Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apskrities viršininkas 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. V-5801 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. V-4377 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ pakeitimo“ pakeitė Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. V-4377 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ priedo 15 eilutėje 9 grafoje įrašant skaičius: II (kelių apsaugos zonos) - 209 kv. m plote, VI (elektros linijų apsaugos zonos) - 209 kv. m plote, XXI (žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai) - 2 296 kv. m plote.

2008 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko administracijos, sutartimi Nr. P91/08-0196, notarinio registro Nr. 998, patvirtinta Šiaulių rajono notarės N. M., ir valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 196, pardavė S. L. 0,4133 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Už perkamą žemės sklypo dalį S. L. sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 13,39 Lt (3,88 Eur ) nebalansinės dalies, grynais pinigais 999,40 Lt (289 Eur).

Minėtų administracinių aktų ir sandorio pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos S. L. nuosavybės teisės į 0,4133 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)

UAB „Šiaulių hidroprojektas“ 2015 m. atliko Kelio Nr. 4006 kadastrinius matavimus, kurių metu paaiškėjo, kad į Kelio Nr. 4006 atkarpą nuo 16,348 km iki 18,038 km patenka 16-ka privačių žemės sklypų dalių, kurių bendras plotas - 0,1531 ha, tame tarpe ir ginčo Žemės sklypo dalis - 0,0053 ha, t. y. Žemės sklypas yra įsiterpęs 3,05 m į Kelią Nr. 4006 ir patenka ant Kelio Nr. 4006 griovelių, šlaitų, taip susiaurindamas minimalų kelio juostos plotį nuo 18 m iki 14,5 m. VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ 2016 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 5-741(7.35) nurodė, kad Kelias Nr. 4006, kaip valstybės turtas, yra perduotas VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ patikėjimo teise valdyti ir apskaitomas įmonės balanse, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kurio Nr. 1091 nurodytas kelias Nr. 4006 Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai, bei pateikė duomenis apie Kelią Nr. 4006, iš kurių matyti, kad jis yra rajoninės reikšmės kelias, jo atkarpa nuo 9,97 km iki 24,50 km (visas kelio ilgis 14,53 km) priklauso V kelio kategorijai, kurios minimalus plotis yra 18 m, o kelio apsaugos zonos plotis nuo kelio briaunų yra 20 m. Be to, VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ pažymėjo, kad tokios reikšmės kelias jis buvo ir iki minėto nutarimo priėmimo, bei tai, kad dar 1997 m. lapkričio 6 d. buvo suderintas su tuometine Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Valstybės išperkamų žemių Šiaulių rajone sąrašas, kuriame buvo nurodyta, kad Kelio Nr. 4006 atkarpa nuo 10,5 km iki 24,5 km yra V kelio kategorijos ir kelio juostos minimalus plotis yra 18 m.

Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrius 2016 m. gegužės 18 d. raštu Nr. 31 SD-3324(14.31.104) atsisakė duoti išvadą UAB „Šiaulių hidroprojektas“, kad Kelio Nr. 4006 matavimai atlikti teisingai ir nepripažino, kad žemės sklypai kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo suformuoti neteisingai, nes 2000 m. parengtame ir Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 427 patvirtintame Šiaulių rajono Raudėnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane Kelio Nr. 4006 juostą numatė 12 metrų pločio, nuo kurios buvo ženklinami minėti sklypai, todėl, pasak jų ir Kelio Nr. 4006 matavimai turi būti atliekami būtent pagal šį Projektą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrius 2016 m. birželio 10 d. raštu Nr. 31SD-3895-( 14.31.7.) informavo tyrimą atliekantį prokurorą, kad Projekto plane Kelias Nr. 4006, einantis nuo Tryškių iki Raudėnų kaimo buvo suprojektuotas 18 m pločio, tačiau per Raudėnų kaimą šis kelias suprojektuotas 12 m, o atkarpoje nuo Raudėnų kaimo iki Dirvonėnų vėl suprojektuotas 18 m pločio. Dėl kokių priežasčių Projekte per Raudėnų kaimą buvo suprojektuotas Kelias Nr. 4006 12 m pločio nėra žinoma. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrius pažymi, kad tuometinis VĮ ,,Valstybinis žemėtvarkos institutas“, rengdamas Projektą, turėjo numatyti ir suprojektuoti nurodytą kelią tokio pločio, koks buvo būtinas tokio kelio kategorijai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“,

