Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu M. V. gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir M. V. išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti. Tuo atveju jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad M. V. buvo pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo, gynėja prašo minėtą nuosprendį pakeisti ir M. V. paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Skunde teigiama, kad M. V. negalėjo būti pripažinta kalta dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi jos veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y. kaltės ir priežastinio ryšio tarp KET pažeidimo bei kilusių padarinių. Tuo tarpu teismas spręsdamas priešingai, pažeidė pareigą visapusiškai ir išsamiai įvertinti visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), išvadas daryti remiantis tik byloje esančiais duomenimis, vertinti abiejų eismo dalyvių veiksmų įtaką kilusioms pasekmėms, nesivadovavo galiojančia nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 6 dalis) ir in dubio pro reo principu, dėl ko neatskleidė bylos esmės ir klaidingai sprendė, kad M. V. yra kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kita vertus, net jei ir spręsti, kad M. V. buvo pagrįstai pripažinta kalta dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo, yra pagrindo spręsti, kad jai paskirta bausmė – 100 MGL (5000 EUR) dydžio bauda nėra teisinga, proporcinga ir adekvati tiek atsižvelgiant į jos asmenybę, tiek ir į kilusias pasekmes, todėl teismo nuosprendis būtų keistinas paskiriant teisingą bausmę.

2.2. Gynėja skunde teigia, kad nuteistoji buvo kaltinama tuo, kad ji partrenkė nukentėjusįjį pėsčiųjų perėjoje. Būtent toks kaltinimas jai inkriminuotas. Kadangi tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte, tiek ir byloje esančioje V. M. konsultacinėje išvadoje aiškiai nurodyta, kad objektyviai neįmanoma nustatyti, kurioje vietoje įvyko automobilio ir pėsčiojo susidūrimas - pėsčiųjų perėjos ribose ar už pėsčiųjų perėjos ribų -, kas reiškia, kad eismo įvykio mechanizmas nėra žinomas ir remiantis nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principu lieka nepaneigta, jog nukentėjusysis galėjo bėgdamas kirsti gatve ne per pėsčiųjų perėją, o tiesiog įbėgti į važiuojamąją kelio dalį, į kurią esant pėsčiųjų perėjai pėstiesiems draudžiama įžengti, ir atsitrenkti į nuteistosios automobilio šoną (ką nuteistoji nuo pat įvykio pradžios ir sakė), kas eliminuoja nuteistosios atsakomybę, teismas siekdamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį nusprendė eiti kitu keliu. Teismas sprendė, kad nėra reikšminga, kurioje konkrečioje vietoje E. S. buvo partrenktas, t. y. ar pėsčiųjų perėjoje, ar už jos ribų, kadangi, pasak teismo, nėra abejonių, kad nukentėjusysis įbėgo būtent į pėsčiųjų perėją, o ne už jos ribų. Tuo tarpu nukentėjusiojo judėjimas pėsčiųjų perėja dešiniau (jau po įbėgimo į pėsčiųjų perėją) buvo nulemta būtent kaltinamosios elgesio, nes E. S. siekė išvengti susidūrimo su transporto priemone. Kitaip tariant, teismas teigia, kad neva nėra abejonių, kad nukentėjusysis gatvę kirto per pėsčiųjų perėją, o jei buvo partrenktas už pėsčiųjų perėjos, tai tik todėl, kad siekdamas išvengti susidūrimo su nuteistosios automobiliu traukėsi į dešinę pėsčiųjų perėjos pusę, po ko galėjo atsidurti už pėsčiųjų perėjos. Tokiu būdu teismas nustatė naują eismo įvykio mechanizmą, kurio iki šiol byloje nebuvo.

2.3. Skunde teigiama, kad aplinkybę, jog neva nukentėjusysis į gatvę įbėgo pėsčiųjų perėjoje, o ne kitoje vietoje, teismas grindė tuo, kad, pasak teismo, „<...> iš vaizdo įrašo „20230727_153950 (2)“ matyti, kad E. S. įbėgo į pėsčiųjų perėjos zoną, nes vaizdo įraše užfiksuota pėsčiųjų perėjos punktyrinė linija (žiūrint iš pėsčiojo pusės). 2024-12-05 ekspertizės akto Nr. 11-2894 (24)711-3343 (24) 4 pav. užfiksuotas momentas, kuomet E. S. kairė koja vaizdo įraše užfiksuota arčiausiai važiuojamosios dalies. Iš šio paveikslėlio matyti, kad E. S. yra priešais pėsčiųjų perėjos zona.“ Pastebėtina, kad teismas įvykio mechanizmą ir nuteistosios galimybes pastebėti E. S. vertina išplėsdamas perėjos ribas iki „pėsčiųjų perėjos zonos“. Pabrėžtina, kad teisės aktai nenumato tokio dalyko kaip „pėsčiųjų perėjos zona“. KET 42 punkte labai aiškiai nurodyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti (judėti) tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti pėsčiųjų perėjos ribų. Nei šiame punkte, nei jokiame kitame KET punkte apie pėsčiųjų perėjos zoną nėra kalbama ir nėra apibrėžiama kas ji yra. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija galiojusi 2023-05-01 - 2023-12-29) 2 straipsnio 50 punkte nurodyta, kad pėsčiųjų perėja - perėjimo per važiuojamąją kelio dalį vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra, - įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią. Apie „pėsčiųjų perėjos zoną“ niekur nėra kalbama. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2020-08-28 įsakymu Nr. 3-487 patvirtintose Pėsčiųjų perėjimo per kelius ir gatves organizavimo taisyklėse analogiškai kalbama apie pėsčiųjų perėjas, o ne jų zonas. Tad nagrinėjamu atveju bylos kontekste yra reikšminga, ar E. S. buvo pėsčiųjų perėjoje. Iš bylos medžiagos (vaizdo įrašai 20230727_153950 (2), „347495080_5906837469415300_2823921833035830896_n“) objektyviai seka, kad M. V. įvažiuojant į pėsčiųjų perėją žmonių joje nebuvo, iš vaizdo įrašo seka, kad jai pradėjus važiuoti, tuo pat metu iš nugaros pasirodė bėgantis E. S..

