Utenos apylinkės teismo nutartis

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų teisėja Asta Kurauskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (ieškovės) M. V., atstovaujamos advokato Algirdo Misevičiaus, prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022 pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams I. V. (I. V.), A. M., A. K. (A. K.), valstybės įmonei „Ignalinos atominė elektrinė“ dėl sandorių ir turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiais, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Visagino miesto 2-ojo notarų biuro notarė Asta Sipavičienė, O. D. T., antstolė Aistė Mikulienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė M. V. 2021 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau (2021 m. gruodžio 16 d.) patikslino, prašydama pripažinti negaliojančiais 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2012 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0053/12/00222/1, 2021 m. rugsėjo 16 d. mainų sutartį Nr. 3085, taip pat pripažinti 5/8 dalis buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe; taikyti restituciją – grąžinti ieškovės asmeninėn nuosavybėn 5/8 dalis buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Utenos apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022, atmestas ieškovės M. V. ieškinys ir priteista iš ieškovės atsakovui A. K. 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 49,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

1) kad 1992 m. sausio 15 d. Ignalinos valstybinė atominė elektrinė (šiuo metu valstybės įmonė „Ignalinos atominė elektrinė“) ir I. V. (tėvavardis I.) sudarė sutartį, kuri buvo patvirtinta Sniečkaus miesto notarinės kontoros notarės N. A., notarinio registro Nr. 2-0222. Sutartyje nurodyta, kad pagal Ignalinos atominės elektrinės 1992 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 5 pardavėjas Ignalinos atominės elektrinė pardavė, o pirkėjas I. V. (I.) nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 12 720 rublių, iš kurių 1 551 rublį pirkėjas sumokėjo 1992 m. sausio 6 d. į Lietuvos taupomojo banko Ignalinos rajono Sniečkaus filialą Nr. 7617/020 grynais pinigais, kvitas be numerio, ir 11 169 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis;

2) kad 1992 m. sausio 6 d. M. V. Taupomojo banko skyriuje Nr. 7617/020 sumokėjo 1 551 rublį į sąskaitą Nr. 221104 Lietuvos banke Ignalinos skyriuje už buto privatizavimą, o iš nebalansinės sąskaitos Nr. J-1365 sumokėjo 11 169 rublius į sąskaitą Nr. 221104 Lietuvos banke Ignalinos skyriuje už buto privatizavimą;

3) kad 1992 m. sausio 15 d. sutartyje pirkėju nurodytas atsakovas I. V., jo parašo tikrumas sutartyje neginčijamas, ši sutartis patvirtinta notariškai, todėl sprendė, kad butą pirko atsakovas I. V. ir jam nuosavybėn perėjo parduotas butas. Teismas pažymėjo, kad jokie įrodymai byloje nepatvirtino ieškovės teiginio, kad butą pirko ieškovė. I. V. ir M. V. teiginiai, kad pas notarą ėjo M. V., o I. V. tik ją palydėjo, teismo buvo įvertinti kaip neįrodyti ir nepaneigiantys 1992 m. sausio 15 d. sutartyje nurodytų aplinkybių apie tai, kad butą pirko I. V., pasirašydamas sutartį. Teismas sprendė, kad jokie pateikti byloje įrodymai nepatvirtina atsakovo I. V. teiginio, kad įvyko klaida, jį supainiojus su tėvu, kurio vardas ir pavardė tokia pat;

4) kad 1984 m. kovo 23 d. Ignalinos rajono tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 55 išrašas patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo skirtas gyventi ieškovės sutuoktiniui I. V., tai yra jis buvo buto nuomininkas, o jo sutuoktinė M. V., vaikai I. V. ir O. D. T. buvo šeimos nariai. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ne nuomininkas, o vienas iš nuomininko šeimos narių (I. V., kurio tėvavardis J., sūnus I. V., kurio tėvavardis I.), nesudaro pagrindo buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

