Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Daliaus Jocio, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo

L. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2019 m. gruodžio 11 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo) paskirtas laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2019 m. gruodžio 14 d. fizinio skausmo sukėlimo) paskirta 3 (trys) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2019 m. gruodžio 14 d. nežymaus mažametės sveikatos sutrikdymo) paskirta 50 MGL (2500 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl 2019 m. gruodžio 14 d. fizinio skausmo sukėlimo) ir BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl 2019 m. gruodžio 14 d. nežymaus mažametės sveikatos sutrikdymo), subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrintą bausmė – 50 MGL (2500 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl 2019 m. gruodžio 11 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo), ir L. V. paskirta galutinę subendrinta bausmė – 50 MGL (2500 eurų) dydžio bauda ir laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu ar mokslu. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į baudos bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. gruodžio 14 d., 15 val. iki 2019 m. gruodžio 16 d. 13 val. 13 min. (2 dienos), jį prilyginant 4 MGL (200 eurų) dydžio baudai. Nustatyta, kad paskirta 46 MGL (2300 eurų) dydžio bauda turi būti sumokėta per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir ieškovės naudai iš L. V. priteista 33,58 Eur (trisdešimt tris eurus, 58 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. L. V. nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė žmogui sveikatą, o būtent: jis 2019 m. gruodžio 11 d., apie 15 val. 0 min., turguje, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu pastūmė D. E., dėl ko jai atsitrenkus į sieną ir nugriuvus ant žemės, buvo padaryta plėštinė žaizda dešinėje rankos plaštakoje, kas sukėlė nukentėjusiajai D. E. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, L. V. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui, o būtent: jis 2019 m. gruodžio 14 d., apie 13 val. 30 min., turguje, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu papurškė ašarines dujas R. Š., A. Š. bei D. E. į akis, sukeldamas jiems fizinį skausmą, bei papurškė ašarines dujas mažametei E. Š. į akis, padarydamas jai abiejų akių cheminį nudegimą, sukėlusį nukentėjusiajai mažametei nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei kilti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį ir pagrįsti ją objektyviais, abejonių nekeliančiais duomenimis. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo negali būti vadovaujamasi prielaidomis, išvados turi būti pagrįstos duomenimis, neginčijamai patvirtinančiais, kad yra visi nusikalstamos veikos požymiai.

3.2. Teigiama, kad kaltė dėl 2019 m. gruodžio 11 d. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo grindžiama tik D. E. parodymais. Nėra nei vieno liudytojo, kuris galbūt matė D. E. dėstomas aplinkybes. D. E. nurodė, kad buvo sužalota L. V., tačiau neaišku, kodėl ji po įvykio nekvietė policijos, greitosios medicinos pagalbos, nesikreipė į medicinos įstaigą. Nurodoma, kad L. V. iš turgavietės tą dieną išvyko tryliktą valandą, todėl nebuvo galimybės sužaloti D. E.. Šiuo atveju reikšmingi liudytojos A. V. parodymai, kuri parodė, kad tą dieną kalbėjo su D. E., kuri nurodė, kad L. V. ją pastūmė, tačiau apie sužalojimą nieko nesakė. Be to, pažymima, kad A. V. tą dieną nematė L. V. darbo vietoje. Nurodoma, kad iš 2019 m. gruodžio 16 d. specialisto išvados matyti, kad D. E. rankos sužalojimą patyrė prieš 3-4 dienas, todėl apelianto teigimu, vadovaujantis šia specialisto išvada, D. E. sužalojimą patyrė 2019 metų gruodžio 12 ar 13 dienomis. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad analogiškoje situacijoje ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. 2020 m. rugsėjo 15 d. D. E. sužalojo L. V., tačiau nors sužalojimo faktą patvirtino medicinos eksperto išvada, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas motyvuojant tuo, kad nebuvo sužalojimo faktą patvirtinančių liudytojų.

3.3. Taip pat pažymima, kad 2019 m. gruodžio 14 d. L. V. darbo vietoje jį užpuolė R. Š. ir A. Š., kuriuos apeliantas matė pirmą kartą. Jie bandė suduoti smūgius, ką patvirtina ir šalia prekiavę B. L. ir jos sūnus R. S.. Netikėti jų parodymais nėra pagrindo, kadangi jie yra artimi Š. giminaičiai. Jie patvirtino agresyvius Š. veiksmus, bei tai, kad R. Š. prieš L. V. mosikavo rankomis. Suprantama, kad tikslas buvo suduoti smūgius. Nurodoma, kad agresijos L. V. atžvilgiu neneigė ir pati R. Š.. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. Š. ir A. Š. atvyko į Klaipėdą iš Šiaulių, turėdami išankstinį tikslą užpulti L. V..

