- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-20
- Bylos Nr.
- A2-557-589/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00891-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- E. K., R. K., A. L.
- Pareiškėjas
- S. K.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens E. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-2615-1001/2020 pagal pareiškėjo S. K. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir pareiškimo dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo atmetimo, suinteresuoti asmenys E. K., R. K., A. L., antstolė I. E..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas S. K. prašė, atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, atmesti pareiškėjos E. K. prašymą nustatyti, kad skolininko S. K. vardu įregistruotoje bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine E. K. 39/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis priklauso skolininkui S. K., o ½ dalis – E. K..
2. Nurodė, jog 39/100 dalys namo, esančio (duomenys neskelbtini), jam atiteko nuosavybės teise 1994 m. vasario 21 d. dovanojimo sutarties pagrindu, o santuoka su E. K. sudaryta vėliau – 2003 m. vasario 14 d. Namo dalis yra jo asmeninis turtas, todėl Pasvalio rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, negalėjo pripažinti, kad pusė šio pastato bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje priklauso E. K..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, panaikino ir priėmė naują nutartį – atmetė E. K. pareiškimą dėl turto – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies nustatymo bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir priteisė iš E. K. 50 Eur žyminio mokesčio valstybei.
4. Teismas nustatė, kad 1994 m. vasario 21 d. sutartimi S. K. padovanotos 39/100 dalys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis yra galiojanti, todėl sprendė, kad ši namo dalis priklauso pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise ir nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
5. Pažymėjo, kad pareiškėjas S. K., 1994 m. vasario 23 d. įregistravęs nuosavybės teises į pastato dalis Nekilnojamojo turto registre, tik išviešino šias teises, o ne jas įgijo. Pareiškėjui nuosavybės teisė į namo dalį atsirado vienu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje numatytų pagrindų – 1994 m. vasario 21 d. dovanojimo sutartimi.
6. Akcentavo, jog vykdymo procese nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nesprendžiamas klausimas dėl sutuoktinio asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus.
7. Akcentavo ir tai, kad vykdymo procese antstoliui nėra pagrindo nevykdyti išieškojimo iš asmenine nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto. Priešingai, pirmiausia ir turi būti išieškoma iš skolininkui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto ir tik tuomet nukreipiamas išieškojimas į skolininko turto dalį bendrame turte.
8. Sprendė, kad suinteresuoto asmens E. K. pateikti dokumentai – Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartis ir S. K. 2010 m. balandžio 19 d. prašymas antstolei – nagrinėjamam klausimui neaktualūs, todėl nenagrinėtini.
9. Apibendrindamas konstatavo, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi neturėjo pagrindo nustatyti S. K. dalį 39/100 dalyse namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir turėjo netenkinti E. K. prašymo. Tenkindamas pastarosios prašymą, teismas neatsižvelgė į tai, kad turtas yra asmeninė S. K. nuosavybė, o ne bendroji jungtinė S. K. ir E. K. nuosavybė, ir padarė teisės normos taikymo klaidą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo E. K. prašo Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo S. K. pareiškimą atmesti.
11. Nurodo, jog su minėta nutartimi nesutinka, kadangi ji nepagrįsta ir neteisėta. Pasvalio rajono apylinkės teismas, tenkindamas jos prašymą ir 2014 m. gruodžio 12 d. priimdamas nutartį, nepadarė teisės normos taikymo klaidos. Nors viešame registre nurodyta, kad pareiškėjo S. K. gyvenamojo namo dalis įgyta iki santuokos sudarymo, tačiau tai nereiškia, kad turtas buvo pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Faktą, kad pareiškime nurodytas dalinamas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė pripažino pats pareiškėjas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 5 punktu, šių aplinkybių įrodinėti nebereikėjo.
