Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Loretos Lipnickienės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų ieškovo L. B. ir atsakovės T. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovei T. B., išvadą teikiančiai institucijai - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei atsakovės T. B. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų santuokos nutraukimo teisinių pasekmių,

Ieškovas L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu), kuriuo prašė: nutraukti jo ir atsakovės T. B. santuoką, sudarytą 1990-01-13 Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 26, sprendime nenurodant konkrečių faktų, tik konstatuojant, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei palikti „B.“ pavardę; santuokos metu bendros jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą padalinti tokiu būdu: priteisti ieškovui 2/3 dalis santuokos metu įgyto turto, kas sudaro 44 574 Lt, o atsakovei – 1/3, kas sudaro 22 287 Lt. Visą santuokos metu įgytą turtą natūra priteisti ieškovui, kas sudaro 66 862 Lt, t.y. 3 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir buto priklausinį - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį, kurių bendra vertė – 66 862 Lt. Įpareigoti ieškovą kompensuoti atsakovei jai tenkančią padalinto turto 1/3 dalį, kas sudaro 22 287 Lt; nustatyti nepilnamečio sūnaus R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškovu; priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui R. B. po 600 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį (b.l. 38, 129 - 131). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad santuoką su atsakove sudarė 1990 m. sausio 13 d. Vilniaus rajono CMS, įrašo Nr. 26. Santuokoje 1991-01-23 gimė sūnus R. B., 1994-04-26 sūnus R. B.. Šalių daugiau kaip dešimt metų nesieja kaip sutuoktinių, ryšiai, neveda bendro ūkio. Taip atsitiko dėl atsakovės kaltės, nes ji visiškai nesirūpina vaikais, neteikia nei moralinės, nei materialinės pagalbos šeimai, nelojali sutuoktiniui. Dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo nurodė, kad santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise yra įgytas turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)., ir jo priklausinys – pagalbinio ūkio pastato 1/8 dalis, kurių vertė sudaro 66 862 Lt. Ieškovas mano, kad turtas turi būti padalintas nelygiomis dalimis, ieškovui - 2/3 santuokos metu įgyto turto, o atsakovei – 1/3 dalis. Visas santuokos metu įgytas turtas natūra priteistinas ieškovui, kartu įpareigojant ieškovą sutuoktinei kompensuoti jai tenkančią 1/3 turto dalį pinigais – 22 287,00 Lt. Reikalavimą grindžia tuo, kad šeima iširo dėl atsakovės kaltės, butas, kaip dalintinas turtas sutvarkytas ne bendromis sutuoktinių lėšomis, o ieškovui asmenine nuosavybe priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Jokių kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims ieškovas neturi. Nepilnametis sūnus R. B. gyvena kartu su ieškovu, čia yra susiformavusi nepilnamečio sūnaus socialinė aplinka, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu, priteisiant iš atsakovės išlaikymą.