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Tai, kad valstybinės reikšmės keliai, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX-1113 redakcija) 2 straipsnio 3 punkte numatyta, kad kelias - inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Kelio juosta - žemės juosta, kurioje nutiestas arba tiesiams kelias. Keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės kelius ir vietinės reikšmės kelius. Valstybinės reikšmės kelių sąrašą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kurio Nr. 1091 nurodytas kelias Nr. 4006 Kuršėnai - Dirvonėnai - Tryškiai, nuo 2005 m. kovo 20 d. Kelio Nr. 4006 pavadinimas pakeistas į Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja kelių juostų plotį, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad valstybinės reikšmės V kategorijos kelių juostos minimalus plotis yra 18 metrų. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad rajoninių kelių apsaugos zona yra po 20 metrų nuo kelio briaunų į abi puses. Nagrinėjamu atveju Kelio Nr. 4006 atkarpa nuo 9,97 km iki 24,50 km priklauso V kategorijai, kelio juostos plotis yra 18 m, kuris yra imperatyvus.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija) nustatyta, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija) ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuostatos draudžia privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybės kelius.

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. X-747 redakcija) nustatyta, kad valstybinės reikšmės keliai yra Lietuvos valstybės nuosavybė, o šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalis imperatyviai nurodyta, kad valstybinės reikšmės kelių ir jų žemės patikėtinis yra šių kelių valdytojas. Analogiškos nuostatos numatytos ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalyku - tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrius, priimdamas minėtus administracinius aktus, ir sudarydamas sandorį nepagrįstai rėmėsi tik Projektu, netyrė kam Kelias Nr. 4006 priklauso nuosavybės teise, nesiaiškino šio kelio reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis, t. y. vietoj 18 m kelio juostos pločio nustatė 12 m. To pasekoje, formuojant 0,4133 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į jį pateko valstybės žemės dalis - valstybinės reikšmės Kelio Nr. 4006 dalis - 0,0053 ha plotas, į kurį nuosavybės teisės negalėjo būti perleistos, todėl Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. V- 4377 „Dėl naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ priedo eilutė Nr. 15 dalyje; Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. V-5801 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. V-4377 „Dėl naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo Šiaulių rajone“ pakeitimo“ dalyje; 2008 m. vasario 6 d. sutartis, notarinio registro Nr. 998, dalyje; valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 196 dalyje, kuriais perleistos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės kelio plotą, yra neteisėti, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija), Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 4 dalį (2006 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. X-747 redakcija), Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX-1113 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-496 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“, taip pat Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 427 „Dėl Šiaulių rajono Raudėnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalyje, kurioje suprojektuotas kelias Nr. 4006 Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai 12 metrų pločio per Raudėnų kaimą (atkarpa nuo 16,348 iki 18,038 km), yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (1997 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. V11I-426 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą, bei negaliojantys ab initio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo - iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį. Kadangi privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas - valstybinės reikšmės kelių plotas, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0053 ha plotą, patenkantį į 0,4133 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)

Nagrinėjamu atveju 0,4133 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), remiantis 2008 m. vasario 6 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 998, patvirtinta Šiaulių rajono notarės N. M. ir valstybinės žemė sklypo perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 196, buvo parduotas S. L. už 13,39 Lt (3,88 Eur) valstybės vienkartinių išmokų ir tikslinių kompensacijų bei 999,40 Lt (289 Eur) grynųjų pinigų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos valstybė įpareigotina S. L., iš kurios turtas natūra grąžintinas valstybei, grąžinti 13,25 Eur (0,25 Eur (1 020 Eur (Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2016 m. sausio 1 d.); 4133 kv. m. x 53 kv. m).

Todėl prokuroro ieškinys, paduotas siekiant išsiaiškinti ar valstybės nuosavybė, netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, laikytinas paduodu ginant viešąjį interesą.

