių.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės veikla nėra pakankamai reikšminga ieškovei, jog turėtų neigiamą įtaką ieškovės galimybėms varžytis rinkoje ar kitaip daryti žalą. Su atsakove darbo sutartis sudarė tik ta dalis ūkininkų, kurie su ja dirbo, todėl įgijo glaudų bei pasitikėjimu grįstą ryšį, ir kuriems išimtinai reikėjo buhalterinės apskaitos paslaugų.
Teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Ieškovės darbuotojai nėra laikomi ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo prasme bei nelaikomi vartotojais, kurių interesai yra pažeidžiami dėl didelę galia rinkoje turinčio ūkio subjekto neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pažeidimai dėl viršvalandžių, darbo savaitgaliais bei nedarbo dienomis apmokėjimo, darbas nedarbo dienomis yra VMI, kuri atlieka darbo įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų pažeidimų kontrolę ir prevenciją, tyrimų objektas. Tuo tarpu reikalavimas pasirašyti konfidencialios informacijos apsaugos ar nekonkuravimo susitarimus, kai jie sudaromi įstatymų nustatytomis sąlygomis yra normali verslo praktika, nepriklausanti nuo ūkio subjekto padėties rinkoje.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus.
Atsakovė, neinformavusi apeliantės ir dar pas ją dirbdama iš anksto ruošėsi pradėti individualią veiklą 2017 metais, t. y. 2017 m. vasario 1 d. registravo individualią veiklą VMI buhalterinėms ir apskaitos paslaugoms teikti, o pasiūlymą nutraukti darbo sutartį apeliantei pateikė tik 2017 m. kovo 3 d. Aplinkybė, kad atsakovė ketina išeiti iš darbo, apeliantei paaiškėjo tik, kai atsakovė pateikė 2017 m. kovo 3 d. pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Be to, dirbdama pas apeliantę atsakovė turėjo atskirą kabinetą, kuriame priimdavo klientus, todėl iš anksto ruošdamasi išeiti iš darbo, 2017 m. vasario mėnesį turėjo visas galimybes privačiai pakalbinti kiekvieną klientą dėl perėjimo pas ją.
Byloje nėra svarbu dėl kokių priežasčių atsakovė nutraukė darbo santykius su apeliante, nes byloje šalys nereiškė viena kitai jokių reikalavimų, susijusių su darbo santykiais ar darbo sąlygomis, o po darbo santykių nutrūkimo atsakovės prisiimti apeliantės konfidencialios informacijos apsaugos įsipareigojimai toliau galioja ir jų turi būti laikomasi.
Aplinkybė, ar atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų bandant pervilioti ieškovės klientus (ar jų nesiėmė), šioje byloje nėra esminė.
Byloje esantys įrodymai paneigia atsakovės atsikirtimus, kad ieškovės klientai neva patys kreipėsi į atsakovę dėl buhalterinių paslaugų 2017 metams, nes pati ieškovė informavo klientus apie tai, kad atsakovė išeina iš darbo. Liudytojai J. S., G. G., E. B. paliudijo, kad būtent pati atsakovė informavo, jog išeina iš darbo. Šie liudytojai nenurodė, kad patys būtų skambinę atsakovei dėl buhalterinių paslaugų, priešingai, jie paliudijo, kad dėl tokių paslaugų teikimo 2017 metams buvo tariamasi susitikimų su atsakove metu. Liudytojai E. B., Č. M., J. S. nurodė, kad ieškovės paslaugomis buvo patenkinti. Be to, nuo 2009 metų atsakovei buvo suteiktas tarnybinis mobilaus telefono numeris, kuris nuo 2014 metų buvo nurodomas apeliantės interneto puslapyje ir atsakovei buvo išduotos vizitinės su tarnybiniu numeriu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės vykdoma veikla nėra pakankamai reikšminga apeliantei, kad ji turėtų neigiamą įtaką apeliantės galimybėms varžytis rinkoje ar kitaip jai daryti žalą. Daugumos klientų, su kuriais 2016 metais pas apeliantę dirbo atsakovė, praradimas apeliantei sukėlė ženklius nuostolius.
Teismas nepagrįstai susiaurino apeliantės komercinių paslapčių sąrašą iki informacijos apie jos klientų sąrašą ir klientų kontaktinius duomenis. Apeliantės komercinėmis paslaptimis yra laikytina informacijos apie apeliantės klientus visuma (klientų sąrašas, jų kontaktai, duomenys apie jų vykdomą ūkinę veiklą, apskaitos tvarkymo paslaugų poreikis ir pobūdis, sudarytų sutarčių turinys ir sąlygos, taikomi paslaugų įkainiai, atsiskaitymo sąlygos, klientų mokumas, ir pan.). Būtent disponavimas tokios informacijos visuma ir neteisėtas pasinaudojimas ja atsakovei suteikia nesąžiningą konkurencinį pranašumą ir pažeidžia apeliantės teisėtus interesus. Visa ši informacija kaip visuma niekur nėra viešai prieinama.
