- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-1359-430/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 25 kv. m užstatyto ploto, (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)).
2. Pareiškėja nurodė, kad yra ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), savininkė ir pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), bendraturtė. Šiuos nekilnojamuosius daiktus pareiškėja paveldėjo iš savo mirusio sutuoktinio B. R.. Sutuoktinis, gyvendamas minėtame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini) pasistatė individualų mūrinį garažą, tačiau statybos metu jis nebuvo įteisintas, nes buvo pastatytas savavališkai, todėl nuosavybės teisė nebuvo įregistruota sutuoktinio vardu. 1978 m. buvo parengtas garažo projektas, tačiau pareiškėjai nėra žinoma, dėl kokių priežasčių garažas nebuvo įregistruotas sutuoktinio vardu. 1982 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 505 „Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“ su priedais Nr. 1 ir Nr. 2, kuriame nurodyta, kad statinius, kurie pastatyti kokybiškai, laikantis sanitarinių ir priešgaisrinių reikalavimų, leidžiama įregistruoti, o tuos statinius, kurie turi blogą architektūrinę išorę ir neatitinka statybos normų ir taisyklių reikalavimų, tikslinga nugriauti. Šio sprendimo priede Nr. 1, 1278 eilutėje, nurodyti ūkio pastatai (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), kuriuos leidžiama įteisinti. Taip pat nurodyta, kad vienas iš šių pastatų savininkų – pareiškėjos sutuoktinis. Šio sprendimo priede Nr. 2 nurodyti griautini statiniai, tačiau garažas jame nebuvo nurodytas. Taigi, nors garažas nebuvo įvardintas nei viename iš minėtų priedų, tačiau, vertinant aplinkybę, kad į sutuoktinį ir pareiškėją niekas nesikreipė dėl garažo nugriovimo, o garažo būklė tiek 1982 m., tiek ir dabar yra gera, garažas pastatytas laikantis visų statybos normatyvinių reikalavimų, galima teigti, kad garažą buvo leista įteisinti. Po pareiškėjos sutuoktinio mirties 1989 m., pareiškėjos užsakymu buvo parengtas verandos projektas, kuriame yra rajono architekto pasirašytas leidimas statyti verandą. Šiame leidime, be kita ko, nurodyta: „Taip pat Jūs privalote sutvarkyti individualios valdos kiemą bei visą sklypą ir nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavališkai pastatytus statinius bei įrengimus <...>“. Iš tame pačiame projekte esančio situacijos plano, kuris buvo patvirtintas kaip tinkamai parengtas, matyti, kad garažas yra pažymėtas skaičiumi 3. Taigi garažas tuo metu nebebuvo laikomas savavališkai pastatytu statiniu. Tai patvirtina, kad institucija, tuo metu buvusi atsakinga už savavališkos statybos padarinių šalinimą, garažo nelaikė savavališkai pastatytu. Visi statiniai, pažymėti situacijos plane, laikytini teisėtai pastatytais ar leistais įteisinti pastatais. 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – garažo teisinės registracijos, su tikslu nustatyti, kad sutuoktinis iki mirties teisėtai nuosavybės teise valdė garažą. Nors pareiškėja teismui buvo nurodžiusi, kad garažą buvo leista įteisinti 1991 m., Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020 pareiškėjos pareiškimą atmetė tuo pagrindu, kad iki sutuoktinio mirties (sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini)) garažas buvo laikomas savavališkai pastatytu, o vykdomojo komiteto sprendimas nepatvirtina leidimo įteisinti garažą. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju yra visos reikalingos sąlygos įgyti garažą nuosavybėn įgyjamąja senatimi: 1) pareiškėja niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į garažą ir pareiškėjos nuosavybės teisė į garažą niekada nebuvo įregistruota viešame registre; 2) garažo statytojas buvo sutuoktinis, todėl nei valstybė, nei savivaldybė nėra laikomos garažo savininku; 3) garažą pastatė sutuoktinis, jis valdė garažą iki savo mirties, o po sutuoktinio mirties garažą paveldėjo pareiškėja kaip sutuoktinio įpėdinė; pareiškėja buvo ir dabar yra įsitikinusi, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į garažą; pareiškėjai nėra žinomos kliūtys, trukdančios įgyti garažą nuosavybėn; 4) garažo valdymas atsirado teisėtai sutuoktiniui sukūrus daiktą (pastačius garažą), o pareiškėjai paveldėjus garažą iš sutuoktinio; 5) pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai, nesislėpdama, garažu naudojosi, jį prižiūrėjo ir