Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-6493-781/2015 pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei ,,Nacionalinė kredito unija“ dėl sutartinių netesybų mažinimo, tretieji asmenys D. Č., antstolis Donatas Kisielius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo priimti ieškinį, nustačius, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, buvo patvirtinta taikos sutartis, pagrįstumo ir teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, kadangi civilinės bylos dėl sutartinių netesybų mažinimo dalykas ir pagrindas nėra tapatūs civilinės bylos dėl skolos priteisimo dalykui ir pagrindui. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti.

Teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį. Toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014). Teisėjas priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina.

CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą, todėl teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką CPK 137straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo klausimu, yra išaiškinęs, kad šia norma įstatymų leidėjas apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013).

Įsitikinimui, ar egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, įprastai nepakanka nustatyti atskirų ieškinių elementų lingvistinių formuluočių tapatumo. Turi būti vertinama jau išnagrinėtos bei norimos iškelti bylos dalykų, apimančių siekiamas nustatyti faktines aplinkybes bei teisinius santykius, visuma. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma dėl kriterijų tapačiam ieškiniui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje; vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Pažymėtina, kad pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios bei atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Šioje byloje nekyla abejonių dėl ginčo šalių tapatumo, todėl teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako ir vertina likusių dviejų ieškinio elementų tapatumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, tiek naujai pareikšto ieškinio, tiek civilinės bylos Nr. 2-18115-734/2014 dalyką, sprendžia, jog jie yra tapatūs. Civilinėje byloje Nr. 2-18115-734/2014 ieškovė BKB ,,Nacionalinė kredito unija“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. Č. ir D. Č. 28 866,72 Lt skolą, 4 893,10 Lt palūkanų, 12 813,56 Lt delspinigių. Bylos nagrinėjimo metu šalys abipusių nuolaidų būdu susitarė dėl ginčo sprendimo ir sudarė taikos sutartį, kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas patvirtino 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi. Šalys šia taikos sutartimi išsprendė abipuses pretenzijas dėl Paskolos sutarties vykdymo, susitarė dėl netesybų dydžio. Šalims sudarius taikos sutartį, sutartiniai santykiai ankstesniosios, t.y. paskolos sutarties pagrindu pasibaigė ir buvo transformuoti į naujus teisnius santykius, apibrėžtus taikos sutartimi.

CK 6.985 straipsnyje numatyta, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Kai teisme nagrinėjamos civilinės bylos šalys taikos sutartį sudaro civilinėje byloje civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas), esminiu taikaus šalių ginčo išsprendimo dokumentu tampa ne jų pasirašyta taikos sutartis, o teismo nutartis, kuria ši sutartis patvirtinama. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai nuginčyti (ir atitinkamai – nevykdyti) yra tik dvi procesinės galimybės: pirma, nustatyta procesine tvarka peržiūrėjus teismo nutartį, antra, atnaujinus civilinės bylos procesą (jeigu būtų nustatytas pagrindas jam atnaujinti) ir išnagrinėjus bylą pakartotinai, ir tai tik tuo atveju, jeigu teismas priimtų kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2008). Teisme nagrinėjamoje byloje civilinio proceso tvarka patvirtinta taikos sutartis negali būti ginčijama kitoje civilinėje byloje ieškinio teisenos tvarka. Gavęs tokį ieškinį teismas turi atsisakyti jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tokias išvadas patvirtina formuojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-355/2010).

Taikos sutarties 9 punktu šalys sutarė, kad praleidus nors vieną šioje Taikos sutartyje 4.1.-4.2.punktuose nurodytą mokėjimo terminą, laikoma, kad visos skolos mokėjimo terminas yra suėjęs ir skaičiuojami 0,5 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną nuo visos neapmokėtos skolos sumos iki visiško atsiskaitymo. Reikšdamas ieškinį dėl šioje Taikos sutarties nuostatoje sutarto netesybų dydžio ieškovas iš esmės siekia sumažinti teismo patvirtinta taikos sutartimi savo prisiimtą prievolę – esant numatytoms sąlygoms sumokėti aukščiau nurodyto dydžio netesybas. Taigi, ieškovas D. Č. ieškiniu siekia nuginčyti jo paties kitoje civilinėje byloje sudarytą ir teismo patvirtintą taikos sutarties dalį, tokiu būdu siekiant peržiūrėti (spręsti iš naujo) tarp šalių kilusį ginčą dėl jų sudarytos taikos sutarties.

Ginčo materialusis santykis civilinėje byloje Nr. 2-18115-734/2014 buvo kildinamas iš šalių sudarytos Paskolos sutarties Nr. 70306, kuri, kaip minėta pirmiau, ją pakeitus šalių sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartimi, šalių teisnių santykių nebereguliuoja, o tai reiškia, kad prašomas taikyti gynybos būdas – sumažinti Paskolos ir Taikos sutartimi nustatytą netesybų dydį, iš esmės sukelia tokias pat teisines pasekmes – ieškovo prašymą taikos sutartimi išspręstą klausimą dėl mokėtino netesybų dydžio nagrinėti pakartotinai. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nors lingvistiškai ieškinio dalykas bylose nėra tapatus, jo turinio aspektu ginčas dėl netesybų dydžio yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tas pat pasakytina ir dėl ieškinio faktinio pagrindo – aplinkybės, susijusios su Paskolos sutarties vykdymu, tai reiškia ir su netesybų dydžiu, kurias ginčo šalys laikė reikšmingomis, pačių šalių buvo įvertintos joms tarpusavio nuolaidų būdu sudarytoje taikos sutartyje (kuria ieškovo prašyta priteisti suma buvo sumažinta), taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčas ieškovo nurodytu pagrindu (dėl teisingo netesybų dydžio) nebuvo nagrinėjamas ankstesnėje byloje. Tuo tarpu taikos sutartyje naujai sureguliavus šalių santykius, tame tarpe ir dėl netesybų mokėjimo pagrindo bei dydžio, jų mažinimo klausimas ieškinio teisenos tvarka negali būti sprendžiamas dėl pirmiau paminėtų argumentų.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ieškinį dalyje dėl paskolos sutartyje nustatytų netesybų mažinimo pagrįstai atsisakyta priimti vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, tuo tarpu ieškinį dalyje dėl taikos sutartimi nustatytų netesybų turi būti atsisakoma priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes, kaip minėta, toks ieškinys nėra galimas, t. y. jis nenagrinėtinas teisme ieškinio teisenos tvarka. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovo D. Č. ieškinį dėl sutartinių netesybų mažinimo, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.