Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. S., G. S., P. S. ir G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo ir 2018 m. sausio 9 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-3333-614/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grysta“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administratorių kompanija“, ieškinį atsakovams P. S., G. S., P. S. ir G. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo – Ukmergės rajono policijos komisariatas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos objekto

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

26. Bylos duomenų (šalių pozicijų ir jų pateiktų bei teismo surinktų įrodymų) pagrindu nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pagal pareiškėjų VSDFV Utenos skyriaus ir UAB „Bikuvos“ prekyba pareiškimus UAB „Grysta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administratorių kompanija“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Grysta“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 pagrindus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-4385-852/2015, iš buvusio UAB „Grysta“ vadovo ir akcininko P. S. (vadovas Juridinių asmenų registro duomenimis jis buvo nuo 2006-04-05 iki 2013-10-10) ieškovei BUAB „Grysta“, atstovaujamai paskirtos bankroto administratorės, priteistas 85 953,15 Eur žalos atlyginimas už: pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą (45 274,48 Eur (13 757,44 Eur suma, kaip padidėjusi skola kreditoriams, likusi suma – už ilgalaikio ir trumpalaikio turto sumažėjimą per laikotarpį nuo pareigos kreiptis į teismą dienos atsiradimo iki bankroto bylos iškėlimo), bendrovės turto neišsaugojimą (8 102,12 Eur), nepagrįsto bendrovės turto nurašymą (28 254,4 Eur), turto perdavimą su atsakovu susijusiems asmenims (4 322,15 Eur), taip pat 733,15 Eur skola, procesinės palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismas pagal atsakovo P. S. prašymą 2017 m. kovo 17 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-4385-852/2015, tačiau 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi prašymą priimti naują sprendimą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-58-516/2018, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Kasacine tvarka ši apeliacinės instancijos teismo nutartis apskųsta nebuvo (CPK 179 str. 3 d.).

27. 2010-10-04 dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. RS-7352, P. S. ir G. S. G. S. (sūnui) padovanojo pastatą-turgaus paviljoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitus statinius (inžinerinius)-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Dovanojami pastatai šalių įkainoti 150 000 Lt suma.

28. 2011-06-13 dovanojimo sutartimi, notarinio reg. Nr. RS-4179, P. S. ir G. S. G. S. (sūnui) padovanojo: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), pastatą-siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Dovanojami objektai šalių įkainoti 20 800 Lt (400 Lt + 1 400 Lt, 4 000 Lt, 15 000 Lt).

29. 2011-06-13 dovanojimo sutartimi P. S. ir G. S. P. S. (sūnui) padovanojo: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius)-kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinius tinklus-šiluminius tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Dovanojami objektai šalių įkainoti 135 000 Lt (20 000 Lt + 85 000 Lt + 30 000 Lt).

30. Šiuos dovanojimo sandorius pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu pagal ieškovės BUAB „Grysta“, atstovaujamos bankroto administratorės, ieškinį, grindžiamą tuo, kad dėl ginčo sutarčių sudarymo neįmanoma išsiieškoti Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių iš atsakovo P. S. ieškovei priteistos žalos ir skolos.

31. Apeliantams pateikus skundą nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčo dovanojimo sutartys pripažintos negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, bei papildomo sprendimo, kuriuo iš atsakovų ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl dovanojimo sutarčių negaliojimo actio Pauliana pagrindu

32. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo, savo praktikoje yra išskyręs būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai – actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

34. Ginčo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė nepasisakęs dėl kurios nors iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų byloje nėra, taip pat šalių neginčijamos ir šios nutarties 26–29 punktuose nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju apeliantai nesutinka su teismo motyvais, kurių pagrindu nustatytas kiekvienos iš aukščiau įvardytų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimas ir jų visetas, suponuojantis dovanojimo sutarčių negaliojimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas (CPK 320 str., šios nutarties 25 p.), skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina pagal apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su sprendimu argumentus.

35. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kitose bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose (nutartimi, kuria BUAB „Grysta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes, bylos, kurioje priimtas sprendimas už akių, procesas buvo atnaujintas ir nepriimtas galutinis sprendimas, todėl teismas negalėjo jomis vadovautis kaip nustatytomis ir jų pagrindu spręsti, kad ieškovė dovanojimo sutarčių sudarymo metu buvo P. S. kreditorė.

