- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-14
- Bylos Nr.
- e2S-390-739/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00141-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- P. M.
- Kategorijos
- 3.1.16Priešieškinis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1292-758/2022 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui P. M. dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmuose buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui P. M. dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui M. M. priteisimo.
Atsiliepimas
2. Atsakovas P. M. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jis Lietuvoje negyvena, o gyvena Didžiojoje Britanijoje, procesiniai dokumentai buvo įteikti jo tėvui tokiu pačiu vardu ir pavarde, ieškinyje atsakovo gyvenamoji vieta buvo nurodyta ne jo paties, o jo tėvų. Atsakovas teigė, kad ir vaikui išlaikymą jis mokėjo Didžiosios Britanijos valiuta.
3. Paaiškino, kad apie vykstantį teisminį procesą jis sužinojo tik 2022 m. balandžio mėnesį, kai jam pranešė tėtis, kuris per klaidą priėmė atsakovui adresuotus dokumentus. Atsakovas nurodė deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, neturi įgijęs jokio nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje. Kadangi tiek ieškovė, tiek jų sūnus M. M. gyvena ne Lietuvos Respublikoje, o Didžiojoje Britanijoje, ieškinį dėl matarialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ieškovė V. P. turėjo reikšti Jungtinės Karalystės kompetentingam teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovės V. P. ieškinį atsakovui P. M. dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo paliko nenagrinėtą.
5. Teismas nurodė, kad atsakovas P. M. yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, o ieškovė V. P. ir jų nepilnametis sūnus M. M. taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje. Kadangi 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal EB steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį, nacionaliniai teismai negali pakeisti Reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti, teismas konstatavo, kad byla dėl ieškovės pareikšto reikalavimo yra teisminga Jungtinės Karalystės teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė V. P. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Atsiliepimas
6.1. Apeliantė teigia, kad nors atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame savo adresą nurodė tokį, koks yra užrašytas ant jo angliškų vairuotojo teisių, Anglijos gyventojų registro duomenys rodo, jog šiuo adresu atsakovas negyveno ir negyvena, ten šiuo metu gyvena visai kiti asmenys. Teigia, kad atsakovas vairuotojo teises pasikeitė internetu, nurodydamas adresą, kuriame negyvena, nes nuo 2020 m. jis gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), adresą nuo ieškovės slepia, tačiau tėvo vardu turi sodybą (duomenys neskelbtini).
6.2. Teigia, kad paskutinius du metus atsakovas siuntinėjo žinutes iš Lietuvos, kai gyveno su atsakovu kartu, abu Anglijoje turėjo atsidarę asmenines sąskaitas. Pasak ieškovės, atsakovas naudojasi Anglijoje atidaryta sąskaita, nes taip pigiau pervesti pinigus sūnui.
Šalies argumentai
6.3. Apeliantės teigimu, Anglijoje nėra asmens deklaruojamos vietos sąvokos. Mano, kad tam, jog įrodytų gyvenamą vietą, atsakovas turėjo pateikti arba turimo būsto nuosavybės dokumentus, arba būsto nuomos sutartį, duomenis apie mokėjimą įvairių mokesčių už buto patarnavimus, tokių kaip elektros, vandens, mokestis savivaldybei ir panašiai (iš kokių lėšų „gyvena“ Anglijoje). Mano, kad teisėjas lengvai patikėjo atsakovu tik dėl pateiktų vairuotojo teisių ir taip atsakovui padėjo išvengti atsakomybės už vaiko materialinį išlaikymą.
6.4. Teigia, kad atsakovas tyčia deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos, kad nereikėtų Lietuvoje angliškų teisių keisti į lietuviškas. Jis su tomis teisėmis Lietuvoje važinėja kaip ką tik atvykęs, nors jau du metus gyvena Lietuvoje.
6.5. Be to, nurodo, kad atsakovas Lietuvoje pasirašė atstovavimo sutartį su advokate.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas P. M. su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
7.1. Nurodo, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra teisingas. Gyvenamosios vietos adresas yra nurodytas jo vairuotojo pažymėjime. Atsakovas papildomai prideda laišką gautą iš banko, kuriuo naudojasi. Laiškas gautas 2022 m. balandžio 26 d., būtent tuo pačiu adresu, kuris ir nurodytas visuose jo dokumentuose ir atsiliepime į ieškinį teismui.
7.2. Atsakovas paaiškina, kad apigyvenant name, atsakovui reikėjo sumokėti depozitą už kambario nuomą ir mokėti einamąjį mokestį kas savaitę, jokių sutarčių ar apmokėjimų pasirašyti jam nereikėjo, o nuomojantis būstą, jo savininkai nuomininkų nuomojame turte nedeklaruoja.
7.3. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovas Lietuvoje pasirašė atstovavimo sutartį su advokate, atsakovas teigia, kad šiais laikais pasirašyti atstovavimo Sutartis yra elektroninių ir kitų įvairių būdų, dėl ko nebūtina atvykti į Lietuvos Respubliką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantė kartu su atskiruoju skundu, tiek atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).
