Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ir atsakovo Naujojo amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis patenkinti iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-154-513/2011 pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui Naujojo amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovei dėl skolos priteisimo ir atsakovo Naujojo amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės priešieškinį ieškovui R. Š. dėl paskolos ir bendradarbiavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad paskolos sutartys realinės, ieškovas perdavė atsakovui pinigus, veikė kaip direktorius ir pajininkas atsakovo interesais, nuo 2006 metų tarp pajininkų įvyko konfliktas, po kurio ieškovas pardavė pajų H. J. A. G.. Teigia, kad žemė buvo išsinuomota teisėtai, o derlius nebuvo auginamas, nes reikėjo sėjai paruošti žemę, kurią dabar naudoja atsakovas. Teigia, kad bedrovės reikmėms naudojo savo kurą. Mano, kad neprivalo atlyginti apskaičiuotos mokestinės nepriemokos su baudomis ir delspinigiais, nes atsakovas realių nuostolių nepatyrė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal apeliacinių skundų teisinius ir faktinius pagrindus.

Ieškovas R. Š., būdamas atsakovo Naujojo amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės direktoriumi, 2004 m. liepos 5 d. ir 2005 vasario 7 d. bendrovės vardu sudarė su savimi paskolos sutartis, pagal kurias susitarė paskolinti bendrovei 165 000 Lt ir 50 000 Lt, t. y. iš viso 215 000 Lt (1 t., 10, 11 b. l.). Ieškovas ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą, o atsakovas priešieškiniu prašė paskolos sutartis pripažinti negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, lemiančių paskolos sutarčių negaliojimą, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 55 735,68 Lt negrąžintos paskolos. Ieškovas ir atsakovas apeliaciniais skundais ginčija teismo išvadas šiuo aspektu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinių skundų argumentai teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo spręsti kitaip, nei konstatuota skundžiamame sprendime.

Dėl žemės ūkio bendrovės vadovo teisės sudaryti sandorį

Atsakovo teigimu, ieškovo su pačiu savimi sudarytos paskolos sutartys pažeidė CK 2.134 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl šiuos sandorius teismas ex officio turėjo pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį, atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, o sudaryti tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis apribojimas netaikomas, jeigu kiti įstatymai numato ką kita, taip pat kai atstovas veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Žemės ūkio bendrovių valdymą ir veiklą, bendrovių narių teises ir pareigas reglamentuoja Žemės ūkio bendrovių įstatymas (Žin., 2001, Nr. 45-1574) (toliau – ŽŪBĮ). Šio įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad bendrovės veiklai vadovauja valdyba, o jeigu valdyba nesudaroma, narių susirinkimas renka iš bendrovės narių administracijos vadovą (pirmininką) arba įgalioja bendrovės narį sudaryti darbo sutartį su administracijos vadovu (pirmininku). Ieškovas buvo išrinktas bendrovės direktoriumi, t. y. atstovavo bendrovei ir vadovavo jos veiklai. Ieškovas, būdamas bendrovės direktoriumi, kartu buvo ir bendrovės narys – pajininkas, turintis 50 procentų pajaus (1 t., 154 b. l.). Pagal ŽŪBĮ 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bendrovė turi teisę sudaryti sandorius, skolinti bei skolintis pinigines lėšas ir kitą turtą. Bendrovės įstatų 5.14 dalyje taip pat įtvirtinta bendrovės administracijos vadovo teisė vienvaldiškai sudaryti sandorius (3 t., 65 b. l.). Pagal ŽŪBĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, bendrovės narys turi teisę skolinti bendrovei lėšas pagal sutartį įstatuose numatyta tvarka. Kadangi bendrovės atstovaujamieji organai (valdyba, administracija, administracijos vadovas) yra renkami iš tų pačių bendrovės narių, darytina išvada, kad įstatymas nenumato ribojimo bendrovės nariui, kartu jam būnant ir bendrovės direktoriumi, skolinti bendrovei pinigines lėšas. Lyginant CK 2.134 straipsnio 2 dalį ir ŽŪBĮ 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą konstatuotina, kad ŽŪBĮ yra specialusis įstatymas CK 2.134 straipsnio atžvilgiu, todėl kompetencijos požiūriu žemės ūkio bendrovės vadovas, veikdamas žemės ūkio bendrovės vardu, turi teisę sudaryti paskolos sutartį pats su savimi kaip su bendrovės nariu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas (atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi) nagrinėjamo ginčo atveju netaikomas, kadangi specialusis įstatymas tokius sandorius sudaryti leidžia (CK 2.134 straipsnio 2 dalis, ŽŪBĮ 4 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Aplinkybė, kad paskolos sutartis atstovas atstovaujamojo vardu sudarė su pačiu savimi, nedaro ginčijamų paskolos sutarčių negaliojančiomis. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005).

Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.82 ir CK 2.135 straipsnių pagrindu

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamos paskolos sutartys turėjo būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.82 ir CK 2.135 straipsnių pagrindais, nes jos prieštarauja atsakovo interesams ir jas ieškovas sudarė pažeisdamas jam suteiktas teises. Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Atsakovo nurodytu pagrindu prašomos pripažinti negaliojančiomis sutartys yra nuginčijamos, t. y. atstovaujamojo interesams prieštaraujantis sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu. Taigi atsakovo nurodyti sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai nedaro sutarties negaliojančios ab initio, todėl tokių sandorio negaliojimo pagrindų ex officio teismas konstatuoti neturi pareigos. Atsakovas nei priešieškinyje, nei jo patikslinime nenurodė šių sandorio negaliojimo pagrindų, todėl šios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme objektas.

Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas reiškia, kad šalys pačios sprendžia, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, suformuluodamos ieškinio (priešieškinio) pagrindą ir dalyką, nustatydamos teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Ieškinyje (priešieškinyje) suformuluotas ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali pripažinti ieškinį visiškai arba iš dalies, pareikšti priešieškinį. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą. Teismas civilinę bylą nagrinėja pagal šalių pareikštus reikalavimus, atsikirtimus. Atsakovas paskolos sutarčių pripažinimą negaliojančiomis CK 1.82 ir 2.135 straipsnių pagrindais grindė tik apeliacinės instancijos teisme. Šių atsakovo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ieškovas dėl šių argumentų neteikė atsikirtimų. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paskolos sutarčių savarankiškais CK 1.82 ir 2.135 straipsniuose įtvirtintais sandorio negaliojimo pagrindais atsakovas neginčijo, todėl šių atsakovo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Dėl paskolos pinigų perdavimo ir jų dydžio

Ieškovas, būdamas atsakovo direktoriumi, atsakovo vardu su pačiu savimi sudarė dvi paskolos sutartis - 2004 m. liepos 5 d. ir 2005 m. vasario 7 d. dėl 165 000 Lt ir 50 000 Lt perdavimo atsakovui (1 t., 10, 11 b. l.). Pirmoji paskola turėjo būti grąžinta iki 2007 m. liepos 5 d., antroji – iki 2007 m. vasario 7 d. Paskolos pinigų perdavimo faktą ieškovas įrodinėja savo atsiskaitomosios sąskaitos išrašais, mokėjimo nurodymais ir atsakovo sąskaitos žurnalu (1 t., 12-27, 28-42, 43 b. l.). Ieškovo teigimu, grynųjų pinigų perdavimą pagrindžiančių dokumentų pateikimui kliudo Finansinių nusikaltimų tarnybos atliekamas atsakovo veiklos tyrimas (1 t., 44 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas paskolino atsakovui ne 215 000 Lt, o 120 000 Lt, kad dalį šios paskolos sumos atsakovas grąžino ieškovui, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 55 735,68 Lt negrąžintos paskolos. Atsakovas kvestionuoja šias teismo išvadas, motyvuodamas tuo, kad neįrodytas pinigų perdavimo faktas. Ieškovas nesutinka su teismo argumentais dėl dalies paskolos grąžinimo ir reikalauja visų pagal paskolos sutartis bankiniais pavedimais perduotų pinigų priteisimo. Su apeliantų argumentais šiuo aspektu teisėjų kolegija nesutinka.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovas, prašydamas priteisti negrąžintą paskolos sumą, privalo įrodyti pinigų perdavimo faktą.

