Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui – S. P., jo gynėjai advokatei Violetai Naujokienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens – S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. P., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduotas laiduotojos A. P. atsakomybei 1 (vienerių) metų laikotarpiui, o baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2025 m. kovo 14 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, taip pat nuspręsta konfiskuoti transporto priemonę „Fiat Ducato“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. P. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę, siekdamas užkirsti kelią tokio pobūdžio veikas daryti ateityje, uždraudė S. P. vairuoti transporto priemones dvejų metų terminui. Be to, pripažinęs automobilį „Fiat Ducato“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nusikaltimo padarymo priemone, nustatęs, kad ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso S. P. bei nenustatęs išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų jos konfiskavimo netikslingumą, apylinkės teismas nusprendė paskirti S. P. BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio „Fiat Ducato“ su jo užvedimo rakteliu) konfiskavimą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde S. P. prašo: 1) iki vienerių metų sutrumpinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą; 2) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Fiat Ducato“ su jo užvedimo rakteliu konfiskavimą, o, šio reikalavimo netenkinus, pakeisti transporto priemonės konfiskavimą kita baudžiamojo poveikio priemone – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Netenkinus ir reikalavimo pakeisti transporto priemonės konfiskavimą kita baudžiamojo poveikio priemone, S. P. prašo priteisti iš jo automobilio „Fiat Ducato“ vertę atitinkančią pinigų sumą, paties automobilio nekonfiskuojant. Netenkinus nei vieno iš aukščiau nurodytų reikalavimų, susijusių su BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone, S. P. prašo suteikti galimybę jam pasiimti konfiskuotinoje transporto priemonėje likusius asmeninius daiktus, darbo įrankius.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai.

6. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendžio pateikė tik atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo – S. P., kuris neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir kaltės klausimų, tik prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jam taikytų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise ir turto konfiskavimo. Neįžvelgusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų neginčijamose apylinkės teismo nuosprendžio dalyse, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones termino sutrumpinimo

7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. P. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 2 metams.

9. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ir pats S. P. neginčija šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo jam teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukme, prašydamas uždrausti jam vairuoti transporto priemones 1 metams, o ne 2 metams, kaip kad nusprendė apylinkės teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 2 metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. S. P. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Anksčiau jis nebuvo teistas ne tik už analogišką nusikalstamą veiką, tačiau ir kitas baudžiamajame įstatyme įtvirtintas veikas. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nenustatyta aplinkybių, sunkinančių jo atsakomybę. Šios aplinkybės, nors ir vertintinos S. P. naudai, vis tik, jos nesudaro pagrindo skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę minimaliam įstatymo nustatytam terminui. Be to, sprendžiant kokiam laikotarpiui apeliantui turėtų būti uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, būtina įvertinti ne tik paminėtas jam palankias aplinkybes, tačiau ir kitas jo asmenybę bei padarytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes.

10. Nors, kaip jau minėta, apeliantas įvykdė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, tačiau, priešingai, nei tvirtinama skunde, savo veiksmais jis padarė realią žalą kitų asmenų turtui – apgadino kaimyninio namo kiemo tvorą. Atsitrenkęs į kaimyninio namo kiemo tvorą, S. P. ne tik pasišalino iš įvykio vietos, tačiau ir neužilgo surastas namuose policijos pareigūnų kategoriškai atsisakė pasitikrinti girtumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Iš byloje esančio Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo Ambulatorinio skyriaus rašto taip pat matyti, kad nuo 2024 m. birželio14 d. S. P. buvo konsultuotas/gydytas šioje įstaigoje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromo. Kaip pirmosios instancijos teisme nurodė pats apeliantas, net ir po jam diagnozuoto priklausomybės sindromo bei taikyto medikamentinio gydymo, jis ir toliau vartojo alkoholį, nesuvokė būtinybės jo visiškai atsisakyti. Tai šios baudžiamosios bylos kontekste jį charakterizuoja itin neigiamai ir kartu patvirtina, jog ilgesnis nei vienerių metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminas yra būtinas, norint įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, tame tarpe ir siekiant užkirsti kelią S. P. tokio pobūdžio veikas daryti ir ateityje. Remiantis byloje esančiu išrašu iš administracinių nusižengimų registro taip pat nustatyta, kad per pastaruosius penkerius metus apeliantas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso nustatyta tvarka buvo baustas keturis kartus. Nors nei vieną iš jų, apeliantas nebuvo patrauktas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ar neblaivumo patikrinimo vengimą, tačiau visi praeityje jo padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję Kelių eismo taisyklių pažeidimais, kas, įvertinus ir šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, neleidžia vertinti S. P. kaip drausmingo vairuotojo ir taip pat turi būti įvertinta sprendžiant jo teisinės atsakomybės (tame tarpe ir sprendžiant dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės trukmės) klausimą.