Panevėžio apygardos teismas 2023 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-169-739/2023, minėtą Utenos apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja (ieškovė civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022) 2023 m. spalio 2 d. padavė Utenos apylinkės teismui prašymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu) atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022, kurioje 2022 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kad rengiant kasacinį skundą buvo surasti dokumentai – teismo sprendimas, taip pat ir 1991 m. gruodžio 20 d. dokumentas, iš kurio matyti, kad pareiškimas dėl buto privatizacijos sudarytas M. V. vardu, kartu su pareiškimu pridedamas sutikimas (susitarimas), kuriame nurodoma, kad ji su sutuoktiniu susitarė, kad nors sutartis bus sudaroma jos sutuoktinio vardu, tačiau butas bus privatizuojamas būtent M. V. vardu. Minėti dokumentai yra paminėti bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose expressis verbis kaip tokie, kurių nesant teismas daro išvadą dėl to, kad neva M. V. siekė butą privatizuoti savo sūnaus vardu. Šie dokumentai tokią poziciją paneigia ir leidžia teigti, kad teisine prasme buvo susiklosčiusi visiškai priešinga, nei nurodoma situacija. Minėti dokumentai buvo surasti perėmus visą M. V. archyvą, kurį sudarė keli tūkstančiai lapų. M. V. apie jų egzistavimą ir tai, kad disponuoja šiais dokumentais, nežinojo, nes dėl amžiaus ir sunkios sveikatos būklės ji negebėjo tinkamai identifikuoti kokiais dokumentais disponuoja, koks jų turinys ir pan. Turėtų dokumentų kiekis yra itin didelis, pati pareiškėja yra sena ir ligota, todėl dėl šių aplinkybių jai nežinant ir negalint žinoti, kokiais dokumentais ji disponuoja – ankstesnėse procesinėse stadijose šie faktiškai ir teisiškai reikšmingi dokumentai pateikti nebuvo, galimai dėl didelės dokumentų apimties, jie tiesiog nebuvo rasti. Pareiškėja mano, jog pateikti dokumentai paneigia ankstesnius neteisingus ir neteisėtus procesinius sprendimus.

