- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-200-856/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2155-169/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – AB „Lietuvos geležinkeliai“) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ (toliau – AB „Orlen Lietuva“) priteisti 1306,48 Eur skolą, 74,03 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 31 Eur žyminį mokestį.
Ieškinyje nurodė, kad 2014 metų rugsėjo mėnesį iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Kenos pasienio geležinkelio stotį atvyko AB „Orlen Lietuva“ vagonai su naftos produktais. Vagonams važiuojant per dinamines svarstykles, 13-ai vagonų buvo nustatytas svorio skirtumas, lyginant su važtaraščiuose nurodytu vagonų ir krovinio bendru svoriu. Šie vagonai buvo atkabinti nuo bendro traukinio sąstato ir pakartotinai persverti Kenos geležinkelio stotyje esančiomis stacionariomis vagonų svarstyklėmis. Buvo nustatytas žymus 13-os vagonų svorių skirtumas, t. y. 2-6 tonomis mažiau nei nurodyta važtaraštyje. Dėl paminėtų aplinkybių buvo surašyti bendrosios formos aktai Nr. 19-1400601; 19-1400610; 14-1400645; 19-1400645-K1.
Vadovaujantis Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 12 straipsnio 2 paragrafu, kuris numato ieškovui teisę patikrinti važtaraštyje siuntėjo nurodytų duomenų ir pareiškimų tikslumą bei SMGS 13 straipsnio 4 paragrafu, kuris numato, kad geležinkeliui turi būti padengtos jo patirtos vežimo išlaidos, nenumatytos taikomuose tarifuose, prekių gavėjas privalo atlyginti vagonų atkabinimo nuo bendro traukinio sąstato ir pakartotinio jų persvėrimo išlaidas.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AB „Orlen Lietuva“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas krovinį galėjo patikrinti tik dviem atvejais: jeigu tai yra būtina pagal muitinės taisykles ir dėl kilusios grėsmės traukinių eismo saugumui bei krovinio sveikumui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad krovinio tikrinimas buvo reikalingas ar būtinas, todėl toks ieškovo veiksmas buvo atliktas savavališkai, nesant tam teisinio pagrindo. Ieškovo nurodytos vagonų persvėrimo išlaidos yra susijusios su jo kaip deklaranto atsakomybe, bet ne kaip vežėjo atsakomybe, todėl negali būti laikomos vežimo išlaidomis. Atsakovas neužsakė papildomų paslaugų iš ieškovo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas suteikė papildomas paslaugas. Atsakovui kelia abejonių vagonų svėrimo Kenos geležinkelio stotyje metodas ir rezultatų patikimumas: krovinio siuntėjas krovinio masę nustatė tiesioginiu būdu, o ne sveriant tuščią ir pilną vagoną. Ieškovas tarpinėje (Kenos) stotyje nustatęs krovinio kiekio neatitikimus, galinėje, t. y. Bugenių geležinkelio stotyje, komercinius aktus įformino tik 4 vagonams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo AB „Orlen Lietuva“ ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ 1 306,48 € skolą, 74,03 € delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 380,51 € sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 150,15 € bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad teisinius santykius, susiklosčiusius vežant ginčo vagonus, reglamentuoja ne tik šalių sudaryta sutartis, bet ir Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatos, nes vagonai buvo vežami Kazachstano Respublikos, Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos, Lietuvos Respublikos geležinkelių. Lietuva yra SMGS susitarimo dalyvė.
Teismas konstatavo, jog krovinio persvėrimas ir tikslaus svorio nustatymas yra būtinas muitinės procedūroms atlikti, abi šalys su tuo sutinka, tačiau byloje taip pat nustatyta, jog krovinio persvėrimo paslauga yra būtina ir vežimo sutarties vykdymui. Šiuo atveju tiek vežimo santykiuose, tiek muitinės tarpininko santykiuose dalyvauja tos pačios šalys – ieškovas ir atsakovas, tačiau ginčas vyksta dėl vežimo santykių, todėl byloje nesant įrodymų, jog į krovinio deklaravimo paslaugą yra įskaičiuotas svėrimo mokestis, laikytina, jog ieškovas kaip vežėjas turėjo teisę skaičiuoti atskirą mokestį už persvėrimą.