Atsakovė 2017 metais net dešimčiai klientų taikė mažesnius ir/ar labai panašius įkainius, o likusiems klientams – nežymiai didesnius įkainius. Įkainių nežymūs svyravimai už skirtingus metus yra galimi dėl besikeičiančio klientų ūkio dydžio, apskaitos paslaugų kiekio ir poreikio. Vertinant bendrą įkainių ir pajamų lygį per metus, atsakovės pajamų iš šių klientų per 2017 metus suma (21 984 Eur) iš esmės sutampa su apeliantės už 2016 metus gautų pajamų suma (21 570 Eur), kas patvirtina aplinkybę, jog atsakovė taiko panašius paslaugų įkainius klientams, tuo pasinaudodama darbo pas apeliantę metu sužinotomis apeliantės komercinėmis paslaptimis.
Apeliantė patirtą žalą įrodinėjo per atsakovės nesąžiningais veiksmais 2017 metais gautas pajamas. Apeliantė atliko atsakovės mokėtinų mokesčių už 2017 metus nuo jos gautų pajamų sumos (21 984 Eur) ir preziumuojamų išlaidų apskaičiavimą, pagal kurį paskaičiavo, kad apeliantės patirti nuostoliai, t. y. per 2017 metus atsakovės gautos pajamos (turtinė nauda), sudaro 9 411 Eur. Apeliantė ieškiniu reikalavo dalies šių pajamų (gautos naudos) atlyginimo (6 000 Eur). Taip pat pažymi, kad asmens individualios veiklos pajamos nelaikomos jo darbo užmokesčiu ir atitinkamai nelaikomos individualios veiklos leidžiamais atskaitymais.
Nustatinėjant apeliantės nuostolius kaip jos negautas pajamas (netiesioginius nuostolius), apeliantė apskaičiavo, kad dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų 2017 metais ieškovė neteko 21 570,40 Eur pajamų. Skaičiuojant nuostolį, buvo atsižvelgta į ieškovės Kauno biuro per 2016 metus visas gautas pajamas ir visas patirtas išlaidas, apskaičiuota pelno marža (34,82 proc.) ir ji pritaikyta 21 570,40 Eur negautų pajamų sumai (atskaičius mokėtiną 15 proc. pelno mokestį). Ieškovės apskaičiuotų nuostolių suma yra 6 384,55 Eur. Apeliantės pateiktoje nuostolių paskaičiavimo lentelėje yra nurodytos visos Kauno biuro pajamos ir su atitinkamomis pajamomis susijusios darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos, bei detalizuotos visos kitos faktiškai patirtos išlaidos. Pažymi, kad apeliantės patirti nuostoliai turi būti skaičiuojami įtraukiant tik Kauno biuro veiklos rezultatą (pajamas ir išlaidas). Apeliantės visos pastoviosios sąnaudos neturi būti įtraukiamos į skaičiavimą, nes jos bet kuriuo atveju būtų patirtos, nepriklausomai nuo Kauno biuro veiklos finansinio rezultato.
Atsiliepimas
Atsakovė D. J. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus.
Atsakovė darbo santykius su apeliante nutraukė nesiekdama verstis individualia, su apeliante konkuruojančia buhalterinių paslaugų teikimo veikla, bet dėl blogų darbo sąlygų.
Šalies argumentai
Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog atsakovė teikė buhalterinės apskaitos paslaugas klientams dar dirbdama pas apeliantę. Apeliantė 2017 m. spalio 27 d. teismo posėdžio metu atsisakė ieškinio dalies dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimo dėl atsakovės neva vykdytos savarankiškos veiklos darbo santykių su apeliante metu. Ieškinio dalies atsisakymą Kauno apylinkės teismas patvirtino 2017 m. spalio 27 d. protokoline nutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Darbo santykių su apeliante metu atsakovė jokios savarankiškos veiklos nevykdė. Tai, kad ji buvo įregistravusi individualią veiklą, bet faktiškai jos nevykdė, nepažeidė jokių tarp ieškovės ir atsakovės sudarytų susitarimų. Atsakovė paslaugas ūkininkams teikti pradėjo tik po to, kai nutraukė darbo santykius su ieškove.
Atsakovės išrašytos sąskaitos už 2017 m. sausio–kovo mėnesius, neįrodo, jog atsakovė dar darbo santykių su apeliante metu vertėsi savarankiška buhalterinių paslaugų teikimo veikla. Ieškovė klientams teikė buhalterinės apskaitos paslaugas tik už 2016 metus, todėl atsakovei teko tvarkyti apskaitą už visus 2017 metus, nors tai pradėjo daryti ne nuo metų pradžios.
