- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2022-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-139-626/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 01-1-25200-21
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Jolanta Čepukėnienė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Julija Asovskaja
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jolantos Čepukėnienės ir Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferenciniu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) gynėjos advokatės Julijos Asovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo.
Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2021 m. vasario 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2021 m. lapkričio 3 d.) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, įskaitytinas laikas (nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d.).
Kardomoji priemonė – suėmimas, paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip nuo 2021 m. vasario 5 d. laikė labai didelį kiekį – 194,935 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios dalį – 0,777 g amfetamino – turėjo su savimi ir laikė dešinėje savo striukės kišenėje iki kol 2021 m. vasario 5 d. apie 10.13 val., atliekant po sulaikymo jo (J. S.) asmens kratą šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį psichotropinės medžiagos – 194,158 g amfetamino – laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, spintoje, iki kol tą pačią dieną apie 10.30 val., atliekant kratą minėtame bute, ją savanoriškai pateikė policijos pareigūnams.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Nuteistojo J. S. gynėjos apeliaciniame skunde prašoma Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalį dėl skirtos bausmės pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, už padarytą nusikalstamą veiką J. S. paskirti mažesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali, bausmę.
2.1. Gynėjos nuomone, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tuo netinkamai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir paskyrė J. S. aiškiai per griežtą, bausmę.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nors ir atsižvelgė į J. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nėra ją sunkinančių, kad nusikaltimu nepadaryta žala konkretiems asmenims, o byloje nėra nukentėjusiųjų, kad psichotropinė medžiaga nepateko į apyvartą, o psichotropine medžiaga jis disponavo trumpą laiko tarpą, kad savo veiksmais nekliudė ikiteisminiam tyrimui, tačiau šias aplinkybes vertino tik formaliai. Tiek iš paskirtos bausmės dydžio, tiek iš teismo motyvacijos dėl bausmės parinkimo, akivaizdu, jog visos aplinkybės, reikšmingos tinkamam bausmės individualizavimui ir teisingam bausmės paskyrimui, nebuvo tinkamai įvertintos. Dėl to teigiama, kad paskirta bausmė neatitinka nei J. S. įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, realaus pavojingumo, nei jo asmenybės pavojingumo.
2.3. Gynėja pabrėžia, kad J. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino visiškai, davė parodymus, taip padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams greitai ir ekonomiškai nustatyti tiesą byloje, amfetaminą laikoma namuose pats, savanoriškai, pateikė policijos pareigūnams. Jo atžvilgiu nebuvo užfiksuotas bei inkriminuotas nei vienas epizodas kokios nors psichotropinės ar narkotinės medžiagos pardavimo, jis nei karto nebuvo teistas už veikas, susijusias su psichotropinių ar narkotinių medžiagų disponavimu, kas gynėjos vertinimu, rodo, kad tai buvo vienkartinis, labiau atsitiktinio pobūdžio nusikaltimas. Disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis nors ir viršijo minimalų kiekį, už kurį numatyta atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau ne žymiai, be to, pas J. S. aptiktas amfetaminas nepateko į apyvartą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad J. S. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, kas rodo, jog nepasitvirtino ikiteisminio tyrimo pradžioje egzistavusi versija, jog jis veikė bendrininkų grupėje. Visos šios aptartos aplinkybės, anot apeliantės, rodo jos ginamojo padarytos veikos mažesnį, nei tipinės BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos, pavojingumą
2.4. Skundo autorė nesutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, jog aplinkybė, kad J. S. laikė psichotropinę medžiagą savo draugės, kuriame gyveno ir mažametis vaikas, bute, rodo jo didesnį neatsakingumą prieš jam artimus žmones. J. S. yra nurodęs, jog pradžioje amfetaminą laikė ne bute, o kitoje patalpoje bendrame koridoriuje, kad svetimi žmonės negalėtų paimti, o atnešęs į butą, paslėpė ją spintoje, kur mažametis vaikas nepasiektų. Todėl, gynėjos manymu, priešingai nei teigia teismas, J. S. bandė apsaugoti draugės vaiką nuo psichotropinės medžiagos patekimo jam į rankas. Neteisingai įvertintos ir J. S. paskatos, dėl kurių buvo padaryta jam inkriminuota nusikalstama veika. Nors J. S. neneigia, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio jis negalėjo teisingai įvertinti savo veiksmų ir negatyvių tokio elgesio pasekmių, tačiau ryžosi tokiam elgesiui, kadangi trūko pinigų, nes tuo metu nedirbo.