11. Pagrindo sutrumpinti nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise terminą nesudaro ir skundo argumentas dėl apelianto darbo pobūdžio. Vertinant šį skundo argumentą, visų pirma pastebėtina, jog S. P. vykdoma individuali veikla nėra tiesiogiai susijusi su transporto priemonės vairavimu, kas reiškia, jog, net ir praradęs teisę vairuoti apylinkės teismo nustatytam laikotarpiui, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo galės ir toliau vykdyti šią veiklą ir tokiu būdu užsitikrinti lėšų pragyvenimui gavimą. Nors, įvertinusiai tai, kad apeliantas atlieka laiptų įrengimo darbus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad jam tenka vykti pas užsakovus, į objektus atsivežti darbams reikiamas medžiagas ir įrankius, dėl ko S. P. patirs nepatogumų ir papildomų išlaidų, samdant kitą asmenį, turintį teisę vairuoti transporto priemones, tačiau tokios neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai. Pastebėtina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi griežtos pozicijos, jog net ir tais atvejais, kai teisė vairuoti transporto priemones yra tiesiogiai susijusi su darbinėmis baudžiamojon (ir net administracinėn) atsakomybėn traukiamo asmens funkcijomis (pavyzdžiui, toks asmuo dirba vairuotoju), tai nėra jokia išskirtinė aplinkybė, nulemianti uždraudimo naudotis tokia teise neskyrimą, ar jos paskyrimą minimaliam įstatyme nustatytam terminui.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi susilaukti pakankamai reikšmingų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų, o šioje baudžiamojoje byloje, nusprendus taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, S. P. ir taip nepatirs iš apkaltinamojo nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų, t. y. jam nebus skirta bausmė, jis neturės teistumo. Be to, nustatytas laidavimo terminas taip pat yra minimalus, o laidavimas paskirtas be užstato.

13. Atsižvelgiant į visa, kas nurodyta, konstatuojama, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatytas 2 metų draudimo vairuoti transporto priemones terminas, kuris ir taip yra trumpesnis, nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis vidurkis, yra proporcingas ir teisingas, todėl dar labiau trumpinti šios baudžiamosios poveikio priemonės terminą nėra pagrindo. S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti adekvati, proporcinga ir iš esmės efektyvi norint pasiekti prevencinius tikslus bei užtikrinti visuomenės saugumą. Daryti išvadą, kad tokie tikslai galėtų būti pasiekti vien dėl to, jog apeliantas, siekdamas atgauti teisę vairuoti transporto priemones, privalės baigti papildomus vairuotojų mokymus, nėra pagrindo.

Dėl turto konfiskavimo

14. Apeliaciniu skundu S. P. taip pat prašo netaikyti jam turto (vairuoto automobilio) konfiskavimo, arba vietoj šios baudžiamojo poveikio priemonės taikyti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, arba išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Grįsdamas tokį prašymą, apeliantas teigia, jog turto konfiskavimo paskyrimas nedera su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bei akcentuoja tai, kad ši transporto priemonė jam reikalinga vykdant individualią veiklą.