tvarkė; 6) pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai; 7) garažą pastatė sutuoktinis, kuris valdė garažą iki savo mirties, po sutuoktinio mirties garažą paveldėjo pareiškėja kaip sutuoktinio įpėdinė; pareiškėja visą laiką garažą valdė kaip savą, kadangi jokie kiti asmenys neturėjo ir neturi jokių teisių į pareiškėjos valdomą garažą, pareiškėja yra įsitikinusi, kad nėra jokio kito asmens, kuris būtų garažo savininku; 8) garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų, kadangi garažą pastatė sutuoktinis, kurį po sutuoktinio mirties 1986 m. paveldėjo pareiškėja; 9) pareiškėjai buvo leista įteisinti garažą (garažas nebebuvo laikomas savavališkai pastatytu), pats garažas atitinka jau minėtą garažo projektą, todėl šiuo konkrečiu atveju laikytina, jog pareiškėja turi teisę įgyti nuosavybės teisę į garažą įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo. Pažymėjo, kad pagal šiuo metu byloje pateiktus rašytinius įrodymus nėra aišku, kokiu pagrindu, kokiomis aplinkybėmis ir kada prasidėjo pastato (garažo) valdymas, taip pat nėra įrodymų, kad pastato (garažo) statyba buvo pradėta teisėtai. Vienareikšmiškai teigti, kad pastato valdymas yra prasidėjęs teisėtai, negalima.
4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, nes pareiškimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti atmestas. Nurodė, kad įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020 konstatuota, kad nurodytas garažas buvo pastatytas savavališkai ir niekada nebuvo įteisintas. Taigi galima daryti išvadą, kad pareiškėja siekia nustatyti faktą, jog ji iš savo sutuoktinio paveldėjo ir dabar nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo savavališkai pastatytą statinį. Be to, garažas patenka į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritoriją, kurioje nei garažo statyba, nei šio savavališkai ir neteisėtai pastatyto statinio įteisinimas niekaip nėra susijęs su kultūrinio rezervato tikslais bei jų neatitinka.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad pagal statinio statybos atsiradimo metu galiojančius teisės aktus svarbu nustatyti, ar šie statybos darbai ar statinių rekonstrukcija buvo teisėti veiksmai, jeigu atlikti gavus leidimą, turint projektą, vykdyti laikantis projekto bei statybos taisyklių. Tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Tarybos Socialistinės Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 1977 m. lapkričio 1 d. iki 1980 m. vasario 1 d.) 114 straipsnyje buvo numatyta, kad „pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.)“. Taigi 1978 m. teisinis reguliavimas reikalavo turėti leidimą statyti pastatą ir patvirtintą projektą. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokio įrodymo, patvirtinančio, kad statinys sukurtas teisėtai. Todėl kai statinys pastatytas savavališkai, pažeidus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai.
6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo. Pažymėjo, kad pareiškėja savo pareiškime teigė, kad 1978 m. buvo parengtas garažo projektas, tačiau apie statybos leidimą jokių duomenų nepateikia. 1964 m. galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiais statiniais disponuoti ir tokie statiniai nugriaunami. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad garažas nėra teisėtos statybos rezultatas, nes pastatytas be leidimo. Ginčo statinio statyba gali būti laikoma teisėta, jeigu buvo parengtas jo statybos projektas ir gautas statybos leidimas. Be to, minėtas 1982 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 505 ,,Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“ su priedais Nr. 1 ir Nr. 2 nėra aktualus nagrinėjamu atveju, nes šiame sprendime nėra minimas ginčo objektas. Apie ginčo objektą nėra kalbama ir Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos 1991 m. sausio 30 d. pažymoje. Taip pat kritiškai vertintinas ir pareiškėjos minimas 1986 m. kovo 3 d. kaimynų pareiškimas, kad ginčo objektas priklauso B. R., nes nėra aišku, kokiu pagrindu šis pareiškimas padarytas. Darytina pagrįsta išvada, kad nors pareiškėja savo pareiškime dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo teigė, jog garažas buvo pastatytas laikantis visų statybos normatyvinių reikalavimų, į bylą nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodė, kokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymas gali būti įrodytas.
7. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti. Nurodė, kad nėra pateiktų dokumentų, įrodančių pareiškėjos nurodyto garažo statybos teisėtumą, todėl statinys negali būti privačios nuosavybės objektas. Nors pareiškėja plačiai nepasisakė, tačiau administracijos nuomone, esminę reikšmę šia bylai turi įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, kurioje buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – to paties garažo valdymo nuosavybės teise nustatymo.
8. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti. Nurodė, kad jau ne kartą buvo atmesti pareiškėjos prašymai įregistruoti garažą, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Registrų centro archyve saugomoje nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų byloje yra spaudas apie savavališką garažo statybą. Kadangi nėra duomenų apie teisėtą ginčo objekto – garažo – sukūrimą, jam neturi būti taikomos nuostatos dėl daikto įgijimo įgyjamąja senatimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjos A. R. pareiškimą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad, vertinant įgyjamosios senaties instituto taikymą nagrinėjamoje civilinėje byloje, pažymėtina, jog nėra visų sąlygų, kurioms esant galėtų būti konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Garažas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, kadangi buvo savavališkai pastatytas pareiškėjos sutuoktinio. Garažą pastatė pareiškėjos sutuoktinis, jis valdė garažą iki savo mirties, o po pareiškėjos sutuoktinio mirties garažą valdė pareiškėja. Pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai ir nesislėpdama. Pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai. Garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų, kadangi garažą pastatė sutuoktinis, kurį po sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) pradėjo valdyti pareiškėja. Tačiau teismas pažymėjo esminę šios bylos aplinkybę, kad garažas, į kurį pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, buvo pastatytas savavališkai, t. y. pažeidžiant tuo metu galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus. Pabrėžė, kad tam, jog būtų galima taikyti įgyjamąją senatį, nekilnojamasis daiktas turi būti sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu, kitu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas savavališkai.
11. Teismo vertinimu, vien tai, kad 1989 m. buvo parengtas verandos projektas, nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo įteisinta garažo statyba (panaikinta žyma apie savavališką statybą), kadangi pagal minėtą projektą pareiškėjai buvo leista statyti verandą prie jai priklausančios namo dalies. Taigi teismas konstatavo, kad garažas atsirado statybos būdu, bet buvo pastatytas be projekto ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, nesilaikant teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – garažas – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, darytina išvada, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, tad pareiškimas turi būti atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Pareiškėja A. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti, kad pareiškėjai A. R. įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise priklauso garažas (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), užstatytas garažo plotas – 25 kv. m.
13. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad iš skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo turinio matyti, jog teismas sutiko, kad garažas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei; garažą pastatė sutuoktinis, jis valdė garažą iki savo mirties, o po mirties garažą valdė pareiškėja; pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai ir nesislėpdama, t. y. garažu naudojosi, jį prižiūrėjo ir tvarkė; pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai, t. y. joks kitas asmuo nebuvo užvaldęs ginčo garažo; garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų. Teismas neatsižvelgė į esmines šios bylos faktines aplinkybes ir byloje kylantį pagrindinį teisinį klausimą, taip pat netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjos sutuoktinis ėmėsi veiksmų, kad įteisintų garažą. Taip pat institucija, tuo metu buvusi atsakinga už savavališkos statybos padarinių šalinimą, garažo nelaikė savavališkai pastatytu. Į bylą pateiktų faktinių aplinkybių visuma įrodo, kad garažą buvo leista įteisinti, kadangi jis nebuvo laikomas savavališkai pastatytu – verandos projektas buvo suderintas, verandą leista statyti su sąlyga, kad bus nugriauti sklype esantys savavališkai pastatyti statiniai, kitaip tariant, jei tokia sąlyga nebūtų buvusi įvykdyta, pareiškėja nebūtų gavusi atitinkamos pažymos apie verandos statybos teisėtą užbaigimą. Taigi visos šios aplinkybės ir minėtos pažymos išdavimas įrodo, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas sprendimas garažo nebelaikyti savavališka statyba, dėl to kilo atitinkami pareiškėjos teisėti lūkesčiai bei teisinės pasekmės. Pareiškėja savo pareiškimą grindė ne tuo, kad garažo statyba buvo teisėta, o tuo, jog atitinkamų institucijų sprendimais garažas nebebuvo laikomas pastatytu savavališkai. Darytina išvada, kad įgyjamąją senatį reglamentuojančios teisės normos aiškintinos taip, kad asmuo gali įgyti nuosavybės teisę į savavališkai pastatytą statinį, jei po statinio statybos atitinkamos institucijos priėmė sprendimus, patvirtinančius, kad statinys nebelaikomas pastatytu savavališkai, ir nuo tokių sprendimų priėmimo praėjo (statinys buvo valdomas atitinkamomis sąlygomis) daugiau nei 10 metų. Būtent tokia situacija ir susiklostė šiuo atveju.