36. Atsižvelgiant į šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-58-516/2018, palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartis atmesti P. S. prašymą priimti naują sprendimą (žr. į šios nutarties 26 p.). Tai reiškia, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas už akių neprarado savo teisinės galios ir privalomumo (CPK 371 str. 3 d.,18 str.). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad rėmimasis Vilniaus apygardos teismo sprendime už akių nurodytais teisiniais motyvais, kurių pagrindu priteistas žalos atlyginimas ir skola iš atsakovo ieškovės naudai, nevertintinas kaip turėjęs (galėjęs turėti) įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, taip pat neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad jis grindžiamas tik kituose procesiniuose sprendimuose nustatytais faktais, tokiu būdu pažeidžiant CPK 263 straipsnio 2 dalį, pagal kurią teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju matyti, kad teismas, vertindamas pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos (kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią teisę) egzistavimą pagal kasacinio teismo praktiką, nustatinėjo žalos atsiradimo momentą, kuris nebuvo nė vienos iš apeliantų įvardijamos bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl UAB „Grysta“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei žalos iš atsakovo priteisimo, kurie ieškovės pridėti kaip ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiantys įrodymai, nustatytos aplinkybės teismo vertintos pagal ginčo situaciją siekiant nustatyti, ar Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių priteista 85 953,15 Eur žala atsirado iki ginčo sutarčių sudarymo. Kita vertus, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui už akių, jame priteistos žalos dydis ir jos atsiradimo pagrindas negali būti kvestionuojami (CPK 18 str.). Tai suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje, kurioje actio Pauliana pagrindu ginčyti dovanojimo sandoriai būtent dėl to, kad neįmanoma iš atsakovo išsiieškoti Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių priteistos sumos, spręsdamas klausimą dėl žalos atsiradimo momento, aktualaus dovanojimo sutartis siekiant pripažinti negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu, turėjo ir galėjo vadovautis teismų nustatytais pareigos UAB „Grysta“ kelti bankroto bylą ir jos iškėlimo momentais, finansinių reikalavimų padidėjimo, bendrovės turto sumažėjimo, nepagrįsto turto nurašymo ir kt. aplinkybėmis, juolab kad ir ginčo šalys priešingų nustatytoms aplinkybėms įrodymų neteikė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti esant pažeistai CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai teismo sprendimą grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, kuris priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016). Remiantis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantų argumentą, kad neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė ieškovei į atsakovą P. S. atsirado tik priėmus Vilniaus apygardos teismo sprendimą už akių (2015-08-20), nes akivaizdu, kad šiuo sprendimu buvo tik įvertinti pagrindai civilinei atsakomybei taikyti ir nustatytas žalos dydis už veiksmus (neveikimą), atliktus iki minėto sprendimo priėmimo dienos.

39. Apeliantai skunde nurodo, kad teismas išvadą apie ieškovės turėtą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę iki ginčo sandorių sudarymo padarė nepagrįstų ir tarpusavyje prieštaraujančių teiginių pagrindu, t. y. nustatė, kad 57 698,75 Eur dydžio reikalavimas atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo, tačiau tuo pačiu nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo 85 953,15 Eur reikalavimą. Nors teisėjų kolegija sutinka, kad teismo motyvai šiuo klausimu nėra nuoseklūs, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti prieštaraujantys vieni kitiems, tačiau, įvertinus sprendimo turinį, matyti, kad teismas išvadą dėl visos Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių priteistos žalos (85 953,15 Eur) atsiradimo momento iki ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo padarė atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių didžioji (57 698,75 Eur) žalos dalis atsirado iki ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo, taip pat konstatavęs esant labiau tikėtina, kad 28 254,4 Eur žala, sprendimu už akių priteista už nepagrįstai nurašytą bendrovės turtą, atsirado (turtas neišsaugotas) iki ginčo sandorių sudarymo, t. y. teismas visos 85 953,15 Eur žalos atsiradimo momentą iki ginčo sandorių konstatavo prieš tai pasisakęs dėl kiekvienos iš sprendimu už akių priteistos žalos dalies atsiradimo (padarymo) momento. Argumentų ir (ar) įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytą 85 953,15 Eur žalos atsiradimo momentą (iki dovanojimo sutarčių) apeliantai nenurodė ir kartu su skundu nepateikė, neneigė tokios išvados motyvų (CPK 178 str.).

40. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

41. Nagrinėjamu atveju apeliantai skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas P. S. neturi turto, iš kurio galėtų būti atlyginama žala ieškovei, todėl neturėjo pagrindo spręsti egzistuojant antrajai actio Pauliana taikymo sąlygai (kreditoriaus teisių pažeidimui). Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo skundo argumentu, visų pirma pažymi, kad apeliantai skundą grįsdami šiuo teiginiu, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo išvadą dėl P. S. galimybių atsiskaityti su ieškove nebuvimo (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos ir teismo sprendimo turinio spręstina, kad duomenų apie gerą turtinę padėtį, paneigiančią ieškovės įrodinėtą poziciją dėl žalos išieškojimo negalimumo, atsakovai nebuvo pateikę ir pirmosios instancijos teismui. Be to, bylą pagal apeliantų skundą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, negauti duomenys apie įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo sprendimo už akių dėl žalos atlyginimo įvykdymą (nei priverstine tvarka, nei geranoriškai tuo atveju, jei kaip teigia apeliantai, P. S. turi pakankamai turto), o tai, nesant pateiktų apeliantų poziciją šiuo klausimu pagrindžiančių įrodymų (duomenų apie antstolio netinkamą veikimą, atsakovo finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų), teisėjų kolegijos vertinimu, sustiprina išvadą, kad P. S. neturi pakankamai turto sprendimu už akių priteistai žalai atlyginti.

42. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, vertindamas atsakovo galimybes atsiskaityti su ieškove, atsižvelgė į byloje esantį antstolės V. L., vykdant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sudarytą turto aprašą, kuriuo aprašyto turto vertė sudarė 86 686,3 Eur, tačiau, įvertinęs jame nurodytą turtą, išieškotos sumos pagal sprendimą už akių dydį (100 Eur) ir aplinkybę, kad atsakovai-sutuoktiniai P. S. ir G. S. nėra sudarę vedybų ar povedybinės sutarties, taip pat atsižvelgęs į areštuoto nekilnojamojo turto rinkos vertę pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, sprendė, kad atsakovas P. S. turi ne didesnės, nei ieškovė yra nurodžiusi ieškinyje (21 720 Eur), vertės turto, t. y. trūkstama suma sprendimui dėl žalos priteisimo įvykdyti, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudaro daugiau kaip 68 200 Eur.

43. Nors apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pagrįstai nurodo, kad santuokoje asmenys gali įgyti (turėti) turtą ir asmenine nuosavybe (CK 3.89 str.), tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo galimybes atlyginti ieškovei priteistą žalą, ginčo situacijoje pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir dėl to neteisingai nustatė jo turimo turto dydį. Pažymėtina, kad pagal CK 3.87 straipsnio 1 ir 2 dalis įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Remiantis CK 3.89 straipsnio 2 dalimi faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju atsakovai su skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad antstolės V. L. turto apraše nurodytas areštuotas nekilnojamasis turtas ir (ar) jo dalis, priklauso P. S. asmeninės nuosavybės teise, t. y. nepaneigė nei turto buvimo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nei sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos (CK 3.117 str.), kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovų paaiškinimais dėl vedybinės ar povedybinės sutarties nesudarymo. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo P. S. galimybės iš turimo turto atsiskaityti su ieškove (padengti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą žalos atlyginimą) nebuvimo teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Atsižvelgiant į tai ir byloje nesant duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovas P. S. turi pakankamai kito turto žalai atlyginti, taip pat, kad ginčo sandoriai, kuriais neatlygintinai perleistas turtas, neturėjo įtakos jo turtinei padėčiai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovų sudarytos dovanojimo sutartys turėjo esminės reikšmės atsakovo P. S. galimybei atlyginti ieškovei padarytą žalą, t. y. egzistuoja antroji actio Pauliana taikymo sąlyga – kreditorės teisių pažeidimas, nes neatlygintinai perleidus savo šeimos nariams (sūnums) turtą, ieškovė neturi galimybės patenkinti turimo turtinio reikalavimo (CPK 185 str.).

45. Minėta, kad pagal CK 6.66 straipsnį kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad: skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Neatlygintinio sandorio nuginčijimui trečiojo asmens nesąžiningumas nėra būtinoji sąlyga (CK 6.66 str. 2 d.). Taikant actio Pauliana turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 str. 1, 2 dalys). Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

46. CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, t. y. pripažįstama, kad, esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016).

