Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams R. K., T. K., S. K. ir R. K. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, išvadą byloje teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Išvadą byloje teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos skyrius prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), gyvena šeima, turinti tris vaikus, du iš jų yra nepilnamečiai - E. K. ir P. K.. Motina R. K. niekur nedirba, darbo biržoje neregistruota, pajamų neturi. Jos teigimu, šeima turi sodybą kaime, ten augina daržoves, vaisius, atlieka ūkio darbus, iškeldinimo atveju, vaikais pasirūpintų patys, važiuotų gyventi į savo sodybą arba išsinuomotų butą Vilniuje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

1. Vilniaus miesto savivaldybė yra gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė. Patalpų nuomos sutartis 2008-10-03 buvo sudaryta su atsakove T. K.. T. K. sūnus R. K. deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o marti R. K. su dukromis savo gyvenamąją vietą deklaravę adresu (duomenys neskelbtini).

2. Nuomininkus galima iškeldinti, jeigu nuomininkai nuolat, t.y. tris ar daugiau mėnesių nemoka komunalinių mokesčių ar nuomos mokesčio (CK 6.477 str. 1d., 6.487 str. 1d. 6.583 str., 6.584 str.). Nuomininkės T. K. įsiskolinimas yra daugiau kaip už tris mėnesius.

3. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad pagrindinė buto nuomininkė T. K. su ieškiniu sutiko, o vertino tik tai, kad tarp nuomininkės sūnaus šeimos narių yra nepilnamečių vaikų. Apeliantės tvirtinimu, savivaldybė neturi pareigos pasirūpinti nuomininkės sūnaus šeima, nes pastaroji net nėra įtraukta į sąrašus šeimų socialinio būsto nuomai gauti, o ir neturi teisės būti įtraukta į sąrašus, nes nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą. Iškeldinimo atveju, atsakovai vaikais pasirūpintų patys - važiuotų gyventi į sodybą arba išsinuomotų butą Vilniuje.

4. Ieškinio netenkinimo atveju yra pažeidžiami interesai trečiųjų asmenų, kurie yra analogiškoje situacijoje ir eilėje būstui įrašyti daugiau kaip dešimt metų.

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010 yra pasisakęs, kad siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos.

2. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje. Nagrinėjamu atveju privaloma atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, tai reglamentuoja JTO vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

3. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, jog atsakovai neturi jokios kitos registruotos gyvenamosios patalpos, ne vienerius metus ginčo būstą laiko savo namais ir jame realiai gyvena. Šį adresą – (duomenys neskelbtini), nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą bei jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgijusios.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas .

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl socialinio būsto nuomos sutarčių nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš užimamų patalpų atmetė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, neterminuota socialinio būsto (buto, adresu (duomenys neskelbtini)) nuomos sutartis 2008-10-03 buvo sudaryta su T. K.. Todėl minėtos nuomos sutarties pagrindu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos buvo suteiktos ne tik nuomininkei T. K., bet ir jos šeimos nariui - sūnui R. K.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad faktiškai bute nuo 2008-10-03 gyvena nuomininkė T. K. ir atsakovas R. K. (nuomininkės sūnus) su šeima – R. K. (žmona) ir dukromis (E., P., S.), iš kurių dvi - nepilnametės. Aplinkybę, kad nuomininkės sūnus su šeima kartu gyvena ginčo bute patvirtina patikrinimo aktas (b.l. 47, 48). Nors R. K. su šeima yra deklaravę gyvenamąsias vietas ne ginčo bute, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, kito gyvenamojo būsto neturi. R. K. bei jo žmonos bendrąja jungtine nuosavybe valdomas gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenimui netinkamas, yra 70 procentų nusidėvėjęs. Pakruojo rajono savivaldybės administracija statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu konstatavo, jog statinys yra blogos būklės, kuri kelia pavojų statinyje būnančių žmonių sveikatai. Akte taip pat nurodyta, jog, neatlikus pastato kapitalinio remonto, pastato naudojimas ir bet kokia veikla jame stabdytina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas apeliantės argumentas, jog R. K. šeima nėra įtraukta į sąrašus šeimų socialinio būsto nuomai gauti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai ginčo bute gyvena kaip pagrindinės nuomininkės šeimos nariai, kito būsto neturi, todėl pripažintina, kad nuomininkės sūnus su šeima, vadovaujantis CK 6.588 straipsnio ir 6.590 straipsnio nuostatomis, ginčo patalpose apsigyvenusi teisėtai.

