Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1828-178/2011 pagal ieškovo OAO „Alfa Trans“ ieškinį atsakovui T. B. dėl skolos priteisimo, kur trečiasis asmuo – bankrutuojanti (šiuo metu likviduojama) uždaroji akcinė bendrovė „Logimata“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimas paliktina nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovui T. B., kaip laiduotojui, atsirado pareiga atsakyti ieškovui OAO „Alfa Trans“ pagal 2009 m. liepos 16 d. Laidavimo sutartį Nr. ATLL-07-/1/2009 už trečiojo asmens UAB „Logimata“ prievolės pagal 2009 m. liepos 16 d. sutartį Nr. SAGL 07/001/2009 netinkamą įvykdymą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas OAO „Alfa Trans“ su trečiuoju asmeniu UAB „Logimata“ 2009 m. liepos 16 d. sudarė sutartį Nr. SAGL 07/001/2009, kuria trečiasis asmuo pripažino ieškovui skolą – 235 115,02 USD sumai, atsiradusią už ieškovo suteiktas krovinių gabenimo geležinkeliais paslaugas, taip pat įsipareigojo įsiskolinimą sumokėti ieškovui periodiniais mokėjimais, paskutinio mokėjimo terminą nurodant – 2010 m. liepos 20 d. (31-35 b. l.). 2009 m. liepos 16 d. ieškovas su atsakovu T. B. sudarė laidavimo sutartį Nr. ATLL-07-/1/2009, kuria atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu UAB „Logimata“ tinkamai ir laiku neįvykdys visos savo prievolės ir/ar jos dalies grąžinti ieškovui, kaip kreditoriui, visą UAB „Logimata“ skolą (įskaitant palūkanas, netesybas ir visas kitas su tuo susijusias prievoles), kurią ieškovas ir trečiasis asmuo patvirtino 2009 m. liepos 16 d. sutartimi Nr. SAGL 07/001/2009 dėl skolos grąžinimo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Šia laidavimo sutartimi taip pat buvo sutarta, jog skolininko (UAB „Logimata“) ir laiduotojo (T. B.) atsakomybė yra solidarioji (36-40 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog atsakovui atsirado pareiga pagal laidavimo sutartį, ir priteisė iš atsakovo ieškovui likusią UAB „Logimata“ nesumokėtą paskolos dalį – 180 000,01 JAV dolerių (482 526 Lt).

Atsakovas šią pirmosios instancijos teismo išvadą ginčija keliais aspektais: pirma, anot jo, su ieškovu sudaryta laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia, vadovaujantis CK 1.90 straipsniu, t. y. kai sandoris sudaromas dėl suklydimo, taip pat ši sutartis laikytina neadekvačia, remiantis CK 6.77 straipsnio 6 dalimi; antra, ieškovas pažeidęs laidavimo sutarties 2.5 punkto reikalavimą, todėl jis laikomas iš esmės pažeidusiu pagrindinę savo prievolę pagal laidavimo sutartį, nes nebendradarbiavo su atsakovu (CK 6.64 str. 1 d.), atitinkamai, vadovaujantis CK 6.64 straipsnio 2 dalimi, atsakovui, kaip laiduotojui, neatsirado pareiga pagal laidavimo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o atsakovas atsiliepime suformuluoja savo atsikirtimus, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba priešieškiniu ginčija tam tikras byloje nustatinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2008; kt.). Vadinasi, būtent ieškinio, kartu ir priešieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas ir užtikrinti visišką ginčo išsprendimą. Teismai, priimdami procesinį sprendimą, privalo laikytis pareikšto ieškinio ir priešieškinio ribų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo skolą, atsiradusią laidavimo sutarčių pagrindu. Pažymėtina, kad atsakovo T. B. pareikštą priešieškinį nagrinėjamu atveju teismas laikė nepaduotu ir grąžino jį atsakovui, kadangi atsakovas nepašalino teismo nustatytų priešieškinio trūkumų (145-146, 183-184, 188 b. l.). Todėl laikoma, jog atsakovas nepareiškė priešieškinio, o bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos ieškinio dalyku ir pagrindu.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde išdėstė aplinkybes, kodėl, jo nuomone, laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ir atitinkamai jo atžvilgiu neturi būti taikoma atsakomybė, kylanti iš šios sutarties.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1107/2002; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004; 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011, kt.).