15. Vertindamas tokį skunde išdėstytą prašymą, apygardos teismas visų pirma pažymi, jog BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuosekliai formuojamoje kasacinės instancijos teismo praktikoje kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalies prasme padaręs eismo įvykį ir vartojęs alkoholį iki neblaivumo patikrinimo ar atsisakymo tą atlikti vairuotojas prilyginamas vairavusiam transporto priemonę neblaiviam ir todėl jam taikytina įstatymu nustatyta už šią veiką atsakomybė, įskaitant baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimą, taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Šiuo atveju S. P. ir neginčija to, kad jam priklausantis automobilis „Fiat Ducato“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Įstatymas numato, jog jo vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas galimas tik kai, konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga (BK 72 straipsnio 5 dalis). Konfiskuojant ne transporto priemonę, o išieškant jos vertę atitinkamą pinigų sumą yra užtikrinamos prevencinės priemonės, kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašių nusikalstamų veiksmų ir, kad nebūtų bandoma naudotis kitiems asmenims priklausomoms transporto priemonėms, taip siekiant išvengti turto konfiskavimo.

16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais, turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, Nr. 2K-136-699/2018, Nr. 2K-287-1073/2018, Nr. 2K-186-648/2019, Nr. 2K-112-942/2021 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-1073/2018, Nr. 2K-104-1073/2019 ir kt.).

17. Taigi, aptartas teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja, kad, nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas nėra privalomas be išimties visais atvejais. Todėl yra galimos situacijos, kai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė, priėmus sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, iš viso nėra paskiriama. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau šioje nutartyje, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis, nors ir padaręs nusikalstamą veiką, jokių realių neigiamų pasekmių, atsirandančių nuteisus asmenį, nepatiria (asmeniui nepaskiriama bausmė, jis neturi teistumo). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, atleidus nusikaltimą padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtent tinkamu baudžiamojo poveikio priemonių parinkimu yra įgyvendinama BK 41 straipsnyje apibrėžta bausmės paskirtis, užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas.

18. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad S. P. prisipažino padaręs nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, dėl savo elgesio pirmosios instancijos teisme nuoširdžiai gailėjosi, ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. S. P. anksčiau neteistas, dirba. Šios aplinkybės, kurias S. P. akcentuoja ir apeliaciniame skunde, leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, kad padarytas nusikaltimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio, apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog S. P. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pakankamas pagrindas jo atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnyje reglamentuoto konfiskavimo instituto. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, pagal kurią kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, Nr. 2K-114-1073/2018 ir kt.).

19. Vertindama paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (turto konfiskavimo) pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į šios nutarties 10 punkte jau aptartas nustatytas faktines aplinkybes, kurios neleidžia išimtinai teigiamai vertinti apelianto asmenybės bei rodo jo padarytos nusikalstamos veikos šiurkštumą. Pabrėžtina, kad sukėlęs eismo įvykį iš jo vietos S. P. pasišalino net ir po to, kai priėjęs prie jo šį įvykį tiesiogiai matęs asmuo aiškiai jam nurodė, kad apeliantas atsitrenkė į kito namo kiemo tvorą ir ją apgadino, taip akivaizdžiai pademonstruodamas savo abejingumą kilusiems padariniams. Taip pat paminėtina, jog nors apklausiamas teisme apeliantas teigė, kad transporto priemonę jis vairavo visiškai blaivus, tačiau kuomet buvo surastas savo namuose po įvykio praėjus maždaug 1 valandai ir 20 minučių policijos pareigūnams jis nurodė, kad alkoholio turinčius produktus vartojo maždaug prieš 3-4 valandas, taigi, dar prieš sukeliant eismo įvykį. Policijos pareigūnams jis taip pat teigė apskritai nevairavęs automobilio, kuomet buvo kliudyta privataus namo kiemo tvora. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. P. tvirtino, jog nesuvokė atsitrenkęs į tvorą. Tai, kas paminėta, rodo, jog apeliantas viso proceso metu nebuvo visiškai nuoširdus, vengė atsakomybės ne tik iš karto po įvykio, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo jau išblaivėjęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju yra būtina priemonė siekiant užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį, ji neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams bei dera su kita S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