Komerciniai aktai yra surašyti tik dėl vagonų Nr. 51225456, 51161586, 51276889, 54407549, visais kitais atvejais yra surašyti bendrieji aktai. Komercinis aktas yra dokumentas, kuriame užfiksuojamos aplinkybės, galinčios būti geležinkelio įmonės ar krovinio siuntėjo (gavėjo) atsakomybės pagrindas. Byloje nėra duomenų, jog ieškovo pateikti komerciniai ar bendrieji aktai būtų užginčyti, negaliojantys, todėl nėra pagrindo nesiremti juose nurodytais duomenimis.
Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdydamas vežėjo funkcijas, pagrįstai atliko krovinio svorio tikrinimą, faktiškai atliko trylikos vagonų persvėrimą, tinkamai nustatė, jog krovinio neto svorio skirtumai tarp važtaraštyje nurodyto ir realaus viršijo leistiną Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-10 nutarimu Nr. 909 nustatytą normą, teisėtai išrašė 2014-09-22 PVM sąskaitą faktūrą Nr. FCBF Nr. 003925 ir 2014-09-27 PVM sąskaitą faktūrą FCBF Nr. 003930, todėl ieškovo ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Orlen Lietuva“ prašo prijungti naujai pateikiamus įrodymus, panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (toliau – SMGS) yra sudarytas atitinkamų valstybių ministerijų, atstovaujant tų valstybių geležinkeliams. SMGS susitarime nėra numatyta privaloma ratifikavimo procedūra ir paties susitarimo, jo pakeitimų įsigaliojimo įforminimas paliktas susitarimo šalių valstybių teisės aktams. Nustatyta tvarka paskelbtoje SMGS redakcijoje nurodoma, kad šio susitarimo dalyviai yra atitinkamų valstybių geležinkeliai. Tai reiškia, kad SMGS susitarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas, neturintis Lietuvos Respublikos įstatymo teisinės galios ir prioriteto prieš kitus įstatymus. SMGS susitarimui nesant tarptautine sutartimi, turinčia įstatymo galią, ir neturint prioriteto prieš Europos Sąjungos bei Lietuvos teisės aktus, SMGS nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatomą teisinį reguliavimą bei jo nepažeisti. Esant prieštaravimams tarp SMGS ir aukštesnę už jį galią turintiems Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktams, turėtų būti taikomos pastarųjų nuostatos.
10.2. Teismas padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, jog „krovinio persvėrimo paslauga yra būtina ir vežimo sutarties vykdymui“ ir „tiek vežimo santykiuose, tiek muitinės tarpininko santykiuose dalyvauja tos pačios šalys - ieškovė ir atsakovė“, kurios lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pareigos, atsirandančios ieškovui pagal Bendrijos muitinės kodeksą (BMK) ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatus (BMKĮN), ieškovui veikiant kaip deklarantui ir muitinio tranzito procedūros vykdytojui, taip pat su tuo susiję mokesčiai (persvėrimo mokestis) negali būti perkeliami atsakovui, o atitinkamos BMK ir BMKĮN nuostatos negali būti taikomos tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiems vežimo santykiams pagal SMGS. Vadinasi, nepagrįsta yra teismo išvada, kad atsakovas turi pareigą mokėti ieškovui mokestį už persvėrimo paslaugas ir ši pareiga atsiranda dėl ieškovo kaip krovinio vežėjo prievolių pagal SMGS vykdymą.
10.3. Visų ginčo vežimų atvejais atsakovas buvo krovinio gavėjas, o ne siuntėjas. Taigi, visa atsakomybė už neva neteisingai nurodytus važtaraščio duomenis pagal SMGS yra krovinio siuntėjo, bet ne gavėjo (atsakovo), todėl nėra jokio teisinio pagrindo pagal SMGS 12 straipsnio 1 paragrafą atsakomybę už važtaraštyje nurodytų duomenų neatitikimą perkelti gavėjui, reikalauti iš atsakovo sumokėti mokestį už persvėrimo paslaugas. Be to, SMGS 12 str. nenustato vežėjo pareigos patikrinti krovinio svorį vežimo metu. Teismas neįvertino, kad tiek pagal SMGS 23 str. 4 paragrafo 3 punktą, tiek pagal Geležinkelių transporto kodekso 58 str. 5 p. geležinkelis neatsako už krovinio praradimą, trūkumą ar sužalojimą, jeigu krovinys pateiktas gavėjui su nepažeistomis siuntėjo plombomis.