Kadangi nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismui savo iniciatyva konstatuoti laidavimo sutartį niekine (CK 1.78 str. 5 d.) nėra nustatyta, vien atsikirtimų į ieškinį forma, nepareiškus priešieškinio, laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas negali būti sprendžiamas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 312 straipsnyje, nustatančiame draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais įrodinėjamas pagrindo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia egzistavimas.

Kita vertus, apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su laidavimo sutarties sudarymu, t. y. kad ji buvo sudaryta jį suklaidinant ir pažeidžiant sutarties dėl skolos grąžinimo 3.5 punktą, taip pat ši sutartis laikytina neadekvačia, nepagrįstos, paremtos paties apelianto išdėstyta pozicija.

Tai, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta tik su atsakovu ir nebuvo sudaryta su kitu UAB „Logimata“ akcininku – M. B., savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta suklaidinant, kadangi pačioje laidavimo sutartyje nebuvo sutarta, jog atsakovas laiduos už trečiojo asmens prievoles, tik jei papildomai bus sudaryta laidavimo sutartis su kitu akcininku. Be to, akivaizdu, jog sutarties dėl skolos grąžinimo 3.5 punktas buvo nustatytas būtent kreditoriaus, o ne laiduotojo, naudai. Taigi, pats kreditorius (ieškovas) turėjo teisę nuspręsti, ar sudaryta su atsakovu laidavimo sutartis yra pakankama UAB „Logimata“ prievolių užtikrinimo priemonė. Kadangi daugiau laidavimo sutarčių nebuvo sudaryta, akivaizdu, jog ieškovas nusprendė, jog ši prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė yra pakankama.

Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas CK 6.77 straipsnio 6 dalį, yra pasisakęs, jog ši dalis aiškintina kartu su to paties straipsnio 4 ir 5 dalimis ir reiškia, kad skolininkui savo nuožiūra pasiūlius kreditoriui laiduotoją ar vietoj laidavimo pateikus kreditoriui kitą adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, ginčus dėl pasiūlyto laiduotojo sugebėjimo įvykdyti prievolę ar kito prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo adekvatumo sprendžia teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-339/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovas trečiajam asmeniui iš esmės konkretizavo, kas gali būti laiduotojais pagal laidavimo sutartis – t. y. skolininko (UAB „Logimata“) dalyviai (akcininkai). Taigi, CK 6.77 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina. Taip pat neturi teisinės reikšmės apelianto nurodytos aplinkybės, jog laidavimo sutarties sudarymo dieną jis nedisponavo lėšomis ar kilnojamuoju bei nekilnojamuoju turtu, nes laidavimo sutartimi jis įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens įsipareigojimų ieškovui nevykdymą (netinkamą vykdymą) ir turtu, gautinu ateityje (laidavimo sutarties 1.1 p.). Be to, sudarant laidavimo sutartį, būtent kreditorius sprendžia, ar su konkrečiu laiduotoju sudaryta laidavimo sutartis yra pakankamas skolininko prievolių užtikrinimo būdas, o laiduotojas, pasirašydamas tokio pobūdžio sutartį, iš esmės pripažįsta, jog jis bus pajėgus įvykdyti skolininko neįvykdytas prievoles.

