Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir BK 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas:

– pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu penkeriems metams;

– pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. baudžiamuoju įsakymu ir A. O. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir A. O. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trylikai metų ir 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda, kurią nuteistasis įpareigotas sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. O. priteista 2 829,31 Lt Valstybinės ligonių kasai.

Dėl V. L. civilinio ieškinio procesas nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O. pripažintas kaltu ir nuteista už tai, kad 2006 m. liepos 23 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini) rajone, prie gyvenamojo namo ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antrame aukšte įrengtame kambaryje, tarpusavio konflikto metu su sugyventine V. L., griebė rankomis už krūtinės gulinčią lovoje nukentėjusiąją ir numetė ją ant grindų, po to rankomis sugriebė kaklą ir ją smaugė, kumščiu smogė keturis smūgius į galvą bei vieną kartą į petį, taip padarė jai masyvią poodinę kraujosruvą veide, apimančią dešinio smilkinio, abiejų akių vokų, nosies nugarėlės, dešinio skruosto, dešinio žando, abiejų lūpų dešinės pusės, dešinės apatinio žandikaulio šakos projekcijos, dešinio kramtomojo raumens projekcijos ir dešinio ausies kaušelio sritis su atitinkamai esančiomis kraujosruvomis burnos gleivinėje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą su smulkiais odos nubrozdinimais kairės ausies kaušelyje, netaisyklingos formos poodines kraujosruvas kairio žando srityje ir dešinio peties viršutiniame paviršiuje, daugybines smulkios apvalios formos poodines kraujosruvas kaklo apatinės dalies priekiniame ir dešiniame šoniniame paviršiuose, linijinį kairio smilkinkaulio ir kaukolės pamato kaulų lūžį iš kairės su nedidele kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimu į būgninę kairės ausies ertmę ir kairės ausies būgnelio plyšimu, vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, tokiu būdu dėl kaukolės pamato kaulų lūžio nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat, A. O. 2011 m. sausio 12 d. apie 9 val. 40 min., prie (duomenys neskelbtini) namo pirmosios laiptinės, (duomenys neskelbtini) mieste, tarpusavio konflikto metu su A. A. tyčia peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir taip jam padarė durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su kairiojo plaučio pažeidimu, dėl ko išsivystė ūmus išorinis ir vidinis nukraujavimas – kairės pusės pneumohemotoraksas bei aspiracija krauju, tą pačią dieną 10 val. 46 min. ligoninėje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. O. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje, BK 135 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau tvirtina, kad nepakankamai teisingai įvertinti kai kurie įrodymai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija nuteistojo A. O. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. O. duoti parodymus atsisakė, todėl apygardos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. O., kaip įtariamasis, buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui, pastabų dėl apklausos protokolų pareikšta nebuvo, todėl jo teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminiame tyrime įtariamojo apklausos metu privalo dalyvauti gynėjas (įtariamasis taip pat gali atsisakyti gynėjo dalyvavimo įstatymo nustatyta tvarka). Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. O. yra pilnametis, fiziškai ir psichiškai subrendusi asmenybė, jo apklausose dalyvavo gynėjas, todėl psichologo dalyvavimas nebuvo reikalingas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti ir patikimi. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo lūkesčių, nėra teismo šališkumo ar apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės.

Dėl V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo

Remiantis nuteistojo A. O. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad 2006 m. liepos 23 d. apie pietus nuomojamame kambaryje jis kartu su sugyventine V. L. girtavo. Jis buvo stipriai išgėręs, tarp jų kilo konfliktas, todėl nukentėjusioji išėjo į kitą kambarį. Neužilgo jis taip pat nuėjo į kambarį, galimai sudavė penkis-septynis smūgius V. L. į galvą, tačiau dėl girtumo neprisimena, į kurias kūno vietas ir kiek tiksliai smūgių sudavė, taip pat neprisimena, kad smaugė, po to iš kambario išėjo (t. 2, b. l. 68-69, 73-75). Nuteistasis A. O. ikiteisminiame tyrime šio nusikaltimo padarymo aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 76-81).

Šios aplinkybės atitinka nukentėjusiosios V. L. parodymus, iš kurių matyti, kad 2006 m. liepos 23 d. po pietų su sugyventiniu A. O. gėrė alkoholį, tarp jų kilo konfliktas, todėl ji išėjo į kitą kambarį ir atsigulė. Po kiek tai laiko atėjo sugyventinis A. O., pagriebė ją už krūtinės, išmetė iš lovos ant grindų, kumščiu smogė į veidą, paėmė už plaukų ir galvą daužė į grindis, smaugė, dėl ko ji neteko sąmonės. Kaimynė B. S. išgirdo triukšmą ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri nuvežė ją į ligoninę.

