Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3570-430/2018 pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams V. T. (V. T.) ir I. T. (I. T.) dėl bendraturčio dalies padidėjimo, naudojimosi patalpomis tvarkos pakeitimo ir termino prievolei įvykdyti nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. C. (D. C.), R. M. (R. M.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) padidinti jos dalį bute Nr. 2 dvibučiame gyvenamajame name, statomame pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. liepos 14 d. leidimą Nr. LSNS-01-160714-00141 (toliau – Dvibutis gyvenamasis namas), nuo 0,32 iki 0,65 dalių, sumažinant atsakovų V. T. ir I. T. dalį šiame bute Nr. 2 iki 0,35 dalies, ieškovei per 3 mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokant atsakovams lygiomis dalimis po 4 545,81 Eur kompensacijos; 2) nustatyti, kad Dvibučio gyvenamojo namo buto Nr. 2 pirmo aukšto 99,3 kv. m projektinio ploto patalpos, kurių indeksai UAB „Architekton“ projekte yra 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, priskirtinos ieškovės asmeniniam naudojimui; 3) nustatyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4423-661/2017 patvirtintos taikos sutarties (toliau – Taikos sutartis) 7 punkto įvykdymo terminas yra 2018 m. rugpjūčio 31 d., o Taikos sutarties 7.1 punkto – 1 mėnuo po Taikos sutarties 7 punkto įvykdymo. Nustatyti, kad atsakovams neįvykdžius Taikos sutarties 7 ir 7.1 punktuose numatytų veiksmų iki teismo sprendimu nustatytų terminų, ieškovė turėtų teisę atlikti tuos veiksmus atsakovų lėšomis ir kartu solidariai išieškoti iš atsakovų reikiamas išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškinį priimti atsisakė.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4423-661/2017 patvirtinta ieškovės G. L., atsakovų V. T., I. T. bei trečiųjų asmenų R. M. ir D. C. 2017 m. rugsėjo 8 d. sudaryta taikos sutartis ir byla nutraukta. Vienas iš taikos sutarties susitarimo objektų – Dvibučio gyvenamojo namo butų (Nr. 1 ir Nr. 2) pasidalijimas tarp ginčo šalių į dalines nuosavybės teises, t. y. šalys taikos sutartimi susitarė dėl jiems tenkančių statomo nekilnojamojo turto objekto idealiųjų dalių. Teismo vertinimu, ieškovė pirmuoju ieškinio reikalavimu iš esmės siekia pakeisti Taikos sutarties sąlygas dėl statomo Dvibučio gyvenamojo namo pasidalijimo, kol šios sąlygos dar nėra įvykdytos. Antrasis ieškinio reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, t. y. tik tenkinus pirmąjį reikalavimą, būtų galima spręsti dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Trečiuoju ieškinio reikalavimu ieškovė siekia pakeisti Taikos sutarties sąlygas, susijusias su Taikos sutarties vykdymu, prašydama keisti dalį teismo patvirtintos Taikos sutarties punktų. Ieškinį grindžia pasikeitusiomis sąlygomis, t. y. papildomomis investicijomis į Dvibučio gyvenamojo namo statybą ir kitų šalių atsisakymu bendradarbiauti, vykdyti susitarimo sąlygas. Teismas nurodė teismų praktiką, pagal kurią reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus pareiškimo situaciją; patvirtinta taikos sutartis negali būti ginčijama ar keičiama kitoje civilinėje byloje ieškinio teisenos tvarka; gavęs tokį ieškinį, teismas turi atsisakyti jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Vadovaudamasis šia teismų praktika, teismas konstatavo, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, t. y. ieškovė, siekdama pakeisti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas, turėjo tai padaryti abipusiu šalių sutikimu arba kreiptis procesine tvarka dėl nutarties peržiūrėjimo ar proceso atnaujinimo, o nauja byla ginčo teisenos tvarka negalėjo būti iškelta, todėl teismas nutarė ieškinį atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė G. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą, nes ieškinyje nurodyti įvykiai (ieškovės mokėjimai) ir santykiai (ieškovės teisė reikalauti jos dalies padidėjimo dėl ieškovės papildomų išlaidų gerinant bendrą turtą) bei ieškinio reikalavimas dėl prievolės įvykdymo termino nustatymo nebuvo Taikos sutarties dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės pateiktą ieškinį. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 str.).