3.4. Be to, nurodoma, kad dujų balionėlis panaudotas siekiant apsiginti nuo užpuolikų. Apeliantas pažymi, kad yra neįgalus, jam yra nustatyti dideli specialieji poreikiai dėl regėjimo ir kitų šalutinių susirgimų, todėl išsigando dėl nepažįstamų asmenų užpuolimo. Kadangi dėl sveikatos būklės negali fiziškai apsiginti, todėl panaudojo savigynos priemonę – dujų balionėlį. Daroma išvada, kad šiuo atveju yra akivaizdūs būtinosios ginties požymiai. D. E. ne kartą yra nurodžiusi, kad atvyks jos dukra su žentu ir bus blogai. Apelianto manymu, jo pasirinktas gynybos būdas – dujų balionėlis yra leidžiamas įstatymų leidėjo. Pažymima, kad gynybos priemonę naudojo prieš užpuolikus, ne prieš vaikus. Apeliantas nepilnametės fiziškai negalėjo matyti, nes prekystalio aukštis yra 1,5 metro, o jos ūgis buvo mažesnis.

3.5. Taip pat teigiama, kad patirta moralinė žala, nes be jokio pagrindo buvo sulaikytas darbo vietoje, dvi paras buvo laikomas areštinėje, privalėjo dalyvauti ikiteisminio tyrimo procese, teismo posėdžiuose, samdytis gynėją. Dėl minėtų priežasčių blogėja sveikatos būklė.

4. Prokurorė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Pažymima, kad nėra pagrindo abejoti teismo priimto nuosprendžio objektyvumu ir teisingumu. Nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstytos išvados, kurias teismas padarė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus ir teisme ištirtus duomenis. Vertinant nustatytas faktines aplinkybes dėl abiejų L. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, teismui nekilo abejonių, jog nuteistasis L. V. padarė nusikalstamas veikas, nors nuteistasis savo kaltę aktyviai neigė, bandydamas įtikinti teismą, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismas pagrįstai įvertino L. V. veiksmus kaip tyčinius, pagrįstai padarė išvadą dėl būtinosios ginties nebuvimo 2021 m. gruodžio 14 d. konflikte. Apeliaciniame skunde nurodomos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurias nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tai yra nuteistojo gynybinė versija, kurią paneigė teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis, nepagrįstai sprendė, kad nėra nustatytos būtinosios ginties sąlygos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo atmeta, kaip nepagrįstus.

Dėl L. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl 2019 m. gruodžio 11 d. padarytos nusikalstamos veikos

6. Apygardos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties L. V. veiksmuose buvimo, visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).

8. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

9. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, matyti, kad nusikaltimo, nurodyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai buvo nustatyti ir pakankamai atskleisti. Nors apeliantas akcentuoja, kad jo kaltė dėl D. E. sužalojimo grindžiama išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau su šiuo argumentu apygardos teismas sutikti negali. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kodėl tiki nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriais ji parodė tiek įvykio aplinkybes, tiek jam sukelto sveikatos sutrikdymo padarymo būdą. Taip pat veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė liudytojų A. V., R. Š., L. J. duotais parodymais. Nukentėjusiosios parodymai buvo grindžiami specialisto išvada, kuria nustatytas sveikatos sutrikdymo padarymo būdas ir mastas.

10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja A. V. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, jog nors 2019 m. gruodžio 11 d. konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios nematė, tačiau prisimena, kad buvo turgaus dienos pabaiga, D. pas ją buvo atėjusi ir rodė sužeistą ranką bei jai pasakė, kad ją L. pastūmė ir ji nuvirto, taip sužalodamas jos ranką. Liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ji buvo nurodžiusi, jog gerai pamena, kad pas ją atėjusi D. rankos plaštaką buvo užsidengusi servetėle ir matė, kad D. plaštakos viduryje buvo žaizda. Nukentėjusiosios D. E. dukra R. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kai tas įvykis nutiko, mama jai paskambino, sakė, kad ją pastūmė, ji užsigavo galvą, susižalojo ranką, kad po įvykio buvo užrakinta sandėlyje. Nurodė, kad mama buvo pasimetusi, ji nenorėjo rašyti pareiškimo, bet liudytoja pasakė, kad atvažiuos ir jos važiuos rašyti pareiškimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ir liudytojo L. J. parodymais. Liudytojas L. J. patvirtino jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, jog aiškinantis 2019 m. gruodžio 14 d. konflikto kilimo priežastis, D. E. minėjusi ankstesnius konfliktus, barnius su L. V., taip pat ji minėjo apie rankos riešą – papasakojo, kad ankstesnio konflikto metu, kuomet įvyko susistumdymas, ji nukrito ir susižalojo rankos riešą.

