- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- e2-13692-734/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08099-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Vansevičienė
- Ieškovas
- O. I.
- Atsakovas
- E. G.
- Kategorijos
- 2.6.29.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Raimonda Vansevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. I. OU ieškinį atsakovei E. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas O. I. OU kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės E. G. 2000 Eur negrąžinto kredito, 1029,50 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 768,78 Eur delspinigių, 5 procentus dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. vasario 24 d. atsakovė ir pradinis kreditorius „Swedbank“ AB bankas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 15-011769-GV, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 2000 Eur kreditas. Atsakovei netinkamai vykdant prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, „Swedbank“ AB bankas 2015 m. gruodžio 30 d. vienašališkai nutraukė sudaryta sutartį su atsakove. Atsakovė liko skolinga ieškovui 2000 Eur negrąžinto kredito. Pagal 2015 m. spalio 29 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-15-9466 ieškovas O. I. OU 2016 m. sausio 24 d. įsigijo iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į atsakovę.
Atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteikti remiantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, nepavykus atsakovei įteikti procesinių dokumentų žinomu jos gyvenamosios vietos adresu ir per darbovietę. Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovas pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015 m. vasario 24 d. atsakovė ir pradinis kreditorius „Swedbank“ AB bankas sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 15-011769, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 2000 Eur kreditas. Atsakovei, netinkamai vykdant prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, „Swedbank“ AB bankas 2015 m. gruodžio 30 d. vienašališkai nutraukė sudaryta sutartį su atsakove. Atsakovė liko skolinga ieškovui 2000 Eur negrąžinto kredito.
2015 m. spalio 29 d. pradinis kreditorius „Swedbank“ AB bankas reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-15-9466 pagrindu perleido reikalavimą į atsakovę ieškovei. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Bylos duomenimis apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota pranešimu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.
Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.38 straipsnis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovė atsiliepimo nepateikė ir savo prievolės ieškovui neginčija, ieškovui iš atsakovės priteistina 2000 Eur negrąžinto kredito ir 1029,50 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų.
Šalys sutartimi gali susitarti dėl netesybų, jei prievolė nebūtų vykdoma ar būtų netinkamai vykdoma (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.71 straipsnį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Ieškovas reiškia reikalavimą dėl 27,78 Eur pradinio kreditoriaus ieškovui perleistų delspinigių sumos ir 741 Eur delspinigių už 741 dienų laikotarpį nuo reikalavimo perleidimo dienos priteisimo iš atsakovės. Taigi, iš viso prašo priteisti 768,78 Eur delspinigių.
CK 6.73 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei netesybos yra aiškiai per didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, jog teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, kt.). Pažymėtina, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio mėn. 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Šalių sudaryta sutartis yra vartojimo, todėl teismas savo iniciatyva, turi įvertinti sutarties sąlygas pagal įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą teismas atsižvelgia į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį (redakcija nuo 2016 m. vasario 1 d.), kuri numato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ne daugiau kaip už 180 dienų. Pažymėtina ir tai, kad nors Vartojimo kredito įstatymas Vartojimo kredito sutarties 2015 m. vasario 24 d. sudarymo metu negaliojo, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog jame nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas delspinigius paskaičiavo už nepadengtą kredito sumą (2000 Eur) taikydamas 0,05 proc. dydį už 741 dienas ir papildomai prašė priteisti 27,78 Eur delspinigius, paskaičiuotus reikalavimo perleidimo metu. Pabrėžtina, jog aukščiau nurodyta įstatyme įtvirtinta nuostata dėl laikotarpio, kurį gali būti skaičiuojamos netesybos, trukmės (180 dienų), vertintina ne kaip ieškinio senaties norma (kai subjektas įgyja teisę, tačiau, laiku jos nerealizavęs, praranda galimybę ją įgyvendinti priverstinai), bet kaip ribojanti kredito davėjo teises. Kitaip tariant, kredito davėjas negali įgyti teisės skaičiuoti delspinigius už ilgesnį laikotarpį, nei 180 dienų, o jo reikalavimas taikyti netesybas už ilgesnį laikotarpį vertintinas kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams ir negali būti tenkinamas net ir nesant tuo klausimu atsakovės prašymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus, kad tiek nuo reikalavimo perleidimo, tiek nuo vartojimo kredito galiojimo termino pabaigos iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei dveji metai, ieškovo prašomi priteisti delspinigiai mažintini iki 180 Eur (2000 Eur kreditas × 0,05 proc. delspinigiai / 100 × 180 dienų). Toks delspinigių dydis, teismo nuomone, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Iš viso iš atsakovės ieškovui priteistina 207,78 Eur delspinigių (27,78 Eur + 180 Eur).
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procento dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą (3237,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovo ieškinį yra patenkinti 85,23 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Ieškovo patirtas išlaidas sudaro 85 Eur žyminis mokestis ir 350 Eur išlaidos už teisinę pagalbą. Kadangi pagal ieškovo ieškinį yra patenkinta 85,23 procentai reikalavimų, ieškovui iš atsakovės iš viso priteistinos 72,44 Eur žyminio mokesčio (85 x 85,23/100) ir 298,30 Eur teisinės pagalbos išlaidų (350 x 85,23/100), viso 370,74 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis).
Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015 m. sausio 1 d. Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Remiantis tuo, valstybės naudai iš atsakovės priteistinos 5,58 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui O. I. OU, juridinio asmens kodas 10866568, iš atsakovės E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 Eur negrąžinto kredito, 1029,50 Eur palūkanų, 207,78 Eur delspinigių, 5 (penkis) procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3237,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 370,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,58 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodas 188659752, įmokos kodas 5660). Sumokėjus, kvitą pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio reikalavimus.
Ieškovas per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.