47. Nagrinėjamu atveju turtas perleistas neatlygintinai, todėl trečiųjų asmenų (apdovanotųjų) nesąžiningumas, vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nevertintas, kaip neturintis teisinės reikšmės. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad turto dovanojimas sūnums suponuoja CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos atsakovui P. S. taikymą (CK 6.67 str. 1 p.), kurią paneigti turėjo atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų ir (ar) paaiškinimų, leidžiančių spręsti apie jo sąžiningumą, t. y. kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti dėl kitų priežasčių, nei tikslo išvengti prievolės atlyginti žalą. Apeliacinėje instancijoje kvestionuodami teismo išvadą dėl atsakovo P. S. nesąžiningumo, apeliantai nurodo tik deklaratyvius teiginius, kurie nagrinėjamu atveju vertintini kaip negalintys paneigti įstatyme įtvirtintos ir šiuo atveju taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos. Tai, kad ieškovės bankroto administratorės reikalavimai atsirado tik 2014–2015 metais nereiškia, kad atsakovas, būdamas UAB „Grysta“ vadovas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų neteisėtumo bei galimos atsakomybės už juos, juolab kad įstatymuose įtvirtinti vadovo atsakomybės pagrindai (pvz., ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 2.87 str.) egzistavo jam atliekant neteisėtus veiksmus. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad tiek atsakovas P. S., tiek jo sutuoktinė G. S. teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose savo gyvenamąjį adresą nurodo (duomenys neskelbtini), nors turtas, esantis šiuo adresu, ginčijama 2011-06-13 dovanojimo sutartimi padovanotas P. S. (žr. į šios nutarties 29 p.). Ši aplinkybė tik patvirtina teismo padarytą išvadą dėl siekio dovanojimo sutartimis sumažinti turimo turto masę tam, kad būtų išvengta atsakomybės dėl bendrovei ir (ar) jos kreditoriams daromos žalos, kuri įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių priteista iš P. S. (CPK 185 str.).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog atsakovų sudarytos dovanojimo sutartys atitiko šalių valią, neprieštaravo imperatyvioms įstatymų normoms, o perleistas turtas nebuvo areštuotas ar kitaip suvaržytas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti sandorį, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos. Pagal kasacinio teismo praktiką tik tuo atveju, kai skolininkas sandorį sudarė dėl to, kad jį sudaryti privalėjo, nes turėjo tokią teisinę pareigą, kreditorius netenka galimybės ginti savo teises reikšdamas actio Pauliana (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-219/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių ginčijamas dovanojimo sutartis sudaryti privalėjo (CPK 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir šios actio Pauliana taikymo sąlygos egzistavimą.

49. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014). Administratoriaus pareiga domėtis trečiųjų asmenų sudarytais sandoriais gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis gali turėti įtakos tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesams (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-231-464/2018).

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakingai dirbdamas bankroto administratorius apie ginčo sandorius vėliausiai turėjo sužinoti teismui byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas už akių, 2015-07-13 antrą kartą taikius laikinąsias apsaugos priemones ir pateikus teismo nutartį vykdyti, todėl ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, į teismą su ieškiniu kreipdamasi 2015-09-28, nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.

51. Apeliantai skunde nurodo nesutinkantys su teismo nustatytu senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti termino pradžios nustatymo momentu. Apeliantų teigimu, ieškovės bankroto administratorė apie ginčijamus sandorius, sudarytus 2010–2011 m., turėjo galimybę sužinoti ir sužinojo 2014-01-07, kuomet buvo kreiptasi dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, o tuo atveju jei terminas būtų skaičiuojamas nuo 2015-09-24, kaip nurodė bankroto administratorė, vienerių metų ieškinio senaties terminas patikslinto ieškinio pateikimo metu (2016-12-02) vis tiek jau buvo suėjęs.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų teiginys, jog bankroto administratorė apie ginčijamas sutartis turėjo žinoti nuo 2014-01-07, t. y. pareiškimo dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu pateikimo momentu, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstas jokiais įrodymais ir (ar) racionaliais paaiškinimais, kokiu pagrindu ieškovės bankroto administratorė turėjo (galėjo) tikrinti atsakovo P. S. turtinę padėtį, todėl apeliantų argumentas, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2014-01-07, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat nesutiktina, kad patikslinto ieškinio padavimas nagrinėjamu atveju turi įtakos spendžiant dėl ieškinio senaties termino pabaigos. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2015-09-28 ieškinyje ieškovė actio Pauliana pagrindu teismo prašė pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius ir grąžinti turtą atsakovo P. S. nuosavybėn. Teismas, atidėjęs sprendimo priėmimą ir paskelbimą, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujino, nustatęs, kad ginčo sutartimis turtą sūnums padovanojo du asmenys – P. S. ir G. S.. Atsižvelgiant į tai, pastaroji įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, įpareigojant ieškovę pateikti naujus įrodymus dėl nustatytų aplinkybių bei patikslinti bylos dalyvių procesinę padėtį, galutinai apsispręsti dėl ieškinio dalyko suformulavimo (dėl restitucijos taikymo). Patikslintas ieškinys, teisme registruotas kaip gautas 2016-12-02, kuriame atsakove nurodyta G. S., o rezoliucinėje dalyje formuluojant reikalavimą prašyta pripažinus sandorius negaliojančiais taikyti restituciją turtą grąžinant bendrojon sutuoktinių nuosavybėn. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad ieškinio senaties terminas nutrūko pradinio ieškinio pateikimo dieną (CK 1.130 str. 1 d.), t. y. nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino, nes reikalavimas pripažinti negaliojančiais dovanojimo sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštas 2015-09-28 ieškinyje, o patikslintame ieškinyje iš esmės patikslintas tik restitucijos klausimas dėl turto grąžinimo bendrojon sutuoktinių nuosavybėn. Taigi, apeliantai neįrodė, kad ieškovė, prašydama ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis, praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą senaties terminą, ar kad pirmosios instancijos teismas netinkamai šį klausimą išsprendė.

53. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti, kad ginčo situacijoje teismas nepagrįstai dovanojimo sutartis pripažino negaliojančiomis ir taikė restituciją padovanotą turtą grąžinant bendrojon sutuoktinių nuosavybėn, nes P. S. prievolė ieškovei atlyginti žalą yra asmeninė. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad G. S. nėra ieškovės skolininkė, egzistuojant visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms dėl ginčijamų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu, neturi įtakos sprendžiant bendrąja jungtine nuosavybe valdyto turto grąžinimo skolingam (P. S.) ir formaliai neskolingam (G. S.) sutuoktiniams klausimo. Tokiu veiksmu yra tik atkuriama atsakovų P. S. ir G. S. turtinė padėtis, tam kad būtų galima į P. S. grąžinto turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nukreipti išieškojimą (tai nurodyta ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje), todėl toks restitucijos taikymas nevertintinas kaip G. S., nesančios ieškovės skolininke, teisių pažeidimas ar disponavimo jai priklausiančia turto dalimi suvaržymas (CPK 185 str.).

54. Atmestinas kaip neįrodytas ir apeliantų argumentas dėl CK 6.66 straipsnio 4 dalies, kurioje įtvirtinta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, pažeidimo. Apeliantai, teigdami, kad ginčijamais sandoriais perleistų objektų vertė negali būti nustatyta remiantis vien tik duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro, neįrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl perleisto turto vertės būtų padaręs neįvertinus visų tai pagrindžiančių į bylą pateiktų įrodymų. Vien tik teiginys, kad Nekilnojamojo turto registre pateikta vidutinė rinkos vertė skiriasi nuo realios nekilnojamojo turto vertės, nėra pakankamas CK 6.66 straipsnio 4 dalies pažeidimui nustatyti. Pažymėtina, kad net ir viešąjį interesą turinčiose bylose teismui nėra perkeliama šalių pozicijų įrodinėjimo pareiga, todėl nagrinėjamu atveju būtent atsakovams, nesutinkantiems su tokia nekilnojamojo turto verte, kilo pareiga pateikti įrodymus apie didesnę (realią) šių objektų rinkos vertę (CPK 178 str.). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad net ir sugrąžinus ginčo sutartimis dovanotą turtą, vadovaujantis sutuoktinių lygių dalių prezumpcija, atsakovui P. S. priklausančio turto nepakaktų žalos atlyginimui priteisti, vadovavosi ne Nekilnojamojo turto registre nurodyta ginčo sutartimis perleisto turto verte, o dovanojimo sutartyse šalių sutarimu nustatyta didesne turto verte (žr. į šios nutarties 27–29 p.).

55. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje teisingai taikė ir aiškino actio Pauliana institutą ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis dovanojimo sutartis bei taikė restituciją. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

56. Nenustačius pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kartu netenkintinas ir apeliantų reikalavimas panaikinti papildomą sprendimą, priimtą 2018 m. sausio 9 d., kuriuo iš atsakovų ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, apeliantams neginčijant priteistų išlaidų dydžio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.