2.4. Gynėja skunde pažymi, kad teismo nurodytame vaizdo įraše „20230727 153950 (2)“ matyti tik, kad nukentėjusysis bėga link pėsčiųjų perėjos ir vėliau užsuka į dešinę už pastato, kuris dengia dalį pėsčiųjų perėjos vaizdo. Tokiu aplinkybių vaizdo įraše, kad nukentėjusysis įbėgtų būtent į pėsčiųjų perėją, nėra. Šios aplinkybės paprasčiausiai nėra matomos. Todėl ekspertizės akte atsakant į klausimą Nr. 7 ir yra pažymėta, kad „Negalima nustatyti, kurioje kelio važiuojamosios dalies vietoje pėsčiasis ja pradėjo judėti.“ Bylos nagrinėjimo metu ekspertui buvo užduotas klausimas, ar pėsčiasis gatvę kirto per pėsčiųjų perėją, tačiau ekspertas iš esamos medžiagos negalėjo šio dalyko nustatyti. Tad akivaizdu, jog teismas iškraipė bylos duomenis, suteikė jiems kitokį turinį, nei jis yra ir darė išvadą, kad neva aptartas vaizdo įrašas liudija, kad nukentėjusysis neabejotinai gatvę kirto per pėsčiųjų perėją, nors vaizdo įraše to niekaip negalima įžvelgti. Tai neatitinka objektyvios tikrovės, o priešingos išvados tėra spėlionės ir prielaidos, kurios baudžiamajame procese yra draudžiamos.

2.5. Skunde teigiama, kad byloje nėra objektyvių duomenų ir ekspertizės metu nenustatyta, ar pėsčiasis gatvę kirto ir buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, ar ne pėsčiųjų perėjoje. Kas reiškia, jog galėjo būti ir taip ir taip, o kadangi galioja nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principas, tai tokios prezumpcijos ir išvados, kad neva gatvę pėsčiasis kirto per pėsčiųjų perėją, nėra galimos, todėl akivaizdžiai neteisėtos. Iš bylos duomenų matyti, kad vieninteliai duomenys apie tai, kurioje vietoje (pėsčiųjų perėjoje, ar ne) nukentėjusysis kirto gatvę, yra nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymai. Daugiau jokių duomenų nėra. O realybė tokia, kad nukentėjusiojo pasakojimas kaip jis kirto gatvę yra nelogiškas, prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims, netgi yra akivaizdūs melavimo faktai, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais dėl traukimosi kertant gatvę į dešinę, kaip ir nepagrįstai sprendė, kad toks traukimasis neva buvo sąlygotas M. V. veiksmų.

2.6. Gynėjos teigimu, teismas atmetė E. S. parodymus dėl jo ėjimo, kaip prieštaraujančius byloje esančiam objektyviam įrodymui. Kaip nurodė teismas, vaizdo įraše pavadinimu „20230727_153950 (2)“ iš tiesų užfiksuota, kad nukentėjusysis prieš pėsčiųjų perėją ir įžengdamas į pėsčiųjų perėją bėgo, o nėjo (vaizdo įrašo 9-13 s). Kita vertus, teismo vertinimu, iš to paties vaizdo įrašo matyti, kad E. S., įbėgęs į pėsčiųjų perėją, pradėjo bėgti dešiniau. Įvertinus tuo metu M. V. vairuojamo automobilio daromą posūkio manevrą į dešinę, teismas neabejoja, kad nukentėjusiojo judėjimas pėsčiųjų perėja dešiniau (jau po įbėgimo į pėsčiųjų perėją) buvo nulemtas M. V. elgesio, nes E. S. siekė išvengti susidūrimo su transporto priemone. Vis tik, vaizdo įraše „20230727_153950 (2)“ nėra tokių duomenų, kad E. S. įbėgo į pėsčiųjų perėją ir tuomet judėjo jos dešine puse. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jis greitai bėga šaligatviu ir bėgdamas tuo pačiu šaligatviu pasuka už pastato į dešinę ir kur jis juda toliau nėra matyti. Todėl teisiškai nėra pagrįsta, kad jis įbėgo į pėsčiųjų perėją ir toliau ja judėjo dešiniau, nes siekė išvengti susidūrimo su M. V. automobiliu. Šioje vietoje bendra logika lemia klausimą - jei nukentėjusysis būtų iš tikrųjų gatvę kirtęs per pėsčiųjų perėją, kodėl jam reikėjo pasukti už pastato į dešinę? Kaip liudija byloje esantys įrodymai, pėsčiųjų perėjos plotis yra 3,20 m, o iš vaizdo įrašo 20230727_153950 galima matyti 1,98 m pėsčiųjų perėjos pločio, t. y. tai daugiau nei pusę perėjos pločio. Tad jei nukentėjusysis norėjo gatvę kirsti per pėsčiųjų perėją, kodėl jam priartėjus prie perėjos ties jos viduriu jis toliau nuo šaligatvio judėjo ne tiesiai į pėsčiųjų perėją, o bėgo vis dar į dešinę pusę šaligatviu už pastato ir tik po to neva įbėgo į pėsčiųjų perėją? Atsakymas paprastas, stebint vaizdo įrašą, matyti, kad kai nuteistosios automobilis pasiekė pėsčiųjų perėjos punktyrinę liniją, kuri žiūrint iš automobilio pozicijos yra pirmoji, nukentėjusysis tik buvo pasukęs į dešinę už pastato, kas logiškai susiveda į tai, kad nukentėjusysis matė važiuojantį nuteistosios automobilį, matė, kad jis nespės kirsti gatvės per vidurį pėsčiųjų perėjos, todėl norėdamas kirsti gatvę dar iki įžengiant į pėsčiųjų perėją toliau bėgo į dešinę tikėdamasis aplenkti nuteistosios automobilį ir prabėgti prieš automobilio priekį tokiu būdu kirsdamas gatve. Tačiau atsitrenkė į nuteistosios vairuojamą automobilį. Tokia seka yra absoliučiai logiška, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nėra niekuo paneigta. Nuteistoji aiškiai, nuo pat eismo įvykio pradžios teigė, kad ji buvo už pėsčiųjų perėjos, kai nukentėjusysis atsitrenkė į jos automobilio šoną.

