- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-09
- Bylos Nr.
- e2-1107-798/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00478-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti R. K. atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Šiaulių apygardos teismas, atsižvelgdamas į R. K. prašymą skirti apskaitos / finansų ekspertizę, 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi įpareigojo jį iki 2018 m. balandžio 13 d. sumokėti 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su galimų ekspertizės išlaidų atlyginimu, užstatą sumokant į Šiaulių apygardos teismo pavedimų sąskaitą, ir išaiškino, jog užstato nustatytu laiku nesumokėjus, ekspertizė nebus atliekama.Pareiškėjas R. K. atskiruoju skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį, nurodant, jog prieš paskiriant apskaitos / finansų ekspertizę, R. K. įpareigojamas sumokėti 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su galimų ekspertizės išlaidų atlyginimu, užstatą. Nurodė, kad teismas nemotyvavo, kokiu pagrindu nustatė būtent 3 000 Eur dydžio galimas išlaidas ekspertizės atlikimui, neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, galimybes sumokėti tokio dydžio pinigų sumą. Šiuo metu R. K. neturi finansinių galimybių sumokėti visos 3 000 Eur sumos, gauna 333 Eur atlyginimą, turi neįgalumą, visas turimas nekilnojamais turtas yra įkeistas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą ir jį grąžino. Pakartotinai įpareigojo pareiškėją per dvi dienas, skaičiuojant nuo šios nutarties įteikimo dienos, sumokėti 3 000 Eur dydžio avansą, susijusį su galimų ekspertizės išlaidų atlyginimu, į Šiaulių apygardos teismo pavedimų sąskaitą. Išaiškino, jog nustatytu laiku nesumokėjus užstato, ekspertizė nebus atliekama. Pažymėjo, kad nutarties dalis dėl įpareigojimo sumokėti 3 000 Eur dydžio avansą neskundžiama.Teismas iš skundžiamos 2018 m. balandžio 5 d. nutarties nustatė, kad R. K. buvo nustatytas terminas sumokėti būsimoms ekspertizės išlaidoms apmokėti skirtą užstatą, nors de facto buvo spręstas avanso sumokėjimo klausimas (CPK 90 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, suformuluota proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo taisykle, jog CPK 90 straipsnio pagrindu priimama nutartimi sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl tokios nutarties negalima laikyti nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Taigi, tokia nutartis nepriskiriama prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje.Teismas pažymėjo, kad CPK 102 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tikslo ir paskirties požiūriu ši norma apima tik tas teismo nutartis, kuriomis paskiriamas užstatas – kaip procesinio veiksmo atlikimo užtikrinimo priemonė, tačiau ne nustatoma bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tvarka. Vadinasi, teismo nutartis, kuria sprendžiami avanso, skirto CPK 90 straipsnyje numatytų procesinių veiksmų išlaidoms apmokėti, sumokėjimo klausimai nepriskiriama prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 102 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2014). Atsižvelgdamas į tai, kad CPK normos nenumato galimybės apskųsti nutartį dėl įpareigojimo sumokėti avansą, teismas sprendė, kad skundžiama nutartis negali būti apeliacinio apskundimo objektu.
Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti nagrinėti jo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties ir prieš Šiaulių apygardos teismui paskiriant apskaitos / finansų ekspertizę civilinėje byloje Nr. eB2-538-856/2018 įpareigoti R. K. sumokėti 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su galimų ekspertizės atlyginimu, užstatą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 5 d. nutartyje nesivadovavo CPK 90 straipsniu, reglamentuojančiu avanso sumokėjimą, šia nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti užstatą. Šiuo atveju buvo siekiama užtikrinti konkretaus procesinio veiksmo – ekspertizės paskyrimo atlikimą. Pagal CPK 102 straipsnio 4 dalį nutartis paskirti užstatą skundžiama atskiruoju skundu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.Nors pagal CPK 101 straipsnio 1 dalį įpareigojimas sumokėti užstatą yra priimamas motyvuota nutartimi, teismas nepagrindė paskirto užstato dydžio, nenurodė galimos apskaitos / finansų ekspertizės išlaidų dydžio. Taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog šiuo metu neturi finansinių galimybių sumokėti visos užstato sumos. Įpareigojimą sumokėti būtent 3 000 Eur užstato suma yra aiškiai per didelė. Lietuvos teismo ekspertizės centro direktoriaus įsakymu ekonominių ekspertizių skyriui 2018 m. patvirtintas 10,52 Eur valandinis tarifas. Už 3 000 Eur sumą ekspertas turėtų dirbti daugiau nei 280 val., o tai yra aiškiai per daug. Skundžiama nutartimi nepagrįstai pareiškėjas pakartotinai įpareigotas sumokėti 3 000 Eur. Neišsprendus klausimo dėl atskirojo skundo priėmimo, teismas neturėjo teisės įpareigoti sumokėti nurodytą sumą, susijusią su galimų ekspertizės išlaidų atlyginimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą ir grąžino jį pateikusiam asmeniui. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Būtina atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo sąlyga – įstatymuose įtvirtinta tokios teismo nutarties galimybė būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šio kodekso numatytais atvejais, taip pat kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto atskirąjį skundą, rėmėsi tuo, kad teismo nutarties dėl įpareigojimo sumokėti avansą teismo ekspertizės išlaidų atlyginimui apskundimo atskiruoju skundu galimybė CPK nėra nustatyta. Apelianto teigimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, jis Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo įpareigotas sumokėti ne avansą, o užstatą, teismas nesivadovavo CPK 90 straipsniu, todėl CPK 101 straipsnio 4 dalies pagrindu minėta nutartis yra skundžiama atskiruoju skundu. Taip pat, apeliantas nesutinka su įpareigotinos sumokėti sumos ekspertizės atlikimui dydžiu.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje vadovautasi nagrinėjamam klausimui aktualia teismų praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, kurioje pateikti išaiškinimai dėl CPK 90 ir 100 straipsnių taikymo. Pažymėtina, kad šios nutarties priėmimo metu galiojusioje CPK 90 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad už ekspertizės atlikimą mokamas užstatas, o šiuo metu galiojančioje redakcijoje įtvirtina avanso sąvoka. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas buvo išaiškinęs, jog nutartis, kuria šalis įpareigojama sumokėti už būsimas ekspertizės atlikimo išlaidas, negali būti laikoma nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Todėl tokia nutartis nepriskiriama prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje. Kaip jau nurodyta, aktualios redakcijos CPK 90 straipsnis reglamentuoja avanso už ekspertizės atlikimą mokėjimo taisykles, taigi būtent šia procesine teisės norma ir turėjo vadovautis Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje. Sutiktina su apelianto pastebėjimu, jog teismas šios normos nenurodė, tačiau nutarties rezoliucijoje klaidinga sąvokos nurodymas ,,užstatas“, vietoje ,,avansas“, nesudaro pagrindo tokia nutartį laikyti nutartimi dėl užstato paskyrimo CPK 101-102 straipsnio prasme. Svarbu pažymėti, kad užstato pagrindinė paskirtis – užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, o atskirais atvejais šalutinė – galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Užstatas mokamas CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu – užtikrinant galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagal CPK 795 straipsnio 1 dalį realiai atlieka procesinių veiksmų atlikimo užtikrinimo funkciją. Tuo tarpu pagal CPK 90 straipsnį mokamas avansas atlieka išankstinio atitinkamų procesinių veiksmų būsimų išlaidų apmokėjimo, bet ne procesinio veiksmo atlikimo, užtikrinimo funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2014; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-743-196/2015). CPK 102 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu, o dėl teismo nutarties, kuria šalis įpareigojama sumokėti avansą ekspertizės atlikimo išlaidoms padengti, skundžiamumo atskiruoju skundu CPK nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 90 straipsnio 3 dalį, šaliai nesumokėjus avanso, teismas atsisako atlikti šalies prašomus procesinius veiksmus ir bylą nagrinėja jų neatlikęs, darytina išvada, jog nutartis sumokėti avansą neužkerta kelio bylos nagrinėjimui iš esmės. Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti už ekspertizės atlikimą. Tai, kad nutartis dėl avanso ekspertizės išlaidoms apmokėti neskundžiama atskiruoju skundu laikomasi ir apeliacinės instancijos teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-743-196/2015; 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1585-178/2016; 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-200-178/2017).Teismo diskrecija yra nustatyti avanso, skirto CPK 90 straipsnio pagrindu, dydį. Įvertinus tokio avanso tikslą ir paskirtį, tai kad šalis įpareigojama sumokėti avansą tik esant pačios šalies prašymui atlikti atitinkamą procesinį veiksmą – ekspertizę, o bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį procesinį sprendimą, šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kartu ir tokios išlaidos kaip sumokėtas avansas už ekspertizės atlikimą (CPK 88, 93 straipsnis), todėl nutartis, kuria sprendžiamas įpareigojimo sumokėti avansą ekspertizės atlikimui bei tokio avanso dydžio klausimas yra neskundžiama atskiruoju skundu. Todėl dėl apelianto argumentų, susijusių su avanso už ekspertizės atlikimą dydžiu, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako ir prašymo įpareigoti sumokėti mažesnio dydžio avansą netenkina, nes tai yra, kaip jau buvo minėta, teismo nagrinėjančio bylą diskrecija.Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi rėmėsi aktualia teismų praktika, teisingai taikė procesines teisės normas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.