Atsakovė T. B. pareiškė priešieškinį (b.l. 56-62), kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, teismo prašo: nutraukti jos ir ieškovo santuoką, sudarytą 1990-01-13 Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 26, dėl ieškovo kaltės; po santuokos nutraukimo grąžinti ieškovei mergautinę pavardę „M.“; santuokos metu įgytą turtą padalinti tokiu būdu: T. B. skirti: ½ buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (30 150 Lt); ½ pagalbinio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio (duomenys neskelbtini) (3 281 Lt); viryklę „Gorenje“ (1 000 Lt); televizorių „Šilelis“ (200 Lt); televizorių „Philips“(800 Lt); šaldymo kamerą „Beka“ (1 000 Lt); iš Vokietijos atvežtą naudotą sofą-lovą (1 000 Lt); žurnalinį staliuką(300 Lt); stalą (200 Lt); gruzdintuvę „Riwa“ (300 Lt); dujinę krosnį (2 000 Lt); kompiuterio sisteminį bloką (1 000 Lt); ½ pagal užsakymą pagamintų virtuvės baldų (2 000 Lt); iš viso 43 231 Lt vertės turto. L. B. skirti: ½ buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio (duomenys neskelbtini) (30 150 Lt); ½ pagalbinio ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio (duomenys neskelbtini) (3 281 Lt); vaikiškas lovas (1 200 Lt); rašomąjį stalą (400 Lt); plaktuvą „Riwa“ (50 Lt); spintą (2 000 Lt); 6 kėdes (200 Lt); kompiuterio monitorių (500 Lt); ½ pagal užsakymą pagamintų virtuvės baldų (2 000 Lt); iš viso 39 781 Lt vertės turto. Po santuokos nutraukimo palikti bendram naudojimui dujinį katilą „L. C.“ (4 000 Lt); įpareigoti T. B. išmokėti L. B. 3 450 Lt kompensaciją; nustatyti nepilnamečio sūnaus R. B. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu; priteisti iš L. B. 5 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad butas įgytas sudarius mainų sutartį su tame pačiame name gyvenančia L. P.; sudarant mainų sutartį, atsakovės mama primokėjo L. P. 1 000 JAV dolerių, kas paneigia ieškovo teiginius, kad atsakovė visiškai neprisidėjo prie šeimos būsto gerinimo. Nesutinka, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, santykiai pašlijo bei dingo tarpusavio palaikymas ir pagarba dėl ieškovo ilgus metus trukusios neištikimybės su kita moterimi. Neprieštarauja, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su ieškovu. Dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo nurodė, kad nėra jokių kliūčių santuokoje įgytą turtą padalinti natūra, nes jis yra dalus. Kadangi santuoka faktiškai iširo dėl L. B. santuokinės neištikimybės, kas bendrą sutuoktinį gyvenimą padarė nebeįmanomą, prašo priteisti iš atsakovo 5000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešinį ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nutraukė ieškovo L. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės T. B. (ikisantuokinė pavardė M.), a.k. (duomenys neskelbtini) santuoką, įregistruotą 1990-01-13 Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 26, dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo atsakovei paliko ikisantuokinę pavardę „M.“. Nepilnamečio R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu. Priteisė iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam R. B. periodinėmis išmokomis po 400 Lt (keturis šimtus litų) kas mėnesį nuo 2011-07-12 iki vaiko pilnametystės. Nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskyrė ieškovą. Pripažino, kad kilnojamasis turtas: 2006 m. įgyta dujinė viryklė „Gorenje“ (1 000 Lt vertės); 2008 m. įgyta šaldymo kamera „Beka“ (1 000 Lt vertės); dujinis krosnis (faktiškai malkinė krosnelę, 2 000 Lt vertės); pagal individualų užsakymą pagamintas stacionarus virtuvės baldų komplektas (4 