10.4. Ginčo atveju ieškovas komercinius aktus dėl krovinio masės trūkumo įformino tik dėl 4 vagonų (Nr. 51161586, 51276889, 51225456 ir 54407549), tačiau ieškovas surašytų komercinių aktų nepateikė atsakovui pasirašyti, kaip tai numato SMGS 18 straipsnio 6 paragrafas. Be to, esant tapačioms aplinkybėms dėl duomenų važtaraštyje ir realios krovinio masės neatitikimo, likusių ginčo vagonų atveju ieškovas iš viso neįformino komercinių aktų ir nepateikė atsakovui patikslintų važtos dokumentų.
10.5. Iš pirminių SMGS važtaraščių Nr. K0103564, Nr. K0103570 ir Nr. K0103569 matyti, kad krovinio svoris pradinėje (išsiuntimo) stotyje buvo nustatytas matavimo būdu (matuojant krovinio tūrį metrolazde, o paskui atitinkamų skaičiavimų būdu paskaičiuojant masę, įvertinant krovinio temperatūrą, tankį ir kitus parametrus), todėl pagal Geležinkelių transporto kodekso (toliau – GTK) 44 str. 1 d., krovinio svoris Kenoje turėjo būti nustatytas tokiu pat būdu – matavimo, tačiau ieškovas, nustatydamas svorį, nesilaikė GTK reikalavimų. Tai, be kitų priežasčių, lėmė krovinio masės nustatymo neteisingumą.
10.6. Kenoje sverdamas svarstyklėmis pilną vagoną su kroviniu ir nenustatydamas tuščio vagono svorio, o krovinio svorį skaičiuodamas matematini būdu (atimant iš viso vagono bruto svorio skaičių, kuris nurodytas ant vagono rėmo kaip taros svoris), ieškovas aiškiai neteisingai nustatė krovinio neto svorį. Vienintelis patikimas būdas nustatyti krovinio neto svorį yra pasverti visą vagoną su kroviniu (bruto svoris), paskui iškrauti krovinį ir pasverti tuščią vagoną be krovinio. Tokiu būdu, žinant pakrauto ir tuščio vagono svorius, nustatytus svarstyklėmis, galima tiksliai apskaičiuoti krovinio neto svorį. Būtent tokiu būdu vagonų svėrimas ir krovinio masės nustatymas atliekamas atsakovo gamykloje, Bugenių geležinkelio stotyje, atsakovo turimomis dinaminėmis svarstyklėmis.
10.7. Kenos stotyje naudojamos dinaminės svarstyklės nėra metrologiškai patikrintos, todėl, atlikdamas ginčo vagonų svėrimą Kenos stotyje pirmą kartą metrologiškai nepatikrintomis dinaminėmis svarstyklėmis, ieškovas tiesiogiai pažeidė imperatyvų GTK 44 str. 3 d. ir Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklių 20 p. draudimą. Šis veiksmas negali būti pripažintas krovinio svėrimu pirmą kartą. Sveriant ginčo vagonus Kenos stoties statinėmis svarstyklėmis, kurios turi metrologinę patikrą, šis svėrimas atitinka teisės aktus, tačiau yra ne pakartotinis, o pirmas krovinio svėrimas. Dėl to, pasvėręs ginčo vagonus Kenos stoties statinėmis svarstyklėmis, ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo šį veiksmą vadinti „persvėrimu“ (pakartotiniu svėrimu) ir negalėjo taikyti PP-LG kainyno 104 punktu (20 lentelė) nustatyto mokesčio.
