- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-1472-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-11896-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- L. K.
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui L. K. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 1 507,32 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2007-08-03 Vilniuje dėl atsakovo, vairavusio transporto priemonę „Mitsubishi Canter“, valst. Nr. COP 927, kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta T. K. vairuojama, M. K. priklausanti transporto priemonė „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto eismo įvykio metu atsakovo civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę „Mitsubishi Canter“, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo, T. K. kreipėsi į ieškovą. UAB „BTA draudimas“, vykdydamas 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 nuostatas, bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl „Peugeot 206“ sugadinimo ir atlygino M. K. padarytą žalą, išmokėdama jai 1 507,32 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, UAB „BTA draudimas“ kompensavo išmokėtą 1 507,32 Lt draudimo išmoką. Pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 23 str. 1 d., ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2007-08-03 įvyko eismo įvykis, kurio metu jis vairavo transporto priemonę „Mitsubishi Canter“, valst Nr. COP 927, minėto automobilio savininkas yra UAB „Hansa lizingas“, o transporto priemonės teisėtas valdytojas avarijos metu buvo UAB „Ukralita biznis“ arba, pakeitus pavadinimą – UAB „VSB“, kurioje atsakovas dirbo vairuotoju. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra atsakovo darbdavys. Kadangi valdė šį automobilį išperkamosios nuomos pagrindu, jis privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas nurodė, jog jis buvo darbiniuose santykiuose, dirbo vairuotoju, autoįvykis įvyko darbo metu, todėl darbdavys atsakingas už žalą ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad eismo įvykio protokole nurodyta, jog atsakovas po eismo įvykio pateikė civilinės atsakomybės draudimo dokumentus, todėl padarė išvadą, jog jis buvo įsitikinęs, kad jo vairuojamas automobilis yra draustas, tai, kad draudimo sutartis buvo nutrūkusi dėl to, kad atsakovo darbdavys nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, atsakovas galėjo nežinoti, tačiau, pagal aukščiau nurodytas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, atsakovo darbdavys negalėjo duoti atsakovui neapdrausto automobilio naudojimui. Teismas nustatė, kad automobilio „Mitsubishi Canter“, valst. Nr. COP 927, valdytojas lizingo sutarties pagrindu yra UAB „VSB“. Todėl ieškovas turėtų reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras apeliaciniu skundu prašo 2011 m. sausio 24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovo 1 507,32 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, visas bylinėjimosi išlaidas bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo reikalavimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri įtvirtina ieškovo teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Šioje teisės normoje yra įtvirtina solidari atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju - atsakovo) ir atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmens (transporto priemonės savininko) atsakomybė prieš Biurą. Pažymėjo, kad atsakovo darbdavys UAB „VSB“, tiek kaip subjektas, atsakingas už savo darbuotojo veiksmais padarytą žalą, tiek kaip transporto priemonės savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, buvo likviduotas dar 2009-11-18. Dėl paminėtų priežasčių Biuras ir nukreipė savo reikalavimą tik į tiesiogiai už žalą atsakingą transporto priemonės vairuotoją, t. y. atsakovą. Atkreipė dėmesį, kad kadangi UAB „VSB“ nebeegzistuoja, šioje byloje netaikytinos skundžiamame sprendime teismo minimos CK 6.264 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios darbdavio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio savo darbines pareigas, kaltės. Išnykus darbdaviui, žalos, padarytos tretiesiems asmenims neteisėtais darbuotojo veiksmais, atlyginimas negali būti tinkamai įvykdytas. Be to, tokiu atveju jokių neigiamų padarinių nepatirtų ir pats tiesiogiai už žalos atlyginimą atsakingas asmuo, nors vis dar egzistuojant darbdaviui būtų priešingai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. K. prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad eismo įvykis įvyko atsakovui vykdant darbines funkcijas, t. y. darbo metu vairuojant darbdaviui priklausančią transporto priemonę. Apie tai, kad transporto priemonė nėra apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu atsakovas nežinojo, darbdavys jo apie tai informavęs nebuvo. Civilinės atsakomybės draudimo dokumentus L. K. turėjo, tačiau jie negaliojo, nes nebuvo sumokėta draudimo įmoka. Mano, jog yra akivaizdu, kad to žinoti atsakovas negalėjo, o darbdavys paprasčiausiai neturėjo teisės duoti jam nurodymus vairuoti neapdraustą transporto priemonę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu). Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas ir jo darbdavys turi atsakyti solidariai, nes kaip jau nurodyta, už darbuotojo padarytą žalą vykdant darbines funkcijas yra atsakingas darbdavys. Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys, numatančios žalą padariusio asmens ir pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį nevykdžiusio asmens solidarią atsakomybę, buvo priimtos nagrinėjant iš esmės kitokius ginčus, nei šiuo atveju, kadangi tais atvejais asmenų nesiejo darbo santykiai. Kadangi minėtose nutartyse pritaikytos ir išaiškintos teisės normos reguliuoja iš esmės kitokius teisinius santykius, nei nagrinėjamu atveju, minėta teismų praktika šioje byloje remtis nėra pagrindo. Už žalą atsakingu asmeniu šioje byloje negali būti taip pat ir dėl to, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, jog sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko (valdytojo) pareiga, įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad transporto priemonės savininkai (valdytojai) negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2007-08-03 09 val. 31 min. Žirmūnų-Lukšio gatvių sankryžoje, Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta trečiojo asmens M. K. vairuojama transporto priemonė „Peugeot 206“, o įvykio kaltininku pripažintas atsakovas L. K., vairavęs transporto priemonę „Mitsubishi Canter“ (b. l. 4). Eismo įvykio protokole užfiksuota, kad buvo pateiktas civilinės atsakomybės draudimo polisas bei nustatyta, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis, sudarytas AB „Lietuvos draudimas“ galiojo iki 2008-06-19. Byloje nustatyta, kad transporto priemonės savininkas buvo UAB „Hansa lizingas“, o valdytojas – UAB „VSB“. Kadangi transporto priemonės „Mitsubishi Canter“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo pasibaigusi, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo T. K. kreipėsi į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (b. l. 5). UAB „BTA draudimas“, remdamasis 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 nuostatomis (b. l. 6-7), bei veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl „Peugeot 206“ sugadinimo ir atlygino M. K. padarytą žalą, išmokėdamas jai 1 057,32 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB „BTA draudimas“ kompensavo išmokėtą 1507,32 Lt draudimo išmoką (b. l. 20).