Iš liudytojos J. B. S. parodymų matyti, kad 2006 m. liepos 23 d. apie pietus patalpoje, kurią nuomojosi A. O. ir V. L. išgirdo triukšmą, todėl su dukra B. L. užlipo pažiūrėti, kas ten vyksta. Tuo metu A. O. lipo laiptais žemyn ir iš namų pasišalino. Ji su dukra kambaryje rado V. L., kuri buvo sumušta ir be sąmonės, iš galvos ir ausies bėgo kraujas, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri išvežė ją į ligoninę.

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad V. L. padaryti šie sužalojimai: masyvi poodinė kraujosruva veide, apimanti dešinio smilkinio, abiejų akių vokų, nosies nugarėlės, dešinio skruosto, dešinio žando, abiejų lūpų dešinės pusės, dešinės apatinio žandikaulio šakos projekcijos, dešinio kramtomojo raumens projekcijos ir dešinio ausies kaušelio sritis su atitinkamai esančiomis kraujosruvomis burnos gleivinėje, netaisyklingos formos poodinė kraujosruva su smulkiais odos nubrozdinimais kairės ausies kaušelyje, netaisyklingos formos poodinės kraujosruvos kairio žando srityje ir dešinio peties viršutiniame paviršiuje, daugybinės smulkios apvalios formos poodines kraujosruvos kaklo apatinės dalies priekiniame ir dešiniame šoniniame paviršiuose, linijinis kairio smilkinkaulio ir kaukolės pamato kaulų lūžis iš kairės su nedidele kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimu į būgninę kairės ausies ertmę ir kairės ausies būgnelio plyšimu, vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimu. Dėl kaukolės pamato kaulų lūžio V. L. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Visi sužalojimai buvo padaryti iki 2006 m. liepos 23 d. 14 val. 04 min. Smulkios apvalios formos poodinės kraujosruvos kakle padarytos smaugiant, galimai rankos pirštais, kiti sužalojimai - suduodant ne mažiau kaip penkis smūgius kietu buku daiktu ar daiktais. V. L. padaryti sužalojimai, atsižvelgiant į jų lokalizaciją, negalėjo gautis vienmomentiškai nuo atsitrenkimo į kietą pagrindą (t. 2, b. l. 49-50).

Akivaizdu, kad teismo medicinos specialisto išvados objektyviai patvirtina nukentėjusiosios V. L., liudytojų J. B. S., B. L. parodymus, kurie iš dalies sutampa su paties nuteistojo A. O. parodymais apie smūgių sudavimo skaičių, lokalizaciją ir jų padarymo mechanizmą. Nors A. O. teigia, kad dėl girtumo neprisimena, kiek ir kur sudavė smūgius V. L., ar ją smaugė, tačiau šios aplinkybės tinkamai nustatytos nukentėjusiosios parodymais, kuriuos objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada apie smūgių skaičių, sužalojimų lokalizaciją ir smaugimo žymes ant nukentėjusiosios kaklo. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai nurodė, kodėl pripažįsta įrodytais penkis smūgius, kuriuos nuteistasis sudavė V. L. ir kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. L. parodymai patikimi ir įtikinami, nes jie atitinka bylos aplinkybes ir rašytinę medžiagą. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės dėl V. L. ankstesnių sumušimų ir sužalojimų padarymo, kodėl nukentėjusioji dėl to niekur nesikreipė, nebuvo tiriamos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjamos teisme, šioje byloje jos neturi reikšmės įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikavimu, todėl skundo argumentai dėl to atmetami.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistajam A. O. kyla abejonių dėl liudytojos J. B. S. parodymų patikimumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja J. B. S. 2006 m. liepos mėn. išnuomojo patalpas (ūkinio pastato antrame aukšte) nukentėjusiajai V. L. ir nuteistajam A. O. Jai (liudytojai J. B. S.) iš V. L. pasakojimų buvo žinoma, kad A. O. dažnai mušdavo nukentėjusiąją, būdami girti pykdavosi ir triukšmaudavo, tačiau nukentėjusioji niekam apie tai nesakydavo, kentėdavo, net gindavo nuteistąjį sakydama, kad pati susižalojo (t. 2, b. l. 34-35 37-39). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja J. B. S. betarpiškai nematė kaip nuteistasis anksčiau mušė nukentėjusiąją, apie tai žinojo iš nukentėjusiosios pasakojimų, anksčiau yra mačiusi ją sumuštą. Liudytojos tokie parodymai iš dalies atitinka nukentėjusiosios V. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat pripažino, kad tarp jo ir nukentėjusiosios, kai jie būdavo girti, kildavo konfliktai, nors V. (V. L.) alkoholį vartojo retai (t. 2, b. l. 68-69). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiosios V. L., liudytojų J. B. S., B. L. parodymais, kuriuos davė apie joms žinomas bylai svarbias aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, kad A. O. suduodamas daugybinius stiprius (ką patvirtina sužalojimų pobūdis) smūgius kumščiais nukentėjusiajai į galvą, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad savo veiksmais gali sukelti rimtą pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, ir sąmoningai siekė tokių padarinių. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu tiesioginės tyčios kaltės turinio išdėstymu, tačiau mano, kad A. O. nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. kumščiu suduodamas daugybinius smūgius V. L. į gyvybiškai svarbią kūno dalį (galvą) suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad gali sukelti tam tikrus padarinius, tačiau jam nebuvo svarbus jų pobūdis, t. y. jų nekonkretizavo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad nuteistasis nesislapstė, nesipriešino policijai, dirbo, po įvykio dar kurį laiką gyveno kartu, nukentėjusiajai padėdavo materialiai ir nepaliko jos net po autoįvykio, kurio metu nukentėjusiajai buvo sulaužyta koja, neturi reikšmės tyčios kaltės formos nustatymui, į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmę.