2.7. Skunde teigiama, kad teismo vertinimas, jog nukentėjusiojo judėjimas pėsčiųjų perėja dešiniau (jau po įbėgimo į pėsčiųjų perėją) buvo nulemtas M. V. elgesio, nes E. S. siekė išvengti susidūrimo su transporto priemone, skamba nelogiškai ir neatitinka bylos duomenų. Be to kyla, klausimas - o kodėl jis būtinai taip judėjo dėl M. V. elgesio? Juk galėjo judėti ir dėl savo paties sprendimo - matė, kad važiuoja nuteistosios vairuotas automobilis, suprato, kad nespės kirsti gatvės per perėjos vidurį, todėl stengėsi bėgdamas šaligatviu aplenkti automobilį ir įlėkdamas į gatvę priešais automobilį tokiu būdu kirsti kelią. Nėra paneigta, kad taip negalėjo būti. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis iki pat susidūrimo momento bėgo (tas matyti iš vaizdo įrašų) abejotina, kad jis galėjo būti tiek atidus, dėmesingas ir adekvačiai vertinti situaciją, o vėliau ją teisingai papasakoti. Nepaneigta, kad E. S. bėgdamas tikrai galėjo nematyti pėsčiųjų perėjos ribų ir bandyti kirsti gatvę ne perėjos ribose, juolab kad duodamas teismui parodymus nurodė, jog kirsdamas gatvę žiūrėjo tiesiai į kelią, o paskui į draugus, kurie buvo prie mokyklos su mokytoja kitapus gatvės. Kitaip tariant, nukentėjusysis stebėjo ne vykstantį eismą, o veiksmą kitapus gatvės, jo dėmesys buvo ties kitais dalykais. Tai, kad nukentėjusysis meluoja arba buvo iki tiek išsiblaškęs ir neatidus, kad realiai nežino esminių eismo įvykio aplinkybių, aiškiai rodo, kad jo parodymais negali būti grindžiamas nei priežastinis ryšys tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių, nei jos kaltė. Nukentėjusiojo parodymai nėra įrodymų šaltinis.

2.8. Gynėja skunde pažymi, kad nukentėjusysis teisme teigė, jog jis priėjo prie sankryžos, užsidegė žalias šviesoforo signalas, visi automobiliai sustojo, automobilis, kaip džipas, sankryžoje (stovėjo iš dešinės, arčiau pačios sankryžos), ruošėsi daryti posūkį, įjungė posūkio signalą, praleido mergaitę, kuri ėjo priešais jį, stovėjo dar 2-3 s, jis pagalvojo, kad jį praleidžia. Jis pradėjo eiti pėsčiųjų perėjoje prieš automobilį, kuris pradėjo važiuoti ir partrenkė jį. Jis pradėjo eiti per perėją iš pradžių dešiniau, matė, kad suka automobilis, todėl bandė pasukti į dešinę, kad jo neužkabintų, tačiau vis tiek susidūrė su automobiliu. Per perėją ėjo nelabai greitu žingsniu. E. S. atsitrenkė į priekinį dešinį automobilio žibintą, po to jį dėl striukės ir kuprinės įtraukė po automobiliu, bet tiksliai nežino. Po to, jis gulėjo ant žemės ir nežino, automobilis pavažiavo arba į priekį, arba atgal, tačiau žino, kad du kartus pravažiavo. Po partrenkimo bendravo su pareigūnais ir medikais. Į automobilį atsitrenkė gal padarius du žingsnius pėsčiųjų perėjoje (paėjus gal 1-2 m), atrodo ėjo sekundę. Automobilis jį pravilko, galima taip suprasti iš jo drabužių. Po automobiliu buvo beveik visas kojų ilgis. Atsakydamas į gynėjos klausimus nurodė, kad nuo automobilio iki pėsčiųjų perėjos ėjo greitu žingsniu, o prie pačios perėjos sustojo, kol sulaukė žalio šviesoforo signalo. Priėjus prie perėjos degė raudonos spalvos šviesoforas, pereinantis į geltoną šviesoforo signalą. Kai užsidegė žalias šviesoforo signalas, praėjo mergaitė, jis pažiūrėjo į automobilį ir pats nuėjo, žiūrėjo tiesiai į kelią, o paskui į draugus, kurie buvo prie pat mokyklos su mokytoja. Iš vaizdo įrašo 20230727_153950 aiškiai matyti, kad nuketėjusysis iki sankryžos ne ėjo greitu žingsniu, o greitai bėgo ir tą pripažįsta teismas, kas reiškia, kad jis melavo apie savo paties veiksmus. Nukentėjusysis teigė, kad jis prie pėsčiųjų perėjos sustojo, kad pirmiausia pradėjo eiti mergaitė, kurią kaltinamoji praleido, kad kaltinamosios automobilis 2-3 sekundes pastovėjo, dėl ko nukentėjusysis manė, kad jį praleidžia.