Tai, kad atsakovė apeliantės klientams nurodė, jog ketina užsiimti savarankiška veikla, nepažeidė jokių susitarimų ir apeliantės konfidencialios informacijos, nes informacija apie atsakovės veiklą nėra laikoma apeliantės konfidencialia informacija, taip pat šios informacijos atskleidimas negali būti laikomas apeliantės klientų viliojimo veiksmais.
Atsakovė disponavo turima informacija apie apeliantės klientus, tačiau informacija apie ūkininkus nėra slapta apeliantės informacija, nes visi ūkininkų duomenys yra renkami ir viešai skelbiami Lietuvos Respublikos pašarų ūkio subjektų registre. Vieša informacija, kuri yra prieinama kiekvienam asmeniui nėra laikoma kieno nors komercine paslaptimi.
Apeliantė neužtikrino tinkamos informacijos apsaugos. Apeliantė iki 2009 metų nebuvo suteikusi atsakovei mobilaus telefono darbo reikalams. Ant atsakovės vizitinių kortelių ir ieškovės internetiniame puslapyje iki 2014 metų buvo nurodomas atsakovės asmeninis mobilaus telefono numeris. Apeliantė nesuteikdama atsakovei tarnybinio telefono ir jo nenurodydama ant atsakovės vizitinių kortelių, neužtikrino klientų kontaktinių duomenų apsaugos, nes pati klientams suteikė asmeninį atsakovės telefono numerį, kuriuo klientai atsakovei skambindavo ir suteikdavo savo kontaktinę ir kitą informaciją.
Atsakovei nutraukus darbo santykius su apeliante, apeliantė savo iniciatyva informavo visus klientus apie minėtų darbo santykių su atsakove pabaigą. Dėl šios priežasties dalis atsakovės aptarnaujamų apeliantės klientų savo iniciatyva skambino atsakovei ir domėjosi apie buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokie apeliantės veiksmai negali būti vertinami kaip protingos pastangos, kuriomis siekiama užtikrinti konfidencialios informacijos saugumą.
Apeliantės pateiktas įkainių palyginimas įrodo, jog atsakovė klientams iš esmės taiko didesnius įkainius nei apeliantė. Paslaugų kaina yra derybų klausimas ir su kiekvienu klientu yra derinama atskirai, taip pat paslaugos yra teikiamos rinkos kainomis, todėl į apeliantės kainodarą nėra ir negali būti atsižvelgiama. Taip pat, paslaugų kainos nustatymas yra atsakovės ir jos kliento tarpusavio santykis, kuris negali būti ribojamas kartu su teise į sąžiningą konkurencijos laisvę. Tiek apeliantė, tiek atsakovė paslaugų kainą nustato pagal kiekvieno ūkininko pateiktų dokumentų ir reikalingų paslaugų kiekį, todėl kiekvienais metais paslaugų kaina gali skirtis.
Tiems apeliantės klientams, kurie savo iniciatyva skambino atsakovei, atsakovė nurodė, jog pas apeliantę nebedirba ir klientai turėtų kreiptis tiesiogiai į apeliantės atstovus. Visi atsakovės klientai pas atsakovę atėjo savo iniciatyva, be jokių atsakovės aktyvių klientų viliojimo veiksmų. Tai, kad atsakovė neviliojo apeliantės klientų patvirtino liudytojai. Be to, ūkininkai tarpusavyje bendrauja, yra susikūrę ūkininkų sąjungą, asociacijas pagal veiklos kryptis, dalyvauja renginiuose, mokymuose, kur be kita ko šnekasi apie jų vykdomą veiklą ir vienas kitam rekomenduoja specialistus. Daugelis ūkininkų su apeliante sutarčių 2017 metams galimai nesudarė dėl to, kad likę darbuotojai dirbo dideliu darbo krūviu ir negalėjo priimti visų klientų. Taip pat dėl to, kad apeliantė primygtinai ūkininkams siūlė įsigyti ne tik buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ir kitas paslaugas, už kurias ūkininkai turėjo papildomai ir aukštu įkainiu susimokėti.
Pati apeliantė nedėjo pastangų, kad buhalterinių paslaugų teikimo sutartys su klientais būtų sudarytos 2017 metams, bei pati nustatė sutarčių su klientais galiojimo terminą vieneriems metams. Taip pat, apeliantė neskambino ir kitaip klientams nesiūlė pratęsti/sudaryti sutarčių už 2017 metus, nors informaciją apie atsakovės ketinimą nutraukti darbo sutartį biuro vadovė turėjo jau 2017 metų pradžioje.