Nuteistasis skunde apeliuoja į tai, kad pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymą buvo nuteistas praėjus net penkeriems metams po įvykio. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo pastaba dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo proceso, tiriant V. L. sužalojimus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai sąlygojo ikiteisminio tyrimo pareigūnų netinkama kompetencija. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. lapkričio 14 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. O. kaltę (t. 2, b. l. 117-118). Klaipėdos apygardos prokuroro 2011 m. vasario 24 d. nutarimu aukščiau paminėtas Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarimas buvo panaikintas, o ikiteisminis procesas atnaujintas (t. 2, b. l. 121, 124). Iš tikrųjų, ikiteisminis tyrimas dėl V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo užsitęsė, nes buvo nepagrįstai nutrauktas, tačiau šią klaidą ištaisė Klaipėdos apygardos prokuroras, panaikindamas neteisėtą Klaipėdos apylinkės prokuratūros nutarimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. O. kaltinimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl V. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo pareikštas pagrįstai, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nėra suėjusi, todėl Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis) (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

Dėl A. A. nužudymo

Nuteistasis A. O. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad dūrė peiliu A. A. į krūtinę po to, kai nukentėjusysis jį (nuteistąjį) pastūmė. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad A. A. nužudė netyčia, nukentėjusysis galėjo mirti ne nuo sužalojimo peiliu, o dėl kitų priežasčių (dėl ligos ar gydytojų aplaidumo), nes jis mirė ligoninėje, praėjus maždaug valandai po sužalojimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo A. O. argumentai nepagrįsti ir atmestini. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. O. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Ikiteisminio tyrimo metu A. O. ne kartą apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad sudavė peiliu A. A. už tai, kad jis apeliantą apkaltino pinigų vagyste (t. 1, b. l. 144-146, 152-153). Pirmosios instancijos teisme A. O. parodė, kad A. A. jį apkaltino pinigų vagyste iš jo (nukentėjusiojo), todėl jis supyko ir jie susikibo. Kadangi A. A. buvo didesnis ir fiziškai stipresnis, jį (nuteistąjį) pastūmė, dėl ko jis galva atsitrenkė į sieną ir ją susižalojo, po to jis iš savo krepšio išsitraukė peilį ir dūrė nukentėjusiajam (t. 3, b. l. 56). Tai, kad tarp A. O. ir A. A. kilo konfliktas dėl pinigų, patvirtina liudytojo A. N. (A. N.) parodymai, kuris 2011 m. sausio 12 d. ryte prie laiptinės girdėjo keturių vyriškių pokalbį apie tai, kad kažkas davė pasaugoti pinigus, tačiau vėliau juos pasisavino. Iš liudytojo Č. B. parodymų matyti, kad vieno iš vyriškių rankoje matė peilį, vyriškis buvo agresyviai nusiteikęs ir rusų kalba pasakė, jog „aš su jumis dar išsiaiškinsiu“. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp A. O. ir nukentėjusiojo, kurie buvo apsvaigę nuo alkoholio, konfliktas kilo dėl pinigų, dėl ko jie susikibo ir susistumdė, tačiau nuteistasis konflikto metu iš rankinės pagriebė peilį ir tyčia juo dūrė A. A. į krūtinės sritį. Aukščiau paminėtos aplinkybės atitinka teismo medicinos specialisto išvadas apie A. A. padaryto sužalojimo lokalizaciją, mechanizmą ir įrankį, kas taip pat atitinka pažeidimą nukentėjusiojo drabužiuose (t. 1, b. l. 15-22, 28-34). Šios išvados neprieštarauja nustatytoms aplinkybėms dėl A. A. padarytų sužalojimų ir jo mirties laiko, nes atitinka liudytojos G. L. parodymus ir GMP iškvietimo aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų ir teismo medicinos specialisto išvadoje nėra užfiksuota apie tai, kad A. A. mirė dėl kokio nors susirgimo (ligos) ar dėl gydytojų klaidos, suteikiant medicinos pagalbą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis tik iškelia tokias abejones, tačiau jokių argumentų dėl to neišdėsto. Todėl šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Teismo medicinos specialisto išvada taip pat paneigia A. O. nurodytą aplinkybę, kad žaizda jo galvos skliauto užpakalinės dalies dešinėje pusėje, viršugalvio-pakaušio riboje galėjo gautis jam griūnant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą (pav., šaligatvį) (t. 1, b. l. 140). Iš liudytojo R. V. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis gyveno nakvynės namuose, tačiau nesutardavo ir tarpusavyje konfliktuodavo. Iš A. O. parodymų taip pat matyti, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo dėl abiejų kaltės, nuteistajam jis nebuvo netikėtas, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas buvo užpultas, t. y. kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę buvo realus ir akivaizdus. Esant šioms aplinkybėms, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas negali būti vertinamas kaip būtinosios ginties situacija, o nukentėjusiojo veiksmai - kaip provokuojantys ar rizikingi.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė nuteistojo A. O. parodymus apie tai, kad peilio geležtė, kuria jis smūgiavo A. A. į krūtinę, buvo apie 10 cm ilgio. Iš A. O. parodymų matyti, kad po nusikaltimo padarymo peilį kažkur išmetė, gal į šiukšlinę (t. 1, b. l. 152-153). Liudytojų parodymai apie nusikaltimo įrankio (peilio geležtės) ilgį yra subjektyvūs ir netikslūs, jie šį peilį matė iš tam tikro atstumo, todėl gali sąžiningai klysti apie jo matmenis. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis A. O. dėl peilio geležtės ilgio taip pat gali sąžiningai klysti, nes ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad geležtė buvo net apie 20 cm (t. 2, b. l. 152-153). Teismo medicinos specialisto išvada objektyviai nustatyta, kad žaizdos kanalo ilgis A. A. kūne yra 15 cm, todėl įsmeigtos geležtės ilgis galėjo būti 15-17 cm (t. 1, b. l. 15-21). Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo išvados dėl peilio geležtės ilgio neprieštarauja faktinei bylos medžiagai.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. O. nužudė A. A. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Akivaizdu, kad nuteistasis suduodamas A. A. peiliu į krūtinės sritį suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau jų nedetalizavo (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi nusikaltimo padarymo įrankį (peilį), padaryto sužalojimo lokalizaciją (krūtinę), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai - daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