Byloje ginčas kilo dėl to, kas ir kokiu būdu turi atlyginti už eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovas teigia, jog remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LRTPVCAPD) 23 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodyta suma turėtų būti priteista iš atsakingo už žalos padarymą asmens – atsakovo L. K.. Tuo tarpu atsakovas įrodinėja, kad nagrinėjamu atveju nurodytą sumą, remiantis CK 6.264 str., 6.270 str. nuostatomis, turi sumokėti UAB „VSB“ kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kaip turėtų būti aiškinamos LRTPVCAPD 23 straipsnio 1 dalies ir CK 6.270 straipsnio nuostatos nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad LRTPVCAPD suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Remdamasis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu, apeliantas teigia, jog jis turi teisę išsiieškoti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą solidariai tiek iš atsakovo L. K., tiek iš likviduoto UAB „VSB“. Teisėjų kolegija su nurodytais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą nustato CK 6.270 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, be to, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė už šio šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008, 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006, 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-210/2007). Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti solidarios transporto prievolės valdytojo-darbdavio UAB „VSB“ ir darbuotojo L. K., dėl kurio veiksmų įvyko eismo įvykis, atsakomybės. Pažymėtina, kad civilinės bylos Nr. 3K-7-300/2010, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti išmokėtos sumos pagal 23 straipsnio 1 dalį solidariai tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje šalių nesiejo darbiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju ir buvo galimybė taikyti solidariąją atsakomybę. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad L. K. ir transporto priemonės, kurią vairavo atsakovas, valdytojo UAB „VSB“ santykiai buvo darbiniai, todėl būtent UAB „VSB“, vadovaujantis CK 6.270 str., atsakinga už atsakovo, žalos padarymo metu buvusio šios įmonės darbuotoju, eismo įvykio metu padarytą žalą, o sumokėtą išmoką ieškovui įmonė turėtų teisę prisiteisti iš darbuotojo regreso tvarka (DK 257 str.), todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, solidari darbdavio ir darbuotojo atsakomybė negalima.
Apeliantas taip pat teigia, jog atsakovo darbdavys UAB „VSB“ tiek kaip subjektas, atsakingas už savo darbuotojo veiksmais padarytą žalą, tiek kaip transporto priemonės savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, buvo likviduotas dar 2009-11-18, todėl ieškovas negalėjo pareikšti savo reikalavimo nebeegzistuojančiam subjektui. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais nesutinka. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, 2009 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „VSB“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą (ĮBĮ 32 str. 1 d.), tačiau tai nereiškia, jog nuo to laiko įmonė nebeegzistuoja. Pažymėtina, kad sprendimas dėl įmonės pabaigos, po kurio įsiteisėjimo UAB „VSB“ buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, yra priimtas tik 2011 m. birželio 22 d. Ieškinys atsakovui L. K. pareikštas dar 2010 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad dar 2010 m. rugsėjo 1 d. atsakovo L. K. atsiliepime buvo prašoma pakeisti netinkamą atsakovą byloje tinkamu – UAB „VSB“. Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d. kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų, ieškovas neprašė jo įtraukti į bankrutavusios UAB „VSB“ kreditorių sąrašą, t. y. nepasinaudojo savo teise išsiieškoti prašomą iš atsakovo priteisti sumą iš bankrutavusios UAB „VSB“. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog išnykus darbdaviui, žalos, padarytos tretiesiems asmenims neteisėtais darbuotojo veiksmais, atlyginimas negali būti tinkamai įvykdytas, o tokiu atveju jokių neigiamų padarinių nepatirtų ir pats tiesiogiai už žalos atlyginimą atsakingas asmuo, nors vis dar egzistuojant darbdaviui būtų priešingai. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokį savo teisių gynimo būdą pasirinko pats ieškovas, bankrutavusi UAB „VSB“ po ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui iki sprendimo dėl įmonės pabaigos įsiteisėjimo egzistavo daugiau nei vienerius metus. Per šį laikotarpį ieškovas galėjo kreiptis į bankrutavusią įmonę dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, tačiau ieškovui elgiantis pasyviai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį atsakovui L. K..
Taigi remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.