Valstybinės reikšmės objektų, tame tarpe valstybinės reikšmės kelių, perleidimas privačiai nuosavybei vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačiai nuosavybei kartu reiškia ir tinkamos teisės naudotis keliais, kuri suprantama kaip visų juridinių ir fizinių asmenų teisė naudotis keliais bei jų infrastruktūra, pažeidimu bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimu, nes minimalios kelio juostos susiaurinimas kelia grėsmę saugiam eismui. Nagrinėjamu atveju Kelio Nr. 4006 juostos plotis pagal teisės aktus turėjo būti 18 m, tačiau suformavus ginčo Žemės sklypą kelio sąskaita, Kelio Nr. 4006 juostos plotis susiaurėjo iki 14,5 m. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja už kelių priežiūrą atsakingų asmenų teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pareiga teisės aktų nustatyta tvarka šalinti ir prižiūrėti želdinius, augančius kelio juostoje. O tai reiškia, kad siekiant tenkinti viešuosius poreikius, užtikrinti saugų eismą kelyje, VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ privalo vykdyti įstatymu jiems pavestas funkcijas ir atlikti kelio tvarkymo darbus visame kelyje, kurio dalis priimtų ginčijamų administracinių aktų ir sandorio pagrindu išimtine nuosavybės teise priklauso ne valstybei, o yra privačioje nuosavybėje. Tokia teisinė situacija yra negalima, nes valstybinės reikšmės kelias, kaip ir visa išimtine valstybės nuosavybės teise priklausantis turtas, yra išimtas iš civilinės apyvartos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalis).

Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D.P., E.T ir kt. byloje Nr. 3K-3-194/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartis Utenos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras P.Ž., A.Ž., Z.Ž. ir kt. byloje Nr. 3K-3-494/2008). Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai ir sudaryti sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Ginčijamos administracinių aktų ir sandorių dalys yra priimtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija), Lietuvos Respublikos transporto veikios pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies (2006 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. X-747 redakcija), Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX-1113 redakcija), Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (1997 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. VIII-426 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-496 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757„Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ nuostatas, todėl galiojant neatitinkantiems įstatymų reikalavimų administraciniams aktams ir sandoriams yra pažeidžiamas viešasis interesas, kurį prokuroras pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą turi apginti.

Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė, administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

Tiek Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205-230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A S10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 - 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Termino viešąjį interesą ginančiam subjektui (prokurorui) kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Viešąjį interesą ginantis subjektas (prokuroras) nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, subjektas ginantis viešąjį interesą, šiuo atveju prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia, jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Nagrinėjamu atveju tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2016 m. gegužės 27 d. gavus VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ 2016 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 5-741(7.35) dėl žemės sklypų, patenkančių į valstybinės reikšmės kelių juostas, įvertinimo ir viešojo intereso gynimo. Nors prie šio rašto ir buvo pridėti priedai, tačiau juose pateikia informacija nebuvo pakankama padaryti išvadai, kad pažeidžiamas viešasis interesas, nes nebuvo pateikta faktinių duomenų apie ginčo Žemės sklypą, kada jis suformuotas, kas jo savininkai, kad nuosavybės teisių perleidimo momentu Kelias Nr. 4006 turėjo valstybinės reikšmės kelio statusą. Prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis reikalingus tyrimui atlikti, 2016 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrių dėl dokumentų, susijusių su Žemės sklypo pardavimu S. L., Kelio Nr. 4006 įtraukimą į Projektą, ir kitų dokumentų pateikimo (reikalauti duomenys gauti 2,016 m. birželio 13 d.), dėl pateiktų neišsamių dokumentų prokurorui 2016 m. birželio 23 d. pakartotinai teko kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyrių (reikalauti duomenys gauti 2016 m. birželio 23 d.). Tyrimui šie dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie administracinių aktų bei sandorių neteisėtumą, jo apimtį. Kreipimosi į teismą terminas nepraleistas, nes vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. birželio 13 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 248 ,,Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1787 „Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidacinių komisijų sudarymo ir veiksmų likviduojant apskričių viršininkų administracijas“ pripažinimo netekusiu galios (Dėl apskričių viršininkų administracijų likvidavimo)“ 5.2 punkte nustatyta, kad po to, kai bus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kilus ginčų dėl apskričių viršininkų priimtų sprendimų dėl valstybinės žemės sandorių, nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo, valstybei teismuose atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM.