2.9. Skunde teigiama, kad V. M. konsultacinės išvados 7-8 paveikslėliuose užfiksuota, kad pėsčiųjų perėjos plotis yra 3,20 m, o iš vaizdo įrašo 20230727_153950 galima matyti 1,98 m pėsčiųjų perėjos pločio, t. y. tai daugiau nei pusę perėjos pločio. Vaizdo įraše matyti, kad kaltinamosios automobilis juda paskui prieš tai buvusį automobilį ir matomame perėjos plote nesustoja. Atitinkamai tai reiškia, kad nuteistosios automobilis tam, kad sustotų ir praleistų mergaitę, turėjo sustoti pėsčiųjų perėjos viduryje, net toliau už vidurio, tačiau iš kito byloje esančio vaizdo įrašo 347495080_5906837469415300_2823921833035830896_n matyti, kad nuteistosios automobilis nebuvo sustojęs pėsčiųjų perėjoje. Jis sustoja po susidūrimo už pėsčiųjų perėjos. Tad tokia įvykių seka, kad kaltinamosios automobilis 2-3 sekundes pastovėjo, dėl ko nukentėjusysis manė, kad jį praleidžia, yra paneigta objektyviais bylos duomenimis. Taip tikrai nebuvo.

2.10. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis teigė, kad kai priėjo pėsčiųjų perėją pėstiesiems degė iš raudonos į geltoną šviesoforo signalas. Jis sustojo prie pėsčiųjų perėjos. Kai užsidegė žalia žiūrėjo į automobilį ir pats nėjo. Prieš tai perėjo mergaitė. Siekiant patikrinti tokios eismo įvykio eigos realumą teismo ekspertui apie tai buvo užduotas klausimas Nr. 7 bei teismo posėdžio metu buvo užduotas patikslinantis klausimas, ar galėjo būti taip, kad pėsčiajam priartėjus prie pėsčiųjų perėjos pėstiesiems degė raudonas šviesoforo signalas besikeičiantis į geltoną, pėsčiasis sustojo ir pradėjo eiti užsidegus žaliam šviesoforo signalui. Teisino ekspertas R. M. tiek ekspertizės akte, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajam priartėjus prie pėsčiųjų perėjos pėstiesiems degė ne raudonas, o žalias šviesoforo signalas. Kas vėl rodo, kad nukentėjusysis teismui sakė netiesą. Iš vaizdo įrašo 20230727_153950 taip pat matyti, kad M. V. automobilis suka į perėją, nukentėjusysis bėga link perėjos, o kiti žmonės tuo metu eina per pėsčiųjų perėją, kas reiškia, kad pėstiesiems nedegė raudonas šviesoforo signalas. Jei pėstiesiems būtų degusi raudona, tai automobiliams sukantiems į dešinę taip būtų degusi raudona, kiti žmonės nebūtų ėję per perėją. Ginčo nėra, kad nuteistosios automobilis važiavo per žalią. Tad iš aptartų įrodymų, ekspertų išvadų seka, kad nukentėjusiojo parodymus dėl jo veiksmų prieš kertant gatvę, taip pat gatvės kirtimo metu paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys - vaizdo įrašai bei ekspertizės aktas ir konsultacinė išvada, o nukentėjusysis, duodamas parodymus, teismui melavo dėl esminių eismo įvykio aplinkybių - ne tik dėl ėjimo iki sankryžos fakto, kuris yra paneigtas, tačiau ir dėl visų kitų svarbių aplinkybių: jam pribėgus prie perėjos jokios mergaitės nebuvo; jis nebuvo sustojęs prieš pėsčiųjų perėją ir nelaukė 2-3 s.; jam pribėgus pėsčiųjų perėją nedegė raudonas besikeičiantis į geltoną šviesoforo signalas; jis nėjo per pėsčiųjų perėją „nelabai greitu žingsniu“, jis nepradėjo eiti pėsčiųjų perėjoje prieš automobilį. E. S. iki susidūrimo visą laiką bėgo ir niekur sustojęs nebuvo.