Pažymi, kad atsakovė yra individualia veikla besiverčiantis asmuo, o šia veikla besiverčiantis asmuo negauna darbo užmokesčio, nes šiam užmokesčiui yra prilyginamos visos jo gaunamos pajamos. Dėl to visos individualia veikla besiverčiančio asmens pajamos yra laikomos išlaidomis individualios veiklos pajamoms uždirbti. Tai reiškia, kad iš individualia veikla besiverčiančio asmens pajamų atėmus išlaidas gaunamas jo atlygis už suteiktas paslaugas, o ne grynasis pelnas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė gavo 21 984 EUR pajamų, iš jų 5 978 EUR yra skirta mokesčiams valstybei, o 6 595 EUR yra atsakovės patirtos sąnaudos. Likusi suma yra ne atsakovės grynasis pelnas, o darbo užmokestis.
Apeliantės apskaičiuota 6 384,55 Eur negautų pajamų (nuostolio) suma yra nepagrįsta, nes apeliantė 2016 metais patyrė daugiau sąnaudų nei gavo pajamų, todėl neuždirbo iš atsakovės reikalaujamo grynojo pelno. Be to, apeliantė yra vienas juridinis asmuo, kuris sudaro bendrą viso juridinio asmens finansinę atskaitomybę, todėl nėra įmanoma tiksliai apskaičiuoti vieno padalinio išlaidų ir grynojo pelno.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniais skundais apibrėžtose ribose.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
Ieškovė apeliaciniame skunde prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodine tvarka, nes tai padėtų geriau atskleisti ir visapusiškai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai jau yra davę paaiškinus dėl bylos aplinkybių, taip pat įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus ir tai, kad ieškovė savo poziciją išsamiai išdėstė procesiniuose dokumentuose, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese tvarkos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
Nagrinėjamu atveju atsakovė 2018 m. kovo 27 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus – ieškovės VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kauno biuro darbuotojų fotonuotrauką ir ieškovės 20-mečio proga išleistos knygos „Sėkmės formulė – žemė, žinios, darbas. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba – 20 bendradarbiavimo ir ūkio plėtros metų 1993–2013“ (Akademiją, Kėdainių r., 2013) ištrauką, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Nurodo, kad šie dokumentai patvirtina, jog ieškovė informaciją apie klientams taikomus paslaugų įkainius viešai skelbė pateikdama ją savo biurų koridoriuose kabančiuose stenduose, o tai reiškia, kad ši informacija buvo lengvai prieinama visiems ir negali būti laikoma konfidencialia ieškovės informacija. Tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo motyvus. Be to, šie įrodymai ieškovei yra žinomi.
Ieškovė 2018 m. kovo 28 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme nuosekliai įrodinėjo, jog atsakovė pasinaudojo ieškovės komercinėmis paslaptimis, įskaitant ir informaciją apie klientams 2016 metais taikytus paslaugų įkainius. Dėl to nepagrįstas atsakovės teiginys, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po bylos išnagrinėjimo. Be to, atsakovės pateiktuose įrodymuose nurodyti standartiniai paslaugų įkainiai, o ieškovės klientams 2016 metais taikyti faktiniai buhalterinių paslaugų įkainiai nebuvo viešai skelbiami. Pažymi, kad nuotraukos darytos 2013 metais, o nuo 2015 metų informacija apie ieškovės taikomus standartinius paslaugų įkainius informaciniuose stenduose nebebuvo nurodoma.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujai pateiktais dokumentais nustatė, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir atsakovė nepagrindė, kodėl minėtų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, atsakovės pateikia ištrauka iš knygos bei nuotrauka darytos 2013 metais ir neapima ginčo laikotarpio (byloje prašoma priteisti negautas pajamas už 2017 metus), todėl šioje byloje negalėtų būti vertinami, nes neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus (įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas). Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti šiuos atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 180–181 straipsniai, 314 straipsnis).
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Sprendžiant dėl įmonės darbuotojo dėl neteisėto komercinės paslapties panaudojimo ūkio subjektui padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.116 straipsnio 3 dalies, taip pat Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas įpareigojimas asmenims neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti nepraėjus vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Pažymėtina, kad tam, jog pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą konfidencialios informacijos (komercinės paslapties) atskleidimą, naudojimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013; 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014).
Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jos kaltės dėl atsiradusios žalos, tenka atsakovei (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Nei Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimą, nei ginčui taikytinos Konkurencijos įstatymo normos nenustato įstatyminių prezumpcijų ar kitokio pobūdžio aplinkybių, kurios lemtų kitokį civilinės atsakomybės sąlygų pakankamumą ar įrodinėjimo pareigos paskirstymo ypatumus, todėl sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, toliau vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės taikymo bei įrodinėjimo taisyklėmis, atsižvelgiant į jau suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.