A. O. skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė netyčia, tačiau nenurodo jos formos ir konkrečių motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyviai abstraktų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus gyvy­bės atėmimas dėl nusikals­ta­mo pasitikėji­mo yra tada, kai kalti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau lengvabūdiš­kai ti­ki­si šių pa­da­ri­nių iš­veng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kaltinin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si rizikin­gai dėl ki­to žmogaus gy­vy­bės, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo iš­veng­ti. Kal­ti­nin­ko tikė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­lią ki­to žmogaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti objek­ty­vaus, o ne abstraktaus pobūdžio. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę.

Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad A. O. peiliu tyčia dūrė A. A. į krūtinės sritį, po to nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino, pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis suprato, jog nukentėjusįjį sužalojo tyčia, dėl kurių jis gali mirti, tačiau padarinių nekonkretizavo. A. O. apeliacinio skundo argumentas, kad A. A. nužudė dėl neatsargumo (netyčia) laikomas kaip deklaratyvus teiginys, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nes nuteistojo veikoje nėra nei nusikalstamo pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo požymių.

Dėl bausmės skyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas A. O. bausmes, atsižvelgė į jo asmenybę (teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, girtavo, buvo įtrauktas į priklausomybės ligų centro įskaitą, nedirbo, ankstesnėje darbovietėje charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 108), nors buvo įregistruotas darbo biržoje, tačiau valkatavo ir vedė asocialų gyvenimo būdą), padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nuteistasis padarė du smurtinio pobūdžio nusikaltimus, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Akivaizdu, kad tokie A. O. veiksmai, kurie sukėlė sunkius padarinius, yra logiška nuteistojo gyvenimo būdo pasekmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas A. O. pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo nuoširdų gailestį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nesigaili ir savo elgesio nevertina kritiškai, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jo parodymai nebuvo nuoseklūs, taip siekė sušvelninti savo padėtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. O. po nusikaltimų padarymo iš įvykio vietos pasišalino, nė vienam iš nukentėjusiųjų nesuteikė ir nebandė suteikti kokią nors pagalbą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už kiekvieną nusikalstamą veiką A. O. paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. O. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), A. O. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. O. apeliacinį skundą atmesti.