11. Pažymėtina, kad D. E. buvo padaryta plėštinė žaizda dešinėje rankos plaštakoje, tai patvirtina ir specialisto išvada. 2019 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad D. E. padaryta plėštinė žaizda dešinėje plaštakoje kieto bukabriaunio daikto poveikyje sudavimo ar atsitrenkimo metu, ne mažiau kaip 3-4 parų bėgyje iki objektyvios apžiūros, galimai užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimas dešinėje rankoje padarytas ne mažiau vieno trauminio smūgio poveikio pasekmėje. D. E. padarytas sužalojimas atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. (t. I, b. l. 87). Apeliaciniame skunde teigiama, jog ši specialisto išvada rodo, jog D. E. sužalojimą patyrė ne 2019 m. gruodžio 11 d., tačiau pažymėtina, jog, kaip minėta, specialisto išvadoje yra nurodyta, kad sužalojimai atlikti galimai užduotyje nurodytu laiku. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog sužalojimas buvo padarytas ne 2019 m. gruodžio 11 d., atmetamas kaip nepagrįstas.

12. Nukentėjusioji D. E. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus dėl nusikalstamos veikos aplinkybių. Ji parodė, kad 2019 m. gruodžio 11 d., apie 14 val. 30 min., tarp jos ir L. V. kilo žodinis konfliktas dėl jų daiktų, kadangi L. V. paėmė jos daiktus ir išmetė, todėl ji paėmė jo kėdę ir padėjo į kitą vietą klausdama, ar patinka, kai yra liečiami jo daiktai. Tuomet L. V. nieko nesakęs pribėgo prie jos ir abejomis rankomis ją pastūmė, ji krito ir pakaušiu atsitrenkė į sieną, nuo atsitrenkimo jai atšoko kairės akies dugnas, krisdama ji taip pat susižalojo dešinės rankos plaštaką. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme duodama parodymus dėl 2019 m. gruodžio 11 d. aplinkybių, nukentėjusioji parodė, kad apie 14 val. 00 min. pradėjo tvarkyti darbo vietą, viską vežiotis į sandėlį. Nurodė, kad L. V. sandėlyje vis spardė jos prekes, o kai ji paėmė jo kėdę, tada jis pribėgęs rankomis ją pastūmė, dėl to ji nukrito ant žemės, atsitrenkė galva į sieną. Nukritus susižeidė ranką, kadangi rankose turėjo du raktus ir jais prasidūrė dešinę ranką. Taip pat parodė, kad bėgo pasiimti kažką, kad sutvarstyti žaizdą, bet L. V. ją užrakino iš išorės. Prašė jo atrakinti duris, o jis tyčiojosi. Vėliau nubėgo pas administratorę, jai papasakojo, kad L. V. ją sužalojo. Nurodė, kad nenorėjo iš pradžių rašyti pareiškimo, bet dukra ją įkalbėjo. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nuosekliais nukentėjusiosios D. E. parodymais.

13. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

14. Nors nusikalstamos veikos aplinkybės daugiausia grindžiamos nukentėjusiosios D. E. parodymais bei kitais netiesioginiais įrodymais, bet, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai nelaikytina prielaidomis, kadangi visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

15. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – paties nuteistojo L. V., nukentėjusiosios D. E., liudytojų parodymus, kitus surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą dėl L. V. kaltės tyčiniais smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajai sveikatą. Nustatydamas bylos aplinkybes teismas rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo L. V. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo įrodyta, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisėjų kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Dėl L. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį dėl 2019 m. gruodžio 14 d. padarytų nusikalstamų veikų