10.8. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles ir tai galėjo turėti įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo byloje priėmimui.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo atsisakyti priimti naujus įrodymus, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika SMGS teisinės galios vertinimo srityje, apelianto argumentai šioje dalyje yra nepagrįsti. Mažeikių rajono apylinkės teismas savo sprendime detaliai išnagrinėjo ir aiškiai konstatavo, kad ieškovas pagrįstai rėmėsi SMGS nuostatomis ir pagrįstai reikalavo iš apelianto padengti geležinkeliui jo vežimo metu patirtas išlaidas dėl atkabintų vagonų persvėrimo, nustačius netikslius vežamo krovinio masės duomenis, pagrįstai atliko krovinio svorio tikrinimą, faktiškai atliko trylikos vagonų persvėrimą, teisėtai išrašė 2014-09-22 PVM sąskaitą faktūrą FCBF Nr. 003925 ir 2014-09-27 PVM sąskaitą faktūrą FCBF Nr. 003930, todėl ieškovo ieškinį tenkino teisėtai ir pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Orlen Lietuva“ prašo prijungti naujus įrodymus prie bylos ir juos išnagrinėti kartu su kitais įrodymais. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – elektroninio susirašinėjimo kopijas, patikros sertifikatą ir važtaraščius. Prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo motyvavo tuo, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė naujų įrodymų nepriimti.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis įtvirtina taisyklę, kuomet apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, t. y.: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad apeliantas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui visus įrodymus, kuriuos pateikė kartu su apeliaciniu skundu. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad pirmosios instancijos teismui jis buvo pateikęs šiuos įrodymus, o pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti. Nors apeliantas nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas jau atsiliepime į ieškinį nurodė argumentus dėl metrologiškai nepatikrintų svarstyklių nepatikimumo. Šiems argumentams pagrįsti atsakovas turėjo pateikti aukščiau minėtus įrodymus, tačiau to nepadarė. Be to, apelianto pateiktų įrodymų nevertino pirmosios instancijos teismas. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jų nevertina ir dėl jų nepasisako (CPK 314 str.).
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nacionalinės teisės normos negali prieštarauti Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatoms, o esant nacionalinės teisės ir SMGS susitarimo normų kolizijai, šis turi prioritetą prieš nacionalinę teisę. Apelianto teigimu, tokia teismo išvada nulėmė teisiškai netikslias išvadas ir teismo sprendimo nepagrįstumą.
16. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) teisinės galios pasisakė 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje, išnagrinėjęs AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo (c. b. Nr. 3K-3-513/2010).
17. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (toliau – SMGS) nustato tiesioginius tarptautinius geležinkelio vežiojimus, vežant atitinkamų šalių geležinkeliais (Susitarimo 1 straipsnis). Šį tarptautinį susitarimą administruoja Geležinkelių bendradarbiavimo organizacija (vadinamoji OSŽD). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 394p pritarė Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos nuostatams, įpareigojo Susisiekimo ministeriją parengti reikiamą dokumentaciją įstoti į Geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 529p įgaliojo Susisiekimo ministerijos Geležinkelio departamento direktorių atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos XX sesijoje (ministrų pasitarime) 1992 m. birželio 1-5 d. ir suteikė jam teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti prisijungimo prie Geležinkelių bendradarbiavimo organizacijos dokumentus (Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1344 „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 1, 6 straipsniai, Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktas). Pagal 1991 m. Tarptautinių sutarčių įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, įgaliojimus derėtis ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o pasirašo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kontrasignuoja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, išskyrus įgaliojimus Lietuvos Respublikos vardu derėtis ir pasirašyti šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Lietuvos Respublikai SMGS įsigaliojo 1992 m. birželio 5 d. (žr. Susitarimo 41 straipsnis).
18. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad aptariamojo SMGS įvardijimas kaip „tarpžinybinio“ yra sąlyginis. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t. y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje. SMGS atveju tai buvo padaryta.
19. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje įtvirtintas principas pacta sunt servanda skelbia, jog kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Analogiška nuostata yra ir nacionaliniame teisės akte – Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Bet kokio valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimas yra tarptautinės teisės pažeidimas, lemiantis atsakomybę. Jeigu valstybė yra sutarties dalyvė, šio principo nesilaikymo nepateisina jokie nacionaliniai ribojimai. Dėl valstybės pareigos laikytis prisiimtų tarptautinės teisės įsipareigojimų ir tarptautinės teisės nuostatų yra ne kartą pabrėžta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999, 2001 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2001, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1103/2003, 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1191/2003 ir kt.).
20. Nacionalinis teisės aktas – Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodeksas (toliau – GTK), reglamentuojantis santykius, atsirandančius iš keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimo Lietuvos Respublikos geležinkelių transportu, numato, kad geležinkelių transporto veiklą reglamentuoja šis Kodeksas, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai. Tarptautiniams keleivių ir bagažo, krovinių vežimams šis Kodeksas taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai dėl tarptautinio susisiekimo geležinkeliais (GTK 2 str. 2 d.). Reziumuojant ankščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad Lietuva turi pareigą laikytis SMGS nuostatų sprendžiant dėl klausimų, patenkančių į šio Susitarimo reguliavimo sritį. Paneigtinas apeliacinio skundo argumentas, kad SMGS susitarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas, neturintis Lietuvos Respublikos įstatymo teisinės galios ir prioriteto prieš kitus įstatymus.