Dėl atsisakymo priimti tapatų ieškinį

Civiliniame procese bylos šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.), todėl tarp jų kilusį ginčą gali pačios išsispręsti, sudarydamos taikos sutartį (CPK 140 str. 3 d.). Patvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, teismas priima nutartį, kuria nutraukia bylą (CPK 140 str. 3 d.). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.). Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjusi teismo nutartis patvirtinti šalių taikos sutartį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Taigi, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus – ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams V. T. ir I. T.. Tiems patiems atsakovams ieškovė jau buvo pareiškusi ieškinį kitoje civilinėje byloje Nr. e2-4423-661/2017, kuri buvo nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, patvirtinus šalių 2017 m. rugsėjo 8 d. sudarytą taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis). Minėtoje byloje vienas iš ieškinio reikalavimų buvo įregistruoti ieškovės vardu bendrosios nuosavybės teisę į 21164/61886 dydžio idealiąją dalį nebaigto statyti Dvibučio gyvenamojo namo. Šį reikalavimą ieškovė grindė su atsakovais 2016 m. gruodžio 22 d. sudaryta ir 2017 m. vasario 27 d. šalių susitarimu pakeista jungtinės veiklos sutartimi (toliau – Jungtinės veiklos sutartis) bei ieškovės atliktais mokėjimais pagal šią sutartį. Sudarydamos Taikos sutartį, šalys, be kita ko, susitarė dėl joms tenkančių statomo Dvibučio gyvenamojo namo idealiųjų dalių, taip pat nustatė naudojimosi šio namo patalpomis tvarką. Ieškinyje, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, apeliantė prašo nustatyti kitokio dydžio jai tenkančią Dvibučio gyvenamojo namo dalį (pirmasis reikalavimas) bei nustatyti kitokią naudojimosi šio namo patalpomis tvarką (antrasis reikalavimas), nei nustatyta teismo patvirtintoje Taikos sutartyje. Tokie reikalavimai pasirinkto teisių gynimo būdo bei paties ginčo dalyko prasme yra tapatūs ieškovės reikalavimams, dėl kurių jau yra priimta įsiteisėjusi teismo nutartis minėtoje byloje. Apeliantė ieškinį grindžia papildomais mokėjimais, kurie, jos teigimu, nebuvo nurodyti Taikos sutartyje. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad aplinkybės, susijusios su šalių prisiimtų įsipareigojimų pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdymu, kurias ginčo šalys laikė reikšmingomis, pačių šalių buvo įvertintos jų tarpusavio nuolaidų būdu sudarytoje Taikos sutartyje. Antra, sutiktina su teismo išvada, kad ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės tik patikslina ir (ar) papildo ankstesniojo ieškinio reikalavimo pagrindą. Juolab kad dalis apeliantės ieškinyje nurodytų papildomų mokėjimų atlikta dar iki Taikos sutarties sudarymo. Taigi, negalima teigti, kad šis ieškinys yra reiškiamas visiškai kitu, nauju pagrindu.Kadangi pagal visus kriterijus apeliantės ieškinys laikytinas tapačiu ieškiniu tam, kuris buvo pareikštas minėtoje civilinėje byloje ir ta byla jau yra užbaigta įsiteisėjusia teismo nutartimi, konstatuotina, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti šį ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl taikos sutarties pakeitimo

Pirmuoju ir antruoju, kuris yra išvestinis iš pirmojo, ieškinio reikalavimais apeliantė siekia kitaip išspręsti ginčą dėl Dvibučio gyvenamojo namo pasidalijimo ir šio namo patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, kuris jau išspręstas šalių sudaryta ir teismo patvirtinta Taikos sutartimi. Trečiuoju ieškinio reikalavimu prašoma pakeisti Taikos sutarties sąlygas, susijusias su šalių prisiimtų atitinkamų įsipareigojimų vykdymu. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė tokiu būdu iš esmės siekia pakeisti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos Taikos sutarties sąlygas.Skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008, kurioje išaiškinta, kad taikos sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik abipusiu šalių susitarimu arba atnaujinus procesą byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad civilinėje byloje teismo patvirtinta taikos sutartis negali būti ginčijama kitoje civilinėje byloje ieškinio teisenos tvarka, o gavęs tokį ieškinį teismas turi atsisakyti jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-355/2010; 2015 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-364-516/2016).Apeliantė nepateikė jokių argumentų, kodėl šiuo atveju minėta teismų praktika neturėtų būti vadovaujamasi, todėl teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai atsisakyti priimti ieškinį ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apygardos teismas teisingai išsprendė apeliantės ieškinio priėmimo klausimą, t. y. pagrįstai atsisakė priimti šį ieškinį. Todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. balandžio 26 d. buvo gautas apeliantės prašymas išspręsti ieškinyje pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau iki teismo posėdžio, paskirto šiam prašymui nagrinėti, pradžios apeliantė pateikė prašymą palikti jos 2018 m. balandžio 26 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėtą.Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškovės 2018 m. balandžio 26 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliktas nenagrinėtas. Po šios nutarties priėmimo apeliantė 2018 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą išnagrinėti jos 2018 m. balandžio 26 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Atmetus ieškovės atskirąjį skundą, nėra pagrindo pakartotinai spręsti apeliantės pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti nepriimto ieškinio reikalavimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.