000 Lt vertės); 2006 m. įgyta spinta (2 000 Lt vertės) – yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Pripažino, kad kompiuterinis sisteminis blokas (1 000 Lt vertės), 2008 m. įsigytos vaikiškos lovos (1 200 Lt vertės), 2007 m. įsigytas rašomasis stalas (400 Lt vertės), kompiuterinis monitorius (500 Lt vertės), yra daiktai, skirti nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti, todėl jie nedalintini. Šiuos daiktus perdavė (neišieškant kompensacijos) ieškovui, nes su juo lieka gyventi šalių nepilnametis vaikas R. B.. Namų apyvokos daiktus: 2008 m. įsigytą televizorių „Šilelis“ (200 Lt vertės); 1998 m. įsigytą televizorių „Philips“ (800 Lt vertės); 2010 m. iš Vokietijos atvežta naudotą sofą – lovą (1 000 Lt vertės); 1995 m. įsigytą žurnalinę staliuką (300 Lt vertės); 1992 m. įsigytą stalą (200 Lt vertės); 2008 m. įsigytą gruzdintuvę „Riwa“ (50 Lt vertės); 2008 m. įsigytą blenderį „Riwa“ (50 Ltvertės) ir 1998 m. įsigytas 6 kėdės (200 Lt vertės) – priteisė atsakovės T. B. asmeninėn nuosavybėn. Santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/8 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – po santuokos nutraukimo padalino natūra tokiomis dalimis: ieškovui 2/3, atsakovei 1/3. Priteisė iš atsakovės 1 383,32 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai. Priteisė iš ieškovo 291,57 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Priteisė iš atsakovės 965,44 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Sprendimą dalyje dėl išlaikymo priteisimo nukreipė vykdyti skubiai. Teismas sprendime konstatavo, kad byloje šalių pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti besąlygiškai vieno sutuoktinio kaltei dėl santuokos iširimo, laikė nustatytu, kad abiems šalims trūko tarpusavio supratimo ir pareigos vienas kitam, abi pažeidė sutuoktinių pareigas gerbti, mylėti, remti vienas kitą, todėl pripažintina abiejų kaltė dėl santuokos iširimo. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir nepilnamečio vaiko nuomonę, teismas konstatavo, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu labiau atitinka vaiko interesus ir poreikius. Pripažino, kad 400 Lt išlaikymo dydis atitinka vaiko interesus ir proporcingumo principą. Teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, aplinkybę, kad ieškovas prie šeimos turto pagerinimo yra prisidėjęs daugiau nei 20 000 Lt suma iš savo asmeninių lėšų, laikė esant tikslingu nukrypti nuo lygių dalių principo ir ieškovui skirti 2/3, o atsakovei 1/3 santuokos metu įgyto turto. Teismo vertinimu, kompensacijos priteisimas nėra tikslingas, nes jis nebūtų realiai įgyvendinamas. Butas yra dalus, trijų kambarių, todėl jame gali likti gyventi abu sutuoktiniai, jame taip pat gyvena šalių vaikai. Priteisus atsakovei kompensaciją, ji realiai negalėtų įsigyti tinkamo būsto.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (ieškovė pagal priešinį ieškinį) T. B. prašo pakeisti teismo priimtą sprendimą ir nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, po santuokos nutraukimo palikti ieškovui ir atsakovei po ½ dalį ginčo buto ir ½ dalį ginčo gyvenamojo pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.Teismas, nustatęs, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, nepagrįstai sprendime nurodė, kad nebuvo ieškovo kaltės. Nepaisant tarpusavio nesutarimų sutuoktinius visą laiką siejo santuokiniai ryšiai, kartu vedė bendrą ūkį. Šeima iširo dėl ieškovo ilgus metus trukusios neištikimybės su jai žinoma moterimi, ką teisme patvirtino ir pats ieškovas bei nepilnametis sūnus. Todėl ieškovas kaltas dėl santuokos iširimo.