Atsakovas teisus, teigdamas, kad pirminiai apskaitos dokumentai – 2004 m. birželio 10 d. KPO Nr. TMO023801 dėl 70 000 Lt ir 2005 m. vasario 7 d. KPO Nr. TMO023806 dėl 50 000 Lt įnešimo į atsakovo kasą nepateikti. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi paskirtos teismo buhalterinės ekspertizės metu nustatyta, kad minėtų kasos pajamų orderių atsakovo buhalteriniuose dokumentuose nėra, tačiau ši aplinkybė teismo sprendimo nepagrįstumo nepatvirtina. Nors pirminių paskolos suteikimą patvirtinančių buhalterinių dokumentų byloje išties nėra, tačiau tai, kad 70 000 Lt ir 50 000 Lt kaip paskola atsakovui buvo perduoti, liudija kiti byloje esantys ir teismo eksperto įvertinti dokumentai (3 t., 134-160 b. l.). Ištyręs žurnalo „Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumas“, 2004 metų Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2005 m. balandžio 7 d. pateiktos ataskaitos FR 0711 „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“ duomenis, ekspertas nustatė atsakovo apskaitoje atvaizduotos iš ieškovo 2004 m. birželio 10 d. gautos 70 000 Lt paskolos pinigų judėjimą (nurašymą ieškovui ūkio išlaidoms, įnešimui į banką) ( 4 t., 137 b. l.). Ši aplinkybė leido teismui pagrįstai spręsti, kad 2004 m. birželio 10 d. ieškovas perdavė atsakovui 70 000 Lt. Iš žurnalo „Didžiosios knygos sąskaitų aktyvumas“ įrašų ekspertas nustatė, kad atsakovo apskaitoje atvaizduota 50 000 Lt suma, kaip 2005 m. vasario 7 d. gauta iš ieškovo paskola, buvo nurašyta atskaitingo asmens ieškovo vardu 2005 m. vasario 16 d. (4 t., 138 b. l.). Ieškovo su ieškiniu pateikto atsakovo sąskaitų žurnalo įrašai taip pat liudija, kad 2005 m. vasario 7 d. ieškovas paskolino atsakovui 50 000 Lt (1 t., 43 b. l.). Šios objektyviais ir atsakovo nenuginčytais duomenimis nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2005 m. vasario 7 d. ieškovas suteikė atsakovui 50 00 Lt paskolą, ir pagrindžia teismo išvadų šiuo aspektu teisingumą. Pažymėtina, kad įrodinėjami faktai ar aplinkybės nustatomi remiantis byloje surinktų įrodymų ir juose esančių duomenų viseto ištyrimu ir įvertinimu, todėl vien kasos pajamų orderių nebuvimas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad paskolos sumos nebuvo perduotos, kai kiti bylos duomenys leidžia spręsti apie tokių faktų egzistavimą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (pvz. žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu, bendrovės sąskaitų žurnalu, ištirtomis bylos aplinkybėmis, savo vidiniu įsitikimu, pagrįstai konstatavo, jog ieškovas suteikė atsakovui 120 000 Lt (70 000 Lt + 50 000 Lt) paskolą. Dėl šių priežasčių atmestini atsakovo argumentai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo sprendžiant apie pinigų pagal paskolos sutartis perdavimo bendrovei aplinkybes.