21. 2009 m. sausio 19 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 (toliau – Sutartis), pagal kurios 2.1, 2.2 punktų nuostatas ieškovas įsipareigojo teikti atsakovui produktų vežimo paslaugas. Sutartyje šalys susitarė, kad sutarties dalyku taip pat gali būti papildomos paslaugos, kurių teikimo tvarka numatyta Sutarties 8 dalyje, o taip pat kiti vežėjo (ieškovo) veiksmai, susiję su paslaugų ir papildomų paslaugų teikimu, kurie būtini tinkamam šios sutarties vykdymui arba kuriuos užsakė Klientas (atsakovas), ir už kuriuos atsakovas privalo sumokėti šalių sutartą kainą (Sutarties 3.2 p.). Sutarties 8.2 punkte įtvirtinta, jog už papildomas paslaugas ir kitų produktų vežimą Klientas atsiskaito su Vežėju (ieškovu) pagal įkainius, nurodytus lokaliniuose teisės aktuose, jeigu šioje Sutartyje ar atskiruose susitarimuose nenumatyta kitaip. Sutarties 1.1.9 punkte nurodyta, kad lokaliniai teisės aktai reiškia Vežėjo priimtus vidaus aktus, susijusius ir/ar turinčius įtakos šios Sutarties vykdymui, įskaitant Papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyną PP-LG. 2013-11-29 AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. Į-1065 patvirtinto papildomų paslaugų, susijusių su krovinių vežimu, kainyno PP-LG 25 skirsnyje 25 lentelės 104 punkte nurodyta, jog už Kenos ir Kybartų pasienio stotyse atliekamą vagonų persvėrimą, kai užfiksuotas vežamo krovinio svorio neatitikimas, išskyrus atvejus, kai krovinio svorio nuostolis (natūralus sumažėjimas) atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-09-10 nutarimu Nr. 909 nustatytas normas, už kiekvieną persvertą vagoną taikomas 100,50 € (347,00 Lt) įkainis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad buvo persverta 13 vagonų, už šias papildomas paslaugas ieškovas paskaičiavo 1 306,48 € sumą. Sutartimi šalys patvirtino, kad aiškiai supranta, jog lokaliniai teisės aktai gali būti juos parengusios ir patvirtinusios šalies keičiami be atskiro kitos šalies sutikimo, nebent šioje Sutartyje būtų numatyta kitaip, o taip pat tai, kad atsakovas yra susipažinęs su šios Sutarties 2 priede nurodytais lokaliniais aktais (3.1.5, 3.1.6 p.).
22. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 str. 1 d., 6.189 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Taigi, šalių sudarytos Sutarties nuostatos patvirtina, kad atsakovas įsipareigojo tinkamai atsiskaityti už paslaugas, papildomas paslaugas ir vykdyti visus kitus su šia Sutartimi bei atskirais tarp šalių sudarytais susitarimais prisiimtus įsipareigojimus. Sutarties 3.1.4 punktas numato, kad ši sutartis sudaryta laisva abiejų šalių valia, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir šalių lygiateisiškumo principais, visos šios Sutarties sudarymo aplinkybės šalims žinomos, visos sąlygos individualiai šalių aptartos ir kiekviena šalis galėjo daryti įtaką jas nustatant.
23. Apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad geležinkelio įmonė, kaip muitinio tranzito procedūros vykdytojas ir deklarantas (ieškovas), tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą ir už su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, ieškovo pareigos kyla iš teisės aktų (BMK ir BMKĮN), o ne iš krovinio sutarties. Su šiuo apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir pažymi, kad minėtų tarptautinių teisės aktų nuostatos taikomos muitinės ir geležinkelio įmonės tarpusavio santykiams reguliuoti, tačiau nereglamentuoja krovinio siuntėjo, gavėjo ir vežėjo tarpusavio santykių. SMGS 2 straipsnio 1 paragrafas numato, kad šis Susitarimas yra privalomas ir galioja geležinkeliams, krovinių siuntėjams bei gavėjams (vežimo sutarties dalyviams), nesvarbu, koks jų valstybinis priklausomumas. Taigi, santykius tarp krovinio siuntėjo, vežėjo ir krovinio gavėjo, tame tarpe ir atsakomybės ribas, reglamentuoja SMGS susitarimas, o taip pat ir šalių sutartis. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad atsakovas turi pareigą mokėti ieškovui mokestį už persvėrimo paslaugas, ir ši pareiga atsiranda iš šalių sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties Nr. SP-13.
24. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad visų ginčo vežimų atvejais atsakovas buvo krovinio gavėjas, o ne siuntėjas, taigi, visa atsakomybė už neva neteisingai nurodytus važtaraščio duomenis pagal SMGS kyla krovinio siuntėjui, bet ne gavėjui (atsakovui).
25. SMGS 7 straipsnio 1 paragrafas numato, kad siuntėjas pradinėje stotyje kartu su kiekviena pateikiama vežti krovinio siunta turi pateikti taisyklingai užpildytą ir pasirašytą važtaraštį. Važtaraštis turi būti užpildomas griežtai laikantis SMGS važtaraščio pildymo paaiškinimų. Siuntėjas atsako už važtaraštyje jo nurodytus duomenis ir pareiškimus. Jis atsako už visas pasekmes, kylančias dėl klaidingų, netikslių arba neišsamių duomenų ar pareiškimų pateikimo, taip pat dėl to, kad jie pateikti ne toje važtaraščio skiltyje (SMGS 12 straipsnio 1 paragrafas). SMGS Tarnybinės 8 straipsnio instrukcijos 8.1 punkte numatyta, jog pradinė stotis, prieš priimdama krovinį vežti, turi patikrinti, ar siuntėjas įvykdė tuos SMGS reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti iki krovinio pateikimo vežti arba pateikiant ji vežti; jeigu pradinė stotis nustatys, kad siuntėjas neįvykdė atitinkamų SMGS reikalavimų (įskaitant ir pareigą tinkamai užpildyti važtaraštį), ji turi atsisakyti priimti krovinį vežti. Kadangi pradinė stotis priėmė vežti ginčo krovinį, todėl laikytina, kad siuntėjas įvykdė visus SMGS reikalavimus. Jeigu kelyje arba galinėje stotyje patikrinus krovinį paaiškėjo, kad važtaraštyje siuntėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, tai atlikusi patikrinimą stotis, vadovaudamasi 18 straipsniu, turi įforminti komercinį aktą ir važtaraščio skiltyje „Komercinis aktas“ padaryti žymą apie aktą. Šiuo atveju susijusi su patikrinimu išlaidų suma įrašoma į važtaraštį ir išieškoma iš siuntėjo, jeigu patikrinimą atliko pradinis geležinkelis, arba iš gavėjo, jeigu patikrinimą atliko galinis geležinkelis (SMGS 12 straipsnio 2 paragrafas). Bylos aplinkybės patvirtina, kad krovinio persvėrimas buvo atliktas Kenos stotyje, t. y. persvėrimą atliko galinis geležinkelis, todėl su krovinių persvėrimu susijusi išlaidų suma turi būti išieškoma iš krovinio gavėjo (atsakovo).
26. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad SMGS 12 str. nenustato vežėjo (ieškovo) pareigos patikrinti krovinio svorį vežimo metu, o nesant nuostatų dėl vežėjo pareigos tikrinti svorį, reikia vadovautis nacionalinės teisės normomis. Apeliantas nurodo, kad nebuvo SMGS 12 straipsnyje nurodytų sąlygų, todėl ieškovas neprivalėjo tikrinti krovinio svorio ir reikalauti atlyginti su tuo susijusias išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
27. Nors SMGS 12 straipsnio 2 paragrafo nuostatos numato privalomą krovinio patikrinimą tik tuo atveju, jei tai yra būtina pagal muitinės arba kitas taisykles ar dėl kelyje kilusios grėsmės traukinių eismo saugumui ir kroviniui sveikumui, tačiau SMGS 23 straipsnio 1 paragrafas numato, jog geležinkelis atsako pagal šio skyriaus nustatytas taisykles už krovinio pristatymo termino nesilaikymą ir už nuostolį, kuris atsirado dėl viso arba dalies krovinio praradimo, masės trūkumo, krovinio sugadinimo, gedimo arba jo kokybės pablogėjimo dėl kitokių priežasčių per visą laiką nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo galinėje stotyje. SMGS susitarimo 22 straipsnio 1 paragrafe nustatyta, kad geležinkelis, kuris priėmė vežti krovinį pagal SMGS važtaraštį, atsako už vežimo sutarties vykdymą nuo krovinio priėmimo vežti pradinėje stotyje iki jo išdavimo galinėje stotyje. SMGS susitarimo tarnybinės instrukcijos 24.1 straipsnis reglamentuoja, jog tuo atveju, kai galinėje stotyje išduodant krovinį bus nustatyta, kad krovinio masės trūkumas viršija krovinio masės nuostolio (natūralaus sumažėjimo) normą ir dėl to kalti geležinkeliai, tai tuo atveju, jeigu bus pateikta pretenzija, vežime dalyvavusių geležinkelių atsakomybė nustatoma pagal važtaraštyje padarytas atžymas arba pagal komercinius aktus dėl krovinio masės trūkumo. Esant aukščiau minėtam teisiniam reglamentavimui, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad krovinio masės nustatymas, nustatytos masės palyginimas su krovinio dokumentuose pateiktais duomenimis ir natūralaus sumažėjimo normos apskaičiavimas yra neatsiejamai susijęs su tinkamu vežimo sutarties įvykdymu, nes geležinkelio įmonė atsako už krovinio masės trūkumą, viršijantį natūralaus sumažėjimo normas. Taigi, nors SMGS 12 straipsnio 2 paragrafo nuostatos nenumato vežėjo pareigos tikrinti krovinio svorį, tačiau patikrinimo būtinumą lemia SMGS 23 straipsnio 1 paragrafe numatyta vežėjo atsakomybė.
28. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ komercinius aktus įformino tik 4 vagonams, tačiau komercinių aktų nepateikė pasirašyti atsakovui, kitiems vagonams iš viso neįformino komercinių aktų ir nepateikė atsakovui patikslintų važtos dokumentų. Sutiktina su apelianto argumentu, kad Komerciniai aktai yra surašyti tik dėl vagonų Nr. 51225456, 51161586, 51276889, 54407549, visais kitais atvejais yra surašyti bendrieji aktai. Tačiau iš teismui pateiktų bendrųjų aktų turinio matyti, kad šiuose aktuose nurodyta visa ginčo sprendimui reikalinga informacija: krovinį identifikuojantys duomenys, patikros atlikimo laikas, skirtumas tarp krovinio dokumente nurodyto svorio ir Kenos stoties dinaminių svarstyklių duomenų, informacija apie krovinio plombas, prieigą prie krovinio bei sulaikymą Kenos stotyje. Nors atsakovas nurodo, kad devyniems vagonams yra surašyti tik bendrieji aktai, tačiau šiuose aktuose nurodytų duomenų teisingumo apeliantas neginčija, nenurodo, jog nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, todėl konstatuotina, jog šie duomenys, nors ir pateikti kitos formos akte, tačiau yra teisingi. Byloje nėra duomenų, kad bendrieji aktai būtų užginčyti, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.
29. Apeliantas nesutinka su ieškovo nustatytu krovinio svorio nustatymo būdu, nurodydamas, jog vienintelis patikimas būdas nustatyti krovinio neto svorį yra pasverti visą vagoną su kroviniu (bruto svoris), paskui iškrauti krovinį ir pasverti tuščią vagoną be krovinio. Tokiu būdu, žinant pakrauto ir tuščio vagono svorius, nustatytus svarstyklėmis, galima tiksliai apskaičiuoti krovinio neto svorį, ir būtent tokiu būdu krovinių svėrimas atliekamas atsakovo gamykloje dinaminėmis svarstyklėmis.
