Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. J. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12-786/2017 pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovei A. J., suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyriui, Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. DGKS-2923 darbo byloje Nr. APS-111-9236/2016 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimas pakeičiamas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų – darbo užmokesčio už darbą 2015 m. lapkričio - 2016 m. kovo mėnesiais, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, delspinigių, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokėjimo. Ieškovė neginčijo, kad po darbo santykių nutraukimo buvo skolinga atsakovei 120 Eur, tačiau teigė, kad kitą reikalaujamą darbo užmokesčio sumą atsakovei yra išmokėjusi grynais pinigais, tik atsakovės nepasirašyti atlyginimų mokėjimo žiniaraščiai. Darbo ginčų komisija, sprendusi šį ginčą, priteisė atsakovei 981,04 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, 16,06 Eur delspinigių, 404,67 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi šių sumų išmokėjimo darbdavė neįrodė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių, liudytojos V. Š. paaiškinimus, byloje esančią rašytinę medžiagą sprendė, kad nėra teisinio pagrindo darbo ginčų komisijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimo panaikinimui, o ieškinys yra nepagrįstas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei ieškovės atstovo paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, neįvertindamas ir nepasisakydamas dėl atsakovės A. J. 2016 m. lapkričio 8 d. paaiškinimų teismo posėdžio metu, kad ji gavo iš ieškovės 600 Eur darbo užmokestį už ginčo laikotarpį.Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 8 d. vyko parengiamasis teismo posėdis. Parengiamojo teismo posėdžio metu posėdžio pirmininkas šalis apklausia, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus ir atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Po minėto parengiamojo teismo posėdžio ieškovė tikslino savo reikalavimus, pateikdama patikslintą ieškinį, o atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, vyko dar vienas parengiamasis posėdis.CPK 263 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Akivaizdu, kad apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinęs atsakovės paaiškinimų 2016 m. lapkričio 8 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, negali būti pripažįstami pagrįstais.Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip, kaip juos vertina apeliantė, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme metu atsakovė nuosekliai teigė, jog ieškovė už darbą 2015 m. lapkričio – 2016 m. kovo mėnesiais pagal šalių 2015 m. sausio 20 d. sudarytą darbo sutartį su ja nėra atsiskaičiusi. Priešingai, nei teigia apeliantė, atsakovė nepripažino, kad yra gavusi iš atsakovės 600 Eur darbo užmokestį pagal darbo sutartį už ginčo laikotarpį, o šalis sieję neoficialūs darbo santykiai/susitarimai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.Pažymėtina, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017). Šiuo atveju atsakovei atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais, todėl pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje turėjo būti atsakovės parašas. Jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktas). Ieškovė, teigianti, kad ginčijamos darbo užmokesčio sumos atsakovei buvo išmokėtos, turėjo pareigą šią prezumpciją nuginčyti. Būtent tokiu įrodinėjimo pareigos paskirstymu pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi.Pirmosios instancijos teismas vertino šalių paaiškinimus, liudytojos V. Š. parodymus, atlyginimo mokėjimo žiniaraščius, ieškovės pateiktą lapą, iš žurnalo, kuriame nurodyta, kad duoti pinigai atsakovei. Teismas taip pat pasisakė, kad ieškovės pateikto lapo iš žurnalo, nelaiko įrodymu, jog atsakovei buvo sumokėti pinigai už 2016 m. vasario, kovo mėnesius, nes tai nėra darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštis, ir tai nepatvirtina, jog sumokėti pinigai už reikalaujamus mėnesius. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo šalių pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstė jų vertinimą ir jų pagrindu priėmė sprendimą. CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, keliamų sprendimo motyvuojamajai daliai, pažeidimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė.Apeliantė teigia, kad teismas neįvertino, kad už atsakovės dirbtą ginčytiną laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 11 mėn. iki 2016 m. 03 kovo mėn. ji Sodrai sumokėjo visas priklausančias pagal darbo sutartį, įmokas. Teisėjų kolegija šį apeliantės argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi ši aplinkybė nėra susijusi su įrodinėjimo dalyku ir kolegijos vertinimu, net ir netiesiogiai nepatvirtina ieškovės įrodinėjamo darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovei fakto. Tai, kad ieškovė už atsakovę mokėjo socialinio draudimo įmokas, nesudaro pagrindo išvadai, kad atlyginimas buvo mokamas ir atsakovei.Apeliantė neigia žinojusi, kad atsakovė turi ribotą darbingumą, todėl neprivalėjo taikyti jai lengvatų, ir būtent atsakovė turėjo pareigą įrodyti, jog įsidarbindama pateikė darbdavei neįgalumo pažymą. Šiuo atveju atsakovės riboto darbingumo faktas buvo reikšmingas tik apskaičiuojant atsakovei priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydį. Atsakovei ribotas darbingumas (darbingumo lygis – (duomenys neskelbtini)) nustatytas nuo (duomenys neskelbtini) neterminuotai. Iš atsakovės paaiškinimų, kad ji žino, jog gali dirbti tik ½ etato, prašyme darbo ginčų komisijai tiksliai nurodyto, jog jai priklauso 35 dienų kasmetinės atostogos, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė žino jos atveju ribotam darbingumui keliamus darbo apribojimus ir lengvatas. Nėra pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais, kad ji informavo darbdavę apie turimą ribotą darbingumą, nes darbo santykiuose tai turi įtakos papildomų garantijų taikymui ir atsakovė yra suinteresuota apie šią aplinkybę informuoti darbdavį, ką pripažįsta ir apeliantė. Kadangi kompensacijos už nepanaudotas atostogas ieškovė atsakovei savalaikiai nesumokėjo ir dėl jos dydžio buvo sprendžiama ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, nėra jokio pagrindo atsakovei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas skaičiuoti už trumpesnį laikotarpį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovės naudai 170 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė už teisinę pagalbą - konsultacijas, atskirojo skundo, atsiliepimų į ieškinį, patikslintą ieškinį surašymą, sumokėjo 180 Eur (110 Eur + 70 Eur). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovei teisinę pagalbą teikė ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet A. B. individuali įmonė, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei teisinės pagalbos paslaugas teikusi A. B. IĮ veikė kaip tarpininkė tarp klientės ir advokato ar advokato padėjėjo (CPK 178 straipsnis).Pažymėtina, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai fiziniam asmeniui atstovautų individuali įmonė, teikianti teisines paslaugas. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).Remdamasi nurodytais argumentais ir kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai priteisė atsakovei išlaidas už teisinę pagalbą, todėl ši sprendimo dalis pakeičiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be to, apeliacinis skundas dėl ginčo esmės netenkinamas, keičiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, išlaidos apeliacinės instancijos teisme apeliantės naudai nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio proceso metu teisinę pagalbą atsakovei teikė ne advokatas, bet A. B. IĮ, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą, atsakovės patirtų išlaidų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 88 straipsnio 1, 3 dalys, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį dėl 170 Eur (vieno šimto septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei A. J. iš ieškovės Z. J..

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.