CK 6.873 straipsnio 1 dalis įtvirtina paskolos gavėjo pareigą grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. 6.875 straipsnio 1 dalyje numatyta paskolos gavėjo teisė ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad atsakovas grąžino ieškovui 64 264,32 Lt. Atsakovas šių aplinkybių neneigia ir nepateikė įrodymų apie didesnės pinigų sumos grąžinimą, todėl teismas pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo negrąžintą paskolos sumą.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama teismo sprendimo dalis dėl priteistos paskolos sumos dydžio. Minėta, kad paskolintos pinigų sumos perdavimo atsakovui faktą privalo įrodyti pinigus paskolinusi šalis (CPK 178 straipsnis). Nepriteistos pinigų sumos perdavimo atsakovui faktą ieškovas įrodinėja mokėjimo nurodymais ir atsiskaitomosios sąskaitos išrašais (1 t., 12-42 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad šie ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti paskolos suteikimo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas kaip paskolos sumą priteisti likusius 95 000 Lt, yra nepagrįstas, nes neįrodytas, o atsakovo sąskaitos papildymą piniginėmis lėšomis bei kitus pervedimus teisingai vertino nepatvirtinančiais paskolos suteikimą. Taigi atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad mokėjimo nurodymai ir sąskaitos išrašas patvirtina likusios paskolos sumos perdavimą. Teisėjų kolegija neneigia, jog pinigai iš ieškovo sąskaitų buvo pervesti atsakovui, tačiau šių pinigų nepripažįsta paskolos pinigais. Teismo buhalterinės ekspertizės metu nustatyta, kad ieškovas pervedė atsakovui 97 004,32 Lt kaip sąskaitos papildymą ir 101 000 Lt kaip ūkininkas, tačiau tai neįrodo šių pinigų, kaip paskolos perdavimo, paskirties. Aptariamų piniginių sumų gavimo ekspertas taip pat nepripažino paskola. Mokėjimo nurodymuose ir ieškovo sąskaitos išrašuose nurodytos finansinės operacijos patvirtina, kad nuo 2004 liepos 8 d. iki 2006 m. birželio 14 d. ieškovas pervedė į atsakovo sąskaitą iš viso 198 004,34 Lt. Tačiau to nepakanka, kad ir ši pinigų suma būtų pripažinta ieškovo suteikta paskola atsakovui. Įmokėtų į atsakovo sąskaitą 198 004,34 Lt vertinimo teisingumą patvirtina ir prieš ieškovą iškeltos baudžiamosios bylos Nr. 1-138-174/2008 duomenys. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ieškovas pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas atsakovo Naujojo Amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės direktoriumi ir atsakingas už apskaitos organizavimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamasis teismas nustatė, kad ieškovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei pats ją tvarkydamas, nefiksavo tikslių faktiškai patirtų sąnaudų, neatskyrė išlaidų ir pajamų konkrečiai bendrovės vykdomai veiklai ir nesudarė buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriuose būtų užfiksuoti žemės ūkio bendrovės veiklos rezultatai, nesilaikė teisės aktų reikalavimų apskaitos registruose fiksuoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius. Baudžiamojoje byloje ieškovas pripažino, kad nesutvarkė buhalterinių dokumentų, susijusių su jo ūkio ir bendrovės išlaidomis, todėl buvo painiojami jo kaip ūkininko ir bendrovės ūkio reikalai (baudžiamoji byla Nr. 1-138-174/2008, 7 t., 91 b. l.). Todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad byloje įrodytas likusios paskolos dalies - 95 000 Lt perdavimo atsakovui faktas. Aplinkybė, kad mokėjimo nurodymų paskirtyje įrašyta „sąskaitos papildymas“ tik patvirtina nustatytą faktą, jog šie pinigai buvo pervesti atsakovui, tačiau neįrodo jų paskolinės paskirties.

Dėl bendradarbiavimo sutarties

Atsakovo ginčijamą bendradarbiavimo sutartį teismas pripažino negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą dėl akių (4 t., 38 b. l.). Teismas nustatė, kad bendradarbiavimo sutartis yra be datos, neaiški, be konkretaus dalyko, nenurodyti ir neįvertinti konkretūs partnerių pajiniai įnašai, nenumatyta bendrų reikalų tvarkymo tvarka ir forma, sutarties vykdymas nepatvirtintas dokumentais, nenustatytas sutarties galiojimas. Teismas konstatavo, kad bendradarbiavimo sutartis sudaryta dėl to, kad 2005 metų žemės deklaraciją pateikė žemę nuomojantis asmuo ūkininkas R. Š., todėl sprendė, kad sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, ir dėl to negalioja (CK 1. 86 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas kvestionuoja šią teismo išvadą, teigdamas, kad tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos teisinius santykius patvirtina tokios bylos aplinkybės: 2004 m. gegužės 19 d. buvo įsteigta ŽŪB Pagirupio bendrovė; 2004 m. pradėjus veiklą ir neturint apyvartinių lėšų, buvo būtina iš papildomų šaltinių finansuoti žemės ūkio darbus, sudaryti žemės nuomos sutartis su gyventojais, paruošti žemę sėjai; ieškovas, veikdamas kaip bendrovės pajininkas, gavęs kito pajininko H. – J. A. G. sutikimą, sudarė žemės nuomos sutartis su gyventojais, pirko sėklą, atliko kitus darbus. Bendrovės veikla buvo nuolat finansuojama iš ieškovo ir kito pajininko piniginių lėšų, todėl bendradarbiavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta.

Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šalių sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje nurodyta, kad atsakovo nupirktos sėklos bus sėjamos ieškovo nuomojamoje bei nuosavoje žemėje ieškovo traktoriumi, naudojant jo kurą, vasarą abi šalys pasėliu rūpinsis, o gautas pajamas dalinsis lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamoje bendradarbiavimo sutartyje įtvirtintas bendras siekis - bendrai sėti sėklą ir lygiomis dalimis dalintis gautą pelną­ – nėra įgyvendintas. Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. vasario 20 d. patikrinimo aktu Nr. 2-3-4 nustatė, jog 2004 – 2005 metais bendrovė neaugino jokio derliaus, neturėjo jokių pajamų, tai savo paaiškinime patvirtino ir ieškovas (1 t., 184 b. l.). Bendrovės buhalterinėje apskaitoje nėra užfiksuota, kiek ir kokių išlaidų bendrovė patyrė, kiek ir kokių pajamų gavo pagal sudarytą bendradarbiavimo sutartį (1 t., 184 b. l.). Taigi mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad bendradarbiavimo sutartis nebuvo vykdoma, nenustatyta, kad ūkininkas, parduodamas derlių, būtų dalijęsis pajamas su bendrove. Teismo paskirtas ekspertas taip pat nustatė, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje pajamų, gautų vykdant bendradarbiavimo sutartį, neatvaizduota (3 t., 149 b. l.). Šie įrodymai paneigia ieškovo įrodinėjamą bendradarbiavimo sutarties sudarymo faktą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamą sutartį pripažino negaliojančia.

Dėl nuostolių atlyginimo

Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 407 760,53 Lt nuostolių, kuriuos sudaro 6 687 Lt gyventojų pajamų mokestis, 541 Lt delspinigiai, 669 Lt bauda, 25 588,28 Lt sėklos pirkimo išlaidos, 13 528,40 Lt sėklos džiovinimo, valymo, saugojimo išlaidos, 14 160 Lt derliaus nuėmimo išlaidos, 7 159,44 Lt pridėtinės vertės mokestis, 139 Lt delspinigiai, 716 Lt bauda, 44 582 Lt išlaidos žemės nuomai, 293 990 Lt negautos pajamos už technikos nuomą. Dėl šio atsakovo reikalavimo pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje neįrodytas žalos faktas, todėl ieškovui neatsirado pareiga atlyginti atsakovo nuostolius. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

Civilinės atsakomybės samprata įtvirtinta CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinės atsakomybės taikymui turi būti nustatytos šios sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, civilinė atsakomybė neatsiranda.

Atsakovas nurodo, kad dėl ieškovo neteisėtų veiksmų patyrė 15 911 Lt nuostolius, sumokėdamas į valstybės biudžetą mokestines nepriemokas, delspinigius, baudas.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovo neteisėti veiksmai įrodyti baudžiamojoje byloje Nr. 1-138-174/2008, kurioje jis nuteistas už aplaidų apskaitos tvarkymą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl įstatymų reikalavimų nevykdymo nebuvo galima iš dalies nustatyti Naujojo amžiaus Pagirupio žemės ūkio bendrovės ir ūkininko R. Š. 2004 – 2006 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros. Taigi atsakovui įrodinėjant civilinės atsakomybės sąlygas dėl patirtos 15 911 Lt žalos, ieškovo neteisėtų veiksmų įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Atsakovas teisus, kad ieškovas pažeidė CK 2.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą juridinio asmens valdymo organo nario pareigą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu. Ieškovas, būdamas atsakovo vadovu ir finansininku, 2005 metais apskaičiuodamas gyventojams mokėtinas sumas už nuomojamą žemę, išmokėjo jiems 13 681 Lt ir 30 901 Lt, tačiau neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, jo neišskaičiavo bei nesumokėjo į valstybės biudžetą. Tokiu būdu ieškovas gyventojams išmokėjo didesnę sumą nei turėjo išmokėti bei į valstybės biudžetą nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, bendrovei priskaičiavo mokėtino 6 687 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 541 Lt delspinigių, o Tauragės valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. kovo 31 d. sprendimu paskyrė 669 Lt baudą (1 t., 181-186, 187-189 b. l.). Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ieškovas į PVM pirkimo ataskaitą nepagrįstai įtraukė 7 159,44 Lt PVM (1 t., 188 b. l.), todėl atsakovui papildomai buvo apskaičiuota 7 159,44 Lt mokėtina PVM suma, 138,81 Lt delspinigiai bei paskirta 716 Lt bauda (1 t., b. l. 189).