2.5. Gynėja apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad J. S. niekada netvirtino, jog visas amfetaminas buvo skirtas jo paties naudojimui, tad jis pripažino, kad dalis laikomos psichotropinės medžiagos buvo skirta pardavimui, taipogi niekada neginčijo ir paties laikymo fakto bei laikytos psichotropinės medžiagos kiekio, kas parodo jo sąžiningumą ir supratimą dėl gręsiančios atsakomybės.
2.6. Apeliaciniame skunde apeliantė, aptardama BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismų praktiką dėl jų taikymo galimybės ir kitų apygardų teismuose nagrinėtose dėl analogiškų nusikalstamų veikų bylose paskirtas bausmes, pažymi, kad minėta įstatymo nuostata yra taikoma gan plačiai. Pasak nuteistojo gynėjos, apeliaciniame skunde paminėtoje kitų teismų praktikoje (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-354/2018 asmuo nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-59- 898/2018 – laisvės atėmimu 3 metams; Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-177- 317/2018 – laisvės atėmimu 4 metams), gausu pavyzdžių, kuomet už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriama švelnesnė laisvės atėmimo bausmė nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos minimumas.
2.7. Atsižvelgdama į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su veikos pavojingumu (vienasmeniškai įvykdyta, neorganizuota nusikalstama veika, nesukėlusi jokių realių pasekmių ar realios grėsmės įstatymo saugomiems gėriams), tiek su asmenybę (nuteistasis J. S. pilnai prisipažino dėl inkriminuotos veikos ir nuoširdžiai gailėjosi, kritiškai vertina savo elgesį, anksčiau už analogišką nusikalstamą veiką teistas nebuvo), nuteistojo gynėja tvirtina, kad itin griežtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, juolab, kad baudžiamasis įstatymas expressis verbis (tiesiogiai) nenustato jokių „išimtinių aplinkybių“ BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Apie tai pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016, konstatavęs, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
2.8. Tuo pačiu, apeliaciniame skunde akcentuojama, jog BK skyriuje, apibrėžiančiame nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, įtvirtinta dešimt atskirų nusikalstamų veikų (259-268 straipsniai), kurių tarpe BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikaltimų sankcijos yra pačios griežčiausios, numatančios atitinkamai išimtinai tik laisvės atėmimo bausmes nuo 8 iki 10 metų (260 straipsnio 2 dalis) ir nuo 10 iki 15 metų (260 straipsnio 3 dalis). Europos valstybių baudžiamųjų įstatymų kontekste Lietuvoje nustatytos sankcijos už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą yra vienos griežčiausių – Lietuva pagal sankcijų minimumo ir maksimumo, taip pat vidurkių dydžius užima trečią vietą, o uždraustų medžiagų minimalus kiekis yra nepalyginamai mažesnis, negu kituose Europos šalyse (pvz., Lietuvoje didelis kanapių kiekis yra daugiau nei 500 g, o labai didelis – daugiau kaip 2,5 kg, didelis heroino kiekis yra daugiau kaip 2 g, o labai didelis – daugiau kaip 10 g, didelis kokaino kiekis yra daugiau kaip 5 g, o labai didelis – daugiau kaip 100 g), kai tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje bausmės už šių narkotinių medžiagų platinimą individualizuojamos priklausomai nuo jų kiekio, kuris apibrėžiamas keturiomis kategorijomis, kurių pirma (sunkiausia) apima daugiau kaip 5 kg kokaino ar heroino ir daugiau kaip 200 kg kanapių, Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje pačios griežčiausios bausmės taikomos už reikšmingai skirtingus neteisėtai disponuojamų narkotinių medžiagų kiekius, o skirtumai siekia nuo 80 iki 500 kartų.