Dėl informacijos pripažinimo bendrovės komercine paslaptimi ir jos apsaugos
Byloje ginčas vyksta dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai neteisėtai pasinaudojama konfidencialia informacija. Ieškovė teigia, kad atsakovė, kaip buvusi ieškovės darbuotoja, tiesiogiai dirbo su klientais (tvarkė klientų buhalterinę apskaitą) ir žinojo, kad visa informacija susijusi su klientais yra saugotina, o tokia informacija atsakovė pagal pasirašytą Konfidencialumo sutartį negali naudotis savo ar trečiųjų asmenų naudai. Tačiau atsakovė pažeidė Konfidencialumo sutartį ir pasinaudojo dirbant pas ieškovę sužinota informacija apie ieškovės klientus ir taip perviliojo didelę dalį ieškovės klientų, dėl ko ieškovė patyrė nuostolių.
Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato draudimą informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad nesąžiningą konkurenciją draudžiančiame specialiajame teisės akte nustatyti veiksmai, kurie draudžiami, bet nereglamentuojama, kokie reikalavimai keliami informacijai, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip komercinę paslaptį. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan.
Nagrinėjamu atveju informacija, dėl kurios yra kilęs ginčas, yra duomenys apie ieškovės klientus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingoms pastangoms, nukreiptoms šiai informacijai išsaugoti. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas. Kasacinė praktika dėl protingų pastangų išsaugoti informaciją standarto suformuota – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015 ir kt.). Taip pat, pasisakydamas šiuo aspektu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Be to, turi būti protingai apibrėžiamas asmenų, kuriems komercinė paslaptis teisėtai atskleidžiama, ratas – neturi egzistuoti galimybių susipažinti su komercine paslaptimi tiems asmenims, kuriems tai objektyviai nėra reikalinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė pas ieškovę pradėjo dirbti 2004 m. sausio 8 d. konsultante ūkio apskaitai (e. bylos 1 T., b. l. 8–12). 2007 m. rugpjūčio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašyta Konfidencialumo sutartis Nr. 007/086, kurioje atsakovė sutiko su tuo, kad konfidenciali informacija yra visa šios Sutarties priede Nr. 1 (konfidencialios informacijos sąrašas) nurodyta ir bet kokia kita informacija, kurią sužinojo darbuotojas darbo pagal darbo sutartį metu ir priklausanti darbdaviui, jo klientams ar kitiems tretiesiems asmenims, kuri turi vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir negali būti laisvai jiems prieinama, todėl gali būti naudojama ir tvarkoma tik pagal paskirtį. Be to, atsakovė įsipareigojo, kad pasibaigus tarp šalių sudarytai darbo sutarčiai, konfidenciali informacija negali būti atskleista, naudojama ir platinama tol, kol konfidenciali informacija netampa vieša, tačiau ne trumpiau negu 1 metus. Darbuotoja įsipareigojo atlyginti padarytus nuotolius jai pažeidus šią sutartį (e. bylos 1 T., b. l. 13–14). Ieškovė 2010 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. P1-129 patvirtino ieškovės konfidencialios informacijos sąrašą (e. bylos 1 T., b. l. 24–28). Tos pačios dienos įsakymu Nr. P1-118 buvo patvirtinta ieškovės disponavimo konfidencialia informacija tvarka, įsakymu Nr. P1-117 ieškovės vidaus darbo tvarkos taisyklės, o įsakymu Nr. P1-251 ūkio apskaitos konsultanto pareiginiai nuostatai (e. bylos 1 T., b. l. 19–23, 29–48). Su visais nurodytais dokumentais atsakovė buvo supažindinta pasirašytinai (e. bylos 1 T., b. l. 15, 23, 28, 43, 48).
Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvienas ieškovės įstaigos konsultantas, dirbantis su klientais, turėjo prieigą prie klientų duomenų bazės, kurioje buvo visi ūkininkų duomenys. Taip pat pas ieškovę buvo įdiegta speciali programa klientų duomenų tvarkymui, o kiekvienas darbuotojas turėjo tik jam suteiktus slaptažodžius prisijungimui prie kompiuterio ir duomenų bazės (liudytojos J. D. paaiškinimai 2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu, garso įrašo 45:00–52:30 min.).
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės įstaigoje egzistavusi techninė komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsauga buvo pakankama, nes informacija apie bendrovės klientus ir kiti dokumentai buvo saugomi duomenų bazėje, apsaugotoje kiekvienam konsultantui suteikiamu individualiu slaptažodžiu.
Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškove, kad atsakovė D. J. dirbdama VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje žinojo ir galėjo naudoti tam tikrą informaciją, kuri sudarė įstaigos konfidencialią informaciją. Iš bylos duomenų matyti, kad informaciją, susijusią su konkrečių klientų duomenimis (vardai, kontaktiniai duomenys, vykdoma ūkinė veikla, apskaitos tvarkymo paslaugų poreikis, paslaugų įkainiai, mokumas ir kt.), atsakovė sužinojo dirbdama VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje ūkio apskaitos konsultante (tik E. B. pažinojo dar prieš jai įsidarbinant ieškovės įmonėje). Taigi, atsakovė žinojo kokie duomenys sudaro ieškovės konfidencialią informaciją ir turėjo pareigą tokią informaciją naudoti tik ieškovės veiklos tikslais.
Pažymėtina, kad atsakovei buvo žinoma ne tik informacija apie ieškovės klientus (jų vardai, kontaktiniai duomenys, mokumas ir t. t.), bet ir tam tikri specifiniai duomenys apie ieškovės klientus (apskaitos tvarkymo paslaugų poreikis, paslaugų įkainiai, kurie ne visiems klientams buvo vienodi, kitos specialiai aptariamos ir klientams aktualios sąlygos). Disponavimas visa šia informacija palengvina galimybę konkuruoti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia informacija apie ieškovės klientus atitinka CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus tiek, kad ji būtų laikoma komercine paslaptimi, nes tie duomenys atitiko komercinės paslapties požymius, buvo neprieinami tretiesiems asmenims, juos žinojo tik ieškovės darbuotojai, o tarp jų ir atsakovė D. J., kuri Konfidencialumo sutartimi įsipareigojo tokią informaciją saugoti. Konfidencialumo sutartį atsakovė yra pasirašiusi ir ši jai turėjo būti aiški. Be to, ir vėliau ieškovės priimtuose ir atsakovei pasirašytinai susipažinti pateiktuose dokumentuose pareiga saugoti konfidencialią informaciją nekito. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino apeliantės komercinį paslapčių sąrašą iki informacijos apie jos klientų sąrašą ir jų kontaktinius duomenis. Apeliantės komercinėmis paslaptis laikytina informacijos apie klientus visuma, nepaisant aplinkybės, kad dalis duomenų apie ūkininkus galėjo būti ir viešai prieinami.
Dėl įrodymų, susijusių su konfidencialios informacijos panaudojimu, vertinimo
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė D. J. pasinaudodama apeliantės konfidencialia informacija perviliojo ieškovės klientus, tuo pakenkdama ieškovei. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba ir atsakovė D. J. yra laikytinos konkurentėmis, nes toje pačioje rinkoje užsiima analogiška veikla (buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimu), iš kurios gaunamos pajamos. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovė teikia paslaugas 20 buvusių ieškovės klientų.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė 2017 m. vasario 1 d. dar galiojant atsakovės darbo sutarčiai su ieškove, įregistravo individualią veiklą buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugoms teikti (e. bylos 1 T., b. l. 49). Tačiau įvertinus įrodymus matyti, kad atsakovė užsiėmė su ieškove konkuruojančia veikla, t. y. pradėjo teikti savarankiškas paslaugas, tik pasibaigus darbo santykiams su ieškove. Šią aplinkybę įrodo atsakovės banko sąskaitų išrašai ir ataskaita už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 22 d. (e. bylos 1 T., b. l. 168–172). Be to, nors atsakovė pasiūlymą nutraukti darbo sutartį ieškovei pateikė tik 2017 m. kovo 3 d., tačiau nustatyta, jog apie atsakovės ketinimą išeiti iš darbo ir galbūt užsiimti individualia veikla, apeliantei buvo žinoma jau 2017 m. vasario mėnesį (liudytojos J. D. paaiškinimai 2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio metu, garso įrašo 53:50–55:50, 1:39:50–1:40:36 val.).
Atsakovė darbo sutartį su apeliante nutraukė 2017 m. kovo 22 d. ir iš karto pradėjo savarankiškai teikti buhalterinės apskaitos paslaugas ūkininkams. Šią aplinkybę pagrindžia atsakovės pateikta lentelė apie 2017 metais jos gautas pajamas, iš kurių matyti, kad atsakovė jau 2017 m. kovo 31 d. ūkininkams išrašė sąskaitas (e. bylos 2 T., b. l. 54–57). Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad jos pradėjimas verstis individualia veikla nėra sąlyga civilinės atsakomybės atsiradimui, kadangi su ja nebuvo sudaryta nekonkuravimo sutartis, tačiau ši aplinkybė (nekonkuravimo sutarties nebuvimas) nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšminga, kadangi ieškovė savo reikalavimus grindžia ne nekonkuravimo sutarties pažeidimu, bet žalos padarymu atsakovei pasinaudojus ieškovės konfidencialia informacija. Tai skirtingi faktiniai pagrindai, kurių vieno nebuvimas savaime neeliminuoja kito galimybės egzistuoti.