20. Tai, kad konfiskuotino turto požymius atitinkantis automobilis iki šiol buvo naudojamas S. P. vykdant individualią veiklą, tam specialiai pritaikytas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jo konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė, skirtina už padarytą teisės pažeidimą. Tai, kad paskyrus būtent nusikalstamos veikos padarymo metu vairuoto automobilio konfiskavimą, nukentės turtiniai S. P. interesai, teks įsigyti naują transporto priemonę, tinkamą darbinių medžiagų ir įrankių vežiojimuisi, vertintina tik kaip pačio apelianto neatsakingo bei nusikalstamo elgesio pasekmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad kaltinamojo ar šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Be to, įvertintina ir tai, kad S. P. yra darbingo amžiaus, jis nenurodė, jog dėl jam nuo 2025 m. kovo 14 d. paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) sustabdymo – jis būtų nutraukęs individualią veiklą, todėl manytina, kad, esant poreikiui, jis turės galimybę įsigyti ir kitą automobilį už turimas santaupas, ką iš esmės patvirtina ir alternatyvus skunde nurodytas prašymas – konfiskuoti ne patį automobilį, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą. Esant tokioms išvadoms, nėra jokio pagrindo manyti, kad konfiskavus automobilį, kurio vertė, be kita ko, nėra neįprastai didelė (8 000 Eur su PVM), pavojingą nusikalstamą veiką padaręs ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas S. P., kuriam tuo pagrindu jokia bausmė nėra skiriama, patirs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui aiškiai neproporcingus finansinius nuostolius. Be to, pasirinkdamas neteisėtai veikti, apeliantas prisiėmė riziką dėl teisinių pasekmių, įskaitant ir finansinių nuostolių atsiradimo galimybę, kurių dydis šiuo atveju atitinka konfiskuotino turto vertę, ir, kaip ir visi kiti asmenys, turi prisiimti visas kilusias neigiamas pasekmes už nusikalstamos veikos padarymą.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai, paskyręs S. P. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų ir proporcingumo principo nepažeidė. Todėl keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir neskirti S. P. automobilio „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, o išieškoti iš jo šios transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą ar, juo labiau, skirti kitą apeliaciniame skunde nurodomą kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nėra jokio pagrindo.

22. Netenkinus reikalavimo nekonfiskuoti automobilio „Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) skunde S. P. taip pat prašo suteikti jam galimybę pasiimti šioje transporto priemonėje po nusikalstamos veikos padarymo nutransportuotoje į automobilių saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), likusius asmeninius daiktus ir darbo įrankius. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad asmeniniams automobilyje „Fiat Ducato“ laikytiems atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens daiktams laikinas nuosavybės teisės apribojimas nebuvo taikytas. Jokie asmeniniai S. P. ar kitų asmenų šiame automobilyje laikyti daiktai ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo atskirai apžiūrėti pagal BPK 207 straipsnyje nustatytas taisykles, o vėliau perduoti kartu su nusikalstamos veikos medžiaga teismui ar laikomi kitoje ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nurodytoje vietoje kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pagrįstai nepriėmė jokio sprendimo dėl tokių daiktų tolesnio likimo. Atsižvelgiant į tai, kad S. P. minimi asmeninio pobūdžio daiktai, darbo įrankiai ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo paimti kaip daiktiniai įrodymai, jiems nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taip pat nebuvo nuspręsta juos konfiskuoti kartu su automobiliu, laikytina, kad jie apskritai nėra šios baudžiamosios bylos dalykas ir nuteistasis, iki nuosprendžio vykdymo dalyje dėl transporto priemonės konfiskavimo, turi teisę asmeniškai nuvykti į automobilio saugojimo vietą bei juos pasiimti, be papildomo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar šios Kauno apygardos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuoto atskiro sprendimo dėl to.

23. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti dėl neteisingai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl S. P. apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

24. Kauno apygardos teisme 2025 m. birželio 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-07485. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant S. P., sudaro 112,50 Eur, ir šios išlaidos turi būti priteistos iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens valstybei.

25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

26. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos dėl S. P. gynimo apeliacinės instancijos teisme iš jo nepriteistinos, įvertinus gynėjo jam paskyrimo teisinį pagrindą bei teiktos teisinės pagalbos apimtį. Šiuo atveju pats apeliantas skirti jam Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą advokatą neprašė, antrinė teisinė pagalba jam buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo – BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Be to, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens skundas buvo išnagrinėtas vieno posėdžio metu, apelianto gynėja trumpai pasisakė baigiamųjų kalbų metu, sudėtingi teisės taikymo klausimai šioje byloje nebuvo keliami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš S. P. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.