11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad klausimas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu buvo išnagrinėtas iškart gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį, kas sąlygojo, jog ieškovė neturėjo galimybės kartu su atskiruoju skundu teikiamų rašytinių įrodymų anksčiau, nusprendžia priimti ir vertinti ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriuose atsispindi ieškovės ir atsakovo susirašinėjimas.
12. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad CPK 113 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, atsisako priimti atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktą rašytinį įrodymą anglų kalba bei ieškovės internetinio portalo anglų kalba duomenis, juo labiau kad tokie duomenys negali būti laikomi patikimais sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje patvirtinimo.
Dėl teismo jurisdikcijos
13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas paliko ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenagrinėtą, kaip neteismingą tam teismui, t. y. Lietuvos Respublikos teismams neturint jurisdikcijos ginčo klausimu. Pirmosios instancijos teimas, nustatęs, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek šalių nepilnametis sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje, sprendė, kad pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003, ieškovė ieškinį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo turėtų reikšti Jungtinės Karalystės teismui.
14. Visų pirma, pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl byloje egzistuojančio tarptautinio elemento, skundžiamoje nutartyje teismas taikė ne tą ginčo jursidikcijos klausimus reglamentuojantį teisės aktą.
15. Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).
16. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 ir 2007 m. Hagos konvencijų, kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu. Todėl šiuo konkrečiu atveju ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II bis“), nuostatos negali būti taikomos.
17. 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Pagal CPK 780 straipsnio nuostatas šio kodekso tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 785 straipsnis nustato išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš bylos šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje (1 dalis) arba 2) abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (2 dalis).
18. Pagal bendrąją teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Ieškinys dėl išlaikymo priteisimo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą (30 straipsnio 4 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo pareiškė pagal atsakovo gyvenamąją vietą, teigdama, kad atsakovas gyvena Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas deklaravo savo išvykimą į Jungtinę Karalystę ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad gyvena Jungtinėje Karalystėje, ieškinį paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
21. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).
22. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas 2021 m. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, atsakovas teigė, kad ieškovės ieškinyje nurodytas adresas yra jo tėvų namų adresas ir nėra susijęs su atsakovu. Atsakovas pateikė teismui vairuotojo pažymėjimą, išduotą 2021 m. lapkričio 23 d., kuriame nurodomas atsakovo gyvenamosios vietos adresas Jungtinėje Karalystėje. Teismo vertinimu, nors išvykimo iš šalies deklaravimo faktas nepreziumuoja išvados apie asmens nuolatinį gyvenimą kitoje valstybėje, ieškovės nurodomos aplinkybės apie jos ir atsakovo buvusį bendrą gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, vairuotojo pažymėjimo išdavimas atsakovui 2021 m., leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad visgi atsakovas gyvena Jungtinėje Karalystėje. Teismas kritiškai vertina ieškovės pateiktus duomenis apie šalių susirašinėjimą, kadangi iš šių duomenų nėra įmanoma padaryti neginčijamos išvados apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, o trumpalaikis buvimas Lietuvoje negalėtų būti laikomas patvirtinančiu atsakovo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, juo labiau kad kaip teigia pati ieškovė, atsakovas slepia ir nenurodo ieškovei savo gyvenamosios vietos adreso.
23. Nors apeliantė nurodo argumentus dėl atsakovo gyvenamosios vietos slėpimo ir vairuotojo pažymėjimo pasikeitimo dėl jam naudingų paskatų, visi šie ieškovės argumentai yra deklaratyvūs ir paremti tik pačios ieškovės pasvarstymais, bet ne objektyviais įrodymais. Kadangi atsakovas pateikė teismui rašytinius įrodymus, paneigiančius ieškovės argumentus apie jo gyvenamąją vieta Lietuvoje ir daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovo gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje, byloje esant neginčijamai aplinkybei, kad tiek ieškovė, tiek šalių nepilnametis vaikas gyvena Jungtinėje Karalystėje, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog reikalavimas dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
24. Nors apeliantė nurodo, kad tokiu būdu teismas atsakovui padėjo išvengti atsakomybės už vaiko materialinį išlaikymą, pažymėtina, kad ieškovei nėra užkertamas kelias kreiptis į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą. Priešingai, pati apeliantė dar pirmosios instancijos teismui nurodė, kad neturi lėšų išversti bylai reikšmingų rašytinių įrodymų iš anglų į lietuvių kalbą, ko nebūtų reikalaujama Jungtinės Karalystės teisme.
25. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, nors ir priimta netinkamai pritaikius jurisdikcijos taisykles reglamentuojančius teisės aktus šiuo konkrečiu atveju, tačiau iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją remiantis ieškovės atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas teikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, dėl to patyrė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Šios atsakovo išlaidos yra pagrįstos, atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 100 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.