2.9. Apibendrinus išdėstytą, nuteistojo J. S. gynėja nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka bausmės tikslų ir bausmės teisingumo principo, kurie būtų pasiekti, paskiriant mažesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali riba, laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis J. S. ir jo gynėja advokatė J. Asovskaja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. S. (J. S.) gynėjos advokatės Julijos Asovskajos skundas atmetamas
4. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.
5. Pirmosios instancijos teismas už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą J. S. paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas J. S. bausmę teismas konstatavo, jog nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi. J. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nuosprendžiu nenustatytos. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 4 d. nuosprendžiu, paskirta laisvės atėmimo bausme (3 metai 6 mėn.) ir jam paskirta galutinė subendrinta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
6. Nuteistojo gynėja su J. S. paskirta bausme nesutinka ir teigia, jog visi BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti jam BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmę.
7. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. praeityje teistas aštuonis kartus už turtinius bei smurtinius nusikaltimus (t. 4, b. l. 46–73), jam buvo skirtos tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės (išskyrus vieną kartą – bauda (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužė 14 d. nuosprendis)), iš kurių laisvės atėmimo bausmių vykdymas buvo atidėtas keturis kartus (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d., 2017 m. liepos 13 d. nuosprendžiai), tačiau jis du kartus vėl nusikalto laisvės atėmimo bausmių vykdymo laikotarpiu. Nusikaltimą, už kurį nuteistas šiuo nuosprendžiu, taip pat padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi dėl probacijos vykdymo sąlygų nesilaikymo (nebuvimo namuose nurodytu laiku) J. S. buvo paskirta papildoma baudžiamojo poveikio priemonė – keturiasdešimt valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. J. S. taip pat ne kartą baustas ir administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 4., b. l. 44–45).
8. Taigi šioje byloje nustatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą J. S. padarė nepaisydamas ankstesnių teistumų ir baustumų, jo atžvilgiu net ir anksčiau skirtų pačių griežčiausių laisvės atėmimas bausmių (nekalbant apie taikytas administracines nuobaudas) ir teismo suteikto pasitikėjimo atidedant jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymus. Be to, J. S. elgesiui įtakos neturėjo ir jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo metu teismo skiriami papildomi įpareigojimai, kuriais pastarajam buvo dar kartą išreikštas pasitikėjimas, viliantis, jog jis ateityje gali laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Visos minėtos aplinkybės rodo J. S. būdingą nusikalstamą elgesio modelį. Taigi taikytos įvairios poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė J. S. elgesio teigiama linkme, jis nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai. Tokioje situacijoje, akivaizdu, kad švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimas nebūtų pakankama bei efektyvi baudžiamosios atsakomybės taikymo forma ir bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Be to, tokioje situacijoje paskyrus švelnesnę bausmę, visuomenėje galėtų susiformuoti įspūdis, jog, valstybės pasitikėjimu galima piktnaudžiauti ir jis gali būti laužomas dėl to nesulaukiant rimtų pasekmių.
9. Visgi, gynybos teigimu, J. S. atžvilgiu gali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos bei skirta švelnesnė negu įstatyme numatyta bausmė. Gynėjos įsitikinimu, pagrindą tokiai bausmei sudaro tai, kad psichotropinė medžiaga nepateko į apyvartą, psichotropine medžiaga jis disponavo trumpą laiko tarpą, kad savo veiksmais nekliudė ikiteisminiam tyrimui, jo atžvilgiu nebuvo užfiksuotas bei inkriminuotas nei vienas epizodas kokios nors psichotropinės ar narkotinės medžiagos pardavimo, jis nei karto nebuvo teistas už veikas, susijusias su psichotropinių ar narkotinių medžiagų disponavimu, kas gynėjos vertinimu, rodo, kad tai buvo vienkartinis, labiau atsitiktinio pobūdžio nusikaltimas, disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis nors ir viršijo minimalų kiekį, už kurį numatyta atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, tačiau ne žymiai.
