Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0128/2023e pagal suinteresuoto asmens mažosios bendrijos „Valservis“ ieškinį pareiškėjui A. V. dėl kompensacijos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl arbitražo teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūros ir esminių principų

16. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus dėl fakto ar (ir) teisės nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015, 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).

17. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtintos CPK III dalies XVI skyriaus bei KAĮ VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį, skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti KAĮ nustatyta tvarka, yra paduodami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.

18. Pagal KAĮ 8 straipsnį arbitražo teismas, nuolatinė arbitražo institucija ir jos pirmininkas, spręsdami šiame įstatyme reglamentuojamus klausimus, yra nepriklausomi. Teismai negali kištis į arbitražo teismo, į nuolatinės arbitražo institucijos ir jos pirmininko veiklą, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, – pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

19. Minėti KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai, taip pat ir jų patikrinimo tvarka, yra skirtingi – sprendimo suderinamumas su viešosios tvarkos reikalavimais ir ginčo arbitruotinumas (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai) tikrinami ex officio (pagal pareigas) (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis), o visi kiti arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindai, numatyti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, analizuojami tik esant tokiam vienos iš šalių reikalavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016). Pareiga įrodyti pastarųjų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų buvimą tenka šaliai, kuri jais remiasi. Toks atitinkamų arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų patikrinimo tvarkos ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių teisinis reglamentavimas yra nustatytas tiek KAĮ, tiek Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) pavyzdiniame įstatyme, kurio pagrindu parengtas KAĮ, tiek 1958 metų Niujorko konvencijos V straipsnyje, reglamentuojančiame užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).

20. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos ar remisijos, o anuliavimo forma. Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, neveikia kaip apeliacinė instancija arbitražo teismui. Teisme nagrinėjama byla dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo yra ne arbitražo bylos tąsa (tolimesnė arbitražo bylos stadija), o savarankiškas teisminis procesas, kurio metu patikrinama, ar egzistuoja KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020, 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį yra vienas pagrindinių (tarptautinio) arbitražo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-611/2022). Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis, o sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo Arbitražo teismo sprendimą panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3, 4 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl ginčo arbitruotinumo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus

22. Nors pareiškėjas skundo negrindžia KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtintu Arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu, teisėjų kolegija, turėdama pareigą, ex officio pasisako dėl ginčo arbitruotinumo.

23. KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Be to, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ginčo pobūdį ir šalių arbitražinį susitarimą (2022 m. spalio 11 d. interesų apsaugos sutarties 4.3 papunktis), nenustatė, kad kilęs ginčas dėl kompensacijos ir nuostolių priteisimo negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (KAĮ 12 straipsnis).

Dėl ginčo arbitražinio susitarimo

25. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo dalies, kuri nebuvo perduota nagrinėti Arbitražo teismui, todėl sprendimo dalis dėl nuostolių priteisimo turi būti panaikinta. Jo teigimu, ieškinys dėl nuostolių priteisimo, už laikotarpį, kai bendrijos vadovo pareigas ėjo pareiškėjas A. V., nepatenka į šalių sudarytą arbitražinį susitarimą.

26. KAĮ straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytas arbitražinio susitarimo panaikinimo pagrindas – kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui, – taikytinas tuo atveju, kai arbitražo teismas išnagrinėja ginčą ar jo dalį, dėl kurio nebuvo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ir todėl arbitražas neturėjo kompetencijos nagrinėti tokį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021).

27. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp šalių buvo sudaryta 2022 m. spalio 11 d. interesų apsaugos sutartis. Sutarties 4.2 papunktyje nustatyta, kad bet koks ginčas, kylantis iš sutarties ar su ja susijęs, sprendžiamas šalių derybų būdu (privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka), apsikeičiant kitų pranešimais apie šios sutarties pažeidimus ir motyvuotais, įrodymais pagrįstais paaiškinimais bei, esant poreikiui, rengiant derybinius susitikimus. Tos pačios sutarties 4.3 papunktyje sulygta, kad šalims per 14 dienų nepasiekus taikaus susitarimo, šalių ginčas sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamentą. Arbitražo teismo arbitrų skaičius – 1. Jeigu ginče dalyvaujančios šalys laiku nepaskiria arbitro, jį skiria Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas. Arbitražo vieta – Vilnius. Arbitražiniame procese vartojama lietuvių kalba.

