Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. R. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. birželio 5 d. iki 2023 m. kovo 28 d.

Civilinės ieškovės L. C. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš R. R. priteista 3 468,50 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai penkiasdešimt centų) turtinei žalai atlyginti bei 9 000 Eur (devyni tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo S. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš R. R. priteista 7 000 Eur (septyni tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o teismo išvados, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nagrinėjamo konflikto tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo aplinkybes, yra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos – nuteistojo veiksmų vertinti kaip veikimą esant būtinosios ginties situacijai negalima. Pirmosios instancijos teismo išvados skiriant nuteistajam bausmę ir nustatant atlygintiną neturtinės žalos dydį taip pat teisingos, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso teisės pažeidimai, turintys įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

6. Atsižvelgdamas į tokias baudžiamojo proceso taisykles ir pateikto apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde pateiktų prašymų ir argumentų šiais pagrindiniais skunde keliamais klausimais: ar nuteistojo R. R. veiksmai nukentėjusiojo M. R. atžvilgiu gali būti vertinami kaip veikimas esant būtinajai ginčiai (ar nagrinėjamoje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos ir pan.); ar nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir šioje situacijoje yra pagrindo skirti mažesnę arba švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę; ar pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems priteisė teisingus neturtinės žalos dydžius.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su būtinąja gintimi ir jos ribų peržengimu

7. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis R. R. šio sprendimo 1 pastraipoje nurodytu laiku ir vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu, kilus konfliktui su M. R., pastarajam tyčia vieną kartą dūrė peiliu į krūtinę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, taip pat pripažino, kad M. R. savo veiksmais sudarė prielaidas nusikalstamai veikai įvykti, kad M. R. provokavo konfliktinę situaciją, kad kilus konfliktui su nuteistuoju nukreipė į nuteistąjį peilį, juo mojavo, kad grumtynių metu nuteistasis atėmė peilį iš M. R. ir dūrė jam į krūtinės sritį. Be to, teismas konstatavo, kad nuteistasis jau buvo atrėmęs M. R. pavojingą kėsinimąsi, kad jam nebuvo reikalo gintis, todėl nagrinėjamoje situacijoje nebuvo nei būtinosios ginties situacijos, nei būtinosios ginties ribų peržengimo.

8. Apeliantas neneigia teismo išvadų, jog mirtį sukėlusį sužalojimą M. R. padarė būtent jis, tačiau tvirtina, kad M. R. jį puolė, kad jo kėsinimasis dūrio metu dar nebuvo pasibaigęs, taigi nuteistasis veikė esant būtinosios ginties situacijai.

9. Teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą ir motyvuotai pasisakė dėl visų padarytų išvadų, taip pat ir dėl byloje keliamos būtinosios ginties situacijos. Vertindamas tokią gynybos poziciją, pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai dėmesingas ir atidus visoms svarbioms įvykio detalėms ir nenukrypo nuo teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose akcentuojamos taisyklės, jog analizuojant būtinosios ginties situaciją itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir ypač pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, Nr. 2K-404/2010, Nr. 2K-392/2012, Nr. 2K-7-326/2013, Nr. 2K-7-62-489/2015, Nr. 2K-96-303/2020).‏‏‎

10. Šių aplinkybių kontekste, įvertinant ir tai, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog M. R. provokavo konfliktinę situaciją, kad kilus konfliktui su nuteistuoju nukreipė į nuteistąjį peilį, nagrinėjamojoje byloje itin svarbu teisingai nustatyti aplinkybes, susijusias su peilio panaudojimu prieš M. R., t. y., ar jis buvo perimtas iš nužudytojo rankų, ar peilis buvo panaudotas nukreipiant paties M. R. rankoje buvusį peilį, kai šis kėsinosi į nuteistąjį. Šių aplinkybių teisingas nustatymas darant išvadas apie tai, ar R. R. atliktų veiksmų prieš nukentėjusįjį metu kėsinimasis į jį vis dar buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, ar M. R. veiksmai prieš nuteistąjį jau buvo atremti.