Taip pat nustatyta, kad atsakovė pati nurodė apeliantės klientams, kad ketina išeiti iš darbo ir savarankiškai užsiimti buhalterinės apskaitos paslaugų teikimu. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokios informacijos suteikimas buvusiems apeliantėms klientams nėra ieškovės konfidenciali informacija. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti darbą (Konstitucijos 46 straipsnis). Dėl to atsakovės nurodymas, kad ji ketina užsiimti individualia veikla, nelaikytinas tarp šalių sudarytos Konfidencialumo sutarties pažeidimu. Pažeidimu, o tuo pačiu ir prielaida civilinei atsakomybei kilti, būtų jos neteisėti veiksmai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų siekdama nuvilioti ieškovės klientus. Apeliantės teiginys, kad atsakovė turėjo atskirą kabinetą ir ruošdamasi išeiti iš darbo, galėjo privačiai pakalbinti kiekvieną klientą, neįrodo, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Priešingai, šalių kviesti liudytojai teismo posėdžių metu nurodė, kad pas atsakovę dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo kreipėsi savo iniciatyva. Liudytojas Č. M. nurodė, kad atsakovė jam nesiūlė teikti paslaugų, o jis pats vėliau dėl to skambino, nes jau nuo seniau turėjo atsakovės asmeninį telefono numerį (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 13:48–16:55 min.). Liudytojas E. B. paaiškino, kad atsakovę pažįsta nuo tada, kai ji dar dirbo ankstesniame darbe, todėl tik dėl jos ūkininkas perėjo pas ieškovę. Taip pat nurodė, kad jis pats klausė atsakovės ar jį priimtų (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:21:20–2:24:40 val.). Liudytoja G. G. taip pat patvirtino, kad jau kurį laiką ketino išeiti iš ieškovės ir ieškojo kas galėtų teikti tokias paslaugas. Liudytoja nurodė, kad ją tenkino atsakovės paslaugos, bet netenkino ieškovės teikiamos kitos paslaugos, todėl pati paprašė atsakovės, kad jai vestų buhalterinę apskaitą (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 1:59:01–2:02:05, 2:03:48–2:04:30, 2:08:16–2:10:34 val.). Liudytojas J. S. posėdžio metu taip pat nurodė, kad atsakovė nesiūlė teikti paslaugų, o pats ūkininkas dar liko pats ieškovę, kuri davė jam kitą buhalterę (2017 m. spalio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo 7:05–10:15 min.).
Pažymėtina ir tai, kad pati apeliantė nesiėmė veiksmų, kad išvengtų klientų perėjimo pas atsakovę ar kitus asmenis, teikiančius buhalterines paslaugas. Kaip matyti iš bylos medžiagos klientai žinojo asmeninį atsakovės telefono numerį, kadangi ieškovė tik 2009 metais jai suteikė mobilųjį telefoną ir abonento numerį darbo reikalams (e. bylos 1 T., b. l. 119–125). Be to, nežiūrint mobiliojo telefono suteikimo, tiek atsakovės darbinėse vizitinėse kortelėse, tiek ieškovės internetiniame puslapyje net iki 2014 metų buvo nurodomas atsakovės asmeninis mobilaus telefono numeris. Nuo 2014 metų ieškovės internetiniame puslapyje buvo pakeistas atsakovės telefono numeris, juo nurodant darbinį numerį, tačiau iki darbo santykių su ieškove nutraukimo, atsakovės vizitinės kortelės nebuvo atnaujintos. Šias aplinkybes paliudijo ir liudytoja E. A. (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:51:16–2:52:43 val.). Tokiu būdu pati apeliantė sudarė sąlygas, kad klientai skambintų tiesiogiai atsakovei į jos asmeninį telefono numerį. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dalis ūkininkų galimai yra giminės, todėl labiau tikėtina, kad ne atsakovės siūlymai, o vieno iš ūkininkų apsisprendimas palikti ieškovės įmonę ir sudaryti buhalterinių paslaugų sutartį su atsakove galėjo lemti ir kitų giminaičių nuomonę.