28. Pareiškėjas skunde nurodo, kad sutarties 3.8 papunktyje yra įtvirtinta pirmiau minėtų sutarties 4.2 ir 4.3 papunkčių išimtis. Sutarties 3.8 papunktyje nustatyta, kad kol pasitraukiantis narys tinkamai vykdo sutartyje numatytus įsipareigojimus, pasitraukiančiam nariui bendrija ar liekantis narys neinicijuos teisminių procesų dėl bendrijos interesų pažeidimo už laikotarpį, kuomet pasitraukiantis buvo atsakingas už bendrovės valdymą. Pasitraukiančiam nariui pažeidus sutartyje nustatytus įsipareigojimus (įskaitant, kai pažeidimas įvykdomas netiesiogiai, įskaitant per susijusius asmenis), tiek bendrija, tiek liekantis narys turi teisę inicijuoti pasitraukiančiam nariui teisminius procesus dėl bendrijos interesų pažeidimo už tą laikotarpį, kuomet pasitraukiantis buvo atsakingas už bendrijos valdymą.

29. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad komercinės sutartys aiškinamos vadovaujantis inter alia (be kita ko) tarp šalių susiklosčiusiais ir atitinkamoje verslo srityje nusistovėjusiais papročiais, atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo bei jos vykdymo metu, vertinant jį pagal atitinkamam teisinių santykių subjektui taikomus protingumo ir apdairumo standartų reikalavimus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnyje numatyti sutarčių aiškinimo principai suponuoja, jog, vertinant arbitražinio susitarimo egzistavimą, turėtų būti įvertinama ne tik tai, ar arbitražinis susitarimas, numatytas atskiroje sutartyje, apima tam tikrą ginčą, o turėtų būti vertinama, ar iš byloje nustatytų aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog ginčas, dėl kurio kilo klausimas, patenka į šalių plėtojamą sutartinių santykių schemą, kurios neatsiejama dalis yra arbitražinė išlyga. Tuo atveju, jeigu iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad šalių sutartiniai santykiai nėra vienkartiniai, o formuoja vieningą teisinių santykių schemą, leidžiančią nustatyti šioms šalims įprastą sutartinių teisių ir pareigų turinį, ribas, o iš jų savo ruožtu yra matyti, kad šalys formuoja vieningą tarpusavio ginčų sprendimo tvarką, visi į šios schemos veikimo sritį patenkantys ginčai turėtų būti akumuliuojami viename forume. Todėl kilus klausimui dėl arbitražinės išlygos ribų bei galiojimo, jei šalys aiškiai nesusitarė kitaip, pirmiausia šiuo klausimu turėtų pasisakyti pats arbitražas (kompetencijos-kompetencijos doktrina). Šios išvados remiasi prielaida, kad nėra sąžininga, pagrįsta ir komerciškai racionalu formaliais pagrindais skaidyti tarp tų pačių šalių kilusių ginčų, susijusių su tomis pačiomis ar panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, net jei jie gali būti teisiškai ir faktiškai atskirti, sprendimo būdą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-547/2014).

30. Kaip matyti iš skundžiamo Arbitražo teismo sprendimo, arbitrė nusprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, kadangi jis patenka į arbitražinį susitarimą. Interesų apsaugos sutartis buvo parengta profesionalių teisininkų, šioje sutartyje yra aiškiai įvardinta Vilniaus komercinio arbitražo teismo kompetencija visiems iš sutarties kylantiems ar su ja susijusiems ginčams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Arbitražo teismo argumentais. Vien tai, kad interesų apsaugos sutarties 3.8 papunktyje vartojama sąvoka „teisminius procesus“ neleidžia teigti, jog šalys turi omenyje būtent tik Lietuvos Respublikos teismus. Kaip pažymėta ir apskųstame sprendime, arbitras ar arbitrų kolegija, sprendžianti arbitražo bylą yra apibūdinama sąvoka „arbitražo teismas“ (KAĮ 3 straipsnio 7 dalis). Arbitražo institucija, kurioje numatyta spręsti ginčą vadinama „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“ (sutarties 4.3 papunktis). Kita vertus, kaip minėta, arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Taigi, šiuo atveju sutarties 3.8 papunkčio sąlyga (joje pavartota sąvoka „teisminiai procesai“), negali būti vertinama izoliuotai nuo viso šalių sutarties turinio. Šiame punkte aiškiai nurodoma, kad teisminiai procesai gali būti inicijuojami pažeidus sutartyje numatytus įsipareigojimus, todėl spręsti, jog reikalavimas dėl bendrijos interesų pažeidimo už tą laikotarpį, kuomet pasitraukiantis buvo atsakingas už bendrijos valdymą, nėra susijęs su interesų apsaugos sutartimi, nėra teisinio pagrindo. Taigi, toks reikalavimas priskirtinas reikalavimui, susijusiam su interesų apsaugos sutartimi, todėl vadovaujantis 4.3 papunkčiu šalių tarpusavio ginčas priskirtinas arbitražo teismo kompetencijai.

31. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti Arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai

32. Pareiškėjas Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimą prašo panaikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintu arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu – Arbitražo teismo sprendimo prieštaravimu Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Pareiškėjo teigimu, viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškė dviem esminiais sąžiningo proceso pažeidimais –arbitrė nemotyvavo sprendimo ir pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam.

33. Pareiškėjas nurodo, kad atlikus sprendimo ir bendrijos byloje teiktų procesinių dokumentų analizę, matyti, jog motyvų sprendime nėra, nes ten, kur turėtų būti pateikiamas arbitrės savarankiškas byloje pateiktų įrodymų ir argumentų įvertinimas, yra perkeltos suinteresuoto asmens ieškinio ir baigiamosios kalbos dalys, o pareiškėjo argumentai ir įrodymai nėra arbitražo teismo išanalizuoti ir įvertinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde cituojamus sprendimo motyvus ir suinteresuoto asmens procesinio dokumento argumentus, sutinka, kad dalies motyvų esmė sutampa su suinteresuoto asmens pozicija, tačiau ne visi teismo motyvai yra pažodžiui perkelti į sprendimo tekstą, t. y. skiriasi tam tikri žodžiai, o dalis cituojamų motyvų yra teismų praktikos ištraukos ar teisinis reglamentavimas. Vien tai, kad teismo išvados sutampa su vienos iš šalių pozicija, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai nuspręsti, kad Arbitražo teismas neatliko savarankiško šalių pozicijos ir pateiktų įrodymų įvertinimo.

34. Pasisakant dėl sprendimo motyvų nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad KAĮ 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog arbitražo teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai, kuriais remiantis jis priimtas, nebent šalys susitarė, kad nurodyti motyvus nėra būtina, arba arbitražo teismo sprendimas yra priimtas sutartomis sąlygomis pagal KAĮ 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai skundžiamas procesinis sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Arbitražo teismo sprendimo galima aiškiai daryti išvadą, kodėl jis nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė interesų apsaugos sutartį, kokiu pagrindu iš jo priteisiama kompensacija bei nuostoliai. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Arbitražo teismo išvadomis, kurios padarytos įvertinus bylos medžiagą, negali būti pagrindas išvadai, jog sprendimas yra nemotyvuotas ar teisiškai nepagrįstas.

35. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad viešąją tvarką pažeidžiančiais laikomi tiesioginiai ir sunkūs pagrindinių ir privalomų viešosios tvarkos taisyklių pažeidimai. Užsienio teismų praktikoje taip pat sutinkama, kad materialiosios viešosios tvarkos išlygos atveju negali būti iš naujo vertinamas ginčo išsprendimo rezultatas, todėl arbitražo sprendimai neturėtų būti panaikinami siekiant ištaisyti neteisingą arbitražo sprendimą, jei pats sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Tai galioja tiek kalbant apie netinkamą sutarties nuostatų aiškinimą, tiek apie netinkamą teisinių santykių kvalifikavimą, netinkamą įrodymų vertinimą ir kita (2012 m. apibendrinta UNCITRAL pavyzdinio įstatymo teismų praktika). Dėl to prieštaraujančiu viešajai tvarkai neturėtų būti pripažįstamas toks arbitražo teismo sprendimas, kuriame galimai yra faktų vertinimo ar teisės taikymo klaidų, tačiau kurio rezultatas neprieštarauja fundamentalioms valstybės vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Šį išaiškinimą papildo ir tai, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, o klausimas, ar teisingai taikyti sutarties aiškinimo principai ir taisyklės, laikytinas teisės klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-701/2017).