Pagrindinė nuomininkė yra pensininkė, gaunanti senatvės pensiją, jos sūnus ir marti – niekur nedirba, pajamų negauna, tačiau nėra asociali šeima. Pagrindinė nuomininkė sutiko su ieškovo inicijuotu iškeldinimu iš patalpų, tačiau tam prieštaravo jos šeimos nariai nurodydami, jog taikant šią priemonę nepilnamečiai vaikai liktų be būsto.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007-09-01 iki 2010-03-31 sudarė 1982,93 Lt įsiskolinimas už nuomą, 3240,32 Lt įsiskolinimas už šilumos energiją bei 683,24 Lt už komunalines paslaugas.

Pagal CK 6.611 straipsnį, gyvenamosios patalpos nuomininkui nuolat nemokant buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas ar kitais minėtoje normoje numatytais atvejais, nuomos sutartis gali būti nutraukta. Tačiau tokiu atveju pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tai nereiškia pareigos nutraukti nuomos sutartį. Konstatavus nuomos sutarties sąlygų pažeidimą, svarbu įvertinti nuomininko padėtį ir priežastis, dėl kurių šis netinkamai vykdo nuomos sutartį, į suteiktos gyvenamosios patalpos statusą ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija, todėl būtent jam yra suteikta teisė aiškinti bei taikyti įstatymus ir tai teismas turi daryti ne tiesmukai, o atsižvelgdamas į jų tikslą, prasmę, o taip pat, visais atvejais, aiškindamas bei taikydamas įstatymus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Kadangi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu nustatyta teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms šeimoms forma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių atsakovai nevykdo gyvenamojo būsto nuomos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, būtina atsižvelgti ir į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą bei į tai, kad sprendimas iškeldinti iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nuomos mokesčių bei mokesčių už komunalines paslaugas bei kitų būsto išlaikymo išlaidų pilnai neapmokėdavo dėl susiklosčiusios itin sudėtingos jų finansinės padėties, o ne dėl savo aplaidumo, nerūpestingumo, yra pagrindas daryti išvadą, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas bei atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų iškeldinimas pažeistų aukščiau teisėjų kolegijos minėtus principus ir būtų neproporcingas savivaldybės vykdomos socialinės politikos požiūriu. Aplinkybė, kad nuomojame būste gyvena du nepilnamečiai vaikai, visi atsakovai yra nedirbantys, gyvenantys tik iš socialinių pašalpų, už komunalines paslaugas mokantys pagal išgales, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo taikyti sankcijos, numatytos CK 6.611 straipsnyje, nors ir pripažįsta, jog socialinio būsto nuomos sutartis buvo pažeista. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro taip pat atsižvelgdama į aukštesniųjų teismų išaiškinimus nepilnamečių vaikų interesų apsaugos klausimais (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v I.V., E.V., bylos Nr. 3K-3-410/2010).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia atsakovų dėmesį, jog prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant būsto savininko bei kitų asmenų, turinčių teisę ir siekiančių įstatymo nustatyta tvarka išsinuomoti socialinį būstą, teises. Būtent tėvai pirmiausiai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai. Taigi ir toliau vengiant vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, atsakovams gali būti pritaikytos CK 6.611 straipsnyje numatytos sankcijos, t. y. nutraukta gyvenamojo būsto nuomos sutartis.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad teismas, atsisakydamas nutraukti gyvenamojo būsto nuomos sutartis, formuoja tokią iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų praktiką, kuri paneigia sąžiningo sutarčių vykdymo principus, suteikia atsakovams galimybes piktnaudžiauti, išvengiant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, ir kartu pažeidžia kitų į socialinį būstą pretenduojančių asmenų interesus, argumentus. Savivaldybė, teikdama socialinį būstą, vykdo jai priskirtą socialinės paramos funkciją. Tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str.). Tiek bedarbių, tiek daugiavaikės šeimos statusas, kurį nagrinėjant bylą, turėjo atsakovai, sąlygoja socialinės paramos poreikį. Todėl ieškovas, įgyvendinantis įstatymu jam priskirtą socialinės paramos funkciją, neturėtų savo teisės nutraukti sutartį įgyvendinti tokiu būdu, kad socialinės paramos reikalingų asmenų padėtis būtų dar labiau pabloginama. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas, kaip socialinio būsto nuomotojas, nebendradarbiavo su atsakovais, nesiūlė jiems kitokių problemos sprendimo būdų, tai yra persikraustyti į mažesnį būstą ar būstą su mažiau patogumų, ko pasėkoje sumažėtų nuomos ir komunaliniai mokesčiai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

konstatuoja:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.