Notarę, tvirtinusią Žemės sklypo perleidimo sandorį, nesieja jokie materialiniai teisiniai santykiai su sandorių šalimis, todėl ieškinio pagrindu nenurodomi jokie notarės neteisėti veiksmai, dėl šios priežasties ji netrauktina trečiuoju asmeniu į šį procesą.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovams grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Projekto autorius, rengęs 2000 metų Raudėnų kadastro vietovės Šiaulių rajone žemės reformos žemėtvarkos projektą, parengtame plane kelio Nr. 4006 Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai per Raudėnų dalį, einančią per Raudėnų kaimą suprojektavo 12 metrų pločio. Atkreiptinas teismo dėmesys, kad tokio pločio kelias buvo suprojektuotas neatsitiktinai, o suprantant, kad, formuojant žemės valdas Raudėnų kaime palei esamą kelią nėra galimybės tai padaryti prisilaikant Lietuvos Vyriausybės nutarimu patvirtinto kelio kategorijai reikiamo kelio pločio. Tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, tiek ir šiuo metu ginčo vietoje - kelio atkarpoje, kuri žemės reformos žemėtvarkos projekto plane suprojektuota 12 metrų pločio, nebuvo ir nėra kelio elementų, - kurie sudarytų galimybę kelią (žemės sklypą) suformuoti (jį išplatinti) 18 metrų pločio.

Tikėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens - VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ (atliktų kelio Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai kadastrinių matavimu užsakovas), kuris iniciavo kreipimąsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, atlikti kelio kadastriniai matavimai neatitinka tikrovės, nes gali būti taip, kad paprasčiausiai yra savavališkai išplečiamas kelias, tuo pažeidžiant privačią nuosavybę. Vėlesnis žemėtvarkos projektas, kuriame gali būti nurodytas ir padidintas kelio plotis, atgaline data negalioja iki projekto patvirtinimo suprojektuotiems (ir privatizuotiems) žemės sklypams.

Prokuroras vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis pabrėžia, kad keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tačiau akivaizdu, kad ginčo kelio atkarpoje kelio nebuvo galima suprojektuoti 18 metrų pločio, kadangi platesnėje negu 12 m pločio žemės juostos dalyje žemė buvo faktiškai naudojama Raudėnų kaimo gyventojų (žemėje užtvertos tvoros, žemė užsodinta želdiniais).

Prokuroro ieškiniu siekiama panaikinti administracinius aktus, o tai betarpiškai palies ir privataus asmens nuosavybės interesus. Tačiau, atkreiptinas teismo dėmesys, kad šiuo ieškiniu į teismą buvo kreiptasi praėjus 16 metų po 2000 metais rengto Raudėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 427 „Dėl Šiaulių rajono Raudėnų kadastrinės vietovės žemės reformos Žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, priėmimo.

Prokuroras, nurodo, kad, vertinant termino kreipimuisi į teismą viešajam interesui ginti klausimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 yra pasisakęs, jog teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas (tarp jų - ir institucijų tarpusavio susirašinėjimas, nepagrįstos informacijos rinkimas) informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras, nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų nustatyta tvarka paimta visuomenės poreikiams. Šios teisės normos taikymo praktika privalo būti plėtojama neatsiejamai nuo oficialiosios konstitucinės jurisprudencijos, aiškinančios Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, nuostatų turinį. Šiuo aspektu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, jog nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis). Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama įstatymo pagrindu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir /arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimui).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pasitaiko atvejų, kai privatūs asmenys nuosavybės teises į žemės sklypus, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus priskiriami išimtinei valstybės nuosavybei, įgyja dėl neteisėtų ir (ar) nepagrįstų viešojo administravimo subjektų sprendimų (veiksmų). Nesant konkrečioje individualioje byloje susiklosčiusių išimtinių aplinkybių, paprastai tai lemia tokių sprendimų pripažinimą neteisėtais ir šiais sprendimais sukeltų pasekmių panaikinimą. Tačiau, kai kyla tokių sprendimų pagrindu įgytų subjektinių teisių apsaugos problema. Vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pripažinęs tokios apsaugos reikalingumą. Pasak Vyriausiojo administracinio teismo, ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos (2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575- 1576/2008). Šiuo požiūriu Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pripažinęs, kad net ir tais atvejais, kai administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad jais privačion nuosavybėn buvo perduoti žemės plotai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė, sprendžiant dėl šių aktų panaikinimo, be kita ko, turi būti paisoma asmens teisėtų lūkesčių bei asmens nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų, įtvirtintų Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Visi dokumentai, susiję su ginčo žemės klypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), suformavimu, taip pat su Raudėnų kadastro vietovėje 2000 metais rengtu žemės reformos žemėtvarkos projektu, į šią bylą yra pateikti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ginančio viešąjį interesą.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta atsakovas 1 NŽT teismo prašė Šiaulių apygardos prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinio netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas 1 savo atsikirtimams pagrįsti bylos nagrinėjimo metu pateikė į bylą ir papildomus duomenis.