2.11. Gynėjos teigimu, esant aptartoms aplinkybėms ir nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, teismas turėjo atmesti E. S. parodymus pilna apimti, kaip nepatikimus, o ne tik dalyje dėl bėgimo. O to nepadaręs teismas nepagrįstai darė išvadą, jog neabejoja, kad nukentėjusiojo judėjimas pėsčiųjų perėja dešiniau (jau po įbėgimo į pėsčiųjų perėją) buvo nulemtas kaltinamosios elgesio, nes E. S. siekė išvengti susidūrimo su transporto priemone. Tokia išvada neatitinka bylos medžiagos, logikos dėsnių ir nėra jokių duomenų, kurie ją patvirtintų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, kurie yra melagingi arba nukentėjusysis pats nežino, kaip iš tikrųjų buvo, todėl fantazuoja bijodamas tėvų pykčio, priekaištų, bausmės ar pan. Kitaip tariant, teismas vėl remiasi prielaidomis ir spėlionėmis, menamais dalykais, kurių neįmanoma patikrinti, ar jie tikrai buvo, ir tuo remiantis M. V. taiko griežčiausią atsakomybės formą - baudžiamąją atsakomybę. Byloje nėra objektyvių ir patikimų duomenų, nei kad nukentėjusysis įbėgo į gatvę pėsčiųjų perėjoje, nei kad joje buvo partrenktas, nei kad buvo partrenktas už pėsčiųjų perėjos, nes siekdamas išvengti susidūrimo su M. V. vairuotu automobiliu pėsčiųjų perėjoje judėjo dešiniau, po ko susidūrimo metu atsidūrė už perėjos ribų. Jei nukentėjusysis tikrai būtų gatvę kirtęs per pėsčiųjų perėją, tai jis neva siekdamas išvengti susidūrimo su nuteistosios automobiliu negalėjo tiek pasitraukti dešiniau, kad atsidurtų už pėsčiųjų perėjos ribų, nes jis teigė, kad / automobilį atsitrenkė gal padarius du žingsnius pėsčiųjų perėjoje. Dvylikos metų vaiko žingsniai nėra tokie, kad jis kirsdamas gatvę užtikrintai per pėsčiųjų perėją padaręs kelis žingsnius įžengiant į perėją jau atsidurtų už jos ribų. Tai labiau veda prie to, kad gatvę nukentėjusysis vis tik kirto ne per perėją, ką nuo eismo įvykio pradžios nuosekliai teigė nuteistoji.

2.12. Skunde teigiama, kad teismas M. V. parodymus dėl eismo įvykio mechanizmo atmetė ir jais nesivadovavo teigdamas, jog jos parodymai, kad ji išgirdo smūgį, todėl mano, kad vaikas atsitrenkė į automobilį, tačiau paties įvykio nematė, tėra prielaida dėl eismo įvykio mechanizmo. Pasak teismo, akivaizdu, kad vairuotojas, kuris nematė pėsčiojo, negali tiksliai nurodyti eismo įvykio mechanizmo. Pažymėtina, jog nuteistoji nuo pat eismo įvykio momento, dar būdama eismo įvykio vietoje aiškiai nurodė, kad susidūrimas įvyko už pėsčiųjų perėjos ribų, kadangi ji jau buvo pravažiavusi pėsčiųjų perėją, kai išgirdo ir pajuto smūgį į automobilio šoną. Taip pat nurodė, kad nukentėjusysis atsitrenkė į jos automobilio šoną, ji jo nekliudė, po ko sustojo ir išlipo pažiūrėti, kas atsitiko bei pamatė po automobiliu gulintį nukentėjusįjį. Tai, kad nuteistoji nematė nukentėjusiojo savaime nereiškia, kad ji negali žinoti, kada ji pajuto smūgį - važiuodama pėsčiųjų perėja ar jau ją pravažiavusi. Todėl priešingos teismo išvados yra deklaratyvios ir nepagrįstos. Byloje nėra jokių nuteistosios nurodytą eismo įvykio eigą paneigiančių duomenų.

2.13. Gynėja skunde teigia, kad byloje yra duomenys, jog negalima nustatyti, kokiomis automobilio dalimis buvo kliudytas pėsčiasis (2024 m. gruodžio 5 d. ekspertizės aktas ir 2023 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvada). Todėl teismo išvada, kad nematant pačio įvykio nurodytos faktinės aplinkybės dėl įvykio mechanizmo yra tik M. V. prielaida - yra aiškiai nepagrįsta, nelogiška ir prieštaringa. Tokia teismo išvada laikytina nepagrįsta prielaida. Šioje vietoje pastebėtina, kad E. S. nurodytos, aiškiai prieštaringos, net melagingos aplinkybės, teismui abejonių nesukėlė, kas tik patvirtina, kad teismas nevertino įrodymų viseto ir nepateisinamai didesnę įrodomąją reikšmę skyrė E. S. parodymams, o M. V. parodymus nemotyvuotai atmetė. Šioje vietoje nereikia užmiršti, kad nuteistosios ir nukentėjusiojo procesinė padėtis yra skirtinga. Nuteistoji turi kaltinamosios statusą. Tad įrodymų vertinimas jos atžvilgiu neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kalte padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nesurinkus baudžiamojoje byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Be to, kaltinamosios atžvilgiu galioja nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kol kaltinamojo versija nėra paneigta, tol ji laikoma teisinga, nes pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymu naštos jam perkelti negalima. Jei negalima patikimai nustatyti, kur į gatvę įbėgo pėsčiasis ir kur įvyko susidūrimas su automobiliu, o tik spėliojant dėl šių aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad dėl įvykio yra kalta M. V., nes tokiu atveju jos kaltė ir priežastinis ryšys būtų grindžiami prielaidomis ir spėlionėmis bei būtų paneigta nekaltumo prezumpcija, kas griežtai draudžiama.