11. Teisėjų kolegija pastebi, kad įvykio liudytojai ir išgertuvėse dalyvavę asmenys buvo neblaivūs, apie šias aplinkybes nuoseklių ir patikimų parodymų nedavė, nes šių aplinkybių arba apskritai nematė, arba neprisiminė. Pats nuteistasis apie šias aplinkybes davė dviprasmiškus ir prieštaringus parodymus.

11.1. 2022 m. birželio 6 d. vykusios apklausos metu (pirmoji įtariamojo apklausa dalyvaujant gynėjai) nuteistasis pripažino kaltę ir nurodė, kad peilį jis jau buvo perėmęs iš M. R. rankų, o tai reiškia, kad mirtinas dūris buvo atliktas jau po M. R. pavojingo kėsinimosi („M. pradėjo tą peilį prie manęs kaišioti, gąsdinti <...>. Aš tada pradėjau gintis nuo to peilio. Du kartus įsipjoviau į pirštus besigindamas. <...> Paskui nežinau kaip buvo, bet tas peilis atsidūrė mano rankose. Nežinau kaip atsidūrė, nepamenu šito, matyt, atėmiau iš jo. O paskui jau pamenu, kad aš su tuo peiliu vieną kartą dūriau M.. Tik nepamenu kurioje rankoje laikiau peilį“ (t. 3, b. l. 100)).

11.2. 2022 m. lapkričio 25 d. vykusios apklausos metu (antroji įtariamojo apklausa dalyvaujant gynėjai) nuteistasis taip pat teigė, kad peilį buvo perėmęs iš M. R., ir papildė, kad prieš jį perimant grumtynių metu galėjo būti sužalotas M. R. kaklas, tačiau dūris į krūtinę buvo padarytas jau perėmus peilį („<...> aš M. R. nedūriau du kartus, dūriau tik vieną kartą į krūtinę, į kaklą nedūriau. Manau, kad sužalojimas kakle atsirado grūmimosi metu, kai M. R. savo rankose turėjo peilį ir baksnojo į mane, o aš gyniausi, bandžiau tą peilį atimti, tad tuo momentu ir galėjo jis būti sužalotas į kaklą. Kai atėmiau iš jo peilį, berods jį laikiau kairėje rankoje, tiksliai nepamenu, ir jam dūriau vieną kartą į krūtinę“ (t. 3, b. l. 124)).

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokius nuteistojo parodymus apie peilio panaudojimo aplinkybes, buvo pakankamai atidus ir įvertino juos visų kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste bei rėmėsi objektyviais duomenimis apie sužalojimo mechanizmą ir specialistės nustatytą galimą peilio padėtį duriant į nukentėjusiojo krūtinę. Teisiamajame posėdyje apie minėtas aplinkybes apklausta ir byloje specialisto išvadą pateikusi teismo medicinos specialistė M. K. nurodė, kad nukentėjusiojo sužalojimo į krūtinę galimybė atliekant dūrį peiliui esant paties jo rankose maža, nes toks dūris turėjo būti atliekamas užlaužus M. R. ranką, be to, tokiu atveju būtų pasipriešinimas. Specialistės apklausos metu R. R. paaiškino savo parodymus ir iš esmės teigė, kad dūrio metu peilis buvo M. R. rankose, kad jis, norėdamas išvengti peilio, atstūminėjo M. R. ranką, paėmęs už plaštakos („Jis jėga stūmė tą peilį, jis vis link manęs, o aš nuo savęs. <...> Jis stūmė į mane, o aš su kaire ranka nuo savęs ir stumiant įdūriau“(t. 4, b. l. 134-135)). Visgi, tokią nuteistojo versiją specialistė iš esmės atmetė atkreipdama dėmesį į sužalojimo kanalo kryptį („iš viršaus į apačią“) ir sužalojimo jėgą bei pobūdį („gal makaluojantis, ar besigrumiant į kaklą ir buvo galima grybštelti, bet tas kitas sužalojimas (turimas omenyje sužalojimas į krūtinę – kolegijos pastaba), juo labiau, kad su šonkaulio nupjovimu toks mechanizmas visiškai abejotinas. Suprasčiau dar, jeigu smūgis būtų į pilvą ar kitur, kur nėra kaulų, o tik minkšti audiniai, o čia buvo iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę“ (t. 4, b. l. 133–135)).

13. Apeliacinės instancijos teismui tokie specialistės paaiškinimai apie M. R. sužalojimo mechanizmo aplinkybes nekelia jokių abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad specialistė, tokius paaiškinimus davė, kaip pati nurodė, nemačiusi, kokia buvo nukentėjusio ir nuteistojo tarpusavio padėtis įvykio metu. Ji vertino tik objektyviai matytą žaizdos kanalą ir autopsijos metu nustatytus vidaus organų pažeidimus. Teisėjų kolegija, vertindama tokius specialistės paaiškinimus, taip pat ir juos atitinkančius bei jau minėtus pirminius nuteistojo parodymus apie tai, kad dūris peiliu buvo atliktas jau atėmus peilį iš M. R., atkreipė dėmesį ir į byloje esantį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas nuteistojo R. R. parodymų patikrinimas vietoje, atliktas 2022 m. birželio 21 d. Šio procesinio veiksmo metu R. R., demonstruodamas savo veiksmus su manekenu, kuris pagal jo paaiškinimus atitiko M. R. padėtį, panašiai kaip ir teisme teigė, kad nežino, ar dūris atliktas peiliui esant M. R. rankoje, ar kažkaip kitaip, bet aiškiai ir kelis kartus parodė dūrio trajektoriją iš apačios į viršų (žr. vaizdo įrašą nuo 9 min. iki 9 min. 15 sek.). Akivaizdu, kad tokie R. R. parodymai nepatikimi ir net neteisingi, nes, viena vertus, iš jo parodymų matyti, kad jis gerai neprisiminė tokių įvykio detalių ir apie aplinkybes kalbėjo neužtikrinai („kažkur čia“, „kažkaip“ ir pan.), kita vertus, pagal byloje esančią specialisto išvadą ir specialistės paaiškinimus teisme, žaizdos kanalas ir sužalojimo mechanizmas, kuris buvo nustatytas autopsijos metu, buvo visiškai priešingas – iš viršaus į apačią, o ne atvirkščiai, kaip rodė nuteistasis.

14. Visa tai leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje kelta versija apie M. R. sužalojimą į krūtinę peiliu, peiliui dar esant paties M. R. rankose, kas galėtų leisti manyti apie dar nepasibaigusį jo pavojingą kėsinimąsi, yra paneigta objektyviais ir patikimais specialisto paaiškinimais apie sužalojimo mechanizmą ir pobūdį.

15. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir pripažinus aplinkybę, kad peilis buvo paimtas iš M. R. rankų, nuteistojo atliktų veiksmų metu M. R. pavojingas kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs. Tokia nuteistojo gynybos pozicija iš esmės grindžiama argumentais apie pavojingą M. R. elgesį, greitą įvykių eigą, M. R. asmenybę bei įprastai agresyvų jo elgesį kitose panašiose situacijose („M. R. pats nesustoja, jei pamato, kad pranašesnis“) ir pan. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo paaiškinimus vertina kaip deklaratyvius.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama situacija buvo panaši į teismų praktikoje dažnai pasitaikančias situacijas, kai išgertuvių metu tarp neblaivių asmenų kilęs konfliktas perauga į grumtynes ar muštynes. Šiuo atveju nustatyta, kad M. R. iš tiesų išprovokavo konfliktą, tačiau nuteistojo elgesys, impulsyviai reaguojant į M. R. veiksmus, buvo ne gynyba, o pasirinktas konflikto sprendimo būdas ir atsakomoji bei lygiai taip pat agresyvi reakcija suduodant stiprų ir iš viršaus į apačią nukreiptą smūgį peiliu į nukentėjusiojo krūtinę, jau aiškiai atrėmus bet kokį M. R. pavojingą veikimą. Akivaizdu, kad nuteistasis suprato tokių savo veiksmų pavojingumą, ir nors nesiekė M. R. mirties, kilusiems padariniams buvo iš esmės abejingas (veikė netiesiogine tyčia), bei po įvykio pasišalino iš įvykio vietos. Visos šios ir kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartos aplinkybės sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis nebuvo būtinosios ginties situacijoje bei neperžengė būtinosios ginties ribų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas ir jo argumentai apie būtinąją gintį atmestini.