VĮ „Šiaulių regiono keliai“ priskirta patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybinės reikšmės keliais, kurie pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. 2006 m. vasario 1 d. Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus įsakymu Dėl tik Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto priskyrimo valstybės įmonei „Šiaulių regiono keliai“ Nr. V-29 VĮ „Šiaulių regiono keliai“ perduotas ir kelias Kuršėnai - Dirvonėnai - Raudėnai - Tryškiai, pažymėtas Nr. 4006 (toliau - Kelias Nr. 4006). Atsakovei S. L. nuosavybės teise priklausančio sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0053 ha ploto dalis patenka į minėtą Valstybinės reikšmės kelią (Kelio Nr. 4006), į kurio sąvoką įeina ir kelio juosta. Kelio juostos plotis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 str., kuriame nurodyta, kad Valstybinės reikšmės V kategorijos minimalus kelio juostos plotis yra 18 metrų (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 11 str. 1 d. 5 p.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtojo kelio atkarpa nuo 9,97-ojo jos kilometro iki 24,5-ojo kilometro priskirta būtent V kategorijai (28 b.l.). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kelių įstatyme nurodytą minimalų kelių juostos plotį (t. y. 18 m), buvo apskaičiuotas Atsakovui 2 nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, įsiterpiančio į Kelio Nr. 4006 juostą, plotas, t. y. 0,0053 ha (žr. schema 54 b.l.). Kadangi į valstybinės reikšmės keliui priskirtiną plotą yra patekusi žemės sklypo, kuris pagal VĮ „Registrų centras“ administruojamus duomenis priskirtinas privačiai Atsakovės 2 S. L. nuosavybei (46-48 b.l.), dalis, ši teisės normoms prieštaraujanti situacija turi būti ištaisyta.

Sutinkame su Pareiškėjo argumentais, kad Kelias Nr. 4006 buvo įteisintas, ir tokio pobūdžio kelių juostų numatytas minimalus plotis (18 m.) buvo dar iki Atsakovės 2 S. L. sklypo suformavimo. Ginčijamų aktų priėmimo metu (nuo 2000 -ųjų metų) galiojusio Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 10 str. numatė, kad V kategorijos kelių juostos minimalus plotis - 18 m. Tokia įstatymo nuostata išlikusi ir iki šiol, todėl tokie aktai (ar jų dalys), kuriais (kuriomis) pažeidžiama Konstitucinė nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso keliai, yra naikintini. Ypatingą reikšmę turi tai, kad dalis žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės S. L., patenka į valstybinės reikšmės kelio juostą ir jos užimtą žemę. Ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl, atmetus Pareiškėjo ieškinio reikalavimus, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu.

Sutinkame ir su visais kitais ieškinyje išdėstytais teisiniais argumentais ir motyvais ir manome, kad Pareiškėjo ieškinys turi būti tenkinamas. Vadovaujantis principu „iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda“ (ex injuria jus non oritur), mūsų manymu, turi būti panaikinti ieškinyje nurodyti administraciniai aktai, priimti pažeidžiant tuo metu galiojusius ieškinyje nurodytus įstatymus bei taikytina restitucija teisinei padėčiai iki pažeidimų atkurti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 str.). Tik atstačius teisinę situaciją, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ galėtų tinkamai, netrukdomai įgyvendinti įstatymų jai deleguotą funkciją - valdyti, naudoti, disponuoti bei prižiūrėti Lietuvos Respublikos kelius (Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 2 d.).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, trečiasis asmuo ieškovo pusėje VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“, teismo prašė tenkinti pareiškėjo, Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį.

Savo nuomonei pagrįsti minėtas trečiasis asmuo pateikė į bylą ir rašytinius įrodymus.

CPK 12, 178 straipsnių nuostatomis, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (grindžia savo reikalavimus), o CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Dėl ginčo žemės įgijėjų sąžiningumo ir restitucijos.

Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Tačiau turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 str. 4 d.).

Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007)