Taip pat matyti, kad ir pati apeliantė nesiėmė veiksmų sudaryti su klientais buhalterinių paslaugų sutarčių 2017 metams. Iš ieškovės vidaus tvarkos taisyklių 54.5 punkto matosi, kad sutartis su klientais pasirašinėdavo apeliantės direktorius ar jo įgaliotas asmuo (e. bylos 1 T., b. l. 30–42). Liudytoja J. D. patvirtino, kad ji su klientais sudarinėdavo sutartis (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 49:03–49:26 min.). Aplinkybę, kad sutartis su klientais sudarydavo biuro vadovė, taip pat patvirtino liudytojai E. B., E. A., J. S. (2017 m. spalio 17 d. teismo posėdžio garso įrašo 2:24:40–2:26:50, 2:43:49–2:46:56 val.; 2017 m. spalio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo 10:15–11:50 min.). Apeliantė nepateikė jokių duomenų, kad būtų skambinusi ar kitaip siūliusi klientams pratęsti / sudaryti sutartis 2017 metams, nors jau vėliausiai 2017 m. kovo 3 d., atsakovei pateikus siūlymą nutraukti darbo sutartį, žinojo, kad atsakovė išeis iš darbo.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės teiginiu, kad atsakovė pasinaudojo apeliantės konfidencialia informacija, nes klientams taiko panašius kaip ir apeliantė įkainius. Palyginus ieškovės ir atsakovės pateiktus duomenis apie jų taikomus įkainius (e. bylos 2 T., b. l. 54–57; 3 T., b. l. 124–133, 143, 147, 151, 155, 167) matyti, kad iš 20 buvusių ieškovės klientų, atsakovė tik 4 klientams taiko beveik vienodus įkainius, 12 klientų – didesnius, o 4 klientams – mažesnius įkainius. Be to, nagrinėjamu atveju svarbi ne tik bendra įkainių suma, bet ir jų detalizacija. Atsakovės nustatyti įkainiai yra detalizuoti su klientais sudarytų sutarčių priede Nr. 1, kuriuos palyginus su ieškovės pateiktais įkainiais matyti, kad skiriasi ne tik jų sumos, bet ir kai kurios paslaugos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad abi šalys savo įkainius nustato atskirai kiekvienam ūkininkui pagal jo pateikiamus dokumentus, ūkio dydį, reikalingų paslaugų kiekį ir kitus kriterijus, t. y. nei vienos šalies taikomi įkainiai nėra stabilūs. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad labiau tikėtina, jog atsakovės nustatyti įkainiai klientams yra apskaičiuoti jos pačios, įvertinus kiekvieno ūkininkų poreikius ir atsižvelgus į rinkos kainas, o ne pasinaudojus ieškovės informacija apie buvusius jos klientus.
Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė 2010 m. spalio 1 d. pateikė atsakovei susitarimą dėl nekonkuravimo, tačiau atsakovė jo nepasirašė ir toliau iki 2017 m. kovo 22 d. (kai nutrūko darbo santykiai) pas atsakovę dirbo be tokio susitarimo sudarymo. Ieškovė jokių pretenzijų dėl nesudaryto nekonkuravimo susitarimo atsakovei nereiškė ir ta situacija ją tenkino. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė, žinodama apie egzistuojančią galimybę, jog atsakovei išėjus iš darbo ji galėtų pereiti dirbti į konkuruojančią įmonę ar savarankiškai pradėti verstis tokia veikla bei dalis klientų galbūt išeitų kartu su ja, nesiėmė jokių veiksmų tam išvengti.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. ieškovė neįrodė, kad atsakovė pasinaudodama ieškovės konfidencialia informacija apie klientus būtų juos viliojusi (skambinusi, siuntusi pasiūlymus, kt.), siūlydama pereiti pas atsakovę, tokiu būdu siekdama pakenti ieškovei. Pažymėtina, kad klientai turi teisę pasirinkti asmenis (specialistus), kurie jiems teiks paslaugas, ką šiuo atveju ūkininkai ir padarė. Ieškovė neįrodė, kad tokį klientų apsisprendimą įtakojo kokie nors neteisėti atsakovės veiksmai. Be to, ieškovė turėjo suprasti, kad atsakovė gali būti jos konkurentė, tačiau pati nesiėmė pakankamų veiksmų, siekdama išvengti tokios situacijos.
Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pasisakyti dėl žalos apskaičiavimo ir jos dydžio pagrįstumo (CK 6.249 straipsnis).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kokia ieškovės informacija laikyti konfidencialia, dėl ko šie motyvai iš sprendimo šalinami pakeičiant juos nurodytais šios nutarties 26 punkte, tačiau teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę už neteisėtu komercinės paslapties panaudojimu padarytą žalą, bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, iš jos priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė D. J. apeliacinės instancijos teisme patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (e. bylos 4 T., b. l. 63–64). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas, maksimali suma 1 106,04 Eur), yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš apeliantės ieškovės VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (CPK 93, 98 straipsniai)
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (juridinio asmens kodas 110057335) atsakovei D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.