Pareiškėja pažymi, kad pirminė situacija susiklostė dar prieš 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), sudarymą. Nurodo, kad minėtas butas dar 1981 metais tapo teisminių ginčų objektu. 1980 m. kovo 3 d. po vieną kambarį buvo paskirta I. ir M. V. ir kitai šeimai. Po kurio laiko kita šeima neteisėtai užėmė V. šeimai paskirtą kambarį, todėl V. dėl savo teisių gynimo kreipėsi į Ignalinos rajono liaudies teismą, kuris 1983 m. spalio 31 d. sprendimu pripažino pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisę į dalį buto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1983 m. lapkričio 29 d. sprendimu paliko galioti minėtą sprendimą. Įsiteisėję teismų sprendimai turi prejudicinę galią ir šiais teismų sprendimais buvo pripažinta būtent pareiškėjos ir jos mirusio sutuoktinio, o ne jų sūnaus, teisė į ginčo buto dalį. Atkreipia dėmesį, kad minimi sprendimai šios bylos kontekste yra svarbūs ir turi prejudicinę galią, nes iš esmės konstatuoja būtent pareiškėjos teises, susijusias su ginčo butu. Taip pat jie svarbūs kaip įrodymai, nes leidžia teigti, kad pareiškėja visados siekė realizuoti savo, kaip teisėtos valdytojos ir savininkės, teises į ginčo butą ir jas ginti. Mano, kad paskyrimo orderis pareiškėjai ir jos vyrui bei palankūs teismų sprendimai lėmė tai, kad 1984 m. kovo 23 d. pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteiktas visas ginčo butas. Bute nuo 1984 m. kovo 23 d. gyveno pareiškėja, jos sutuoktinis ir sūnus I., kuriam tuo metu buvo 11 metų. Sutuoktiniams (duomenys neskelbtini) gimė dukra, kuri gyveno su tėvais ginčo bute. Mano, kad šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant apie galimus motyvus priimant sprendimus dėl buto privatizavimo. Rengiant kasacinį skundą surado 1991 m. gruodžio 20 d. M. V. pareiškimą parduoti minėtą butą ir M. V. ir I. V. sutikimą dėl buto pirkimo, kuriame nurodoma, kad pareiškėja su sutuoktiniu susitarė, jog sutartis bus sudaroma sutuoktinio vardu, bet butas bus privatizuojamas būtent pareiškėjos vardu. Šias aplinkybes papildo ir tai, kad tuo metu asmeninių lėšų sumokėti už butą turėjo tik pareiškėja, mokėjimai už butą atlikti pareiškėjos lėšomis ir dėl to ginčo nėra. Pažymi, kad buvo sudarytas buto įvertinimo aktas, kuriame pasirašė ne pareiškėjos sūnus, o sutuoktinis. Iš šių aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sandorį siekė sudaryti ir visus veiksmus dėl jo sudarymo atliko būtent pareiškėja su sutuoktiniu, o ne jų sūnus. Atkreipia dėmesį, kad 1992 m. sausio 15 d. sudarant minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjos sūnus buvo jau pilnametis ir ginčo bute negyveno. Iš pateiktų dokumentų (pareiškimo, susitarimo, mokėjimų) matyti, kad butą buvo siekiama įsigyti pareiškėjos vardu. Sutartyje kaip pirkėjas nurodomas I. V., nes butas buvo paskirtas būtent jam ir privatizavimo klausimus kuravę specialistai nurodė, kad sutartis bus sudaroma su juo, o tarpusavio susitarime šalys gali nurodyti, kas butą įgyja ir nagrinėjamu atveju tai buvo pareiškėja. Į susitarimą dėl privatizavimo sutarties sudarymo atsakingi darbuotojai nurodė rašyti, kad sutartis bus sudaroma būtent I. V. (pareiškėjos sutuoktinio vardu), o butą įgyja ir už jį apmoka pareiškėja. Kodėl sutarties tekste atsirado būtent įrašas „I. V. I.“, pareiškėja paaiškinti negali. Akivaizdu, kad buto pirkimo-pardavimo sandorį turėjo ir galėjo sudaryti pareiškėjos sutuoktinis I. V.. Pareiškėja mano, kad sužinojęs šias aplinkybes ir siekiant asmeninės naudos, neteisėtų veiksmų galėjo imtis jos sūnus. Sudariusi sutartį, atsižvelgiant į susitarimo ir kitų dokumentų turinį, pareiškėja buvo įsitikinusi, jog turtas buvo įgytas jos vardu ir yra jos, o ne sūnaus nuosavybė. Būtent dėl to ji bute nuolat ir nepertraukiamai gyveno, mokėjo visus komunalinius mokesčius ir kaip savininkė disponavo šiuo turtu. Pažymi, kad aptariamu laikotarpiu jos sūnus gyveno netinkamai, vėliau už tai buvo nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad sūnus neteisėtai pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir neteisėtai įregistravo nuosavybės teisę į minėtą butą. Šią informaciją slėpė nuo pareiškėjos, o vėliau sudarė prielaidas butą perleisti savo sutuoktinei A. M..

Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėti 2023 m. spalio 31 d. buvo paskelbta specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt. Byloje dalyvaujantiems asmenims išsiųstini prašymo dėl proceso atnaujinimo ir jo priedų nuorašai (kopijos), jiems pasiūlytina iki teismo posėdžio dienos pateikti atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 370 straipsnio 2 dalis).

Byloje dalyvaujantys asmenys iki teismo posėdžio atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą nepateikė.

Prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 370 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Vienas įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų yra kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, tai yra jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Esant tokiai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo, tai yra turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai. Ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai, tai yra didelis konkrečių faktinių duomenų nuo anksčiau turėtų skirtumas, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008, 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015, 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016). Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės arba pateikti nauji įrodymai neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi, pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jos nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus požymius (CPK 369 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja (ieškovė) M. V. siekia atnaujinti procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje ir naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti procesą, nurodo tai, jog rengiant kasacinį skundą buvo surasti dokumentai – Ignalinos rajono liaudies teismo 1983 m. spalio 31 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-481/83, kuriuo M. V. ir I. V. įkeldinti su nepilnamečiu šeimos nariu į kambarį (duomenys neskelbtini); 1991 m. gruodžio 20 d. M. V. pareiškimas, kuriuo ji prašo parduoti dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1991 m. gruodžio 20 d. M. V. ir I. V. sutikimas dėl gyvenamojo buto pirkimo, kuriame nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), šeimininkai I. V. ir jo sutuoktinė M. V. susitarė pirkti dviejų kambarių butą, pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaroma I. V. vardu, perkamo dviejų kambarių buto su rūsiu savininke taps M. V., už perkamą butą bus naudojamos M. V. lėšos, esančios asmeninėje sąskaitoje Lietuvos taupomajame banke.

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai apie naujai paaiškėjusią aplinkybę ir pateikti dokumentai neturi esminės reikšmės bylai – neturi įtakos nei teismo sprendimu jau konstatuotiems faktams, nei įsiteisėjusio teismo sprendimo išvadai, nei ją pagrindžiantiems faktiniams ir teisiniams argumentams ir negali būti laikomi naujai paaiškėjusia aplinkybe.

Atkreiptinas dėmesys, kad pateikti dokumentai (bylos nagrinėjimo metu) buvo pas pačią pareiškėją, dokumentų turinys pareiškėjai taip pat turėjo būti gerai žinomas, nes buto privatizavimo metu pareiškėja buvo jauno amžiaus (39 metų) bei gerai prisimena ir nurodo buto privatizavimo aplinkybes. Byloje nekilo ginčo, kad minėtas butas 1984 m. kovo 23 d. buvo paskirtas pareiškėjos sutuoktiniui ir jo šeimai. Ignalinos rajono liaudies teismo 1983 m. spalio 31 d. sprendimas tik patvirtina šią aplinkybę, bet nieko daugiau. Pažymėtina, kad M. V. 1991 m. gruodžio 20 d. pareiškimas pirkti butą ir jos bei I. V. 1991 m. gruodžio 20 d. sutikimas dėl gyvenamojo buto pirkimo yra nepasirašyti, dokumentuose nėra nurodyta, kam jie yra adresuoti, todėl teismui nėra pagrindo daryti išvadą, kad būtent šie, o ne kiti dokumentai, buvo surašyti ir pateikti buto privatizacijos metu. Iš Panevėžio apygardos teismo nutarties matyti, kad galimai buvo kitoks buto nuomininko šeimos narių susitarimas, kuris neišliko, nes 26 punkte aiškiai konstatuota, jog „akivaizdu, kad be šio susitarimo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebūtų sudaryta (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis)“.

Teismas spendžia, kad naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, byloje nėra. Kadangi naujai pateikti dokumentai nepaneigia fakto, kad pareiškėjos (ankstesnėje byloje ieškovės) sūnus I. V. 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tapo teisėtu buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku, atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai neturi esminės įtakos teismo sprendimo išvadoms dėl ginčo dalyko.

Dėl anksčiau aptartų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo pripažintina, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo nėra, todėl pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą atmetamas, atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022 atsisakytina.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 22,50 Eur, jos priteisiamos iš pareiškėjos valstybei (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 370 , 371 straipsniais,

nutaria:

Pareiškėjos (ieškovės) M. V., atstovaujamos advokato Algirdo Misevičiaus, prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Utenos apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022.

Priteisti iš pareiškėjos M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5662).

Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, paduodant atskirąjį skundą Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmams.