Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Omega Investa OU ieškinį atsakovui E. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė ir jos atstovas į 2020 m. rugsėjo 28 d. parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, bylą prašė nagrinėti ieškovei nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 268 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus.

Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas ir pradinis kreditorius TF Bank AB sudarė Vartojimo kredito sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 1 000,00 Eur vartojimo kreditas, atsakovas vartojimo kreditą turėjo grąžinti ir mokėti palūkanas bei kitus mokesčius iki 2021 m. rugpjūčio 21 d. Teismas nustatė, kad atsakovui laiku neatsiskaitant ir nevykdant įsipareigojimų, paskolos sutartis buvo nutraukta, o pagal 2018 m. rugsėjo 5 d. Reikalavimų perleidimo sutartį iš pradinio kreditoriaus ?F Bank AB ieškovė į atsakovą įsigijo reikalavimo teisę, kylančią iš Vartojimo kredito sutarties (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2019 m. birželio 21 d. (reikalavimo perleidimo dieną) atsakovo negražintos paskolos likutis sudarė 866,21 Eur, mokėjimo palūkanos – 46,79 Eur, įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už negrąžintą kreditą – 1,29 Eur, mėnesinis sutarties administravimo mokestis 27,37 Eur. Po reikalavimo perleidimo ieškovė pratęsė mokėjimo palūkanų (skaičiuojamos 16,90 procentų metinės palūkanos) ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (skaičiuojamos 0,05 procentų per dieną palūkanos) skaičiavimą. Ieškovas papildomai paskaičiavo 120,33 Eur mokėjimo palūkanų už 300 dienų už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2020 m. balandžio 13 d., 68,21 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumą už 300 dienų už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2020 m. balandžio 13 d.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas atliko dalinius mokėjimus 100,00 Eur sumai, šia suma buvo padengti delspinigiai ir pradinio kreditoriaus paskaičiuotos palūkanos. Taip pat byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas pradiniam kreditoriui TF Bank AB laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. kovo 8 d. atliko bankinius pavedimus, kurių bendra suma sudaro 251,93 Eur.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovas nėra įvykdęs visų įsipareigojimų, numatytų tarp atsakovo ir pradinio kreditoriaus sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje (duomenys neskelbtini), tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo atliktų mokėjimų, kaip prievolės vykdymo, pradiniam kreditoriui ir ieškovei. Atsakovas teigia, kad yra padengęs 750,00 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro pradiniam kreditoriui TF Bank AB laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. kovo 8 d. atlikti bankiniai pavedimai, bendrai 251,93 Eur sumai, 2019 m. lapkričio 18 d. atliktas bankinis pavedimas, kuriuo atsakovas ieškovei atliko 100,00 Eur mokėjimą, byloje pateikti šiuos mokėjimus patvirtinantys įrodymai. Taip pat, kaip nurodo atsakovas, siekiant padengti įsiskolinimą buvo atlikti mokėjimai AB „Lietuvos spauda“ kioskuose ir „Perlas“ terminale bendrai 400,00 Eur sumai, tačiau byloje nėra pateikti šiuos mokėjimus patvirtinantys įrodymai.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas atliko mokėjimus AB „Lietuvos spauda“ kioskuose ir „Perlas“ terminale bendrai 400,00 Eur sumai, todėl teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad nurodyti mokėjimai iš tiesų buvo atlikti ir toliau bus pateikiamas tik įrodymais pagrįstų mokėjimų teisinis vertinimas.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).

Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Kilus ginčui, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui, kol paaiškės, kuriam kreditoriui priklauso reikalavimo teisė (CK 6.106 straipsnio 2 dalis). Pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateiktus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio priedų gavimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors Reikalavimo perleidimo sutartis tarp ieškovės ir pradinio kreditoriaus TF Bank AB sudaryta 2018 m. rugsėjo 5 d., tačiau apie reikalavimo perleidimo faktą atsakovas buvo informuotas tik 2019 m. birželio 18 d., kuomet pradinis kreditorius TF Bank AB atsakovui paštu pranešė apie kredito sutarties nutraukimą ir įvykusį reikalavimo perleidimą. Papildomai pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. banko pavedimų kopijos, patvirtina, jog atsakovas pradiniam kreditoriui atliko šiuos mokėjimus: 2018 m. rugsėjo 20 d. – 38,75 Eur sumai, 2018 m. lapkričio 5 d. – 43,50 Eur sumai, 2018 m. lapkričio 23 d. – 42,50 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 11 d. – 41,68 Eur sumai, 2019 m. sausio 31 d. – 42,60 Eur sumai, 2019 m. kovo 8 d. – 43,00 Eur sumai, visa atsakovo atliktų mokėjimų suma yra 251,93 Eur. CK 6.106 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nėra pranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai apie įvykusį reikalavimo perleidimą buvo informuotas tik 2019 m. birželio 18 d., todėl konstatuotina, kad atsakovo atlikti mokėjimai iki jam sužinant apie reikalavimo perleidimo faktą, laikytini tinkamu prievolės įvykdymu pradiniam kreditoriui. Papildomai pažymėtina, kad atsakovas 2019 m. lapkričio 18 d. atlikto 100,00 Eur pavedimą tiesiogiai atsakovui, todėl konstatuotina, kad atsakovas yra padengęs 351,93 Eur įsiskolinimą.

Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Teismas, įvertinęs tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą sutartį (duomenys neskelbtini), sprendžia, kad savo esme minėta sutartis yra vartojimo kredito sutartis (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsakovas neginčijo sutarties sąlygų, kredito suteikimo fakto ar kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo, taip pat neįrodinėjo aplinkybių apie gauto kredito grąžinimą. Atvirkščiai, atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad suteikto kredito nėra grąžinęs. Vadovaujantis išdėstytu, ieškovei iš atsakovo priteistina 866,25 Eur negrąžinto kredito.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 16,90 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi bendra kredito suma. Minėtos palūkanos atlieka mokėjimo (atlyginimo už naudojimąsi suteiktu kreditu) funkciją. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Ieškovė reiškia reikalavimą dėl 198,35 Eur palūkanų priteisimo. Ieškovė nurodo, kad 198,35 Eur palūkanų sumą sudaro 48,08 Eur palūkanos, paskaičiuotos iki reikalavimo perleidimo (šis įvykis iš esmės sutampa su sutarties nutraukimo data), ir 150,27 Eur palūkanos, paskaičiuotos už 300 dienų laikotarpį nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2020 m. balandžio 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad Sutartis buvo nutraukta 2019 m. birželio 18 d., nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra. Atsižvelgiant į aktualiausią Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimo dalies dėl pelno palūkanų, apskaičiuotų po sutarties nutraukimo, pripažinimas pažeidžia atsakovo kaip vartotojo teises, taigi prieštarauja viešajam interesui. Dėl nurodytų motyvų ieškovės reikalavimas dėl pelno palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistina 48,08 Eur mokėjimo palūkanų, apskaičiuotų iki sutarties nutraukimo, o reikalavimas priteisti 150,27 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas po sutarties nutraukimo, atmetamas kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 27,37 Eur administravimo mokesčio. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.3.10 punkto, šalys susitarė dėl 6,90 Eur mėnesinio administravimo mokesčio (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), atsižvelgiant į tai, ieškovė turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Vartojimo kredito sutartyse numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti sutarties mėnesinį administravimo mokestį, kaip yra nurodyta jam skirtame individualiame paskolos grąžinimo grafike. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovei kas mėnesį mokėti administravimo mokestį, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 27,37 Eur administravimo mokesčio, paskaičiuoto iki kredito sutarties nutraukimo, tenkintinas.

CK 6.54 straipsnio 1-4 dalys numato, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Minėta, kad nagrinėjamu atveju remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, jog atsakovas yra padengęs 351,93 Eur įsiskolinimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo sumokėtas įsiskolinimas padengia tiek ieškovei priteistinų 48,08 Eur mokėjimo palūkanų, tiek 27,37 Eur administravimo mokesčio, taip pat dalį pagrindinės prievolės, t. y. 276,48 Eur iš ieškovei priteistino 866,25 Eur negrąžinto kredito. Vadovaujantis nurodytu, atsakovo nepadengtas įsiskolinimas yra 589,77 Eur ir nurodyta suma yra priteistina ieškovei iš atsakovo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 589,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė nurodo, kad patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 25,00 Eur žyminį mokestis ir 275,00 Eur už advokato padėjėjo pagalbą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos skirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Tenkinus ieškinio reikalavimus iš dalies, ieškovės reikalavimai patenkinti 54 procentais. Ieškovė nurodo, kad 275,00 Eur atstovavimo išlaidas sudaro 75,00 Eur už teismo įsakymo parengimą ir 200,00 Eur už ieškinio parengimą. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškimas dėl teismo įsakymo nebuvo teikiamas, todėl 75,00 Eur išlaidos už advokato padėjėjo pagalbą rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo negali būti laikomos pagrįstomis ir būtinomis šioje byloje, ieškovė į prašomą atlyginti bylinėjimosi išlaidų sumą nepagrįstai įtraukia kitoje byloje galimai patirtas atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 121,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, apskaičiuota nuo 225,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (25,00 Eur žyminio mokesčio + 200,00 Eur teisinės pagalbos rengiant ieškinį išlaidų) sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Omega Invest OU, juridinio asmens kodas 10866568, 589,77 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 77 ct) skolos už negrąžintą kreditą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (589,77 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 121,50 Eur (vieno šimto dvidešimt vieno euro ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.