Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens - Bankrutavusios (neišregistruotos iš Juridinių asmenų registro) uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ atstovo - bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdisa“ atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017 dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtu nuostoliu atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisiu apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teise gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teise kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelione, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtine žalą - tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“. Ši teismų praktika yra nuosekliai formuojama visose su UAB „Freshtravel“ padarytų nuostolių atlyginimu susijusiose bylose, kurių faktinės aplinkybės bei taikytinos teisės normos yra analogiškos (tas pats kelionių organizatorius, tas pats draudiminis įvykis). Valstybė, netinkamai perkeldama Direktyvos nuostatas į nacionalinius teisės aktus, padarė pareiškėjai 825,24 Eur turtinę žalą, kurią turi atlyginti.

Akcentavo, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (LR CK 6.210 str. l d.). Šiuo atveju nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kadangi Departamentas apie išmokėtiną draudimo sumą informavo 2015 m. liepos 27 d. Būtent tą dieną pareiškėja sužinojo, kad jai nebus kompensuota visa jos patirta žala bei konkrečią kompensacijos sumą. Atitinkamai nuo šios dienos skaičiuotinas trijų metų senaties terminas turėjo baigtis 2018 m. liepos 27 d. Būtent šia dieną pareiškėja ir pateikė skundą nepraleidusi senaties termino. Atsakovė deklaratyviai tvirtina esą pareiškėja galėtų gauti dvigubą naudą, nes yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Pagal LR CK 6.112 straipsnio 1 punktą, kai reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto, jis regreso tvarka pereina minėtam asmeniui (t. y. atsakovei patenkinus pareiškėjos reikalavimą, į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bus įtraukta atsakovė, o pareiškėja atitinkamai bus pašalinta iš minėto sąrašo).

Pareiškėjos skundas patenkintinas visiškai.

Administracinėje byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

Administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003812 (toliau – ir Sutartis), kuria įsigijo 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 16 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 23 d. į Cherry Media LT UAB sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 111 už kelionę pervedė 2998 Lt (868,28 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Pareiškėja kreipėsi į Departamentą dėl sumokėtų pinigų grąžinimo. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo pareiškėją, kad buvo nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4,96 procentų nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai sumokėjo 43,04 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjai liko negrąžinta 825,24 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėja ir prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovo.

Atsakovo atstovas prašo pareiškėjos skundo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Prašymą grindžia tuo, jog pareiškėja apie UAB „Freshtravel“ nemokumą sužinojo jau 2014 m. lapkričio 14 d., kada viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbtą apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Vertinant, ar pareiškėjos skundo reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-990-502/2017, kurioje kilo analogiškas ginčas kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, expressis verbis (lot. tiesiogiai) nurodė, kad kadangi nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamos turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (ABTĮ 15 str., 21 str.). Vadinasi, pareiškėja apie jos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, turėjo sužinoti LVAT priėmus nurodytą nutartį, t. y. 2017 m. gegužės 8 d. Kadangi nagrinėjamu atveju turtinė žala kildinama iš Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinę teisę, o ne iš kelionių organizatoriaus, t. y. UAB „Freshtravel“ nemokumo fakto, teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad pareiškėjos skundo reikalavimui turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kadangi jau nuo 2014 m. lapkričio 14 d. viešai per visuomenės informavimo priemones buvo paskelbta apie UAB „Freshtravel“ nemokumą ir veiklos sustabdymą ir pareiškėja nuo tada turėjo sužinoti apie jos teisės pažeidimą. Pareiškėja, realizuodama savo teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jos pažeista teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, kreipėsi 2018 m. liepos 30 d. į teismą su skundu, prašydama priteisti turtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą 2017 m. gegužės 8 d. ir, nepraleisdama ieškinio senaties termino, 2018 m. liepos 30 d. kreipėsi į teismą su skundu, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas pareiškėjos skundo reikalavimui netaikytinas (ABTĮ 56 str., TIS Liteko duomenys).

Motyvuojamoji dalis

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja žalą kildina iš to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus ir todėl buvo pažeista jos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju.

Teismas akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2018 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-926-561/2018 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (Teismų įstatymo 33 str.). Taigi, nors de iure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

Teismas atsakovo atstovo argumentus, kad pareiškėjos reikalavimai dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjami bankroto byloje, atmeta kaip nepagrįstus. Vadovaujantis ESTT praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A.F. ir Italijos Respublikos ir tarp D.B. ir kt. ir Italijos Respublikos; ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju pripažinta, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pastebėtina, jog nagrinėjamu aspektu kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus, nėra svarbūs (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas byloje C-140/97 tarp Rechberger ir kt.).

Atsakovo atstovas, vertindamas turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą, atsiliepime į skundą nurodė, jog tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, be to, mokėjimas buvo atliktas 2014 m. spalio 23 d., t. y. anksčiau nei turizmo paslaugų sutartyje nurodyta sutarties sudarymo data.

Kaip jau buvo paminėta, tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003812 kelionei į Fuerteventūrą. Pareiškėja Sutartyje nurodyta kaip vienas iš į kelionę vykstančių asmenų. Į bylą pateikta sutartis nepasirašyta, tačiau pareiškėja mokėjimo nurodymu Nr. 111 2014 m. spalio 23 d. į UAB UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2998 Lt sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „beta.lt order#(414379649)“. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135472 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 43,04 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Taigi, iš pateiktų duomenų visumos matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. spalio 24 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003529 tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės asmeninę sąskaitą. Be to, iš 2016 m. gegužės 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 matyti, kad UAB „Freshtravel„ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos kreditorinis reikalavimas UAB „Freshtravel“ atžvilgiu – 825,24 Eur (TIS Liteko duomenys).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 111 pervedė 2998 Lt (868,28 Eur) sumą į UAB „Chery Media Lt“ sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt pareiškėjos užsakytą kelionę į Fuerteventūrą. Teismas įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, daro išvadą, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Liko negrąžinta 825,24 Eur (868,28 Eur – 43,04 Eur). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią 825,24 Eur sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pagal LVAT jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Kadangi nagrinėjamos bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena, o nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas teisme priimtas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, todėl nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už šiuo teismo sprendimu priteistą sumą.

Likusieji proceso šalių išdėstyti argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pažymėtina, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos L.K. skundą patenkinti visiškai.

Priteisti pareiškėjai L.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 825,24 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt penkis eurus dvidešimt keturis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.