Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretysis asmuo Ž. B. , dėl įsiskolinimo už šildymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 482,19 Lt skolos, 5 procentus dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 664 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, laikydamas, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo, nes gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, šilumos energija faktiškai buvo patiekta į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, sprendė, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jis privalo atsiskaityti su ieškovu už šioms patalpoms tiektą šilumos energiją.

Teismas nenustatė, kad tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkė būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl sprendė, kad nuomininkė netapo šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalyve. Pareiga šiuo atveju atsakyti kyla buto savininkui. Tai, kad buto gyventoja per skolos susidarymo laikotarpį atliko keletą mokėjimų už šilumos energiją nekeičia ieškovo ir atsakovo santykių esmės bei atsakovui tenkančios pareigos vykdyti prievolę.

Teismas atmetė atsakovo argumentus bei aiškinimus dėl Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies ir LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 taikymo ginčo teisiniams santykiams, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t.y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius.

Teismas laikė nereikšmingais atsakovo argumentus dėl to, kad jis nuomodamas būstą veikia nekomerciniais tikslais, nes savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai. (Civilinio kodekso 2.36 straipsnis).

Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį Administracinį Teismą dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktų, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi ištirti teisės aktai.

Teismas netinkamai aiškino šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo santykių nereguliuoja Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos, ir be pagrindo vadovavosi Ūkio ministro priimtais įsakymais, kurie yra žemesnės galios teisės aktai. Teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis energijos vartotojas, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Nustačius, kas mokėjo už tiektą šilumos energiją iki laikotarpio, kai susidarė įsiskolinimas, o nagrinėjamu atveju iš dalies mokėjo ieškovui už teikiamas paslaugas tiek pradinė nuomininkė D. M. , tiek tretysis asmuo Ž. B. , nebūtų pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes skirtųsi faktinės aplinkybės.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimis, palankiomis ieškovui, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuris palankus atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas siekiant nesudaryti prielaidų skirtingos praktikos formavimuisi ir būtų priimtas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką.

Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir nuomininkas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytini buto nuomininkai, kurie ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (Civilinio kodekso 6.388 str.), kadangi pats ieškovas įsiskolinimą paskaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas buto nuomininkui, tam tikrą laikotarpį buto nuomininkui apmokant sąskaitas už šilumos energiją ir kt., savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas.

Teismas padarė neteisingą išvadą, jog savivaldybė, nuomodama būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, vykdo nekomercinę veiklą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformavo atsakovo, t.y. nebendradarbiavo su juo, nors pagal Civilinio kodekso 6.38 str. 3 d. šalys turi pareigą kooperuotis. Ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį nesikreipė į atsakovą, nepateikė sąskaitų, tokiu būdu elgėsi nesąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas (b.l. 12-13). Už šiam butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 2 482,19 Lt (b.l. 14). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento socialinio būsto skyriaus pažymoje nurodyta, kad socialiniame bute (duomenys neskelbtini), liko gyventi pagrindinės nuomininkės (D. M. , kurios šeimai 2006-11-30 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-11-30 įsakymu išnuomotas butas (duomenys neskelbtini)) šeimos nariai – Ž. B. su sūnumi D. K. Z., 2008-11-28 įsakymu Ž. B. paskirta dviejų asmenų šeimos pagrindine buto nuomininke (b.l. 21). Ž. B. nurodytame bute gyvenamąją vietą deklaravo 1997-12-09 (b.l. 31). Su šiiuo asmeniu jokia rašytinė nuomos ar paslaugų teikimo (pirkimo – pardavimo) sutartis skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo sudaryta.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas kaip buto savininkas yra atsakingas už butui tiektos šilumos energijos apmokėjimą, ir tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį.

Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę – savivaldybę, t.y. skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių (Civilinio kodekso 6.383-6.391 straipsniai), šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įstatymas, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Tokiu būdu, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė).

Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30). Nagrinėjamos bylos atveju buto nuomininkai netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas su buto nuomininke buvo sudaręs šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra speciali teisės norma šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiųjų asmenų (gyvenamųjų patalpų nuomininkų) šilumos energijos vartotojais, atsakingais tiekėjui, negalima.

Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko - Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, o ne tarp energijos tiekėjo ir buto nuomininko – faktinio šilumos vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

Apelianto argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, nes ja naudojosi buto nuomininkė ir dalinai mokėjo ieškovui už jo teikiamas paslaugas, ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu ir apeliantui niekada nepateikė sąskaitų apmokėjimui už šilumos energiją, nepakeičia atsakovo pareigos pagal aukščiau nurodytas įstatymines nuostatas atsakyti už jam nuosavybės teise turimam butui tiektą šilumos energiją. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta. Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad Aukščiausiais teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kadangi nagrinėjama byla yra visiškai analogiška bylai, išnagrinėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra saistoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių. Dėl nurodyto nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodomomis ankstesnėmis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2005-04-25 nutartimi byloje Nr. 3K-3-269/2005, 2004-06-23 nutartimi byloje Nr. 3K-3-392/2004), kadangi po nurodomų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė, priėmus jau minėtą civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir vėliau priimtoje 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 Aukščiausiasis Teismas šios praktikos toliau nuosekliai laikosi. Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismo priteista 664 Lt bylinėjimosi išlaidų suma, iš kurių 590 Lt suma susijusi su išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, yra nepagrįsta. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus (b.l. 10) iš kurių matyti, kad jam advokato paslaugos už ieškinio surašymą kainavo 500 Lt plius PVM, t.y. 590 Lt. Toks išlaidų dydis žymiai mažesnis už Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, todėl jo mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovui - 400 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnis). Nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje dėl pasikartojančių tapačių argumentų visoje eilėje apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamų apeliacinių skundų pagal Vilniaus miesto savivaldybės skundus analogiškose bylose. Dėl nurodyto priteisti visą prašomą UAB „Vilniaus energija“ advokatui sumokėtą sumą – 1 210 Lt sumą nėra pagrindo, nes toks sprendimas neatitiktų ankščiau nurodytų kriterijų įvertinus ginčo paprastumą suformuotų teisminių precedentų kontekste.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 400 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme UAB „Vilniaus energija“ naudai.