Ginčo laidavimo sutartis nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl ji turi įstatymo galią ją sudariusioms šalims (CK 6.189 str.), taip pat ir atsakovui, kaip laiduotojui, pasirašiusiam šią sutartį.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Šiuo atveju prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, jog laidavimo sutartis galios iki pilno įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo (laidavimo sutarties 4.1 p., 37 b. l.). Taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, tokiu atveju laidavimo sutartis galioja tol, kol bus grąžinta visa skola.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog jam neatsirado pareigos pagal laidavimo sutartį, vadovaujantis CK 6.64 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, t. y. dėl to, kad ieškovas, anot jo, nebendradarbiavo su juo, o būtent, pažeidė laidavimo sutarties 2.5 punkte nustatytą pareigą pateikti apeliantui, kaip laiduotojui, raštišką pranešimą apie skolininko įsipareigojimų dėl skolos mokėjimų nevykdymo, nurodant nevykdymo aplinkybes, per 5 darbo dienas nuo pažeidimo.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto argumentus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.64 straipsnio nuostatas.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra nurodęs, jog nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Šiuo atveju apeliantas įrodinėja, jog jis neprivalo vykdyti savo prievolių pagal laidavimo sutartį, nes ieškovas pažeidė terminą, per kurį privalėjo pranešti raštu apie skolininko prievolių nevykdymą, bet neįrodinėja, jog būtent dėl šio termino pažeidimo jam tapo neįmanoma įvykdyti savo prievoles pagal laidavimo sutartį arba laidavimo sutarties vykdymas buvo apsunkintas. Taigi, nagrinėjamu atveju apskritai negali būti taikoma CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Atitinkamai, negali būti taikoma ir CK 6.64 straipsnio 2 dalis, nustatanti pagrindą atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo, kai kreditorius pats pažeidžia prievolę. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nesikreipė į teismą su reikalavimu atleisti jį nuo prievolės vykdymo nei savarankišku ieškiniu, nei priešieškiniu, t. y. toks reikalavimas šioje byloje nėra pareikštas ir nagrinėtas, todėl šis klausimas iš esmės negali būti ir apeliacijos objektas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog Laidavimo sutarties 2.5 punkte nustatyto pranešimo pateikimo termino pažeidimas turi būti laikomas esminiu prievolės pažeidimu.

Kaip matyti iš sutarties dėl skolos grąžinimo, UAB „Logimata“ visą įsiskolinimą turėjo grąžinti iki 2010 m. liepos 20 d. Paskutinį mokėjimą trečiasis asmuo įvykdė 2009 m. lapkričio 10 d. (58 b. l.). Pranešimą apie trečiojo asmens prievolių nevykdymą ir reikalavimą sumokėti skolininko nesumokėtą skolą ieškovas atsakovui išsiuntė 2010 m. rugpjūčio 13 d. (41, 42 b. l.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas UAB „Logimata“, jeigu skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo prievolę, bei į tai, kad atsakovas įsipareigojo laiduoti ne tik skolos grąžinimo, bet ir palūkanų, netesybų ir visų kitų su tuo susijusių prievolių įvykdymą, sprendžia, jog šiuo atveju buvo pagrindas ieškovui kreiptis į laiduotoją tada, kai suėjo galutinis skolos grąžinimo terminas – 2010 m. liepos 20 d. (Sutarties dėl skolos grąžinimo 3.3 p., Laidavimo sutarties 1.1 ir 2.1. p.), o būtent, kai buvo galima nustatyti galutinę UAB „Logimata“ prievolių neįvykdymo apimtį.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog ieškovas, kreipdamasis į jį, kaip laiduotoją, pažeidė Laidavimo sutarties 2.5 punkte nustatytus kreipimosi terminus - t. y. pažeidė įsipareigojimą kreiptis į laiduotoją po 5 darbo dienų nuo pažeidimo. Tačiau toks sutartinio įsipareigojimo pažeidimas negali būti laikomas esminiu Laidavimo sutarties pažeidimu ir savaime negali eliminuoti laiduotojo prievolės įvykdyti skolininko UAB „Logimata“ neįvykdytas prievoles, kadangi buvo laidavimo sutartimi buvo sutarta, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo (Laidavimo sutarties 4.1 p.). Be to, ieškovas į laiduotoją kreipėsi nežymiai pažeidęs minėtą terminą.