Dėl nuteistajam R. R. paskirtos bausmės

18. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę ir tokį prašymą grindžia galimybe taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, t. y. aplinkybe, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Toks prašymas, teismui nesutikus su apelianto argumentais dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo, negali būti tenkinamas, tačiau, atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, kuriuo iš esmės apeliuojama į paties nukentėjusiojo, dėl kurio įvyko konfliktas, agresyvius veiksmus, teismas vertino nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą neapsiribodamas vien tik BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų taikymo klausimu.

19. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

20. Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021 ir kt.). Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).‏‏‎

21. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę, nuo 7 iki 15 metų (bausmės vidurkis – 11 metų laisvės atėmimo). Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams.

22. Spręsdamas dėl nuteistajam skirtinos bausmės pirmosios instancijos teismas visų pirma pasisakė, kad šioje situacijoje įžvelgia R. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo M. R. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismo nuosprendyje ši aplinkybė pabrėžta ir turiningai atskleista ne vieną kartą (tiek aptariant nusikalstamos veikos pradžios aplinkybes (pvz. nuosprendžio 27 lapo 2 pastraipa), tiek atskirai pasisakant dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (nuosprendžio 30 lapo 4 pastraipa)). Nustatęs vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas įvertino ir tai, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė teismui nekelia jokių abejonių, nes išgertuvės ir neblaivių asmenų apsižodžiavimas peraugo į agresyvius bei provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus, bei tokį pat pavojingą nuteistojo smurtinį atsaką kilusio konflikto metu. Taigi byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybė. Iš teismo argumentų matyti, kad teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis pripažintas neteistu ir administracine tvarka nebaustu, o byloje esantys duomenys apie jo nuteisimą 1999 metais, ar administracinius nusižengimus nevertinti kaip R. R. asmenybę neigiamai apibūdinantys duomenys, nes jie niekaip nesusiję su nuteistojo elgesiu nagrinėjamoje byloje. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas nusikaltimas buvo spontaniškas, išprovokuotas agresyvaus nukentėjusiojo elgesio ir visų šių aplinkybių kontekste teismas paskyrė nuteistajam bausmę, kuri daug švelnesnė, negu įstatyme numatytas bausmės vidurkis ir yra artima minimaliai.

23. Kaip jau minėta, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, taigi byloje nėra pagrindo taikyti nei apeliaciniame skunde minimų BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų, nei kitų BK 62 straipsnio nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į visas jau aptartas aplinkybes, net ir pabrėžiant išties reikšmingą ir svarbią aplinkybę dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio ar net jo asmenybės, kurią, be kita ko, atspindi ir duomenys apie jo teistumus, bei byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo kaimynų parodymai, negalima nuvertinti paties nuteistojo itin pavojingo veikimo esant neblaiviam. Teisėjų kolegija, įvertindama ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, neįžvelgia jokio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje analizuota ir išgertuvių metu į agresyvų konfliktą peraugusi bei mirtinas pasekmes sukėlusi situacija ar nuteistojo asmenybė būtų tiek išskirtinė, dėl kurios būtų pagrindas pripažinti, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė artima minimaliam straipsnio sankcijoje nustatytam bausmės dydžiui nėra nei aiškiai per griežta, nei neteisinga, todėl nuteistojo prašymas dėl jam paskirtos bausmės sušvelninimo taip pat atmestinas.