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjos išvada, jog teismas konstatavo visas įgyjamosios senaties sąlygas, yra klaidinga. Faktas, kad garažas pastatytas nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų, konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendime, todėl nesuprantama, kodėl, pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas įgyjamosios senaties sąlygas, kai 2021 vasario 11 d. sprendime konstatuota priešingai – nebuvo visų įgyjamosios senaties sąlygų. Teismas detaliai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus bei suinteresuotų asmenų išdėstytas pozicijas, kurie, be kita ko, nesutiko su pareiškėjos pareiškimu ir prašė jį atmesti. Pačios pareiškėjos argumentai patvirtina faktą, kad ginčo objektas (garažas) nėra įteisintas. Pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto, kad buvo siekiama įteisinti garažą, tačiau siekis įteisinti garažą neprilygsta garažo įteisinimui. Pareiškėja nepateikė teismui rašytinių įrodymų, pagrindžiančių statybos teisėtumą. Tuo atveju, jeigu garažo statyba būtų įteisinta, kaip nurodo pareiškėja, minėtas faktas būtų užregistruotas registre ir būtų išduoti atitinkami dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą, ir ši teismo išvada yra pagrįsta. Visi byloje dalyvaujantys asmenys vienareikšmiškai nesutiko su pareiškėjos pareiškimu, suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime nurodė, kad jau ne kartą buvo atmesti pareiškėjos prašymai įregistruoti garažą, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Be to, objektas, dėl kurio pareiškėja siekia nustatyti juridinį faktą, patenka ne į žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ribas, bet į gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribas. Pareiškėja jau kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl to paties garažo nuosavybės teisės pripažinimo, tačiau kitoje byloje siekė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taip pat pabrėžtina, kad įsiteisėjusiu 2020 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020 konstatuota, kad garažas (duomenys neskelbtini) pastatytas savavališkai. Manytina, kad šis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas neabejotinai turi prejudicinę reikšmę, ir kreipimasis kitu pagrindu (šiuo atveju įgyjamosios senaties pagrindu) nepaneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimu nustatytų tiek teisinių, tiek faktinių aplinkybių. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad šioje civilinėje byloje nebuvo nustatytos visos sąlygos pripažinti, jog pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo garažą Nr. (duomenys neskelbtini).
15. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant.
16. Suinteresuotas asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčo garažas buvo pastatytas savavališkai. Pareiškėja nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su šiuo apeliaciniu skundu neteikia jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą, kad garažas būtų buvęs įteisintas. Nei viename iš pareiškėjos ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų dokumentų nėra nurodyta, kad ginčo garažas būtų buvęs įteisintas, t. y. gautas statybos leidimas ir statinys pripažintas tinkamu naudoti. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad, nesant ginčo garažo statybos teisėtumą įrodančių dokumentų (ir priešingai, byloje esant visai eilei pačios pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie kaip tik įrodo, kad ginčo garažas buvo pastatytas neteisėtai), pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti kitokio sprendimo. Pažymi, kad ginčo garažo statybos neteisėtumas buvo nustatytas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, kuri buvo nagrinėjama pagal pareiškėjos pareiškimą, kuriuo teismo buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis B. R., miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki mirties valdė garažą. Pareiškėjos argumentai, susiję su ginčo garažo statybos tariamu teisėtumu, nebeturėtų būti iš naujo nagrinėjami ar juo labiau kvestionuojamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 26 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020 atliktas jų vertinimas. Juolab, kad nurodytoje civilinėje byloje ginčo garažo statybos tariamas teisėtumas pareiškėjos buvo grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais ir rašytiniais įrodymais. Į bylą nėra teikiamas joks valstybinės institucijos priimtas sprendimas, kuriame būtų konstatuota, kad statinys nebelaikomas pastatytu savavališkai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos dėstomi argumentai yra tik jos nurodytų teisės normų interpretacija, kuria siekiama pagrįsti savo akivaizdžiai neteisėtus ir argumentus. Be to, ginčo garažas patenka į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritoriją. Nei garažo statyba, nei šio savavališkai ir neteisėtai pastatyto statinio įteisinimas niekaip nėra susijęs su kultūrinio rezervato tikslais ir jų neatitinka. Dėl šios priežasties tokio statinio nei statyba, nei įteisinimas nebūtų galimi ir prieštarautų veiklą kultūriniame rezervate reglamentuojantiems teisės aktams.
17. Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėja nepateikė su garažo statyba susijusių dokumentų, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka išduoto statybą leidžiančio dokumento. Inspekcijos nuomone, pareiškėjos minimas garažas nebuvo ir nėra įteisintas. Nors pareiškėja teigia, kad garažas buvo pastatytas laikantis visų statybos normatyvinių reikalavimų, pažymi, kad į bylą nepateikiama tai patvirtinančių įrodymų. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2020 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020 pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė todėl, kad pareiškėjos minimas garažas iš esmės negali būti privačios nuosavybės objektas. Atsižvelgiant į tai, turi būti padaryta išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas jau kartą yra pasisakęs dėl šio statinio, o pareiškėja dėl jo teisėtumo papildomų įrodymų nepateikė. Įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas turi esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje, nes nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiame teismo sprendime. Vilniaus miesto apylinkės teismas sutiko dėl tam tikrų įgyjamosios senaties sąlygų, t. y. kad garažas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, kadangi buvo savavališkai pastatytas pareiškėjos sutuoktinio; garažą pastatė sutuoktinis, jis valdė garažą iki savo mirties, po sutuoktinio mirties garažą valdė pareiškėja; pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai ir nesislėpdama, garažu naudojosi, jį prižiūrėjo ir tvarkė; pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai, joks kitas asmuo nebuvo užvaldęs garažo; garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų, kadangi garažą pastatė sutuoktinis, kurį po sutuoktinio mirties 1986 m. pradėjo valdyti pareiškėja. Tačiau nurodytų sąlygų nepakanka, nes, kaip tinkamai konstatavo pirmosios instancijos teismas, garažas, į kurį pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, buvo pastatytas savavališkai, pažeidžiant tuo metu galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, asmenys, teigdami, kad yra teisėti statinių valdytojai, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jie teisėtai įgijo nuosavybės teises į statinius kaip į nekilnojamuosius daiktus. Taigi garažas nėra teisėtos statybos rezultatas, nes yra pastatytas be leidimo. Atsižvelgiant į galiojusias įstatymų nuostatas, ginčo statinio statyba gali būti laikoma teisėta, jeigu jo statybai buvo parengtas projektas ir gautas statybos leidimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė dokumentų, pagrindžiančių garažo statybos teisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
21. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
22. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011, 3K-3-103/2015 ir kt.).
24. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Aplinkybės, kad neteisėtai statybai panaudotos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios medžiagos, įdėtas jo darbas, lėšos ar panaudoti kiti jo ar pasitelkti resursai, neturi teisinės reikšmės taikant nuostatas dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu fakto pripažinimo, nes kaip neteisėtos statybos rezultatas toks statinys negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161-569/2019).
25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino ir konstatavo, kad ginčo garažas nebuvo įgytas nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Pažymėjo, kad įgyjamosios senaties instituto šiuo atveju nėra pagrindo taikyti, kadangi pats statinys (garažas) yra savavališkas, jis nebuvo pastatytas ir įteisintas statybos įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra ir negali būti ir jo teisėto valdymo – būtinosios sąlygos, reikalingos fakto pagal įgyjamąją senatį nuosavybėn įgyto garažo nustatymui.
26. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Aplinkybę, kad garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas savavališkai, patvirtina tiek pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (statinių išdėstymo planuose pažymėta, kad pastatas su indeksu (duomenys neskelbtini) yra savavališkos statybos; B. R. pareiškimas, jog minėtus statinius jis pastatė savavališkai; pastatas preliminariai pastatytas (duomenys neskelbtini), bet garažo projektas parengtas tik 1978 m.), tiek prejudicinę reikšmę šiai bylai turintis kitos civilinės bylos Nr. e2YT-4257-861/2020, kurioje buvo sprendžiamas tos pačios pareiškėjos A. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įsiteisėjęs sprendimas.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis B. R. (duomenys neskelbtini) pastatė ginčo individualų mūrinį garažą (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)), 25 kv. m užstatyto ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), tačiau statybos metu jis nebuvo įteisintas. 1982 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 505 „Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“. Šiuo sprendimu buvo nutarta įteisinti priede Nr. 1 išvardytus individualiose valdose savavališkai pastatytus statinius, kadangi nurodyti statiniai pastatyti kokybiškai, nepažeidžiant sanitarinių ir priešgaisrinių reikalavimų. Taip pat šiuo sprendimu buvo nutarta nugriauti priede Nr. 2 išvardytus individualiose valdose savavališkai pastatytus statinius, nes turi blogą architektūrinę išorę ir neatitinka statybos normų bei taisyklių reikalavimų. Iš pateikto priedo Nr. 1, prie 1982 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo matyti, jog ūkio pastatus (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), statybos metai – (duomenys neskelbtini), valdos savininkai – O. M., V. R., G. R., E. D., leidžiama įteisinti. Tuo tarpu ginčo mūrinis garažas (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)), nėra nurodytas nei priede Nr. 1, nei priede Nr. 2. Iš suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent iš 1978 m. lapkričio 17 d. statinių išdėstymo plano, matyti, kad plano viršuje uždėtas antspaudas su užrašu „Savavališka statyba“ ir nurodyti indeksai – (duomenys neskelbtini). Taip pat šiame plane uždėtas 1983 m. liepos 15 d. antspaudas su užrašu „Dalis savavališkos statybos registr. panaikinta“ ir nurodyti indeksai – (duomenys neskelbtini). Iš 1984 m. liepos 5 d. statinių išdėstymo plano matyti, kad yra uždėti iš viso 3 antspaudai – 1) su užrašu „Dalis savavališkos statybos registr. panaikinta“ ir indeksas (duomenys neskelbtini); 2) su užrašu „Savavališka statyba“ ir indeksai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); 3) antspaudas su užrašu „Savavališka statyba“ ir indeksai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (antspaudas datuotas 1989 m. rugpjūčio 18 d.). Pagal 1985 m. gruodžio 4 d. pareiškimą, B. R. nurodo, kad požeminis garažas, pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pastatyti savavališkai ir priklauso jam. Byloje nėra kitų duomenų, pagal kuriuos teismas galėtų spręsti, jog šiuo atveju ginčo garažas būtų pastatytas nesavavališkai, t. y. šio garažo statyba įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka ir būtų įteisinta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad vien tai, jog 1989 m. buvo parengtas verandos projektas, nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo įteisinta ginčo garažo statyba (panaikinta žyma apie savavališką statybą), kadangi pagal minėtą projektą pareiškėjai buvo leista statyti verandą prie jai priklausančios namo dalies. Tuo atveju, jeigu garažo statyba būtų įteisinta, kaip nurodo pareiškėja, minėtas faktas būtų užregistruotas registre ir būtų išduoti atitinkami dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą. Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius pareiškėjos pateiktus duomenis ir dokumentus jau vertino teismas kitoje byloje, t. y. civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, įsiteisėjusiame 2020 m. vasario 26 d. sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėja neįrodė, jog ginčo statyba įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgyjama statybos procese pastatant naują statinį arba dėl pastato kapitalinio remonto atkuriant statinio savybes arba pagerinant iš esmės taip padidinant statinio vertę, tačiau įgyti nuosavybę į statinį, taip pat įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, jei statybos procesas vyko pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba ar įteisinimas įvykdytas teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių dėl ginčo garažo nenustatyta.
29. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, negalima sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl apeliantės teisių į ginčo garažą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, skundžiamame sprendime tinkamai vertino visų byloje esančių įrodymų visetą ir taip padarė teisėtas, logiškas, išsamias ir pagrįstas išvadas, o pareiškėja, išimdama iš pateiktų dokumentų konteksto atskirus žodžius ir juos interpretuodama, grindžia savo argumentus tik prielaidomis, neva garažo statyba šiuo metu jau laikytina teisėta, tačiau nepateikė teismui tai patvirtinančių konkrečių įrodymų.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti pareiškėjos A. R. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.