16. Apeliaciniame nuteistojo skunde taip pat ginčijama kaltė dėl 2019 m. gruodžio 14 d. nusikalstamos veikos padarymo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantas pažymi, kad atliko jam inkriminuojamus veiksmus veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, be to, R. Š. ir A. Š. turėjo išankstinį tikslą užpulti L. V.. Tvirtina, jog papurškė ašarines dujas R. Š., A. Š., o mažametės nematė, kadangi ji stovėjo už prekystalio.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, visą baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20, 301 straipsniai), tai yra, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors svarbias bylos aplinkybes ar rėmėsi vien tik nuteistąją kaltinančiais įrodymais, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas patikrino nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai nei nurodo apeliantas, apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo kaltę, 2019 m. gruodžio 14 d. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytą BK 140 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

18. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma paneigia L. V. teiginius, kad jis gynėsi nuo jį užpuolusios ir jam smūgį į kairę akį sudavusios nukentėjusiosios R. Š., po to, gynėsi ir nuo jį už gerklės sugriebusio ir smaugusio A. Š. veiksmų, ir to, kad šalia prekystalio stovėjusios mažametės E. Š. nematė, o D. E. buvo šalia.

19. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas mažamečiui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020).???

20. Apeliaciniame skunde pažymima, kad šiuo atveju yra akivaizdūs būtinosios ginties požymiai. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog kadangi dėl sveikatos būklės negali fiziškai apsiginti, todėl gindamasis panaudojo savigynos priemonę – dujų balionėlį, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Vis tik teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju.

21. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 194- 387/2021).

22. Būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).

23. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistojo L. V. kaltumas iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiojo parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis. Nagrinėjamu atveju, nei nuteistasis L. V., nei nukentėjusioji R. Š. neneigė, kad tarp jų įvyko žodinis konfliktas, peraugęs į smurto panaudojimą. Nuteistasis L. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d., apie 13 val. 30 min., jam dirbant savo darbo vietoje prie jo pripuolė D. E. dukra R. Š. su vyru A. Š. bei savo vaikais. R. atėjusi iš karto užėjo už jo prekystalio, priėjo prie jo ir paklausė, kodėl jis lenda prie jos mamos. Nurodė, kad jis nustebo, pasakė, kad nesupranta, apie ką ji kalba. Tada R. jam trenkė kumščiu į kairės pusės akį. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d. R. Š. atbėgo šaukdama ir tada puolė jį iš vienos pusės, sudavė į akį. A. Š. viena ranka sugriebė už gerklės, smaugė. Nurodė, kad išsilaisvinęs papurškė dujų.

24. Nors apeliantas L. V. teigia, kad jam buvo sutrikdyta sveikata, tačiau bylos duomenys to nepatvirtina. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos ,,Body“ kamera darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotas L. V. veidas, išoriškai matomų sužalojimų jo veide nėra (t. 2, b. l. 16-19). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės L. V. kortelės išrašo matyti, jog 2019 m. gruodžio 15 d. L. V. skundėsi galvos svaigimu, krūtinės skausmais; o jo apžiūros metu nustatytos kairės kojos kelio srityje mėlynės, kitų sužalojimų nėra (t. 2, b. l. 44). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apelianto teiginys, jog kadangi R. Š. panaudojo smurtą prieš jį, todėl jis gindamasis panaudojo ašarines dujas, atmetamas kaip nepagrįstas.

25. Nukentėjusioji R. Š. parodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d. einant turguje link tos vietos, kur dirba jos mama, ji pamatė L. ir priėjusi prie jo pasakė, kad nelįstų prie mamos, D. E.. Jai atsakė, kad nieko nestūmė ir nieko nežino, išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė dujų tiesiai į veidą, sukeldamas fizinį skausmą. Tai pamatęs jos vyras A. Š. bandė sudrausminti vyriškį, tačiau šis dar kartą pradėjo purkšti dujas. Kai vyriškis purškė dujas, šalia jų buvo mažamečiai vaikai, todėl dujų į veidą kliuvo ir jos dukrai E. Š.. Tą patį patvirtino ir nukentėjusysis A. Š., kuris parodė, kad jo žmonai R. Š. priėjus prie L., girdėjo kaip ji L. pasakė: „nelįsk prie mano mamos“. Tada įvyko konfliktas tarp L. ir žmonos. Jis su vaikais stovėjo šalia, už prekystalio. Įvykus žodiniam konfliktui, L. išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė žmonai į akis. Nurodė, kad galėjo būti, jog kai L. papurškė žmonai dujų, jis pagriebė už rankos, gindamas žmoną. Tada L. jam ir vaikams purškė dujas ilgu vientisu purškimu, dujų balionėlį buvo atsukęs į jį. Nurodė, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusioji D. E. parodė, jog 2019 m. gruodžio 14 d. atvažiavo jos dukra su šeima, ji dirbo turguje, dukra nuėjo pakalbėti su L. V.. Nurodė, kad išgirdo didelį triukšmą, išėjo pažiūrėti ir pamatė, kad visi šaukia susiėmę už akių, tada prie jos pribėgo L. V. ir jai pripurškė dujų į akis. Nors apeliantas L. V. skunde teigia priešingai, tačiau šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir liudytojų parodymai.