Dėl neturtinės žalos dydžių

24. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. iš esmės teigia, kad dėl M. R. mirties jo broliui ir seseriai priteisti neturtinės žalos dydžiai (L. C. – 9 000 Eur; S. R. – 7 000 Eur) yra neteisingi, nes, nustatant tokius neturtinės žalos dydžius, nebuvo tinkamai įvertinti paties M. R. provokuojantys ir pavojingi veiksmai.

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas priteistinos neturtinės žalos dydis. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

26. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į CK 6.282 straipsnio nuostatas, pagal kurias žalos atlyginimas iš tiesų gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tada, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti („Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o, kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas“ (CK 6.282 straipsnio 1 dalis)). Didelis neatsargumas minėtos nuostatos kontekste teismų praktikoje aiškinamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2016 m. lapkričio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-788/2016).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados dėl civilinių ieškinių pakankamai motyvuotos ir buvo grindžiamos visomis jau aptartomis nuostatomis, taip pat ir CK 6.282 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio nuostatos nebuvo tik formaliai paminėtos teismo nuosprendyje, teismas, pakankamai išsamiai ir detaliai aptaręs M. R. ir jo sesers bei brolio tarpusavio santykių pobūdį, jų artumą, patirtų išgyvenimų pobūdį, be kita ko, nurodė ir tai, kad, nuspręsdamas dėl patirtos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgia ir „į paties nužudytojo elgesį, veiksmus įvykio metu, kas ir turėjo įtakos jo mirčiai“ (nuosprendžio 33 lapo 2 pastraipa).

28. Neturtinės žalos dydžio klausimą iš naujo peržiūrėjusios teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija bei priteisti neturtinės žalos dydžiai rodo, kad teismo sprendime, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo įvertintas nužudytojo provokuojantis elgesys ir tai padaryta tinkamai.

29. Byloje nustatyta, jog dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų, atimant gyvybę nukentėjusiųjų artimam žmogui – broliui, nukentėjusieji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Bylos duomenys patvirtina, kad nužudytąjį su broliu, nepaisant kitų asmenų parodymų neigiamai apibūdinant M. R., siejo ypatingai glaudus ryšys, jų santykiai nebuvo formalūs, jie buvo nuolatiniai, šilti, globėjiški. Nukentėjusioji L. C. teigė, kad nuolat palaikydavo ryšį su broliu, rūpinosi juo ir jo gerbūviu, teigė, kad brolis gyveno jos bute, kad ji apmokėdavo visus šio buto mokesčius ir išlaidas, nors pati jame negyveno ir pan. Nukentėjusysis S. R. dalį laiko gyveno kartu su broliu, kurio neteko, kai išsikėlė, nuolat kalbėdavosi telefonu, atvažiuodavo savaitgaliais, atveždavo su sese aptartus maisto produktus, ruošdavo broliui maistą ir pan. (t. 4, b. l. 67-71). Tokių tarpusavio ryšių kontekste dėl artimo šeimos nario mirties nukentėjusieji neabejotinai patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti.

30. Įvertinus visas šias aplinkybes ir jau aptartą paties nužudytojo provokuojantį elgesį bei atsižvelgus į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismo priteisti neturtinės žalos dydžiai yra visiškai suprantami, teisingi ir protingi. Jie atitinka ir teismų praktikoje įprastai priteisiamas sumas bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje ir iš jų neisšsiskiria. Be to, bylose, kai konstauojamas provokuojantis nužudytojo elgesys, priteisiami neturtinės žalos dydžiai gali būti ir didesni (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-205-976/2017; Nr. 2K-207-1073/2018). Iš tokios teismų praktikos matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apeliaciniame skunde akcentuojamą nužudytojo provokuojantį elgesį, taigi įvertino šioje konkrečioje byloje nustatytas individualias aplinkybes tinkamai. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir dėl priteistų neturtinės žalos dydžių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.