2.14. Skunde teigiama, kad teismas rėmėsi tuo, kad tiek 2023 m. rugsėjo 27 d. specialisto išvadoje, tiek 2024 m. gruodžio 5 d. ekspertizės akte konstatuota, jog automobilio VoIkswagen T-Roc vairuotojos veiksmai, - šviesoforais reguliuojamoje sankryžoje sukdama į dešinę automobiliu Volksvvagen T-Roc nedavė kelio važiuojamąją dalį kirtusiam pėsčiajam ir jį partrenkė - techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Teismas sprendė, kad pagrindo abejoti šiais procesiniais dokumentais nėra. Tačiau baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra teisinis priežastinis ryšys, o ne techninis. Specialisto išvada, ekspertizės aktas yra tik vieni iš įrodymų byloje, tačiau tam, kad padaryti išvadas dėl priežastinio ryšio, kaltės, kurios yra teisinės, yra būtinas teismo aplinkybių ir bylos duomenų visumos vertinimas. Šiuo atveju atliekant teismo ekspertizę teismo ekspertui buvo užduotas klausimas Nr. 4, kuriame buvo prašoma teismo eksperto įvertinti, kas sąlygojo eismo įvykio kilimą tiek jei pėsčiasis gatvę kirto per pėsčiųjų perėją, tiek jei ne per pėsčiųjų perėją ir kas tai sąlygojo. Tačiau teismo ekspertas savo nuožiūra į antrąją klausimo dalį, t. y. kas sąlygojo eismo įvykio kilimą, jei pėsčiasis gatvę kirto ne pėsčiųjų perėjoje, neatsakė. Ją ignoravo. Tačiau ekspertizės akte pažymėta, jog jeigu pėsčiasis gatvę kirto ne pėsčiųjų perėjos ribose, tai jo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini (ekspertizės akto išvadų 11 punktas). Taigi, įvertinus tai, kad byloje neįmanoma nustatyti, kurioje vietoje nukentėjusysis kirto gatvę, kad neįmanoma nustatyti, kurioje vietoje įvyko nukentėjusiojo ir automobilio susidūrimas, ir kad nėra paneigta nuteistosios versija, jog nukentėjusysis atsitrenkė į jos automobilį jai jau pravažiavus pėsčiųjų perėją, akivaizdu, kad specialisto išvada ir ekspertizės aktas patys savaime nėra pakankami teisinėms išvadoms dėl priežastinio ryšio ir kaltės.

2.15. Gynėja skunde akcentuoja, kad teismas konstatavo, jog įvertinęs vaizdo įraše „20230727 153950 (2)“ nukentėjusiojo bėgimą prieš pėsčiųjų perėją ir nesustojus įbėgimą į pėsčiųjų perėją (nors ir nenustatytas jo greitis), pripažįsta E. S. tokį elgesį dideliu neatsargumu. Tačiau teismas sprendė, kad neva pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo kaltinamosios veiksmai. Tokią išvadą teismas grindė, jog nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios M. V. pastebėti prieš pėsčiųjų perėją bėgantį E. S. ir įbėgantį į ją (vaizdo įrašo 13 s.); byloje nustatytą kaltinamosios automobilio nedidelį greitį, transporto priemonės padėtį E. S. įžengus į pėsčiųjų perėją (pasak teismo, E. S. įbėgant į pėsčiųjų perėją, M. V. dar nebuvo įpusėjusi daryti manevrą į dešinę (vaizdo įrašo 13 s) ir pan. Pastebėtina, kad vaizdo įraše tokių aplinkybių, kad E. S. įbėga į pėsčiųjų perėją nėra matyti. Tai jau aptarta šiame apeliaciniame skunde. Todėl teismas grindžia priežastinį ryšį duomenimis, kurių byloje objektyviai nėra, kas yra akivaizdus pažeidimas ir lemia teismo sprendimo neteisėtumą. Teismas nevertino E. S. veiksmų įtakos kilusioms pasekmėms - susidūrimui su automobiliu ir dėl to atsiradusių sveikatos sužalojimų. Tai yra, ar be nukentėjusiojo veiksmų pasekmė vis tiek būtų įvykusi? Pats teismas pripažino, kad nepaisant to, kad nuteistoji prieš pėsčiųjų perėją sustojo kartu su prieš ją važiavusia transporto priemone ir kartu su ja pajudėjo darydama posūkį į dešinę, nuteistosios greitis buvo nedidelis - 12,7 km/val., kas reiškia, kad normaliomis sąlygomis transporto priemonę tikrai galima sustabdyti ir ji pėsčiųjų perėjoje nebuvo nekontroliuojama dėl nuteistosios veiksmų. Iš minėto vaizdo įrašo „20230727_153950 (2)“ matyti, kad kai automobilis pravažiavo daugiau nei pusę pėsčiųjų perėjos, joje nebuvo jokių žmonių ir kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo. Tad tai, kad nuteistoji pradėjo manevrą į dešinę kartu su prieš ją stovinčia transporto priemone ir atskirai iki galo prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, įvertinus tai, kad nukentėjusysis nestovėjo prie pėsčiųjų perėjos ir nelaukė, o tiesiog nenustatytoje vietoje įbėgo į gatvę, kai nuteistoji lėtai judėjo per sankryžą, esminės reikšmės eismo įvykio kilimui neturi. Šiuo atveju nėra susiklosčiusi tokia situacija, kad nuteistoji nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ir staiga čia pat įvyko susidūrimas su pėsčiuoju. To nėra, M. V. pravažiavo daugiau kaip puse pėsčiųjų perėjos ir joje nebuvo jokių žmonių ir tik vėliau nenustatytoje vietoje įvyko susidūrimas.