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad 6 687 Lt, kuriuos atsakovas sumokėjo valstybinei mokesčių inspekcijai, nesudaro atsakovo nuostolių, nes šia suma nuomotojams buvo sumokėta per daug, todėl atsakovas gali reikalauti iš jų grąžinti permoką. Atsakovas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, todėl tai, kad jis dėl žalos priteisimo kreipėsi į ieškovą, įrodinėdamas ieškovo civilinės atsakomybės sąlygas, nesudaro pagrindo šį reikalavimą atmesti ir nurodyti atsakovui pasinaudoti kita pažeistų teisių gynimo priemone. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad sąžiningumo principo taikymui prieštarauja aiškinimas, jog investicinės veiklos ir mokesčių nesumokėjimo rizika tenka vienam iš bendros veiklos dalyvių. Pažymėtina, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovu ir finansininku, privalėjo tinkamai vesti buhalterinę apskaitą, o šios pareigos tinkamai nevykdant jam kyla civilinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas įrodymų apie Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovo sumokėtus priskaičiuotus mokėjimus, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog dėl ieškovo kaltės patyrė išlaidų, susijusių su mokestinių nepriemokų ir palūkanų su delspinigiais mokėjimu į biudžetą. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė įrodymus apie priskaičiuotų mokėjimų Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjimą, šiuos įrodymus 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas priėmė (4 t., 68, 69 b. l.). Taigi atsakovas įrodė, kad dėl ieškovo netinkamos buhalterinės apskaitos vykdymo atsakovas valstybei sumokėjo 15 911 Lt, tačiau dėl žemiau nurodytų priežasčių šios sumos atsakovo nuostoliais pripažinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė apie ieškovo kaip fizinio asmens ir kaip ūkininko į bendrovės sąskaitą įmokėtų 198 004,32 Lt tikslinės paskirties neaiškumą ir šių pinigų nepripažino paskolintais atsakovui. Baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai patvirtino pats ieškovas, kad buvo painiojami jo ir bendrovės reikalai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad į atsakovo sąskaitą įmokėtais pinigais buvo padengti atsakovo nuostoliai, todėl nesant žalos padarymo fakto, ieškovui civilinė atsakomybė neatsiranda.

Prie patirtų nuostolių atsakovas priskiria sėklos įsigijimo, jos valymo, džiovinimo, saugojimo, derliaus nuėmimo išlaidas. Atsakovas teigia, kad bendrovė 2005 metais derliaus neaugino, pasėlių nesėjo, nekūlė, buvo deklaruotas tik pūdymas, todėl bendrovės pinigus ieškovas naudojo savo ūkyje. Tai, kad bendrovė 2005 metais derliaus neaugino, patvirtina ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo išvados (1 t., 181-186 b. l.). Teismo ekspertinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad bendrovės, tame tarpe ir iš ieškovo gautos, piniginės lėšos, skirtos sėklos įsigijimui, grūdų valymui, džiovinimui, saugojimui ir kombainavimo darbams, galėjo būti panaudotos ne bendrovės, o ūkininko R. Š. veikloje (3 t., 149 b. l.). Taigi byloje įrodyta, kad bendrovės pirktas sėklas ieškovas naudojo savo ūkyje ir už bendrovės pinigus sėklas džiovino, valė sandėliavo, nuėmė derlių, todėl nėra pagrindo pagal ieškovo prašymą iš teismo sprendimo motyvų pašalinti išvadas, kad bendrovės vardu nupirktą sėklą sunaudojo ūkininkas R. Š., už jo grūdų kūlimą, valymą, saugojimą, džiovinimą ir žemės nuomą sumokėjo atsakovas. Ne atsakovo veikloje panaudotas pinigines lėšas sėklai įsigyti, jos valymui džiovinimui ir saugojimui bei derliaus nuėmimui (53 276,68 Lt) būtų galima pripažinti atsakovo nuostoliais, tačiau dėl nurodytų priežasčių – dėl ieškovo į atsakovo sąskaitą įmokėtų 198 004,32 Lt – atsakovas žalos nepatyrė. Taigi ir šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos padarymo fakto.