2. Nepagrįsta teismo išvada dėl santuokoje įgyto turto dalių nustatymo padalinant santuokos metu įgytą turtą. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytinas ieškovo neištikimybės faktas, kuris įrodo jo kaltę dėl santuokos iširimo. Teismas turėjo atkreipti dėmesį, kad nepilnametis sūnus R., B. 2012-04-26 sulauks pilnametystės, todėl nukrypimas nuo lygių dalių principo dėl to, kad vaikas lieka gyventi su ieškovu šiuo atveju nėra pagrįstas, kadangi jis greit taps savarankišku asmeniu, o priteista didesnė santuokoje įgyto turto dalis be jokio teisinio pagrindo liks ieškovui.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir tenkinti jo pateiktą apeliacinį skundą. Nurodo, jog klaidingas atsakovės skundo teiginys, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, taip pat neteisingai nurodo, kad apeliantė rūpinosi vaikais, juos prižiūrėjo, nes buvo priešingai, ką ieškovas įrodė rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Teismo sprendime tinkamai motyvuota, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė dirbo ir prisidėjo ar dėl objektyvių priežasčių negalėjo pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Teigia, kad atsakovės prašymas priteisti jai ½ dalį santuokos metu yra nepagrįstas, bute ieškovė elgiasi agresyviai, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Apeliaciniu skundu ieškovas L. B. (atsakovas pagal priešinį ieškinį) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-01-26 sprendimą dalyje ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės. Priteisti ieškovui santuokos metu įgytą turtą butą ir jam priklausantį ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). natūra, įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovei 22 287 Lt dydžio kompensaciją už jai tenkančią 1/3 šio buto dalį; pripažinti, kad dujinis katilas „Luna“ yra įsigytas ir įrengtas ieškovo asmeninėmis lėšomis ir priteisti ieškovo asmeninėn nuosavybėn, atsakovės priešinį ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1.Teismo išvada, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ieškovas pagrindė atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, kuri pasireiškė tuo, kad ji nesirūpino vaikais, nedirbo ir nesiekė įsidarbinti, negerbė savo sutuoktinio, neteikė savitarpio pagalbos, dėl ko bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Šias aplinkybes ieškovas įrodė rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Tuo tarpu atsakovė jokių konkrečių įrodymų ir faktų neįrodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Todėl byloje nesant jokių objektyvių faktinių aplinkybių pagrįstai išvadai padaryti, kad dėl šeimos iširimo kaltė tenka ir ieškovui, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad šeima iširo ir dėl ieškovo kaltės. Sprendime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais neleistinais veiksmais ieškovas iš savo pusės įtakojo santuokos iširimą ir kuo pasireiškė jo kaltė. Teismas formaliai vertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus – medžiagą Nr. 57-At-01308-11, gautą iš Vilniaus rajono PK, kurioje buvo tiriamas ieškovo pareiškimas dėl atsakovės grasinimo nužudyti ieškovą, apie tai girdint nepilnamečiam sūnui. Prašo prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus: ieškovo pareiškimą Vilniaus rajono PK viršininkui ir Valstybinės teismo tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G310/12(01), kuri patvirtina atsakovės netinkamą elgesį su nepilnamečiu sūnumi ir aplinkybę, kad dėl atsakovės kaltės tolesnis gyvenimas su ja tapo negalimas.

2. Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria jis ginčo turtą padalino tarp šalių natūra – ieškovui priteisė 2/3 dalis buto ir ūkinio pastato, o atsakovei atitinkamai 1/3 dalį, atsisakydamas visą turtą natūra priteisti ieškovui ir įpareigoti jį sumokėti piniginę kompensaciją. Nepagrįsta ir klaidinga teismo išvada, kad kompensacijos priteisimas iš atsakovės yra netikslingas, kadangi realiai neįgyvendinamas. Tokia teismo išvada absoliučiai neteisinga ieškovo ir nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, tai prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams. Tai, kad atsakovė negali dėl nesugyvenamo būdo dirbti nei vienoje darbovietėje, nėra pateisinama priežastis jai nepriteisti piniginės kompensacijos. Jokie įstatymai neįpareigoja kompensacijos priteisimo klausimą sieti su atsakovo galimybėmis įsigyti nuosavą gyvenamąjį būstą. Ieškovui jokių problemų nesudarytų sprendimo vykdymas dėl kompensacijos sumokėjimo atsakovei. Teismas sudarė sąlygas toliau kilti konfliktams šeimoje, juos užprogramavo ateičiai, neatsižvelgė į aplinkybę, kad vaikui yra reikalinga rami aplinka.

3. Nepagrįsta teismo išvada pripažinti dujinį katilą, kurio vertė 6 913,38 Lt kaip buto pagerinimą ir todėl jo nedalinti. Šis butas buvo įsigytas ieškovo asmeninėmis lėšomis ir yra asmeninė jo nuosavybė, todėl teismas privalėjo jį pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nėra įrodyta atsakovės kaltė dėl santuokos iširimo, nes ji vaikus prižiūrėjo ir auklėjo, rūpinosi šeima. Nepagrįsti teiginiai, kad ji nenori dirbti ir nesutaria su bendradarbiais, juo labiau, kad pats ieškovas reikalavo, kad ji nedirbtų. Ieškovas sąmoningai nutyli, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme yra privataus kaltinimo byla, kurioje ieškovas yra kaltinamas, kad jis 2011-12-02 smurtavo atsakovės atžvilgiu. Nurodė, jog pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-1-00240-12 nebuvo pakankamai duomenų konstatuoti, kad ji padarė inkriminuojamą veiką. Dėl šio įvykio 2012-02-23 Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai buvo pateiktas skundas, kur buvo paaiškintos įvykio aplinkybės ir prašoma R. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p.. Šie faktai rodo, kad ieškovas yra kaltas dėl to, kad tolesnis gyvenimas santuokoje yra negalimas. Nemato jokių kliūčių, kad turtas padalintas tarp šalių natūra. Pagrįsta teismo išvada, kad kompensacijos priteisimas iš atsakovės netikslingas, kadangi realiai neįgyvendinamas, nes jos turtinė padėtis sunki, ji neturi jokių pajamų ir darbo, už gautą kompensaciją atsakovė negalėtų įsigyti tinkamo gyvenamojo būsto.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų ginčo šalių pateiktų apeliacinių skundų ribose, apeliantai skundžia teismo sprendimą dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad santuoka yra nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei teismo sprendimo dalį dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Abu apeliantai vienu iš savo apeliacinių skundų argumentu ginčija teismo išvadą dėl abiejų sutuoktinių abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Apeliantas (ieškovas) tvirtina, kad teismas tokią išvadą padarė prieštaraudamas sprendime konstatuotoms aplinkybėms ir faktiniams bylos duomenims. Apeliantas (ieškovas) tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl santuokos nutraukimo kalta atsakovė, nes daugiau kaip dešimt metų ji nesirūpino vaikais, jų auklėjimu ir priežiūra, būdama darbinga, nedirbo ir nesiekė įsidarbinti, negerbia savo sutuoktinio, neteikė jokios savitarpio pagalbos, nebuvo lojali sutuoktiniui kaip asmeniui. Tokiu būdu ji pažeidė savo pareigas šeimos ir kito sutuoktinio atžvilgiu, dėl ko bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Sprendime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais neleistinais veiksmais ieškovas iš savo pusės įtakojo santuokos iširimą ir kuo pasireiškė jo kaltė. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, formaliai vertino rašytinius įrodymus – ieškovo pateiktą medžiagą Nr. 57-At-01308-11, gautą iš Vilniaus rajono PK, kuriame buvo tiriamas pareiškimas ieškovo dėl atsakovės grasinimo nužudyti ieškovą. Tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių faktų ir konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Apeliantė (atsakovė) teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad dėl santuokos nutraukimo nebuvo atsakovo kaltės. Jų tarpusavio santykiai iširo dėl ieškovo neištikimybės su apeliantei žinoma moterimi, ką patvirtino teisme pats ieškovas bei nepilnametis sūnus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su apeliantų argumentais, kuriais jie grindžia tik kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, nesutinka.

Prašydamas nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, ieškovas nurodė, kad ji visiškai nesirūpino vaikais daugiau kaip dešimt metų, nesidomėjo jų švietimu, ateitimi, niekur nedirbo, neteikė savitarpio paramos, neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tokiu būdu pažeidė CK 3.26 str. – 3.30 str. įtvirtintus principus. Atsakovė su šiomis aplinkybėmis nesutiko, priešieškinyje prašydama nustatyti, kad santuoka iširo dėl ieškovo neištikimybės.

Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, buvo pačių šalių paaiškinimai, apklaustų liudytojų parodymai, šalių nepilnamečio sūnaus parodymai, rašytiniai įrodymai (medžiaga Nr. 57-AT-01308-11, pagal kurią priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir kiti rašytiniai įrodymai (2t.b.l. 4-23)). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, susijusius su šalių įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios patvirtina kaltę dėl santuokos iširimo, konstatavo, kad šalių, jų nepilnamečio sūnaus, liudytojų parodymai nėra pakankami besąlygiškai konstatuoti vieno sutuoktinio kaltei dėl santuokos iširimo, pagal pateiktus įrodymus negalima nustatyti, kurios iš šalių kaltė yra didesnė ir dėl kurios iš jų kaltės iširo santuoka. Teismas laikė tikslingu atsižvelgti į šalių pripažintus faktus, kad šeimos santykiai yra iširę pakankamai ilgą laiką, kad sutuoktiniai nesutaria ir konfliktuoja ilgą laiką, savo valia neįgyvendina šeimos teisių ir jomis nesinaudoja. Šalys viena kitos kaltę grindžia skundais ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui, tačiau teismo vertinimu šiais dokumentais nėra teisinio pagrindo vadovautis, nes nėra priimta procesinių sprendimų, patvirtinančių skunduose išdėstytas aplinkybes. Teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad abiems sutuoktiniams trūko tarpusavio supratimo ir pagarbos vienas kitam, abu pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl pripažintina, kad šeima iširo dėl abipusės kaltės (CK 3.60 str., 3.61 str. 2 d.). Su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada teisėjų kolegija sutinka. Ieškovo paaiškinimai dėl atsakovės kaltės iš esmės yra paneigiami be atsakovės atsikirtimų paties ieškovo paaiškinimais, kuriuose jis pripažino aplinkybę, kad atsakovė tvarkė namus, gamino (t.2, b.l. 90), šalių sūnaus R. paaiškinimais, kuriuose jis patvirtino, kad mama rūpinosi, gamino valgį, skalbė, abu tėvai jį žiūrėjo, tėvas daugiau (t.2, b.l. 92), bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė dirbo ir prisidėjo prie šeimos materialiai. Pažymėtina, kad santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka-sutartimi prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Taigi ištuoka galima, kai nustatyta, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė santuokines pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011).

Teismas, spręsdamas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka, turi atsižvelgti į nurodytas teisės normose sąlygas bei į tai, kuris iš sutuoktinių įrodė kito kaltę. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad bylos įrodymai nėra pakankami konstatuoti besąlygiškai vieno sutuoktinio kaltei dėl santuokos iširimo. Nesutiktina su apelianto nuomone, kad teismas formaliai vertino rašytinius įrodymus, nustatant atsakovės kaltę – ieškovo pateiktą medžiagą Nr. 57-At-01308-11, gautą iš Vilniaus rajono PK, kuriame buvo tiriamas pareiškimas ieškovo dėl atsakovės grasinimo nužudyti ieškovą. Pažymėtina tai, kad dėl ieškovo skundo buvo 2011-12-23 priimtas nutarimas Nr. 57-At-01308-11 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, padarius išvadą, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. požymių. Todėl teismas pagrįstai šiuo įrodymu nesirėmė. Dėl ieškovo pateiktų su apeliaciniu skundu įrodymų VAVPKVRPKVPSPPMPN Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t.2, b.l. 132) konstatuotina, kad taip pat nėra pateikta duomenų, kad yra priimtas procesinis sprendimas dėl ieškovo pareikšto skundo, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad ieškovas įrodė aplinkybę, kad dėl santuokos iširimo yra kalta atsakovė.

Nesutiktina su apeliantės (atsakovės) nuomone, kad įrodyta, jog santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės, dėl jo neištikimybės. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių. Ir nors ieškovas pripažino faktą, kad su Svetlana gyveno viename kambaryje Palangoje (t.2, b.l.90), tačiau teismas, vertindamas santuokinę neištikimybę kaip santuokos iširimą lemiančią priežastį, kiekvienu atveju turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad vienas iš sutuoktinių buvo neištikimas, bet ir tai, kokie buvo sutuoktinių santykiai iki tol, ar vėliau neištikimas sutuoktinis stengėsi išsaugoti, atkurti santuokinius ryšius, taip pat kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Nagrinėjamos bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad šeima iširo vien dėl ieškovo kaltės. Todėl įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvada nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra teisinga, nes remiantis bylos duomenimis, abiems šalims trūko tarpusavio supratimo, pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu. Šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma ir nėra paneigtas apeliacinių skundų argumentais.

Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir santuokinio turto padalinimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.). Abi šalys apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo. Ieškovas nesutinka, kad santuokos metu įgytas turtas buvo padalintas natūra, apeliantė (atsakovė) skunde nurodo, kad teismas be teisinio pagrindo nukrypo nuo lygių dalių principo padalinant santuokos metu įgytą turtą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 3.123 str. 1 d., nukrypo nuo lygių dalių principo ir priteisė santuokos metu įgytą turtą: butą esantį (duomenys neskelbtini), ir 1/8 dalį iš bendro 512 kv.m. ploto ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: ieškovui - 2/3, atsakovei - 1/3 dalį. Nukrypimą nuo lygių dalių principo teismas motyvavo tuo, kad ieškovas prie šio turto pagerinimo yra prisidėjęs daugiau nei 20 000 Lt iš savo asmeninių lėšų, atmetus įgytus daiktus, taip pat laikė esant tikslingu nukrypti ir atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, jo amžių, būtinumą užtikrinti jam atskirą kambarį. Kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

CK 3.117 straipsnyje yra įtvirtintas sutuoktinių bendro turto dalių lygybės principas. CK 3.123 straipsnio 1 dalis leidžia nukrypti nuo šio principo įstatyme numatytais atvejais: atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes. CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali pripažinti svarbiomis ir kitas aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau nukrypstant nuo šio principo svarbu vadovautis tokiomis aplinkybėmis, kad nukrypimas būtų pagrįstas ne tik įstatymu, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje konstatuotos faktinės aplinkybės (ieškovas prie santuokos metu įgyto nekilnojamo turto, kurio vertė sudaro 61 187,50 Lt, pagerinimo yra prisidėjęs daugiau nei 20 000 Lt savo asmeninių lėšų, su ieškovu lieka gyventi tuo metu buvęs nepilnametis sūnus) ir pateikti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ieškovui skiriant - 2/3, atsakovei - 1/3 dalis dalintino ginčo turto. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.

Nesutiktina su apelianto (ieškovo) argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kompensacijos priteisimas iš atsakovės netikslingas, nes realiai neįgyvendinamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis valdomo šalių nekilnojamojo turto padalijimo būdo ir parinkdamas turto padalinimą natūra, atsižvelgė į visą eilę aplinkybių, t.y. tai, kad ginčo butas yra trijų kambarių, todėl dalus, jame gali likti gyventi abu sutuoktiniai, bute gyvena šalių vaikai, atsakovės turtinė padėtis yra sunki, priteisus kompensaciją 20 395,83 Lt ji negalėtų įsigyti kito gyvenamojo būsto, ieškovas nepateikė įrodymų, kad yra pajėgus išmokėti kompensaciją. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismo išvada dėl turto padalinimo būdo klaidinga, neįvykdytas teisingumas, prieštarauja CK 1.5 str. principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parenka santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Atsakovė nesutinka su kompensacijos priteisimu. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl sunkios turtinės padėties ir priteistinos kompensacijos dydžio atsakovė neturėtų realios galimybės įsigyti tinkamo gyvenamo būsto, šalių nepilnametis sūnus šiuo metu yra pilnametis, todėl kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo konkrečiu atveju yra teisinga ir pagrįsta.

Taip pat atmestini apelianto (ieškovo) argumentai, kad dujinį katilą „L. C.“ teismas nepagrįstai pripažino kaip buto pagerinimą ir jo nedalino, nes minėtas turtas įsigytas iš ieškovo asmeninių lėšų. Dujinis katilas yra šildymo sistemos priklausinys, todėl jis pagrįstai teismo pripažintas kaip buto pagerinimas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 str. reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliaciniai skundai netenkinami, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi (t.2, b.l. 117-118) atsakovei T. B. atidėtas 256 Lt žyminio mokesčio už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, ieškovui Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartimi (t.2., b.l. 135-136) atidėtas 270 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atmetus apeliacinius skundus, priteistina iš T. B. į valstybės pajamas 256 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą, iš L. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 207 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 256 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Priteisti iš L. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 207 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.