2.16. Skunde teigiama, kad teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-38/2008). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-1-693/2018).

2.17. Gynėjos teigimu, šiuo atveju įvertinus tai, kad nuteistajai pradėjus judėti kartu su prieš ja buvusia transporto priemone staiga čia pat neįvyko susidūrimas su pėsčiuoju, ji pravažiavo daugiau kaip puse pėsčiųjų perėjos ir joje nebuvo jokių žmonių ir tik vėliau objektyviai neįmanomoje nustatyti vietoje įvyko susidūrimas su pėsčiuoiu. akivaizdu, kad neįmanoma neginčijamai pasakyti, kad jei nuteistoji būtu per sankryža 12.7 km/val. greičiu važiavusi ne paskui prieš ją buvusią transporto priemonę, o būtų atskirai sustojusi, kad eismo įvykis tikrai nebūtų įvykęs. Tuo tarpu jei nukentėjusysis nebūtų staiga įbėgęs į važiuojamąją kelio dalį, jei jis priešais gatvę būtų sustojęs, apsidairęs ir vertinęs, ar transporto priemonės važiuoja, ar stovi, akivaizdu, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nukentėjusiojo KET pažeidžiantys veiksniai yra pavojingesni nei nuteistosios. Tai lemia, kad būtinasis ir esminis veiksnys, kuris lėmė eismo įvykio kilimą, buvo nukentėjusiojo, o ne nuteistosios veiksmai. Todėl tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių nesant būtinojo priežastinio ryšio, jos atsakomybė už BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką negalima. Nesant priežastinio ryšio tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių nėra prasmės kalbėti apie kaltę, tačiau net jei ir spręsti, kad neva priežastinis ryšys yra, bylos medžiaga neleidžia spręsti, kad tokiu atveju yra M. V. nusikalstamas nerūpestingumas, kas taip pat lemia, kad jos baudžiamoji atsakomybė negalima.

2.18. Skunde teigiama, kad teismas kalbėdamas apie nuteistosios kaltę rėmėsi tuo, kad nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios M. V. pastebėti E. S. t. y. įsitikinti, kad daryti posūkio manevrą į dešinę yra saugu; nuteistoji prieš atlikdama posūkį į dešinę, turėjo įsitikinti, ar prieš pėsčiųjų perėją nėra jokių pėsčiųjų, o ne iš karto automatiškai važiuoti sankryža, kai pravažiavo prieš ją važiavęs automobilis; buvo geros oro sąlygos ir pan. Su tokia teismo išvada nesutiktina, nes ji nėra pagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Vien tai, kad nuteistoji nepastebėjo pėsčiojo E. S., savaime nereiškia, kad ji nebuvo pakankamai atidi ir turėjo galimybę jį pastebėti ir/ar kad yra kalta dėl kilusių padarinių. M. V. nurodė, kad susidūrimas įvyko jai pravažiavus pėsčiųjų perėją, kad už pėsčiųjų perėjos ribų ji netikėtai pajuto smūgį į automobilio šoną. Išgirdusi garsą, ji nesuprato, kas įvyko, iš karto sustabdė automobilį ir išlipo pasižiūrėti, po ko pamatė nukentėjusįjį gulintį po automobiliu. Kaltinamoji paaiškino, kad prieš įvažiuodama į pėsčiųjų perėją, ji apžvelgė pėsčiųjų perėją, šaligatvį esantį greta, ir tuo metu kai važiavo, nebuvo nei einančių žmonių, nei stovinčių šalia perėjos žmonių. Nuteistoji teisme įvardijo žmones, kurie ėjo per perėją, kas rodo, kad ji tikrai stebėjo eismą, gatvę, pėsčiuosius ir nebuvo užsiėmusi pašaliniais dalykais, kas leistų spręsti apie jos neatidumą.

2.19. Skunde pabrėžiama, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistoji buvo nerūpestinga esamoje situacijoje. Vien tai, kad oro sąlygos buvo geros, sankryža žinoma, o paros metu, kuriuo įvyko eismo įvykis, eismas paprastai būna intensyvus, šalia yra mokykla ir vaikšto mokiniai, nesudaro pagrindo teigti, kad ji elgėsi nerūpestingai ar neatidžiai. Priešingai, iš vaizdo įrašų matyti, kad nuteistoji važiuoja neskubėdama, o praleidusi pėsčiuosius, pradeda važiuoti paskui prieš ją važiavusią transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad E. S. staiga pradeda bėgti ir niekur nesustoja, iš vaizdo įrašo „347495080_5906837469415300_ 2823921833035830896_n taip pat matyti, kad 16 s automobilis pradeda judėti link posūkio į dešinę, kai sankryža ir perėja yra tuščia, tačiau jam iš nugaros atbėga E. S., ko nuteistoji tikrai negalėjo numatyti iš anksto, ar nuspėti, tai būtų pertekliniai reikalavimai bet kuriam žmogui.