10. Tokių gynybos argumentų kontekste pirmiausia pažymėtina, jog teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis J. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareikštas nebuvo, o nagrinėjant bylą jokia žala, kurią J. S. turėjo atlyginti, nebuvo nustatyta. Taigi, J. S. atžvilgiu nėra jokio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų.
11. Teisėjų kolegija neįžvelgia ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtinų išimtinių sąlygų ir pagrindų. Nors gynėjo skunde minimos aplinkybės individualizuojant bausmę gali būti reikšmingos, jos nėra kažkuo išskirtinės, kad vien jų pagrindu nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Kaip antai pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į skunde nurodytą aplinkybę, jog J. S. savo veiksmais nekliudė ikiteisminiam tyrimui, jog jis psichotropinėmis medžiagomis disponavo trumpą laiko tarpą, bei skyrė minimalaus dydžio bausmę. Priešingai nei yra nurodyta apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos manymu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad J. S., saugodamas amfetaminą ne savame bute, o draugės bute, kur gyveno mažametis vaikas, rodo jo didesnį neatsakingumą prieš jam artimus žmones irtai, jog jis nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ryžosi tokiam elgesiui, kadangi trūko pinigų, nes tuo metu nedirbo, jo kaltės nelengvina, nesumenkina jo asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą. Be to, gynėjos skunde visiškai nutylimos ir nuvertinamos aplinkybės apie J. S. padarytos veikos pavojingumą visuomenei (laikytas amfetamino kiekis du kartus viršijo Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio (daugiau kaip 100 g) ribą, iki šiol nekintantį jo elgesį ir atitinkamų išvadų nepadarymą.
12. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Visgi šios aplinkybės, turint omenyje ankstesnių nuteistojo nusikalstamų veikų skaičių ir jam taikytų priemonių pobūdį nesudaro pakankamo pagrindo nukrypti nuo įstatymų leidėjo BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės ir pripažinti, kad įstatyme numatytos laisvės atėmimo bausmės skyrimas būtų aiškiai neteisingas.
13. Nuteistojo gynėjas teigia, kad sprendžiant dėl J. S. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio būtina įvertinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-354/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. nuosprenddį baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-898/2018, Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-177- 317/2018 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismas net už tas pačias veikas skirtingiems asmenims neprivalo skirti vienodų bausmių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias įtakos bausmės, skirtinos J. S., individualizavimui. Kitose bylose nuteistiesiems skiriamų bausmių rūšis, dydis, negali turėti įtakos nustatant bausmės dydį J. S.. Pagal teismų praktiką teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-194-942/2017, 2K-449-942/2016 ir kt.).
14. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad gynėjo skunde minimos aplinkybės nesudaro pagrindo dar kartą pasitikėti J. S. ir taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes išlieka rizika, jog pastarasis būdamas laisvėje gali vėl veikti neteisėtu būdu ir kelti pavojų visuomenės saugumui ir sveikatai.
15. Teisėjų kolegija, spręsdama nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimą, įvertina tai, kad byloje nustatyta J. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis yra jauno amžiaus, darbingas, sveikas, tačiau niekur nedirba ir neužregistruotas užimtumo tarnyboje. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslus gali užtikrinti BK 260 straipsnio 3 dalyje, numatytos minimalios – 10 metų laisvės atėmimo bausmė paskyrimas. Savo ruožtu teisėjų kolegija neturi pagrindo dar labiau mažinti J. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos 10 metų laisvės atėmimo bausmės, nes ji savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Turint omenyje, kad minėtas nusikaltimas padarytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ši bausmė teisingai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis.
1. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. S. gynėjos advokatės Julijos Asovskajos apeliacinį skundą atmesti.