36. Vien tai, kad arbitražo teismo sprendimas nesutapo su pareiškėjo arbitražo byloje įrodinėta pozicija, nereiškia viešosios tvarkos pažeidimo ar juo labiau bylą nagrinėjusios arbitrės šališkumo. Priešingas aiškinimas lemtų KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymo ribų išplėtimą, kuris kasacinio teismo praktikoje vertintinas kaip neleistinas ir nepateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Dėl Arbitražo teismo sudėties

38. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Arbitražo teismo sudėtis neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių KAĮ nuostatų, todėl Arbitražo teismo Sprendimas naikintinas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, arbitražo procesas vyko netinkamai, nes procesas vyko pažeidžiant autonomiškumo principą.

39. Arbitražinis susitarimas – šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti bylos nagrinėjimo arbitražu dalykas (KAĮ 3 straipsnio 5 dalis). Komercinio arbitražo prigimtis yra sutartinė, todėl šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, turi teisę susitarti dėl inter alia arbitražinio susitarimo ribų, arbitražo vietos, arbitražinio bylos nagrinėjimo vietos, ginčo išnagrinėjimui taikytinos materialiosios teisės arba jos nustatymo taisyklių, arbitražo institucijos ir (arba) arbitražo taisyklių, arbitrų skaičiaus, kvalifikacijos, jų skyrimo tvarkos, proceso kalbos, arbitražo išlaidų paskirstymo taisyklių, konfidencialumo ir kita. Būtent ši idėja ir atsispindi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkte, numatančiame galimybę teismui panaikinti arbitražo sprendimą, priimtą procese, neatitinkančiame šalių susitarimo. Arbitražinis susitarimas yra svarbiausia šalių valios autonomijos principo arbitraže išraiškos forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1226/2014).

40. KAĮ 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo šalių procesinės teisės arbitražo teisme yra lygios. Kiekvienai iš jų turi būti sudarytos galimybės pagrįsti savo reikalavimus ar prieštaravimus, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad nepažeisdamos KAĮ imperatyvių nuostatų, ginčo šalys gali susitarti dėl tvarkos, kuria bus nagrinėjami jų ginčai arbitraže. Tuo atveju, kai nėra šalių susitarimo dėl ginčų nagrinėjimo tvarkos, arbitražo teismas, laikydamasis KAĮ nuostatų, gali ginčą nagrinėti tokia tvarka, kokią laiko tinkama (KAĮ 28 straipsnio 3 dalis). KAĮ 28 straipsnio komentare pabrėžiamos šalių lygios galimybės būti išklausytomis (V. M., V. N., E. Z., Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo komentaras, 2016, p. 113).

41. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienai iš šalių turi būti sudarytos vienodos galimybės pagrįsti savo reikalavimus ar prieštaravimus. Sąžiningas procesas apima šiuos principus: lygiavertes ir tinkamas galimybes šalims pateikti savo paaiškinimus, tai padaryti jų pasirinktam atstovui, pateikti nešališkam arbitražo teismui, kuris nuosekliai taiko racionalias taisykles. Iš esmės šio principo turinys atskleistas UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 18 straipsnyje, nustatančiame, kad šalys turės lygias teises ir kiekvienai jų bus suteikta galimybė visiškai pristatyti savo bylą. Pagal minėtą straipsnį reikalaujama, kad arbitražo teismas visoms šalims ir jų atstovams sudarytų panašias galimybes viso proceso metu. Tai reiškia vienodas galimybes tiek teikti įrodymus, tiek paaiškinimus faktų ar teisės klausimais. Šio principo laikomasi, kai kiekvienai šaliai yra suteikiama pagrįsta galimybė visiškai pristatyti savo argumentus, suprasti, išbandyti ir atsikirsti į kitos šalies poziciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Spręsti, ar arbitražo teismo procesas vyko pagal sąžiningo proceso taisykles, galima tik įvertinus visas aplinkybes, kurios reikšmingos svarstymų eigai konkrečioje byloje nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018). Atsižvelgiant į šią teismų formuojamą praktiką, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju Arbitražo teismo sprendimas pareiškėjo įrodinėtinais pagrindais galėtų būti panaikintas tada, jei iš bylos medžiagos būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo teisių ginti savo poziciją ir (ar) teikti atsikirtimus nepagrįsto ribojimo ir (ar) suvaržymo didesne apimtimi nei priešingai ginčo šaliai, tokiu būdu pastarajai suteikiant pranašumą, tačiau tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė.

