Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-114-241/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-03-06
Bylos Nr.: 2A-114-241/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00308-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: A. S. T., A. B., O. B., Z. D., K. P. P. G., A. A. S., V. K., Z. Z. D., D. K., B. M., Algirdo A
Trečiasis asmuo: valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris
2.1.2.4.2.7Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
2.9Teisiniai santykiai, kylantys iš bankų veiklos ir investicinių paslaugų santykių

Civilinė byla Nr. 2A-114-241/2018Proceso Nr. 2-55-3-00308-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. T., A. B., O. B., Z. D., K. P. P. G., A. A. S., V. K., Z. Z. D., D. K., B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3096-614/2017 pagal ieškovų Algirdo A. S., A. B., A. S. T., B. M., D. K., E. E., K. P. P. G., O. B., V. K., V. L., Z. D. ir Zofijos Z. D. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. S. T., A. B., O. B., Z. D., K. P. P. G., A. A. S., V. L., V. K., Z. Z. D., D. K., B. M. ir E. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:pripažinti negaliojančiomis:A. S. T. 2011 m. kovo 8 d. (Nr. FO20110308L990007) ir 2011 m. balandžio 6 d. (Nr. FO20110406L990006) su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;A. B. 2011 m. spalio 28 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028Z990005;O. B. 2011 m. spalio 28 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028Z990004;Z. D. 2011 m. birželio 22 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110622L990002;K. P. P. G. 2011 m. kovo 10 d. (Nr. FO20110310L990007), 2011 m. balandžio 19 d. (Nr. FO20110419L990009) ir 2011 m. spalio 7 d. (Nr. FO20111007L990011) su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;A. A. S. 2011 m. balandžio 9 d. (Nr. FO20110409Z990001), 2011 m. gegužės 17 d. (Nr. FO20110517Z990005), 2011 m. gegužės 27 d. (Nr. FO20110527Z990004), 2011 m. liepos 4 d. (Nr. FO20110704Z990004), 2011 m. spalio 27 d. (Nr. FO20111027Z990006) su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;V. L. 2011 m. gegužės 16 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110516L990010;V. K. 2011 m. gegužės 5 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110505L990002;Z. Z. D. 2011 m. birželio 1 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110601L990006;D. K. 2011 m. balandžio 13 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110413L990006;B. M. 2011 m. spalio 27 d. su atsakove sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111027L990007;E. E. 2011 m. kovo 21 d. (Nr. FO20110321L990003) ir 2011 m. rugsėjo 8 d. (Nr. FO20110908L990002) su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis;taikyti restituciją – pripažinti ieškovų pagal šias sutartis atsakovei sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ);priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai nurodė, kad vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje atsakovė jiems pasiūlė sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pati draudimo apsauga kaip ir indėliams. Atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai. Nė vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Dalis ieškovų, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, buvo senyvo amžiaus. Jeigu atsakovė būtų aiškiai suteikusi reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Atsakovės neteisėti veiksmai nulėmė ieškovų suklydimą, todėl jų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu.Atsakovė nuslėpė aplinkybes dėl jos blogos finansinės padėties, veiklos perspektyvų, kurias žinodami ieškovai galėjo tinkamai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusias rizikas. Lietuvos bankas nustatė atsakovės veiklos pažeidimus, įpareigojo atsakovę juos pašalinti, bet atsakovė ignoravo šiuos nurodymus arba vykdė juos formaliai. Lietuvos banko nurodymai atsakovei mažinti veiklos riziką laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė turėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su ja ketinantį sudaryti klientą, nes tai būtų turėję lemiamą reikšmę ieškovams vertinant atsakovės patikimumą ir apsisprendžiant dėl sandorių sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė reikšmingą informaciją ir tokiu būdu suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės bei veiklos perspektyvų. Atsakovė siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus. Todėl egzistuoja pagrindas pripažinti ieškovų sudarytus sandorius negaliojančiais ir CK 1.91 straipsnio pagrindu.Pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija. Kadangi atsakovei yra iškelta bankroto byla, ji negali būti įpareigota grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, nei pagal ĮBĮ nustatytą kreditorių eiliškumą. Todėl restitucijos būdas pakeistinas – ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas dėl įvykusio atsakovės bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų po 28 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei, taip pat priteisė iš ieškovų po 15,33 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui.Teismas sprendė, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo sustabdyta.Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė su atsakove neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių atsakovė ėmėsi, siekdama užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu.Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovė veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas iš emitento bankroto. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintą IĮIDĮ, padarė išvadą, kad svarbus atsakovės, kaip emitento, o ne atsakovės, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų. Teismas pažymėjo, kad Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais aukščiau nurodytoje byloje, nesutiko su ieškovų išdėstytais argumentais (kad jie nėra profesionalūs investuotojai, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis; kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovei neįgyvendinus įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią informaciją apie obligacijas; kad nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė neturėjo teikti investicinių paslaugų; kad ieškovai buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę), kuriais remdamiesi jie prašė pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis.Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Teismas vertino, kad į bylą nepateikti įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą.Teismas konstatavo, kad dauguma ieškovų yra išsilavinę asmenys, įgiję profesiją arba specialybę, turintys gyvenimiškos patirties, visi ieškovai turėjo sutarčių sudarymo patirties, didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį, beveik visi ieškovai buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodė, kad turi galimybė nuolatos naudotis interneto ryšiu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, jie galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą.Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog dėl amžiaus ieškovai negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, objektyviai vertinti padėtį. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas, teismo nuomone, neatitinka suklydimo sampratos. Teismo vertinimu, ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų, sutarčių tinkamumo, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Teismas atsižvelgė į tai, kad po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko jų valios, nebuvo pareiškę. Teismo įsitikinimu, tai patvirtina, kad šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (pvz., prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).Iš byloje esančių neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių teismas nustatė, kad visi ieškovai, išskyrus ieškovą V. L., kuris daugiau nei metus profesionaliai dirbo finansų sektoriuje, atsisakė atsakovei pateikti duomenis apie save. Teismo vertinimu, atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Teismas pažymėjo, kad ieškovai, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi, turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, kurios jiems buvo aiškiai nurodytos.Teismas sprendė, kad ieškovai nebuvo atsakovės klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl, teismo įsitikinimu, nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog atsakovė po to pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog atsakovė apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie atsakovės turtą ir įsipareigojimus, teismo nuomone, savaime nereiškia, jog atsakovė ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemoki ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumų (pvz., didesnes palūkanas). Teismas konstatavo, kad ieškovai nepateikė neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų jų nurodytas aplinkybes ir atsakovės nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovų argumentai, jog jie buvo suklaidinti atsakovės darbuotojų, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie Vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.Teismas konstatavo, kad, nenustačius tyčinių ir sąmoningų atsakovės veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, nėra pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90, 1.91 straipsnius. Teismo vertinimu, ieškovai, sudarydami ginčo sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai A. S. T., A. B., O. B., Z. D., K. P. P. G., A. A. S., V. K., Z. Z. D., D. K. ir B. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą dalyje dėl šių ieškovų ieškinio reikalavimų atmetimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nurodytų ieškovų ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nors teismas pripažino, kad atsakovė veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, tačiau teismas nepagrįstai vertino, jog apeliantų įsigytoms obligacijoms netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Teismas turėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl papildomo išaiškinimo, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Nors teismas vertino, ar obligacijų draustumas apeliantams buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau neanalizavo atsakovės neteisėtų veiksmų apeliantams aiškiai neatskleidžiant visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių. Todėl apeliantai suklydo dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, jog atsakovė, sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis su neprofesionaliais investuotojais, neįvykdė pareigos aiškiai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Teismas apeliantams nepagrįstai perkėlė atsakovei numatytą pareigą informuoti, kad įsigyjamam produktui draudimo apsauga negalioja. Apeliantai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namuose, jiems rūpėjo pinigų saugumas, o ne rizikingas investavimas. Atsakovės darbuotojai nurodė, kad obligacijos yra apdraustos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga apeliantams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Obligacijų palūkanos buvo mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas. Tai, kad dalis apeliantų nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį, negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas, draustumo sąlygas. Teismas apeliantus nepagrįstai priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nes finansinių priemonių rinka yra specifinė, todėl vidutinis vartotojas turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus.Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje neįrodyta, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovė buvo nemoki. Apeliantai šios aplinkybės ir nesiekė įrodyti, jie įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo priešinga. Išleistuose baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Apie tokius įvykius ji niekur nebuvo paskelbusi ir vėliau. Tai, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatė tam tikrus ribojimus bei įpareigojo ištaisyti trūkumus, taip pat tai, kad atsakovė šių trūkumų neištaisė, laikytina esminiu įvykiu Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 10 dalies prasme.Atsakovė prašo atmesti apeliantų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tai, kad bankroto rizika turi būti priskirta prie draudimo objektų, laikytina nauju apeliantų argumentu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Investuotojų direktyvoje numatyta draudimo apsauga netaikytina, nes investicinė rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems būtų taikoma ši kompensavimo sistema. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau išaiškintos, todėl apeliantų prašymas kreiptis į ESTT netenkintinas.Apeliantai neįrodė, kad atsakovė juos suklaidino, jog ji nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Apeliantai ginčo sutartyse patvirtino, kad jie yra susipažinę su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis ir su tuo susijusiomis rizikomis. Net jeigu būtų konstatuotas atsakovės teisės aktų pažeidimas, nėra pagrindo sandorių negaliojimui, apeliantų valia buvo nukreipta į obligacijų įsigijimą. Apeliantai tokiu atveju galėtų reikalauti tik žalos atlyginimo.Apeliantai, ginčydami jų priskyrimą vidutiniam vartotojui, nepagrįstai akcentuoja specialiųjų žinių turėjimo faktą. Neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti sudaromų sandorių sąlygas. Apeliantai pagrįstai pasitikėjo atsakove, todėl obligacijų draustumo sąlyga nepripažintina apeliantams esmine. Apeliantų argumentai dėl jų siekio ne rizikingai investuoti, o saugiai laikyti lėšas, nepagrįsti, dalis apeliantų ginčo sandorius sudarė ne tik pasibaigusių indėlių sąskaita, o kitais būdais. Be to, apeliantai turėjo suprasti, kad skirtingos už indėlius ir obligacijas siūlomos palūkanos nulemtos skirtingos rizikos. Alternatyvus investavimo būdas nereiškia tapačios draudimo apsaugos.Trečiasis asmuo prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliantų argumentas, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.Apeliantams buvo pateikta visa reikšminga informacija apie įsigyjamų obligacijų riziką, tačiau jie patys nenorėjo gilintis į ją. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu apeliantams buvo palūkanos, jų dydis, bet ne obligacijų draustumas. Apeliantai turėjo suvokti, kad, pasirašydami obligacijų sutartis, sudaro savo esme kitokį sandorį nei terminuotųjų indėlių sutartis. Apeliantai, pareiškę kreditinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, patvirtino ginčo sandorius ir neteko teisės jų ginčyti. Šioje byloje tenkinus apeliantų reikalavimus, jie nepagrįstai praturtėtų. Atsakovės bankroto byloje patvirtinus apeliantų kreditinius reikalavimus, buvo išspręstas ginčas, kildinamas iš obligacijų sutarčių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik atsakovės, kaip emitento, bankrotą, nors ši dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. apeliantų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.Aplinkybė, kad bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas išaiškino, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga apeliantų obligacijoms netaikytina, tinkamai vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, taip pat nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais

Apeliantai ginčija su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir (ar) dėl esminio suklydimo. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 straipsnis), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 straipsnis), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai įrodinėja, kad atsakovė jų tinkamai neinformavo apie riziką, susijusią su investavimu į obligacijas, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jie patys to nesuvokė. Be to, apeliantų nuomone, atsakovė sąmoningai nuslėpė informaciją apie Lietuvos banko nustatytus trūkumus, kurie nebuvo ištaisyti sudarant ginčijamus sandorius. Apeliantų teigimu, jeigu jie būtų tai žinoję, tai ginčijamų sandorių nebūtų sudarę. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.Kadangi apeliantai iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis, jiems turėjo būti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra ir pan. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu atsakovė tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindu pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad atsakovės siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovės darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ (CPK 178 straipsnis). Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikoma tokia draudimo apsauga. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis).Byloje akcentuojama, kad apeliantai kartu su obligacijų pasirašymo sutartimis sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra išaiškinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie gali būti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situaciją individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Šie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerūpestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymą (toliau – FPRĮ) jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Byloje nustatyta, kad apeliantai atsakovei pažymėjo, jog atsisako suteikti jai FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, pasirašytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi atsakovė, neturėdama pakankamai išsamios informacijos apie šiuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti jų, kaip klientų, investavimo poreikių.Apeliantų teigimu, apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą ir geriausią banką Lietuvoje, bet sudarant obligacijų pasirašymo sutartis nepranešė apeliantams apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trūkumus, kurie tuo metu dar nebuvo ištaisyti, kaip paaiškėjo iš vėliau Lietuvos banko pateiktų pranešimų. Dėl šio argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtą nutarimą buvo paskelbta viešai, o apeliantai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė po kelių mėnesių, t. y. 2011 m. kovo–spalio mėn. laikotarpiu. Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus atsakovės veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, jog ji jau tada buvo nemoki ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumų. Teismų praktikoje jau konstatuota, kad ši aplinkybė nereiškia, jog atsakovė apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016).Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimus pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės teisės ir materialiosios teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis 343,41 Eur išlaidas, patirtas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašomų priteisti išlaidų dydis, nors ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų 8.11 punkte (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija) nurodytų dydžių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka bylos sudėtingumo ir advokato darbo bei laiko sąnaudų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra iš esmės identiški kitose analogiškose bylose pateiktų atsakovės atsiliepimų argumentams. Todėl, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis), šis atsakovės prašymas tenkintinas iš dalies – atsakovei iš viso priteistina 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno apelianto po 25 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų A. S. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) O. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Z. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) K. P. P. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Z. Z. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 25 Eur (dvidešimt penkis Eur) bylinėjimosi išlaidų atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, juridinio asmens kodas 112025973.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėEgidija Tamošiūnienė