30. Visų ginčo vagonų svėrimo duomenis atsakovas pateikė atsiliepime į ieškinį. Apelianto teigimu, lentelėje nurodyti duomenys ženkliai skiriasi lyginant juos su ieškovo nustatytais svoriais Kenos stotyje. Apeliantas nurodo, kad vagonams Nr. 50017540 ir Nr. 57511297 buvo nustatytas neatitikimas atitinkamai 176 kg ir 128 kg, kas neviršija 2 procentų natūralaus sumažėjimo normų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu, nes iš bendrojo akto (kreditinio) Nr. 19-1400645–K1 matyti, kad mokestis už vagono Nr. 57511297 persvėrimą nebuvo skaičiuojamas ieškovui nustačius, jog krovinio svoris neviršija LR Vyriausybės 2008-09-10 nutarimu Nr. 909 patvirtintų maksimalių krovinio svorio nuostolių (natūralaus sumažėjimo) normų. Vagono Nr. 50017540 svorio skirtumas tarp krovinio masės, nurodytos siuntėjo įformintame važtaraštyje, ir ieškovo apskaičiuotos krovinio masės – 2,42 %, o atsakovo nurodytas skirtumas – 0,37 %. Iš minėtos lentelės matyti, kad likusiems vagonams nustatytas krovinio masės skirtumas viršijo LR Vyriausybės 2008-09-10 nutarimu Nr. 909 patvirtintų maksimalių krovinio svorio nuostolių (natūralaus sumažėjimo) normą. Pats ieškovas šios lentelės grafoje „skirtumas tarp krovinio masės, nurodytos siuntėjo įformintame važtaraštyje, ir atsakovo AB „Orlen Lietuva“ nustatytos krovinio masės“ nurodė, jog kitų vagonų krovinių masės skirtumas sudarė nuo 5,84 % iki 14,11 %, taigi pripažino, kad ieškovo nustatytas krovinio svoris mažesnis nei nurodytas siuntėjo važtaraščiuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo nustatytas skirtumas tarp siuntėjo nurodytos krovinio masės ir atsakovo nustatytos krovinio masės yra netgi didesnis, nei nurodė ieškovas. Skirtumas tarp ieškovo paskaičiuotos krovinio masės ir atsakovo nustatytos krovinio masės yra labai nedidelis ir sudaro 0,22 - 4,59 %. Apelianto teigimu, AB „Orlen Lietuva“ turimomis dinaminėmis svarstyklėmis Bugenių geležinkelio stotyje yra atliekamas tikslus vagonų svėrimas ir krovinio masės nustatymas, todėl atsakovo lentelėje nurodyti duomenys tik patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad 13-ai vagonų buvo nustatytas žymus svorio skirtumas: 2-6 tonomis mažiau, nei nurodyta siuntėjo važtaraščiuose. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apelianto argumentas, kad ieškovas neteisingai nustatė krovinio neto svorį, laikytinas nepagrįstu.
31. Apeliantas skundą grindžia argumentu, kad iš pirminių SMGS važtaraščių Nr. K0103564, Nr. K0103570 ir Nr. K0103569 matyti, jog krovinio svoris pradinėje (išsiuntimo) stotyje buvo nustatytas matavimo būdu (matuojant krovinio tūrį metrolazde, o paskui atitinkamų skaičiavimų būdu paskaičiuojant masę, įvertinant krovinio temperatūrą, tankį ir kitus parametrus), todėl pagal GTK 44 str. 1 d. krovinio svoris Kenoje turėjo būti nustatytas tokiu pat būdu - matavimo.
32. Šį argumentą apeliantas grindžia naujai pateikiamais įrodymais – važtaraščiais. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodė, kad naujai pateikti įrodymai nepriimami ir nevertinami. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nevertinant naujai pateiktų įrodymų, apeliacinio skundo argumentas, kad Kenos geležinkelio stotyje krovinio svoris turėjo būti nustatytas tokiu pat būdu kaip pradinėje stotyje, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina, kad atsakovui persvėrus visus ginčo vagonus jo metrologiškai patikrintomis dinaminėmis svarstyklėmis ir pripažinus, jog krovinių svorio skirtumas vis tik viršijo LR Vyriausybės 2008-09-10 nutarimu Nr. 909 patvirtintas normas, apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo krovinio svorio nustatymo būdo nėra teisiškai reikšmingas ir neturi įtakos pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus bei ieškovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad ieškovas, vykdydamas vežėjo funkcijas pagal šalių pasirašytą 2009-01-19 Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, pagrįstai atliko ginčo krovinių persvėrimą, tinkamai nustatė, jog krovinio svorio skirtumai viršijo Vyriausybės nutarimu leistiną normą, teisėtai išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias apeliantas turi pareigą apmokėti.
34. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
35. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.