2.20. Skunde teigiama, jog teismų praktikoje nurodyta, kad vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014). Remiantis KET 42 punktu, į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti (judėti) tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti pėsčiųjų perėjos ribų. Kai matomumo zonoje pėsčiųjų perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti (judėti) stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti (judėti) saugu. KET 44 punktas numato, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Šiuo atveju iš nuteistosios negalima reikalauti numatyti, kad nukentėjusysis atbėgs jai iš nugaros ir nė nestabtelėjęs kirs važiuojamąją kelio dalį. Tai būtų neproporcinga, neadekvatu ir visiškai paneigtų pėsčiųjų pareigas, kurios draudžia staiga ir netikėtai įbėgti į gatvę. M. V. paliudijo, kad ji prieš judėdama pėsčiųjų perėja apžvelgė pačią perėją, šalia šaligatvį ir nebuvo jokių žmonių, kurie būtų ėję perėja, butu į ją įžengę ar ketintų eiti. Paskyrus teismo ekspertizę teismo ekspertui buvo užduotas klausimas Nr. 9, kuriame buvo prašoma atsakyti, ar atsižvelgiant į vaizdo įraše 20230727_153950 matomą pėsčiojo ir lengvojo automobilio judėjimo trajektoriją, vairuotojos parodymus, kad jos matymo lauke pėsčiojo nebuvo, bei lengvojo automobilio vaizdo veidrodėlių matymo lauką, vairuotoja turėjo techninę galimybę matyti pėsčiąjį artėdama prie pėsčiųjų perėjos? Jei taip, kokius veiksmus vairuotoja turėjo atlikti, kad pamatytų pėsčiąjį? Kad atsakyti į šį klausimą, reikėjo atlikti tyrimą - atkurti iš vaizdo įrašų automobilio ir pėsčiojo padėtis tam tikrais laiko momentais, bei sudaryti mastelinius brėžinius, panašiai tokius kaip V. M. konsultacinės išvados paveikslėliai. Buvo būtina įvertinti, kokiu momentu automobilio vairuotoja galėjo pastebėti bėgantį pėsčiąjį ir nustatyti, ar buvo techninė galimybė išvengti susidūrimo su pėsčiuoju. Tačiau joks tyrimas nebuvo atliktas. Teismo ekspertas sprendė, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, kad matomumą būtų riboję pastatai, medžiai ir pan. Kitaip tariant, jis vertino matomumą per tai ar nebuvo pašalinių objektų, kurie trukdytų matyti, tačiau ne per tai, ar automobiliui ir nukentėjusiajam esant tam tikrose padėtyse, judant jų greičiais ir trajektorija kaltinamoji galėjo matyti nukentėjusįjį.

2.21. Gynėjos teigimu, kadangi tai atlikta nebuvo, byloje lieka nepaneigta aplinkybė, kad nuteistoji galėjo nukentėjusiojo nematyti. Byloje esantys įrodymai liudija, kad nuteistoji vairavo automobilį atsargiai, važiavo lėtai, neviršydama leistino greičio, o pajautusi kliūtį - iš karto sustabdė ir išlipo pažiūrėti, kas atsitiko. Grėsmė eismo saugumui iškilo tuo metu, kai pėstysis staiga ir netikėtai įbėgo į važiuojamąją kelio dalį. Teismo nuosprendis priimtas neištyrus visų reikšmingų bylos įrodymų, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą, apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant prielaidomis ir spėlionėmis bei iškraipytais faktais, dėl ko yra neteisėtas ir naikintinas.

Šalies argumentai

2.23. Gynėjos teigimu, vertinant veikos pavojingumą ir kaltę - veika neatsargi, nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių. Nuteistoji teisiama pirmą kartą, paaiškino faktines aplinkybes, sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, yra dirbanti, nėra linkusi nusikalsti, jos veika yra atsitiktinė, neatsargi, jokio piktybiškumo nenustatyta, o paskirta bauda faktiškai pinigine išraiška labai didelė. Darbo faktas yra labai svarbus vertinant nuteistosios galimybes sumokėti baudą, kurios jos atveju yra ribotos. M. V. gauna darbo užmokestį tik po 1600 Eur į rankas kas mėnesį, kas gyvenant Vilniuje, priskirtina prie mažesnio, nei vidutinio darbo užmokesčio, todėl sumokėti 5000 Eur dydžio baudą jai bus sudėtinga, juolab, kad M. V. jau yra (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, kas riboja jos galimybes dirbti ir lemia, kad ji bet kada gali pasitraukti iš darbo rinkos, po ko jai būnant pensininke sumokėti tokio dydžio baudą jos galimybės dar labiau mažėja.

2.24. Skunde pažymima, kad nors ir buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau jam neįgalumas nėra nustatytas, jis pasveiko. Tiek paties nukentėjusiojo, tiek jo įstatyminės atstovės turtiniai reikalavimai visa apimti bus padengti draudimo bendrovės, t. y. žala bus visiškai atlyginta. M. V. labai pergyvena dėl įvykio, jaudinosi teismo proceso metu, ji nėra abejinga, kad įvykio metu buvo sužalotas nukentėjusysis. Po įvykio M. V. vengia vairuoti automobilį. Tad pats įvykis ir procesas taip pat buvo pamoka M. V., kad ši būtų atidesnė ateityje. M. V. nedelsiant įsiteisėjus teismo nuosprendžiui turės sumokėti nukentėjusiajai J. S. 3 550 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Tai yra daugiau nei dviejų mėnesių jos darbo užmokestis. Todėl atsižvelgiant į teisingumo ir proporcingumo principus, manytina, kad M. V. skirtina bausmė turėtų būti sumažinta.