Patirtais nuostoliais atsakovas įvardija ir 44 582 Lt, kurie 2005 ir 2006 metais buvo sumokėti nuomotojams už bendrovės išsinuomotą žemę. Pasak atsakovo, žemė buvo nuomojama nepagrįstai, nes jokio derliaus tais metais bendrovė neaugino. Atsakovas nepaneigė ieškovo argumentų, kad išsinuomotą žemę, kurioje nuo 2006 metų atsakovas augina derlių, reikėjo paruošti sėjai: išnaikinti daugiametes piktžoles, vienodu gyliu išpurenti žemę, sudaryti sąlygas pakilti drėgmei, atlikti žemės arimo ir kitus darbus. Todėl sutiktina su ieškovu, kad žemės nuomai pagrindas buvo. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nėra pagrindo atsakovo nuostoliais pripažinti gyventojams sumokėtą žemės nuomos mokestį, kadangi dėl žemės nuomos nėra nei ieškovo neteisėtų veiksmų, nei padarytos žalos. Kita vertus, net ir nustačius, jog nuomos mokestis mokėtas nepagrįstai, jo negalima būtų pripažinti atsakovo nuostoliais, nes ir šias išlaidas padengia į atsakovo sąskaitą ieškovo įmokėti 198 004,32 Lt.

Atsakovas įrodinėja, kad dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, tai yra dėl to, kad 2004 – 2006 metais ieškovas jam priklausančią žemę dirbo naudodamas bendrovės techniką, bendrovė negavo 293 990 Lt, kuriuos būtų gavusi, jeigu technika ieškovui būtų išnuomota, o ne perduota naudotis neatlygintinai. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, yra vertinamos kaip asmens patirta žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis šalių rungimosi principas įtvirtina šalies pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis šalis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), todėl atsakovas privalo įrodyti padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydį. Dėl žemės ūkio technikos naudojimo neatlygintinai negautas pajamas atsakovas įrodinėja UAB „Tauragės agrotechnika“ pateiktu paslaugų kainoraščiu 2004 – 2006 metais ir paskaičiuotomis išlaidomis už technikos nuomą (3 t., 21-24 b. l.). Negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. J. įmonė v. UAB ,,Varėnos pienelis“, bylos Nr. 3K-3-6/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas, reikalaudamas atlyginti ieškovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, turi įrodyti, kad jam pirmiau nurodytais neteisėtais ieškovo veiksmais buvo užkirstas kelias pajamoms gauti. Atsakovo pateiktų UAB „Tauragės agrotechnika“ sudarytų paskaičiavimų negalima laikyti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais atsakovo patirtus nuostolius. Atsakovas pateikė bendrovės, užsiimančios žemės ūkio technikos nuoma, paslaugų kainoraštį. Tuo tarpu atsakovas nuomos veikla neužsiėmė, todėl nurodytos sumos negalima vertinti kaip atsakovo negautų iš anksto numatytų pajamų ir pagrįstai tikėtos gauti naudos. Išvada, kad atsakovas, nuomodamas techniką, būtų gavęs nurodytą pinigų sumą, būtų paremta prielaidomis, kuriomis grįsti teismo sprendimą draudžia proceso įstatymas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismų išvados negali būti grindžiamos prielaidomis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė žalos dydžio dėl ieškovo veiksmų neatlygintinai naudojant atsakovui priklausančią techniką, todėl reikalavimą dėl 293 990 Lt nuostolių priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas, todėl iš dalies patenkindamas ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo atidėjo ieškovui už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalies – 3 322 Lt sumokėjimą (4 t., 94 b. l.). Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, 3 322 Lt žyminis mokestis priteistinas valstybei iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 322 Lt (tris tūkstančius tris šimtus dvidešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.