42. Pareiškėjas nurodo, kad pirmojoje procesinėje nutartyje Nr. 1 arbitrė, vadovaudamasi ne Arbitražo procedūros reglamento ar KAĮ nuostatomis, bet CPK nuostatomis, nustatančiomis procesą teisme, o ne arbitraže taisykles (pasiruošimo bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, t. y. dubliko ir tripliko pateikimas Arbitražo procedūros reglamente nėra numatytas), paskyrė bylos nagrinėjimą paruošiamųjų dokumentų būdu ir pasiūlė pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo nuotoliniu būdu. Arbitrė susitarti dėl kitų svarbių klausimų byloje nepasiūlė, pati neinformavo apie taisykles, kurias taikys procese. Gavusi iš šalių paruošiamuosius dokumentus, nutartimi Nr. 2 arbitrė jau vadovaudamasi Arbitražo procedūros reglamentu, o ne CPK, paskyrė preliminarų ir pagrindinį teismo posėdį ir savarankiškai nustatė papildomas arbitražo proceso taisykles dėl liudytojų parodymų ir asmens duomenų apsaugos. Teigia, kad šalims susitarti dėl to, kaip vyks arbitražo procesas, kaip bus vertinami įrodymai, arbitrė nepasiūlė ir pati neinformavo kaip ji vertins šalių pozicijas. Parengiamojo posėdžio metu, kuris vyko 2024 m. gegužės 9 d., lyg vesdama teismo posėdį, arbitrė suteikė teisę šalims pateikti papildomus procesinius prašymus, ir tik nustatė pagrindinį posėdžio laiką, pasisakymų per posėdį trukmę (tik pareiškėjo atstovui paprašius apibrėžti laiką; savarankiškai arbitrė šiuo klausimu nesirūpino). Arbitrė tiesiog tenkino suinteresuoto asmens iniciatyva išdėstytus prašymus dėl baigiamosios kalbos ir bylinėjimosi išlaidų pateikimo tvarkos, tuo tarpu į pareiškėjo atstovo prašymą įpareigoti prie posėdžio prisijungusius asmenis (prie posėdžio buvo prisijungęs T. J., kuris nėra suinteresuoto asmens vadovas, todėl neatstovauja juridinio asmens pagal įstatymą) pateikti tinkamus įgaliojimus, reagavo vangiai, nurodė tokius įgaliojimus turėti tik pagrindiniame posėdyje. Pareiškėjas teigia, kad arbitrė nė viename etape nebuvo pasirengusi tinkamai ir kvalifikuotai vesti proceso, suteikti šalims tas teises, kurios Arbitražo teisme, kitaip nei paprastame teismo procese, šalims privalo būti suteiktos, įgyvendinant arbitražo autonomijos principą.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2024 m. gegužės 9 d. preliminaraus posėdžio garso įrašą, nenustatė, kad į atsakovo atstovo pateiktus prašymus ar nuomonę arbitrė būtų nereagavusi, ieškovės ar atsakovo atžvilgiu demonstruotų išskirtinį dėmesį ar abejingumą. Priešingai, 2024 m. gegužės 9 d. preliminaraus posėdžio metu arbitrė pasiteiravo, ar ieškovas ir atsakovas turi prašymų, išklausė šalių pageidavimus dėl bylos nagrinėjimo tvarkos, laiko limitų. Atsakovo atstovui nurodžius, kad byloje nėra pateikti T. J. įgaliojimą patvirtinantys dokumentai, arbitrė nurodė, jog šie dokumentai turėtų būti pateikti pagrindinio posėdžio metu, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl arbitrės vangumo ir panašiai vertintini kaip subjektyvus pareiškėjo požiūris. Atsakovo atstovui paprieštaravus baigiamųjų kalbų pateikimui ir raštu, arbitrė nurodė, kad ji negali uždrausti šaliai pateikti baigiamosios kalbos raštu, kadangi tai yra šalies teisė ir, šalims pasitarus, buvo sutartas terminas tiek baigiamosioms kalboms, tiek replikoms pateikti. Šiuo atveju taip pat nepastebėtas išskirtinis arbitrės dėmesys suinteresuoto asmens atstovams – arbitrė išklausė tiek suinteresuoto asmens, tiek ir pareiškėjo atstovų pozicijas dėl baigiamųjų kalbų pateikimo raštu.

44. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pritartina atsakovo atsiliepimo į skundą argumentams, kad pareiškėjo įvardijami neva arbitrės padaryti proceso pažeidimai (CPK ar Arbitražo procedūros reglamento taikymas, baigiamųjų kalbų pateikimas raštu ar T. J., kuris buvo žinomas, dalyvavimas parengiamajame posėdyje neturint įgaliojimą patvirtinančių dokumentų) nepažeidė atsakovo teisės ginti savo poziciją ir (ar) teikti atsikirtimus bylos nagrinėjimo metu, t. y. pareiškėjas tokių argumentų nenurodo.

45. Be kita ko, pareiškėjas proceso metu nereiškęs jokių abejonių dėl arbitrės šališkumo, tokius argumentus nurodo tik skunde, tačiau nurodomų argumentų negeba pagrįsti objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas išreiškė nepasitikėjimą advokate Kristina Balevičiene, kurią arbitre siūlė skirti suinteresuotas asmuo, o dėl arbitrės advokatės R. L. paskyrimo nei ieškovė, nei atsakovas Arbitražo teismui prieštaravimų nereiškė.

46. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Arbitražo teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė ir imperatyvią KAĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, kuri nustato, jog tuo atveju, jei šalis nepateikia arbitražo teismui prašomų įrodymų, arbitražo teismas gali priimti sprendimą, remdamasis turimais įrodymais ar išimtiniais atvejais įrodymo nepateikimo faktą vertinti šio įrodymo nepateikusios šalies nenaudai.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo argumentais, kuriais teigiama, jog Arbitražo teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles ir kita, kuriais grindžiami proceso pažeidimai, siekiama peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį (kitaip vertinti į bylą teiktus įrodymus, jų turinį, įrodomąją galią, šalių paaiškinimus ir kita), nors, kaip minėta, tokia kompetencija Lietuvos apeliaciniam teismui KAĮ nuostatomis nėra suteikta, todėl plačiau dėl šių argumentų ir įrodymų nepasisakoma.

48. Pažymėtina tik tai, kad iš arbitražo teismo sprendimo matyti, jog teismas, nors to ir aiškiai nenurodė, bet vadovavosi Arbitražo procedūros reglamento 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kuri iš esmės atitinka CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas bei KAĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodinėjimo paskirstymo taisyklę – šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, todėl Arbitražo teismo sprendimo motyvai: „Atsakovas bylos nagrinėjimo metu ginčijo nuostolių faktą, bet į bylą neteikė jokių įrodymų, nors, kaip matome iš pateikto šalių susirašinėjimo, Atsakovas pripažįsta kiek mažiau negu 35 000 Eur trūkumą su visais dar „kabančiais“, apie kuriuos buvo įspėjęs T. J. iš anksto“, reiškia atsakovo pareigą įrodyti, kad nuostolių dydis (pradingusių prekių kaina) yra mažesnis.

49. Įvertinusi bylos medžiagą, šalių argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju Arbitražo teismas būtų pažeidęs šalių lygiateisiškumo ir atitinkamai autonomijos principus. Dėl šios priežasties nėra pagrindo Arbitražo teismo sprendimą naikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų Lietuvos apeliaciniame teisme, atlyginimo

50. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 – 6 punktuose nustatytų pagrindų panaikinti Arbitražo teismo sprendimą, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas.

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

52. Suinteresuotas asmuo prašė priteisti iš pareiškėjo 2 541 Eur išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos teisinėms paslaugoms neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkto, 8.11 papunkčio nustatytų rekomenduojamų dydžių, išlaidos laikomos pagrįstomis, todėl prašoma bylinėjimosi išlaidų suma suinteresuotam asmeniui priteisiama iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. V. skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. V-0128/2023e atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 541 Eur (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų suinteresuotam asmeniui mažajai bendrijai „Valservis“, juridinio asmens kodas 304410964.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.