26. Liudytoja B. L. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė kaip į turgų atėjo R. su vyru ir vaikais, priėjusi prie L. įspėjo, kad jam dabar bus blogai. Parodė, kad R. agresyviai pribėgo prie L. ir pradėjo šaukti: „nelįsk prie mano mamos“, tada R. vyras priėjo prie L.. Ji tuo metu stovėjo apie dviejų metrų atstumu nuo L., matė, kaip R. agresyviai mosikuoja rankomis, matė, kaip po to puolimo, L. išsitraukė balionėlį ir papurškė dujų R. ir vyrui, tada D. atėjusi pradėjo šaukti, L. ir jai papurškė dujų. Liudytojas R. S. parodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d., kai buvo papurkštos dujos, jis buvo nuo L. darbo vietos lygiagrečiai apie 200 metrų atstumu. Pamatė atbėgančią savo mamą, nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Nuėjęs pamatė R., ji L. į veidą kažką agresyviai aiškino. Jis vienas ėjo prie L. prekystalio, R. nieko nedarė, bet kažką garsiai aiškino L., pokalbio negirdėjo. Tada L. paėmė balionėlį ir papurškė jai dujų, R. vyras griebė L. už rankos, L. ir vyrui papurškė. Atbėgus D., ir jai L. papurškė dujų.

27. Taigi nenustatyta, kad R. Š. prieš nuteistąjį L. V. panaudojo smurtą ar kad grasino jį panaudoti, t. y. kad nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų kilęs žodinis konfliktas negali būti vertinamas kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio būtų pagrindas gintis naudojant fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesusiklostė būtinosios ginties situacija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.

28. Nuteistasis L. V. savo veiksmais sutrikdė mažametei E. Š. sveikatą. Tai patvirtina specialisto išvada. 2019 m. gruodžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. Š. nustatytas abiejų akių junginių cheminis nudegimas. Rastas sužalojimas padarytas kelių valandų bėgyje iki 2019 m. gruodžio 14 d., 15 val. 45 min., nukentėjusiajai kreipiantis į VšĮ Klaipėdos ligoninės Priėmimo skyrių pas akių ligų gydytoją. Sužalojimas padarytas chemiškai aktyviomis medžiagomis, galimai ašarinėmis dujomis. Dėl sužalojimo E. Š. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 127). Nors apeliantas akcentuoja, jog mažametės fiziškai negalėjo matyti, nes ji stovėjo už prekystalio, tačiau apygardos teismas šį argumentą vertina kaip nuteistojo gynybinę versiją. Bylos duomenys patvirtina, jog būtent nuteistasis veikdamas netiesiogine tyčia sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – dėl ašarinių dujų papurškimo nukentėjusiajai E. Š. nustatytas abiejų akių junginių cheminis nudegimas ir konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalyje.

29. Teisėjų kolegijai abejonių dėl nuteistojo kaltės nėra, išteisinti L. V. skunde nurodytas argumentais nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, jog byloje esančius įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. L. V. atsakas (ašarinių dujų papurškimas R. Š., A. Š., D. E. ir mažametei E. Š. į akis) nagrinėjamoje situacijoje vertintinas kaip neadekvatus ir nulemtas susiklosčiusios konfliktinės situacijos, o ne jo atžvilgiu gresiančio realaus ir akivaizdaus pavojaus. Teismas, konstatavęs, kad nuteistasis L. V. konflikto metu papurškęs ašarines dujas R. Š., A. Š. bei D. E. į akis, sukėlė jiems fizinį skausmą, bei papurškęs ašarines dujas mažametei E. Š. į akis, padarė jai abiejų akių cheminį nudegimą, sukėlusį nukentėjusiajai mažametei nežymų sveikatos sutrikdymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

30. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, baudžiamasis įstatymas L. V. pritaikytas teisingai. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis 2019 m. gruodžio 11 d. smurtaudamas nežymiai sutrikdė žmogui sveikatą, 2019 m. gruodžio 14 d. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.