12. Pažymi, kad pareiškėjui Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis įteikta 2014 m. gruodžio 23 d., taigi pareiškėjas visą laiką žinojo apie šią nutartį. Pareiškėją tenkino priimta nutartis, jis jos neskundė, šia aplinkybe naudojosi kituose vykdymo procesuose ir gavo naudos iš panaikintos nutarties. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nepagrįstai nevertino pareiškėjo procesinio elgesio atitilikties sąžiningumo ir protingumo principams ir jos pateiktų rašytinų įrodymų, t. y. Šiaulių apygardos teismo 2005 m. kovo 29 d. nutarties ir S. K. 2010 m. balandžio 19 d. prašymo antstolei. Teismas negalėjo ginti pareiškėjo neteisėtų interesų, nes yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir teisinių santykių vientisumas.
13. Pažymi ir tai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį. Nors bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka”, tačiau teismas turėjo vadovautis šios taisyklės išimtimi, atsižvelgiant į pareiškėjo nesąžiningą procesinį elgesį. Bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl jos kaltės. Be to, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas vykdymo procese nėra numatytas. Jei 2014 m. gruodžio 12 d. priimant teismo nutartį nebuvo priteistos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo, tai sprendžiant iš naujo tą patį klausimą, bylinėjimosi išlaidos taip pat neturėjo būti priteisiamos.
Atsiliepimas
14. Pareiškėjas S. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
15. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta galiojančiais teisės aktais, apginti teisėti jo turtiniai interesai, atstatytas teisingumas bei apgintas valstybės saugomas svarbus valstybės ir visuomenės funkcionavimo interesas – teisinės apyvartos patikimumas ir stabilumas.
16. Pažymi, kad suinteresuoto asmens E. K. reiškiamų teisių į ginčijamą turtą nurodomi pagrindai nėra numatyti CK 4.47 straipsnyje, kaip teisėti nuosavybės įgijimo pagrindai, todėl nėra jokio pagrindo abejoti priimtos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.
17. Pažymi ir tai, kad atskirajame skunde keliamos abejonės ir kaltinimai pareiškėjui dėl jo tariamo nesąžiningumo vykdymo proceso bylose yra nepagrįsti ir atmestini, nes teismų sprendimus vykdė ne vienas antstolis, kurių sprendimai teisėtumo aspektu nebuvo skundžiami ar pakeisti.
18. Akcentuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. balandžio 22 d. neskundžiama nutartimi buvo išspręstas procesinis klausimas dėl proceso atnaujinimo, todėl šiame atsiliepime šis klausimas nebediskutuotinas.
19. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliantės atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis, 338 straipsniai).
21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1142-765/2014, kurioje Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo tenkintas išieškotojos E. K. prašymas ir nustatyta, kad skolininkui S. K. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su sutuoktine E. K. 39/100 dalių pastato – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis priklauso skolininkui S. K., o ½ dalis – E. K.. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistus CPK 368 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus terminus pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pareikšti. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi pareiškėjo S. K. prašymą tenkino – atnaujino terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pareikšti, taip pat atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Minėta nutartis įsiteisėjo. Išnagrinėjus bylą, kurioje procesas atnaujintas, Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, panaikino ir priėmė naują nutartį – atmetė išieškotojos E. K. pareiškimą dėl skolininko S. K. dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje (39/100 dalių gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) nustatymo bei priteisė iš E. K. 50 Eur žyminio mokesčio valstybei. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog Pasvalio rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi tenkindamas išieškotojos E. K. prašymą, padarė teisės normos taikymo klaidą, kadangi neatsižvelgė į tai, kad minėta gyvenamojo namo dalis yra asmeninė S. K., o ne bendroji jungtinė sutuoktinių S. K. ir E. K. nuosavybė.
22. Apeliantė E. K. dėl pastarosios nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriame su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Pasvalio rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi tenkindamas E. K. prašymą, padarė teisės normos taikymo klaidą, nesutinka. Apeliantės nuomone, nors viešajame registre nurodyta, kad pareiškėjo S. K. gyvenamojo namo dalis įgyta iki santuokos sudarymo, tačiau tai nereiškia, kad turtas buvo pareiškėjo asmeninė nuosavybė. Faktą, kad pareiškime nurodytas dalinamas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pripažino pats pareiškėjas, todėl, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 5 punktu, šių aplinkybių įrodinėti nebereikėjo.
23. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems atskirojo skundo argumentams. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, pagal CPK 667 straipsnį yra nustatoma skolininkui priklausanti dalis turte, kuris yra jo bendras su kitais asmenimis. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą negali būti nustatoma skolininko dalis turte, kuris yra skolininko asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353). Kaip teisingai nagrinėjamoje byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, 39/100 dalys pastato – gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), yra skolininko (pareiškėjo) S. K. įgytos 1994 m. vasario 21 d. dovanojimo sutarties pagrindu iki santuokos sudarymo 2003 m. vasario 14 d. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą šis turtas yra asmeninė skolininko S. K. nuosavybė. Dėl nurodyto pripažintina pagrįsta pirmosios intstancijos teismas išvada, jog Pasvalio rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, tenkindamas išieškotojos E. K. prašymą, be jokio teisinio pagrindo pagal CK 667 straipsnį nustatė ne tik skolininko S. K. dalį į jo asmeninį turtą, bet ir sutuoktinės E. K. dalį, ir šią teisės normą pažeidė.
24. Kasacinio teismo praktikoje yra pateiktas aiškinimas, anot kurio, pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Pagal CPK 667 straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialinės teisės normos nustatytus reikalavimus – sudarant turto balansą, sumokant (priteisiant iš šio turto mokėtinas skolas, kurių mokėjimo terminas suėjęs, nustatant bendro dalytino turto visumą (CK 3.118 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006. Teismų praktika. 2006, 26). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vykdymo procese nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nesprendžiamas klausimas dėl sutuoktinio asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus. Todėl apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su teismo galimybėmis aptariamo gyvenamojo namo dalį pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės bylai išspręsti.
25. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, nepagrįstai nevertino pareiškėjo S. K. procesinio elgesio atitilikties sąžiningumo ir protingumo principams bei jos pateiktų rašytinų įrodymų. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo ginti pareiškėjo S. K. neteisėtų interesų, nes yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir teisinių santykių vientisumas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus.
26. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Pasvalio rajono apylinkės teismas, 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014, tenkindamas išieškotojos E. K. prašymą, padarė aiškią CK 667 straipsnio taikymo klaidą, kurį turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Neteisėtos nutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda, todėl iš neteisėtos nutarties jokie apeliantės teisėti lūkesčiai negalėjo susiformuoti. Teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš neteisėtos nutarties. Šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė ir ta, kad 2014 m. gruodžio 12 d. teismo nutarties pagrindu apeliantė viešąjame registre 2019 m. lapkričio 15 d. įregistravo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo S. K. praleisto termino priežastis ir suinteresuoto asmens E. K., kuri savo teisės gynimą kildina iš neteisės, lūkesčius, teisingai įvertino įrodymus bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo institutą.
27. Apeliantė vienu iš atskirojo skundo argumentų nurodo ir tai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį. Šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu, tačiau kitais nei atskirajame skunde nurodytais motyvais.
28. CPK 80 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad už prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog paduodant teismui prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis), nagrinėtiną vykdomojoje byloje CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka, tiek CPK 80 straipsnio, tiek ir CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nuostatos netaikomos ir mokėti žyminio mokesčio nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 9 d. konsultacija Nr. A3-87. Teismų praktika. 2003, 20). Dėl nurodyto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apeliantės valstybei priteisė 50 Eur žyminio mokesčio, todėl yra pagrindas šioje dalyje skundžiamą nutartį pakeisti.
29. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 6 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1142-765/2014 ir priimti naują nutartį.
Atmesti E. K. pareiškimą dėl turto – namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies nustatymo bendroje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje“.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.