Anot apelianto, tai, kad jis buvo vienas didžiausių UAB „Logimata“ akcininkų ir laikinai einantis direktoriaus pareigas, bei jam buvo žinomos UAB „Logimata“ veiklos aplinkybės, nesuponuoja fakto, kad jis turi vykdyti prisiimtas prievoles pagal laidavimo sutartį. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovui buvo žinoma, kad UAB „Logimata“ nevykdo savo įsipareigojimų pagal skolos grąžinimo sutartį. Taigi, tas faktas, jog apie UAB „Logimata“ įsipareigojimų nevykdymą (pažeidimą) ieškovas atsakovą informavo vėliau, nei buvo numatyta laidavimo sutarties 2.5 punkte, savaime negali būti traktuojamas kaip informavimo pareigos pažeidimas bei tai negali atleisti atsakovo nuo jo, kaip laiduotojo, pareigų vykdymo, nes tai prieštarautų pačiai laidavimo sutarties esmei – ja buvo užtikrintas UAB „Logimata“ prievolių įvykdymas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog už skolininko (UAB „Logimata“) prievoles ieškovui laidavo tiesiogiai su skolininku susijęs asmuo – šio privataus juridinio asmens pagrindinis akcininkas, turintis 2450 vnt. iš 2500 vnt. akcijų (204 b. l.), kuris skolos grąžinimo laikotarpiu taip pat buvo ir skolininko direktorius (122 b. l.). Laiduotojas, būdamas pagrindinis skolininko dalyvis ir administracijos vadovas, darė arba galėjo ir turėjo daryti tiesioginę įtaką tiek priimant sprendimą dėl šio juridinio asmens sudaromų sutarčių (tiek dėl ginčo skolos grąžinimo sutarties), tiek dėl prievolių pagal sutartis vykdymo ir kontrolės. Laidavęs už savo valdomo ir kontroliuojamo juridinio asmens prievoles, įsipareigojęs atsakyti už visas skolininko prievoles nepriklausomai nuo jų dydžio ir atsiradusių neįvykdymo pasekmių, atsakovas negali būti atleistas nuo solidariosios prievolės grąžinti skolą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė ieškovo ieškinį patenkinti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, neišsireikalavęs atsakovo prašomos ikiteisminio tyrimo medžiagos, pažeidė jo teisę į pilnavertę gynybą.

Anot apelianto, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtintų, jog ieškovas nutraukė skolos grąžinimo sutartį ir pareikalavo UAB „Logimata“ grąžinti visą nesumokėtą skolos sumą, t. y. kad galimai prievolės įvykdymo terminas suėjo 2010 m. pavasarį, atitinkamai, būtų galima taikyti CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pagal CK nuostatas, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius lizingo sutartimi prisiimtų prievolių, pareiga jas įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti prievolės įvykdymo ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1 d.). Laidavimo sutartyje sutarties šalys susitarė, jog skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji (1.1 p.), taip pat tai, kad laiduotojas atsisako nuo teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą (2.6 p.).

Šiuo atveju aplinkybė, ar skolos grąžinimo sutartis buvo nutraukta, ar ne, teisinės reikšmės neturi. Iš bylos duomenų matyti, jog skolininkui UAB „Logimata“ yra iškelta bankroto byla ir ieškovas yra įtrauktas į bankroto bylą su 484 992,03 Lt dydžio finansiniu reikalavimu (125 b. l.). BUAB „Logimata“ bankroto administratorius patvirtino, jog šis finansinis reikalavimas buvo pareikštas tuo pačiu pagrindu, kaip ir nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šis ieškovo finansinis reikalavimas yra patenkintas. Todėl, jei iš ikiteisminio tyrimo medžiagos būtų nustatyta, kad ieškovas nutraukė su UAB „Logimata“ sudarytą skolos grąžinimo sutartį, tai nesudarytų pagrindo teigti, jog ieškovas atleido UAB „Logimata“ nuo neįvykdytų prievolių įvykdymo, o kartu nuo savo pareigų tapo atleistas ir laiduotojas. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju buvo laiduota neterminuotam laikui ir ginčijamoje sutartyje susitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi, nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti taikoma.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas kreditoriaus teises pagrindinio skolininko ir laiduotojų atžvilgiu tuomet, kai pagrindiniam skolininkui yra iškelta bankroto byla, yra nurodęs, kad bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas, pagrindiniam skolininkui, kuriam šiuo metu iškelta bankroto byla, neįvykdžius prievolės, tinkamai realizavo teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui – atsakovui.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo santykius, tinkamai nustatė ir įvertino bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, ieškovo prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies – iš atsakovo ieškovui priteisiant ne 2000 Lt, kaip tai nurodyta pateiktuose bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose (224, 225 b. l.), bet priteisiant Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktu nustatytą maksimalų dydį atitinkančią bylinėjimosi išlaidų sumą – 1200 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. B. ieškovui OAO „Alfa trans“ 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.